Propiedad intelectual Formación en PI Respeto por la PI Divulgación de la PI La PI para... La PI y… La PI en… Información sobre patentes y tecnología Información sobre marcas Información sobre diseños industriales Información sobre las indicaciones geográficas Información sobre las variedades vegetales (UPOV) Leyes, tratados y sentencias de PI Recursos de PI Informes sobre PI Protección por patente Protección de las marcas Protección de diseños industriales Protección de las indicaciones geográficas Protección de las variedades vegetales (UPOV) Solución de controversias en materia de PI Soluciones operativas para las oficinas de PI Pagar por servicios de PI Negociación y toma de decisiones Cooperación para el desarrollo Apoyo a la innovación Colaboraciones público-privadas Herramientas y servicios de IA La Organización Trabajar con la OMPI Rendición de cuentas Patentes Marcas Diseños industriales Indicaciones geográficas Derecho de autor Secretos comerciales Academia de la OMPI Talleres y seminarios Observancia de la PI WIPO ALERT Sensibilizar Día Mundial de la PI Revista de la OMPI Casos prácticos y casos de éxito Novedades sobre la PI Premios de la OMPI Empresas Universidades Pueblos indígenas Judicatura Recursos genéticos, conocimientos tradicionales y expresiones culturales tradicionales Economía Igualdad de género Salud mundial Cambio climático Política de competencia Objetivos de Desarrollo Sostenible Tecnologías de vanguardia Aplicaciones móviles Deportes Turismo PATENTSCOPE Análisis de patentes Clasificación Internacional de Patentes ARDI - Investigación para la innovación ASPI - Información especializada sobre patentes Base Mundial de Datos sobre Marcas Madrid Monitor Base de datos Artículo 6ter Express Clasificación de Niza Clasificación de Viena Base Mundial de Datos sobre Dibujos y Modelos Boletín de Dibujos y Modelos Internacionales Base de datos Hague Express Clasificación de Locarno Base de datos Lisbon Express Base Mundial de Datos sobre Marcas para indicaciones geográficas Base de datos de variedades vegetales PLUTO Base de datos GENIE Tratados administrados por la OMPI WIPO Lex: leyes, tratados y sentencias de PI Normas técnicas de la OMPI Estadísticas de PI WIPO Pearl (terminología) Publicaciones de la OMPI Perfiles nacionales sobre PI Centro de Conocimiento de la OMPI Informes de la OMPI sobre tendencias tecnológicas Índice Mundial de Innovación Informe mundial sobre la propiedad intelectual PCT - El sistema internacional de patentes ePCT Budapest - El Sistema internacional de depósito de microorganismos Madrid - El sistema internacional de marcas eMadrid Artículo 6ter (escudos de armas, banderas, emblemas de Estado) La Haya - Sistema internacional de diseños eHague Lisboa - Sistema internacional de indicaciones geográficas eLisbon UPOV PRISMA UPOV e-PVP Administration UPOV e-PVP DUS Exchange Mediación Arbitraje Determinación de expertos Disputas sobre nombres de dominio Acceso centralizado a la búsqueda y el examen (CASE) Servicio de acceso digital (DAS) WIPO Pay Cuenta corriente en la OMPI Asambleas de la OMPI Comités permanentes Calendario de reuniones WIPO Webcast Documentos oficiales de la OMPI Agenda para el Desarrollo Asistencia técnica Instituciones de formación en PI Apoyo para COVID-19 Estrategias nacionales de PI Asesoramiento sobre políticas y legislación Centro de cooperación Centros de apoyo a la tecnología y la innovación (CATI) Transferencia de tecnología Programa de Asistencia a los Inventores (PAI) WIPO GREEN PAT-INFORMED de la OMPI Consorcio de Libros Accesibles Consorcio de la OMPI para los Creadores WIPO Translate Conversión de voz a texto Asistente de clasificación Estados miembros Observadores Director general Actividades por unidad Oficinas en el exterior Ofertas de empleo Adquisiciones Resultados y presupuesto Información financiera Supervisión
Arabic English Spanish French Russian Chinese
Leyes Tratados Sentencias Consultar por jurisdicción

Lituania

LT073

Atrás

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. birželio 9 d. įstatymu Nr. XI-1442)

 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. birželio 9 d. įstatymu Nr. XI-1442)

Įstatymas skelbtas: Žin., 2000, Nr. 74-2262 Neoficialus įstatymo tekstas

Pastaba. Nuo 2003 m. vasario 25 d., įsigaliojus įstatymui Nr. IX-1327, visus savivaldybės valdybai bei merui kitų įstatymų priskirtus vykdomuosius įgaliojimus iki tų įstatymų pakeitimo įgyvendina savivaldybės administracijos direktorius. Nr. IX-1327, 2003-01-28, Žin., 2003, Nr. 17-704 (2003-02-19) VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR 19 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS ĮSTATYMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO PATVIRTINIMO, ĮSIGALIOJIMO IR ĮGYVENDINIMO

ĮSTATYMAS

2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864 Vilnius

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimas Šiuo įstatymu Seimas patvirtina Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą.

2 straipsnis. Civilinio kodekso įsigaliojimas Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas Kodekso normas,

kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus.

3 straipsnis. Kitų įstatymų ir teisės aktų galiojimas Kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję Lietuvos Respublikoje iki Civilinio kodekso

įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja Civiliniam kodeksui, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

4 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas civiliniams teisiniams santykiams 1. Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam

įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. 2. Esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso

įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus.

3. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisminėms procedūroms taikomos tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

4. Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas.

5 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas koliziniams santykiams ir taikytinos teisės nustatymas

Teisė, taikytina civiliniams santykiams, nustatoma pagal bylos nagrinėjimo ar kitokio veiksmo, kai reikia nustatyti taikytiną teisę, atlikimo metu galiojančias Civilinio kodekso kolizines normas.

6 straipsnis. Civilinio kodekso 1.34, 1.36, 1.44 straipsnių įsigaliojimas

Civilinio kodekso 1.34, 1.36, 1.44 straipsnių normos įsigalios nuo to momento, kai įsigalios šiuose straipsniuose nurodytos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

7 straipsnis. Civilinio kodekso normų sąlyginiams sandoriams taikymas Kiekvienai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo neįvykusiai sąlygai, kurią numato iki šio

kodekso įsigaliojimo sudarytas sandoris, taikomos Kodekso normos, jeigu ši sąlyga įvyksta ar įvykdoma įsigaliojus šiam kodeksui.

8 straipsnis. Civilinio kodekso normų taikymas sandorio formai 1. Sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Civilinio kodekso

1.71–1.76 straipsniuose numatytos normos dėl sandorių formos reikalavimų taikomos tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti įsigaliojus šiam kodeksui, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas išimtis.

2. Jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet sandoris nebuvo įregistruotas ir, įsigaliojus Civiliniam kodeksui, registravimo terminas dar nepasibaigęs, tai tokio sandorio teisinei registracijai taikomos šio kodekso taisyklės.

3. Jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.

9 straipsnis. Civilinio kodekso normų dėl sandorių negaliojimo taikymas 1. Civilinio kodekso 1.78–1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo

taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. 2. Civilinio kodekso nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos

sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti.

3. Civilinio kodekso 1.79 straipsnio normos dėl nuginčijamo sandorio patvirtinimo taikomos ir tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti iki šio kodekso įsigaliojimo, o patvirtinami jam įsigaliojus.

4. Sandoriai, sudaryti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra numatyta tokio sandorių negaliojimo pagrindo.

10 straipsnis. Ieškinio senaties terminų taikymas 1. Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties

terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

2. Jeigu Civiliniame kodekse nustatomas trumpesnis ieškinio senaties terminas, jis ir taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir pagal šio kodekso normas.

11 straipsnis. Civilinio kodekso 2.24 straipsnio ir taisyklių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, taikymas

Civilinio kodekso 2.24 straipsnio normos dėl asmens garbės ir orumo gynimo bei šiame kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat tais atvejais, kai civilinių teisinių santykių faktinis pagrindas yra Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 8 dalyje nurodytas nusikaltimas. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1442, 2011-06-09, Žin., 2011, Nr. 74-3546 (2011-06-18)

2

12 straipsnis. Civilinio kodekso 2.27 straipsnio įsigaliojimas Civilinio kodekso 2.27 straipsnio norma dėl teisės pakeisti lytį įsigalioja nuo 2003 m.

liepos 1 d.

13 straipsnis. Civilinio kodekso normų, susijusių su juridinių asmenų teisiniu statusu, taikymas

1. Juridiniai asmenys, kurie buvo įsteigti ir įregistruoti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, laikomi juridiniais asmenimis ir įsigaliojus šiam kodeksui.

2. Individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, kurios buvo įsteigtos ir įregistruotos iki Civilinio kodekso įsigaliojimo galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, įsigaliojus šiam kodeksui, laikomos neribotos atsakomybės juridiniais asmenimis be atskiro perregistravimo.

3. Įsigaliojus Civiliniam kodeksui, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų juridinių asmenų steigimo dokumentai galioja tiek, kiek neprieštarauja šio kodekso normoms.

14 straipsnis. Civilinio kodekso normų, susijusių su juridinio asmens pavadinimu, taikymas

Civilinio kodekso antrosios knygos IV skyriaus normos, susijusios su juridinio asmens pavadinimu, taikomos nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios.

15 straipsnis. Civilinio kodekso normų, susijusių su juridinio asmens steigimu ir registravimu juridinių asmenų registre, taikymas ir įsigaliojimas

1. Civilinio kodekso antrosios knygos V skyriaus normos, reglamentuojančios juridinių asmenų steigimą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis, taikomos tiems juridiniams asmenims, kurie steigiami įsigaliojus šiam kodeksui.

2. Civilinio kodekso 2.62 straipsnyje, 2.63 straipsnio 1 dalyje, 2.72 straipsnyje bei kituose Civilinio kodekso antrosios knygos V skyriaus straipsniuose nustatytos taisyklės dėl juridinio asmens registravimo juridinių asmenų registre bei duomenų atskleidimo įsigalioja nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios. Iki juridinių asmenų registro veiklos pradžios juridiniai asmenys registruojami ir jų duomenys atskleidžiami galiojančių įstatymų nustatyta tvarka.

16 straipsnis. Civilinio kodekso 2.70 straipsnio ir antrosios knygos VIII skyriaus normų taikymas ir įsigaliojimas

1. Civilinio kodekso antrosios knygos VIII skyriaus normos, reglamentuojančios juridinių asmenų pasibaigimą ir pertvarkymą, taikomos juridinių asmenų pasibaigimo ir pertvarkymo procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu juridinių asmenų likvidavimo ar reorganizavimo procedūros pradėtos iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šios procedūros yra baigiamos pagal galiojusius įstatymus.

2. Civilinio kodekso 2.70 straipsnyje ir 2.106 straipsnio 4 punkte numatytos normos dėl juridinio asmens likvidavimo juridinio asmens registro tvarkytojo iniciatyva įsigalioja nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios.

17 straipsnis. Civilinio kodekso 2.79 straipsnio 4 dalies normų įsigaliojimas Civilinio kodekso 2.79 straipsnio 4 dalies normos įsigalioja nuo juridinių asmenų registro

veiklos pradžios.

18 straipsnis. Civilinio kodekso antrosios knygos normų dėl atstovavimo taikymas 1. Civilinio kodekso antrosios knygos III dalies normos dėl atstovavimo taikomos

atstovavimo santykiams, kurie atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat ir tiems atstovavimo santykiams, kurie atsiranda iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi po jo įsigaliojimo.

2. Civilinio kodekso 2.178 straipsnio 2 dalies normos dėl prokūros registravimo taikomos nuo teisės akto, reglamentuojančio prokūros registravimą, įsigaliojimo.

19 straipsnis. Civilinio kodekso normų taikymas šeimos santykiams 1. Civilinio kodekso normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus.

3

2. Esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms.

20 straipsnis. Civilinio kodekso 3.14 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių normų taikymas Civilinio kodekso 3.14 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse nustatytos normos dėl santuokinio

amžiaus sumažinimo tvarkos netaikomos tais atvejais, kai iki šio kodekso įsigaliojimo asmenys yra pateikę prašymus pagal galiojusius šeimos įstatymus.

21 straipsnis. Civilinio kodekso nustatytų normų, susijusių su bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų apskaita, taikymas

1. Civilinio kodekso 3.24, 3.25, 3.304 straipsniuose nustatytos normos dėl bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų oficialios apskaitos taikomos toms santuokoms, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui.

2. Nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo iki Civilinio kodekso įsigaliojimo bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų registravimo duomenis religinės bendruomenės ir bendrijos perduoda civilinės metrikacijos įstaigoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir religinių organizacijų susitarimo nustatyta tvarka.

22 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos normų dėl santuokos negaliojimo taikymas

1. Civilinio kodekso trečiosios knygos III skyriaus normos dėl santuokos negaliojimo pagrindų ir tvarkos taikomos toms santuokoms, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui.

2. Civilinio kodekso trečiosios knygos III skyriaus normos dėl santuokos negaliojimo pasekmių taikomos santuokoms, pripažintoms negaliojančiomis šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jos sudarytos.

23 straipsnis. Civilinio kodekso normų dėl santuokos nutraukimo taikymas Civilinio kodekso trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo

taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus šiam kodeksui. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus.

24 straipsnis. Civilinio kodekso normų dėl sutuoktinių turto pagal sutartį nustatyto teisinio režimo taikymas

1. Civilinio kodekso 3.83, 3.101–3.108 straipsniuose nustatytos normos dėl sutuoktinių turto pagal sutartį nustatyto teisinio režimo taikomos nuo vedybų sutarčių registro veiklos pradžios.

2. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo sutuoktinių įgyto turto teisinis režimas negali būti pakeistas vedybų sutartimi.

25 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normų taikymas

1. Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

2. Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių sandorių sudarymu, taikomos sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

3. Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas įsigaliojus šiam kodeksui.

26 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos normų, susijusių su nepilnamečio vaiko turto tvarkymu, taikymas

Tėvai tvarko nepilnamečio vaiko turtą uzufrukto teisėmis, nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

4

27 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio normų įsigaliojimas

Civilinio kodekso trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio normos dėl valstybės išlaikymo nustatymo vaikams, kurie ilgiau kaip mėnesį negauna išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybes juos išlaikyti, įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.

28 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normų įsigaliojimas Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo

neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.

29 straipsnis. Civilinio kodekso normų, susijusių su globa ir rūpyba, taikymas Nepilnamečiams, kuriems buvo nustatyta globa ir kuriems sukanka keturiolika metų,

įsigaliojus Civiliniam kodeksui, globa pasibaigia, o jų globėjai tampa rūpintojais be papildomo sprendimo.

30 straipsnis. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normų, susijusių su atskiromis daiktinėmis teisėmis, įsigaliojimas

1. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise, kaip savarankiška daiktine teise, servitutu, uzufruktu, užstatymo teise (superficies), ilgalaike nuoma, kaip savarankiška daiktine teise (emphyteusis), įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas.

2. Teisių į daiktus suvaržymai, nustatyti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, galioja ir įsigaliojus šiam kodeksui.

31 straipsnis. Civilinio kodekso 4.40 straipsnio 1 dalies taikymas 1. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi

jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. 2. Jeigu tam pačiam asmeniui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir ant jo

esantys statiniai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, statiniai laikomi žemės sklypo priklausiniais, kai savininko prašymu padaromi specialūs pakeitimai šiame registre.

32 straipsnis. Civilinio kodekso 4.49 straipsnio normų taikymas Civilinio kodekso 4.49 straipsnio normos dėl nuosavybės teisės į daiktą (turtą) įgijimo

momento taikomos, kai sandoriai dėl daikto (turto) įgijimo sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

33 straipsnis. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normų taikymas

Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus.

34 straipsnis. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normų, susijusių su bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimu, taikymas

Bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

35 straipsnis. Civilinio kodekso 4. 100 straipsnio 4 dalies normų taikymas Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 4 dalies normos dėl nuosavybės teisės į visuomenės

poreikiams paimamą nuosavybę perėjimo taikomos, kai nuosavybė paimama visuomenės poreikiams įsigaliojus šiam kodeksui.

5

36 straipsnis. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normų, susijusių su servitutais, taikymas

Asmeniui nustatyti servitutai, kurie buvo įregistruoti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, lieka galioti ir jam įsigaliojus, tačiau įsigaliojus šiam kodeksui servitutams mutatis mutandis taikomos šio kodekso ketvirtosios knygos normos, reglamentuojančios uzufruktus.

37 straipsnis. Civilinio kodekso 4.171 straipsnio ir 4.1754.178 straipsnių normų įsigaliojimas

Civilinio kodekso 4.171 straipsnio normos dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalies įkeitimo ir 4.175–4.178 straipsnių bei kitos šio kodekso normos dėl priverstinės hipotekos įsigalioja nuo 2001 m. spalio 1 d.

38 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas paveldėjimo santykiams 1. Civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai

palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. 2. Civilinio kodekso 5.8 straipsnis taikomas, jeigu, įsigaliojus šiam kodeksui, dar nebuvo

pasibaigęs šio kodekso 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

39 straipsnis. Civilinio kodekso 5.32 ir 5.50 straipsnių normų įsigaliojimas Civilinio kodekso 5.32 straipsnio ir 5.50 straipsnio 6 dalies normos įsigalioja nuo

testamentų registro veiklos pradžios.

40 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas testamento formai ir turiniui Civilinio kodekso penktosios knygos normos dėl testamento formos ir turinio taikomos

tiems testamentams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

41 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas prievoliniams santykiams 1. Civilinis kodeksas taikomas prievoliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems po

Kodekso įsigaliojimo, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. 2. Jeigu prievoliniai teisiniai santykiai, atsirado iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis

kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus. 3. Jeigu sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus Civiliniam kodeksui, jos vykdymą

reglamentuoja šio kodekso normos. Šio kodekso normos taip pat taikomos perleidžiant reikalavimo teisę, perkeliant skolą, atsiskaitymams bei kitokiems veiksmams, kurie atliekami įsigaliojus šiam kodeksui.

4. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios prievolių pabaigą, taikomos, nepaisant jų atsiradimo momento, toms prievolėms, kurios pasibaigia įsigaliojus šiam kodeksui.

42 straipsnis. Civilinio kodekso 6.666.68 straipsnių taikymas 1. Civilinio kodekso 6.66 ir 6.67 straipsnių normos dėl kreditoriaus teisės ginčyti

skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) ir nesąžiningumo prezumpcijos taikomos ir ginčijant sandorius, sudarytus iki šio kodekso įsigaliojimo, jeigu nepasibaigę ieškinio senaties terminai, nustatyti ieškiniui pareikšti.

2. Civilinio kodekso 6.68 straipsnio normos dėl netiesioginio ieškinio taikomos ir priverstiniam reikalavimo teisės, atsiradusios iki šio kodekso įsigaliojimo, įgyvendinimui.

43 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas sutarčių sudarymo tvarkai ir formai Civilinio kodekso šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos,

formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui.

44 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos X skyriaus normų taikymas Civilinio kodekso šeštosios knygos X skyriaus normos dėl restitucijos taikomos ir

sprendžiant ginčus, kilusius iš civilinių santykių, atsiradusių iki šio kodekso įsigaliojimo, jeigu restitucija taikoma įsigaliojus šiam kodeksui.

6

45 straipsnis. Civilinio kodekso normų dėl sutarčių aiškinimo taikymas Civilinio kodekso šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant

jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui.

46 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos XVI, XVII, XVIII skyrių normų taikymas

Civilinio kodekso šeštosios knygos XVI, XVII, XVIII skyrių normos dėl sutarčių vykdymo, neįvykdymo teisinių pasekmių, sutarčių pabaigos, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos sutartims, kurios galioja ir pasibaigia įsigaliojus šiam kodeksui.

47 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus normų taikymas 1. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus antrojo skirsnio normos dėl sutartinės

civilinės atsakomybės taikomos, jeigu sutartinės prievolės pažeistos įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu šalys iki šio kodekso įsigaliojimo sudarytoje sutartyje numatė kitokią sutartinę atsakomybę už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taikomos šalių sutartyje numatytos atsakomybės sąlygos, išskyrus Civilinio kodekso 6.252 straipsnyje nurodytus atvejus.

2. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti.

3. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus ketvirtojo skirsnio normos dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar netinkamos kokybės paslaugų, taikomos, kai žala padaroma įsigaliojus šiam kodeksui.

48 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos normų taikymas atskiroms sutartims 1. Pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartims, taip pat lizingo (finansinės nuomos)

sutartims taikomos teisės normos, galiojusios jų sudarymo metu, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Civilinio kodekso 6.572 straipsnio 1 ir 2 dalių normos įsigalioja nuo registro, kuriame registruojamos lizingo sutartys, veiklos pradžios.

2. Civilinio kodekso 6.465 straipsnio 2 dalies norma taikoma tik po šio kodekso įsigaliojimo duotiems pažadams padovanoti turtą ar turtinę teisę.

3. Civilinio kodekso normos, imperatyviai nustatančios, kad tam tikros sutarčių sąlygos negalioja, taikomos ir sutartims, numatančioms tokias sąlygas, kurios buvo sudarytos iki šio kodekso įsigaliojimo, jeigu šios sąlygos dar nėra įvykdytos.

49 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXXVII skyriaus normų įsigaliojimas

Civilinio kodekso 6.767 straipsnio 2 dalies normos dėl franšizės sutarties sudarymo fakto registravimo juridinių asmenų registre įsigalioja nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios.

50 straipsnis. Pasiūlymai Vyriausybei Pasiūlyti Vyriausybei: 1) parengti šiuos įstatymų projektus: a) iki 2001 m. gegužės 1 d. – 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl valdžios

institucijų teisių ir taikytinos teisės nepilnamečių teisių gynimo srityje ratifikavimo įstatymo, b) iki 2001 m. gegužės 1 d. – 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencijos dėl išlaikymo

prievolėms taikytinos teisės ratifikavimo įstatymo, c) iki 2001 m. gegužės 1 d. – 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams

taikytinos teisės ratifikavimo įstatymo, d) iki 2002 m. gegužės 1 d. – dirbtinį apvaisinimą reglamentuojančio įstatymo, e) iki 2003 m. sausio 1 d. – lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką reglamentuojančio įstatymo, f) iki 2002 m. sausio 1 d. – partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo; 2) patvirtinti šiuos teisės aktus:

7

a) iki 2001 m. gruodžio 1 d. – juridinių asmenų registro nuostatus, b) iki 2001 m. gruodžio 1 d. – vedybų sutarčių registro nuostatus, c) iki 2001 m. birželio 1 d. – testamentų registro nuostatus; 3) nustatyti: a) iki 2001 m. gruodžio 1 d. – paskelbimo apie juridinio asmens įregistravimą, registro

duomenų pakeitimą tvarką, b) iki 2001 m. gruodžio 1 d. – pranešimo apie licencijos išdavimą, galiojimo sustabdymą

ar panaikinimą juridinių asmenų registro tvarkymo įstaigai tvarką, c) iki 2001 m. gegužės 1 d. – daiktų pardavimo ne šiai veiklai skirtose patalpose taisykles, d) iki 2001 m. gegužės 1 d. – daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys

sudaromos naudojant ryšio priemones, taisykles, e) iki 2001 m. gegužės 1 d. – įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų nuomojamų

gyvenamųjų patalpų nuomos užmokesčio maksimalius dydžius; 4) parengti iki 2001 m. rugsėjo 1 d. – Vyriausybės nutarimą, reglamentuojantį valstybės

teikiamo išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį, tvarką ir sąlygas; 5) patvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriuos reikia suderinti su

Civiliniu kodeksu, projektų parengimo priemonių planą; 6) įsteigti valstybės registrus, būtinus Civiliniam kodeksui įgyvendinti: a) iki 2001 m. liepos 1 d. – testamentų registrą, b) iki 2002 m. sausio 1 d. – juridinių asmenų registrą, c) iki 2002 m. liepos 1 d. – vedybų sutarčių registrą; 7) pertvarkyti valstybės registrus, būtinus Civiliniam kodeksui įgyvendinti: a) iki 2003 m. rugsėjo 1 d. – Nekilnojamojo turto registrą, b) iki 2001 m. spalio 1 d. – hipotekos registrą; 8) parengti ir patvirtinti Civilinio kodekso įgyvendinimo priemonių finansavimo programą

ir finansavimo lėšas numatyti valstybės biudžeto projekte.

51 straipsnis. Teisės aktų pripažinimas netekusiais galios Įsigaliojus Civiliniam kodeksui, netenka galios šie teisės aktai: 1) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Žin., 1964, Nr.19-138; 1966, Nr.9-65, Nr.33-

237; 1967, Nr.36-348; 1969, Nr.6-61, Nr.15-132; 1970, Nr.24-177; 1972, Nr.30-241; 1973, Nr.12- 107, Nr.36-332; 1974, Nr.12-107, Nr.30-310, 311; 1975, Nr.9-72; 1976, Nr.19-167; 1977, Nr.6-69, Nr.15-182, Nr.30-396; 1980, Nr.3-33; 1983, Nr.34-363; 1985, Nr.8-73; 1986, Nr.18-184; 1987, Nr.36-429; 1990, Nr.20-511, Nr.35-838; 1991, Nr.5-134, Nr.23-603, Nr.33-891; 1992, Nr.29-840, Nr.32-977, 979; 1994, Nr.8-120, Nr.44-805, Nr.91-1765; 1995, Nr.3-39, Nr.7-141, Nr.55-1357, Nr.59-1467, Nr.61-1535, Nr.103-2300; 1996, Nr.73-1745, Nr.93-2185, Nr.105-2394; 1997, Nr.17- 363, 364, Nr.65-1535, Nr.67-1657, Nr.99-2502, Nr.104-2620, Nr.118-3043; 1998, Nr.9-200, Nr.16-378, Nr.20-503, Nr.29-763, Nr.57-1582, Nr.59-1651, Nr.115-3233; 1999, Nr.36-1064; 2000, Nr.54-1556);

2) Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas (Žin., 1969, Nr.21-186; 1973, Nr.31-275; 1976, Nr.6-55, Nr.28-248; 1980, Nr.33-473; 1983, Nr.30-322; 1984, Nr.6-68; 1985, Nr.8-73; 1989, Nr.19-213; 1991, Nr.13-333; 1993, Nr.16-403, Nr.56-1077; 1994, Nr.89-1715; 1995, Nr.55-1359; 1997, Nr.19-409, Nr.99-2507; 1999, Nr.33-944; 2000, Nr.1-1, Nr.58-1713);

3) Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymas (Žin., 1994, Nr.3-41; 1998, Nr.32-855, Nr.47-1293; 1999, Nr.64-2074);

4) Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas (Žin., 1998, Nr.35-933; 2000, Nr.58- 1702).

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS

8

9

PATVIRTINTAS 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr.VIII-1864

Pastaba. Nuo 2003 m. vasario 25 d., įsigaliojus įstatymui Nr. IX-1327, visus savivaldybės valdybai bei merui kitų įstatymų priskirtus vykdomuosius įgaliojimus iki tų įstatymų pakeitimo įgyvendina savivaldybės administracijos direktorius. Nr. IX-1327, 2003-01-28, Žin., 2003, Nr. 17-704 (2003-02-19) VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR 19 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS ĮSTATYMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIS KODEKSAS

PIRMOJI KNYGA BENDROSIOS NUOSTATOS

I DALIS CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR JŲ TAIKYMAS

I SKYRIUS CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR JŲ REGLAMENTUOJAMI SANTYKIAI

1.1 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentuojami santykiai 1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su

šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

2. Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

3. Darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.

1.2 straipsnis. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai 1. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo,

nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais.

2. Civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.

1.3 straipsnis. Civilinės teisės šaltiniai 1. Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis kodeksas, kiti

įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. 2. Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos,

išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

10

3. Įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, kituose įstatymuose gali būti nustatytos kitokios, negu nustato šis kodeksas, civilinius teisinius santykius reglamentuojančios normos. Tokiu atveju šis kodeksas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip.

4. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.

5. Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

1.4 straipsnis. Papročiai 1. Įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal

papročius. 2. Papročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba

sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams.

1.5 straipsnis. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas 1. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas,

privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. 2. Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu

nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

3. Jeigu įstatymai ar šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas privalo tai darydamas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

4. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

1.6 straipsnis. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų

sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

1.7 straipsnis. Civilinių įstatymų galiojimas 1. Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius

santykius reglamentuojantys teisės aktai. 2. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja

atgaline tvarka.

1.8 straipsnis. Įstatymo ir teisės analogija 1. Civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius

santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). 2. Jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji

teisės principai (teisės analogija). 3. Neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių

išimtis numatančių normų.

1.9 straipsnis. Civilinio kodekso normų aiškinimo principai 1. Siekiant užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą,

taikant jo normas jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą. 2. Šiame kodekse vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę,

išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialiąja –

11

teisine, technine ar kitokia reikšme. Jeigu bendrinė ir specialioji žodžio reikšmės nesutampa, pirmenybė teikiama specialiajai žodžio reikšmei.

3. Nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus bei uždavinius.

II SKYRIUS TARPTAUTINĖ PRIVATINĖ TEISĖ

PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

1.10 straipsnis. Užsienio teisės taikymas 1. Civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos

tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. 2. Nuoroda į užsienio teisę aprėpia visas teisės normas, taikytinas bylos faktams pagal tą

teisę. Negalima atsisakyti taikyti užsienio teisę remiantis vien ta aplinkybe, kad taikytina teisės norma priskiriama viešajai teisei.

3. Nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialinę teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

4. Jeigu užsienio valstybės, kurios teisė turi būti taikoma pagal šio kodekso normas, atskirose teritorijos dalyse egzistuoja skirtingos teisės sistemos, tai nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos teritorijos teisės sistemą, nustatomą pagal tos užsienio valstybės teisės numatytus kriterijus.

5. Jeigu užsienio valstybėje, kurios teisė turi būti taikoma pagal šio kodekso normas, egzistuoja kelios teisės sistemos, taikomos skirtingoms asmenų kategorijoms, tai taikytina teisės sistema nustatoma pagal tos valstybės teisės numatytus kriterijus.

6. Jeigu šio straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų kriterijų taikytina užsienio teisė nenustato, taikoma tos teisės sistemos teisė, su kuria byla yra glaudžiausiai susijusi.

1.11 straipsnis. Užsienio teisės taikymo apribojimas 1. Užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos

Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais taikomi Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai.

2. Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo pasekmes.

3. Pagal šį kodeksą taikytina užsienio teisė gali būti netaikoma, jeigu atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla ar jos dalimi, o su ja labiau yra susijusi kitos valstybės teisė. Ši taisyklė netaikoma, kai taikytina teisė pasirinkta sandorio šalių susitarimu.

1.12 straipsnis. Užsienio teisės turinio nustatymas 1. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę

taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva). 2. Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės

turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę.

3. Jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

4. Išimtiniais atvejais, kai būtina imtis skubių laikinų asmens teisių ar jo turto apsaugos priemonių, kol bus nustatyta ginčui taikytina teisė ir jos turinys, teismas gali išspręsti neatidėliotinus klausimus taikydamas Lietuvos Respublikos teisę.

1.13 straipsnis. Tarptautinės sutartys

12

1. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos.

2. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai tarptautinė sutartis numato, jog jos taikymui būtinas Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktas.

3. Tarptautinių sutarčių normos turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į jų tarptautinį pobūdį ir būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą bei taikymą.

1.14 straipsnis. Atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi)

1. Jeigu taikytina užsienio teisė numato atgalinį nukreipimą į Lietuvos Respublikos teisę, Lietuvos Respublikos teisė taikoma tik šio kodekso arba užsienio teisės numatytais atvejais.

2. Jeigu taikytina užsienio teisė numato nukreipimą į trečiosios valstybės teisę, trečiosios valstybės teisė taikoma tik šio kodekso arba trečiosios valstybės teisės numatytais atvejais.

3. Jeigu nustatant asmens civilinį teisinį statusą taikytina užsienio teisė nukreipia atgal į Lietuvos Respublikos teisę, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys netaikomos, jeigu taikytiną teisę yra pasirinkusios sandorio šalys, taip pat nustatant sandorio formai taikytiną teisę ir nesutartinėms prievolėms taikytiną teisę.

5. Jeigu pagal šio skyriaus normas turi būti taikoma tarptautinė sutartis (konvencija), atgalinių nukreipimų ir nukreipimo į trečiosios valstybės teisę klausimai sprendžiami pagal taikytinos tarptautinės sutarties (konvencijos) nuostatas.

ANTRASIS SKIRSNIS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINIAM TEISINIAM STATUSUI TAIKYTINA TEISĖ

1.15 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis teisnumas 1. Užsienio piliečiai Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos

Respublikos piliečiai. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai. 2. Užsienio piliečių gimimo ar mirties momentas nustatomas pagal valstybės, kurioje buvo

nuolatinė jų gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis) gimimo ar mirties metu, teisę. 3. Asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir

Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios taisyklės atskiras išimtis gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai.

4. Asmenų be pilietybės gimimo ar mirties momentas nustatomas pagal valstybės, kurioje buvo nuolatinė jų gyvenamoji vieta gimimo ar mirties metu, teisę.

1.16 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas 1. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal

valstybės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę. 2. Jeigu šie asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba ją nustatyti sunku, jų

veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurios teritorijoje šie asmenys sudarė atitinkamą sandorį, teisę.

3. Jeigu asmuo gyvena keliose valstybėse, taikoma valstybės, su kuria asmuo labiausiai susijęs, teisė.

4. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

5. Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas nedaro įtakos veiksnumui, jeigu veiksnumas jau buvo įgytas iki nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

1.17 straipsnis. Draudimas remtis neveiksnumu 1. Asmuo negali remtis savo neveiksnumu pagal nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

teisę, jeigu pagal sandorio sudarymo vietos valstybės teisę jis buvo veiksnus, išskyrus atvejus, kai

13

kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti apie to asmens neveiksnumą pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.

2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos šeimos ir paveldėjimo teisei, taip pat daiktinėms teisėms.

1.18 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės pripažinimas nežinia kur esančiais ar paskelbimas mirusiais

Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės pripažįstami nežinia kur esančiais ir paskelbiami mirusiais pagal valstybės, kurios teritorijoje buvo paskutinė žinoma jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.

TREČIASIS SKIRSNIS JURIDINIAMS ASMENIMS AR KITOMS ORGANIZACIJOMS

TAIKYTINA TEISĖ

1.19 straipsnis. Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas 1. Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas nustatomas pagal

valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę. 2. Jeigu juridinio asmens ar kitos organizacijos steigimo tvarka buvo pažeista, jo civilinis

teisnumas nustatomas pagal faktinės jo veiklos vietos valstybės teisę. 3. Nesvarbu, kurioje valstybėje buvo įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija, jo

padalinių civilinis teisnumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos teisę, jeigu Lietuvos Respublikoje yra padalinio buveinė, verslo arba kitos veiklos pagrindinė vieta.

4. Juridinių asmenų ar kitų organizacijų, kurių viena yra Lietuvos Respublikoje, o kita – užsienio valstybėje, susijungimas, prijungimas arba buveinės perkėlimas turi įtakos jų civiliniam teisnumui Lietuvos Respublikoje tik tuo atveju, jeigu šie veiksmai buvo atlikti pagal abiejų valstybių teisę.

1.20 straipsnis. Klausimai, reglamentuojami pagal taikytiną teisę 1. Pagal šio kodekso 1.19 straipsnyje numatytą taikytiną teisę reglamentuojama: 1) juridinio asmens ar kitos organizacijos teisinė forma ir statusas; 2) juridinio asmens ar kitos organizacijos steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas; 3) juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimas; 4) juridinio asmens ar kitos organizacijos organų sistema ir jų kompetencija; 5) juridinio asmens ar kitos organizacijos civilinė atsakomybė; 6) juridinio asmens ar kitos organizacijos atstovavimas; 7) įstatymų ir steigimo dokumentų pažeidimo teisinės pasekmės. 2. Lietuvos Respublikoje įregistruoto juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimas

ginamas pagal Lietuvos Respublikos teisę.

1.21 straipsnis. Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ir filialams taikytina teisė

1. Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ir filialams, įregistruotiems Lietuvos Respublikoje, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

2. Bent vienas iš asmenų, veikiančių atstovybės ar filialo vardu, turi gyventi Lietuvos Respublikoje. Ši nuostata netaikoma Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos ekonominės erdvės valstybių juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ar filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje.

3. Asmenų, veikiančių Lietuvos Respublikoje registruotos atstovybės ar filialo vardu, teises ir pareigas (kompetenciją) nustato Lietuvos Respublikos teisė. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

1.22 straipsnis. Juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovams ir jų civilinei atsakomybei taikytina teisė

14

1. Jeigu pagal užsienio teisę įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija veikia Lietuvos Respublikoje, tai asmenų, veikiančių to juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu ir interesais, civilinė atsakomybė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos teisę.

2. Juridinis asmuo ar kita organizacija negali reikalauti pripažinti negaliojančiu savo organo ar kito atstovo, viršijusio kompetenciją (įgaliojimus), sudarytą sandorį, jeigu jų įgaliojimų apribojimai nenustatyti kitos sandorio šalies nuolatinės gyvenamosios ar buveinės valstybės teisėje, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar atsižvelgiant į jos padėtį ar santykius su kita šalimi turėjo žinoti tuos apribojimus.

1.23 straipsnis. Valstybei ir jos institucijoms, savivaldybėms ir jų institucijoms kaip civilinių teisinių santykių subjektams taikoma teisė

Valstybės ir jos institucijų, savivaldybių ir jų institucijų civilinis teisnumas nustatomas pagal atitinkamos valstybės teisę.

KETVIRTASIS SKIRSNIS ŠEIMOS TEISINIAMS SANTYKIAMS TAIKYTINA TEISĖ

1.24 straipsnis. Susitarimui tuoktis taikytina teisė 1. Susitarimą tuoktis ir jo teisines pasekmes nustato susitarimo šalių nuolatinės

gyvenamosios vietos teisė. 2. Jeigu susitarimo tuoktis šalių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse,

tai susitarimą tuoktis ir jo teisines pasekmes nustato susitarimo sudarymo vietos valstybės arba vienos šalies nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės arba valstybės, kurios pilietis yra viena šalis, teisė, atsižvelgiant į tai, su kurios valstybės teise ginčas yra glaudžiausiai susijęs.

1.25 straipsnis. Teisė, taikytina santuokos sudarymo sąlygoms 1. Santuokinį veiksnumą ir kitas santuokos sudarymo sąlygas nustato Lietuvos

Respublikos teisė. 2. Santuoka registruojama Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigose, jeigu

bent vieno santuoką sudarančiųjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje arba bent vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis santuokos sudarymo metu.

3. Užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, santuokinis veiksnumas ir kitos santuokos sudarymo sąlygos gali būti nustatomos pagal abiejų norinčių tuoktis asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, jeigu sudaryta santuoka bus pripažįstama bent vieno norinčiojo tuoktis nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.

4. Užsienio valstybėje teisėtai sudaryta santuoka pripažįstama Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai abu sutuoktiniai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, santuoką sudarė užsienio valstybėje turėdami tikslą išvengti santuokos pripažinimo negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

1.26 straipsnis. Santuokos sudarymo tvarkai taikytina teisė Santuokos sudarymo tvarka nustatoma pagal santuokos sudarymo vietos valstybės teisę.

Santuoka taip pat pripažįstama galiojančia, jeigu jos sudarymo tvarka atitinka bent vieno sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės arba valstybės, kurios pilietis jis buvo santuokos sudarymo metu, teisės reikalavimus.

1.27 straipsnis. Asmeniniams sutuoktinių santykiams taikytina teisė 1. Sutuoktinių asmeniniams santykiams taikoma jų nuolatinės gyvenamosios vietos

valstybės teisė. 2. Jeigu sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, jų

asmeniniams santykiams taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu sutuoktiniai neturėjo bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, taikoma valstybės, su kuria sutuoktinių asmeniniai santykiai yra glaudžiausiai susiję, teisė. Jeigu negalima nustatyti, su kuria valstybe sutuoktinių asmeniniai santykiai yra glaudžiausiai susiję, taikoma santuokos sudarymo vietos valstybės teisė.

15

1.28 straipsnis. Turtiniams sutuoktinių santykiams taikytina teisė 1. Sutuoktinių turto teisinį statusą nustato jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

teisė. Jeigu sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, taikoma valstybės, kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai, teisė. Jeigu sutuoktiniai yra skirtingų valstybių piliečiai ir niekada neturėjo bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, taikoma santuokos sudarymo vietos valstybės teisė.

2. Sutuoktinių turto teisinį statusą pagal sutartis nustato sutuoktinių susitarimu pasirinktos valstybės teisė. Šiuo atveju sutuoktiniai gali pasirinkti valstybės, kurioje yra ar ateityje bus nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę arba valstybės, kurioje buvo sudaryta santuoka ar kurios pilietis yra vienas sutuoktinis, teisę. Sutuoktinių susitarimas dėl taikytinos teisės galioja, jeigu jis atitinka jų pasirinktos valstybės arba susitarimo sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus.

3. Susitarimu pasirinkta taikytina teisė gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu tretieji asmenys šį faktą žinojo ar turėjo žinoti.

4. Sutuoktinių susitarimu pasirinkta taikytina teisė gali būti panaudota sprendžiant ginčą, susijusį su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį daiktą, tik tais atvejais, kai buvo laikomasi nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybėje nustatytų šio turto ir daiktinių teisių į jį viešo registravimo reikalavimų.

5. Sutuoktinių susitarimui dėl turto teisinio statuso pakeitimo taikoma tokio pakeitimo metu buvusios sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu sutuoktiniai turto teisinio statuso keitimo metu gyveno skirtingose valstybėse, taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė arba, jos nesant, teisė, kuri nustato turtinius sutuoktinių santykius.

1.29 straipsnis. Gyvenimui skyrium (separacijai) ir santuokos nutraukimui taikytina teisė

1. Gyvenimą skyrium (separaciją) ir santuokos nutraukimą nustato sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.

2. Jeigu sutuoktiniai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, o kai tokios bendros vietos nėra, – bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė.

3. Jeigu valstybės, kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai, teisė draudžia nutraukti santuoką arba nustato specialias santuokos nutraukimo sąlygas, santuoka gali būti nutraukta pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kai vienas sutuoktinis taip pat yra ir Lietuvos Respublikos pilietis arba turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

1.30 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia, jos nutraukimo ir gyvenimo skyrium (separacijos) bylų jurisdikcija

Santuokos pripažinimo negaliojančia, jos nutraukimo ir gyvenimo skyrium (separacijos) bylos priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatytais atvejais.

1.31 straipsnis. Vaikų kilmės nustatymui (legitimacijai) taikytina teisė 1. Vaiko kilmė (tėvystės ar motinystės pripažinimas, nustatymas ar nuginčijimas)

nustatoma arba pagal valstybės, kurios piliečiu tapo vaikas gimdamas, arba pagal valstybės, pripažįstamos kaip vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta jo gimimo momentu, arba pagal vieno iš vaiko tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos ar valstybės, kurios piliečiu jis buvo vaiko gimimo momentu, teisę, atsižvelgiant į tai, kurios iš šių valstybių teisė yra palankesnė vaikui.

2. Vaiko kilmės nustatymo pasekmes nustato vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.

3. Vaiko kilmės klausimus sprendžia Lietuvos Respublikos teismai ar kitos Lietuvos valstybės institucijos, jeigu vaiko ar vieno iš jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

4. Vaiko tėvo (motinos) veiksnumas pripažįstant tėvystę (motinystę) nustatomas pagal valstybės, kurioje yra jo (jos) nuolatinė gyvenamoji vieta tėvystės (motinystės) pripažinimo metu,

16

teisę. Tėvystės (motinystės) pripažinimo formai taikoma tėvystės (motinystės) pripažinimo vietos arba vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.

5. Šio straipsnio nuostatos taip pat taikomos nesusituokusiems tėvams gimusio vaiko kilmės nustatymui (legitimacijai).

1.32 straipsnis. Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams taikytina teisė 1. Vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės

gyvenamosios vietos valstybės teisė. 2. Jeigu nė vienas iš vaiko tėvų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje

yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o vaikas ir abu jo tėvai yra tos pačios valstybės piliečiai, taikoma valstybės, kurios piliečiai jie visi yra, teisė.

1.33 straipsnis. Įvaikinimo santykiams taikytina teisė 1. Įvaikinimo santykiai nustatomi pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

teisę. 2. Jeigu yra aišku, kad įvaikinus pagal įvaikinamo vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos

valstybės teisę įvaikinimas nebus pripažįstamas įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje ar valstybėje, kurios piliečiai jie (jis) yra, gali būti įvaikinama pagal šių valstybių teisę, jeigu tai nepakenks vaiko interesams. Jeigu neaišku, ar įvaikinimas bus pripažintas kitoje valstybėje, įvaikinti draudžiama.

3. Įvaikio ir įtėvių bei jų giminaičių tarpusavio santykiams taikoma įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.

4. Bylos, susijusios su įvaikinimu, priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu vaiko ar jo įtėvių (įtėvio) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

1.34 straipsnis. Nepilnamečių gynimui, jų globai ir rūpybai taikytina teisė Nepilnamečių gynimui, jų globai ir rūpybai taikytina teisė nustatoma pagal 1961 m. spalio

5 d. Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų teisių ir taikytinos teisės nepilnamečių teisių gynimo srityje.

1.35 straipsnis. Pilnamečių šeimos narių globai ir rūpybai taikytina teisė 1. Pilnamečių šeimos narių globą ir rūpybą nustato šių asmenų nuolatinės gyvenamosios

vietos valstybės teisė. 2. Bylos, susijusios su pilnamečių asmenų globa ar rūpyba, priklauso Lietuvos

Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu tokio asmens nuolatinė gyvenamoji ar turto buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje.

1.36 straipsnis. Šeimos narių tarpusavio išlaikymo (alimentiniams) santykiams taikytina teisė

Šeimos narių tarpusavio išlaikymo (alimentiniams) santykiams taikytina teisė nustatoma pagal 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės.

PENKTASIS SKIRSNIS SUTARTINĖMS PRIEVOLĖMS TAIKYTINA TEISĖ

1.37 straipsnis. Sutartinėms prievolėms taikytina teisė 1. Sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių

susitarimas gali būti numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.

2. Šalys savo susitarimu bet kada gali pakeisti anksčiau pasirinktą sutartinei prievolei taikytiną teisę kita teise. Taikytinos teisės pakeitimas galioja atgaline tvarka, tačiau negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir nepadaro sutarties negaliojančios.

3. Aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti.

17

4. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Tokiu atveju preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra:

1) šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė;

2) nekilnojamojo daikto buvimo vieta, kai sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį daiktą ar teisė naudoti nekilnojamąjį daiktą;

3) vežėjo pagrindinė verslo vieta vežimo sutarties sudarymo metu, jeigu toje pat valstybėje, kur yra vežėjo pagrindinė verslo vieta, buvo pakrauti kroviniai ar yra krovinio siuntėjo pagrindinė buveinė arba krovinio išsiuntimo vieta.

5. Šio straipsnio 4 dalis netaikoma, jeigu sutarčiai labiausiai būdingos pareigos įvykdymo vietos nustatyti negalima ir toje dalyje nustatytomis prezumpcijomis negalima remtis, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe.

6. Draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, o nekilnojamojo daikto draudimo atveju – valstybės, kurios teritorijoje yra daiktas, teisė.

7. Arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę sutartį, o jei ši negalioja, arbitražinio susitarimo sudarymo vietos teisė, o kai sudarymo vietos nustatyti neįmanoma, – arbitražo vietos valstybės teisė.

8. Sutartims, sudarytoms biržoje ar aukcione, taikoma biržos ar aukciono vietos valstybės teisė.

1.38 straipsnis. Sandorio formai taikytina teisė 1. Sandorio formai taikytina teisė nustatoma pagal šio kodekso 1.37 straipsnio 1 dalies

nuostatas. 2. Jeigu sandorio šalys susitarimu nepasirinko taikytinos teisės, sandorio formai taikoma

sandorio sudarymo vietos teisė. Skirtingose valstybėse esančių šalių sudaryta sutartis taip pat galioja, jeigu jos forma atitinka bent vienos iš tų valstybių tokio sandorio formai taikomus teisės reikalavimus.

3. Sandorių, kurių dalykas yra nekilnojamasis daiktas ar teisės į jį, forma turi atitikti nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisės reikalavimus.

4. Vartojimo sutarčių, sudarytų šio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, formai yra taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.

1.39 straipsnis. Užsienio teisės taikymo vartojimo sutartims ypatumai 1. Šiame ir kituose šio kodekso straipsniuose minima vartojimo sutartimi yra laikoma

sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

2. Šio kodekso 1.37 straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties šalių teisė pasirinkti sutartinei prievolei taikytiną teisę neatima ir neriboja vartotojo teisės ginti savo interesus priemonėmis ir būdais, kuriuos nustato jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, jeigu:

1) vartojimo sutartis buvo sudaryta jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje pagal specialią ofertą ar reklamą toje šalyje;

2) vartotojas buvo kitos sutarties šalies paskatintas vykti į užsienio valstybę sudaryti sutarties;

3) kita šalis ar jos atstovas gavo užsakymą iš vartotojo šio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.

3. Jeigu vartojimo sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisė.

4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos vežimo sutartims, taip pat paslaugų sutartims, pagal kurias vartotojui paslaugos teikiamos tik kitoje valstybėje, o ne Lietuvos Respublikoje.

1.40 straipsnis. Įgaliojimo formai, galiojimo terminui ir turiniui taikytina teisė

18

Įgaliojimo formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė. Įgaliojimo galiojimo terminas, jeigu nenurodytas įgaliojime, taip pat atstovo teisės ir pareigos, atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio atsakomybė bei jų atsakomybė tretiesiems asmenims yra nustatoma pagal valstybės, kurioje atstovas veikia, teisę.

1.41 straipsnis. Dovanojimo sutartims taikytina teisė 1. Dovanojimo sutartims taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos

valstybės teisė, išskyrus nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, šioms sutartims taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos teisė.

2. Dovanojimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu jos forma atitinka dovanojimo sutarties sudarymo vietos arba dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisės reikalavimus.

1.42 straipsnis. Reikalavimo perleidimui ar skolos perkėlimui taikytina teisė 1. Su reikalavimo perleidimu ar skolos perkėlimu susijusiems santykiams taikoma šalių

susitarimu pasirinkta teisė. 2. Šalių pasirinkta teisė perleidžiant reikalavimą negali būti panaudota prieš skolininką,

jeigu nebuvo gautas jo sutikimas dėl pasirinktos taikytinos teisės. 3. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, su reikalavimo perleidimu ir skolos perkėlimu

susijusiems santykiams taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę prievolę, dėl kurios atsirandantis reikalavimas (skola) yra perleidžiamas (perkeliama).

4. Reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo formai taikoma reikalavimo perleidimui ar skolos perkėlimui taikytina teisė.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS PADARYTOS ŽALOS (DELIKTINĖMS) PRIEVOLĖMS TAIKYTINA TEISĖ

1.43 straipsnis. Dėl padarytos žalos atsirandančioms prievolėms taikytina teisė 1. Šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos,

nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę.

2. Jeigu veiksmo padarymo ar kitokių aplinkybių arba žalos atsiradimo vietos valstybės nustatyti neįmanoma, taikoma valstybės, su kuria yra labiausiai susijusi ta žalos atlyginimo byla, teisė.

3. Po žalos padarymo šalys gali susitarti, kad žalos atlyginimui bus taikoma bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisė.

4. Jeigu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pat valstybėje, žalos atlyginimui taikoma šios valstybės teisė.

5. Prievolėms, atsirandančioms dėl netinkamos kokybės produktų padarytos žalos, taikoma žalos padarymo vietos valstybės teisė, jeigu šioje valstybėje yra nukentėjusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta ar atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba šioje valstybėje nukentėjusysis įsigijo produktą. Jeigu nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje yra atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba šioje valstybėje nukentėjusysis įsigijo produktą, tai taikoma nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu pagal šioje dalyje išvardytus kriterijus taikytinos teisės nustatyti negalima, taikoma atsakingo už žalą asmens verslo vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai ieškovas savo reikalavimą grindžia žalos padarymo vietos valstybės teise.

6. Remiantis prievolėms, atsirandančioms dėl žalos padarymo, taikytina teise nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos, jos mastas, atsakingas asmuo, atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygos.

1.44 straipsnis. Eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimui taikytina teisė Reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal

1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės.

19

1.45 straipsnis. Reikalavimams atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms padarytą žalą taikytina teisė

1. Reikalavimams atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms visuomenės informavimo priemonių veiksmais padarytą žalą taikoma nukentėjusiojo pasirinkimu nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos arba žalos atsiradimo vietos valstybės teisė, arba žalą padariusio asmens nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė.

2. Replikai (paneigimui) taikoma valstybės, kurioje buvo paskelbta publikacija ar iš kurios buvo transliuojama radijo ar televizijos laida, teisė.

1.46 straipsnis. Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikytina teisė

Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios rinkoje atsirado nesąžiningos konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė. Jeigu nesąžininga konkurencija pažeidė tik pavienio asmens interesus, taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra nukentėjusiojo verslo vieta, teisė.

1.47 straipsnis. Skolininkų daugetas Jeigu žalą padarė keli asmenys, taikytina teisė nustatoma atskirai kiekvienam iš jų pagal

šio kodekso 1.43 straipsnio nuostatas.

SEPTINTASIS SKIRSNIS DAIKTINĖMS TEISĖMS TAIKYTINA TEISĖ

1.48 straipsnis. Nuosavybės teisiniams santykiams taikytina teisė 1. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą

nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę.

2. Nuosavybės ir kitų daiktinių teisių oficialiai registracijai taikoma valstybės, kurioje yra daiktas jo registravimo metu, teisė.

3. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą (krovinį) nustatomos pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę.

4. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę.

1.49 straipsnis. Šalių teisė pasirinkti kilnojamajam daiktui taikytiną teisę 1. Kaip taikytiną teisių į kilnojamąjį daiktą atsiradimui ir pabaigai teisę šalys susitarimu

gali pasirinkti daikto išsiuntimo ar paskyrimo vietos valstybės teisę arba sandoriui taikytiną teisę. 2. Aplinkybė, kad šalys pasirinko tokią taikytiną teisę, negali būti panaudota prieš

trečiuosius asmenis.

1.50 straipsnis. Teisės į kilnojamąjį daiktą suvaržymams taikytina teisė 1. Jeigu teisė į daiktą, kuris įvežamas į Lietuvos Respubliką, yra suvaržytas užsienyje, tai

pripažįstama, kad ši teisė yra suvaržyta ir Lietuvos Respublikoje. 2. Užsienyje atsiradusi daikto sulaikymo teisė galioja ir įvežtam į Lietuvos Respubliką

kilnojamajam daiktui, tačiau ji negali būti panaudota prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. 3. Daikto sulaikymo teisę eksportuojamam kilnojamajam daiktui nustato daikto paskyrimo

vietos valstybės teisė.

1.51 straipsnis. Įkeitimui taikytina teisė 1. Teisių, vertybinių popierių ir reikalavimo teisės įkeitimą nustato šalių susitarimu

pasirinkta teisė, tačiau taikytinos teisės pasirinkimas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis.

2. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, reikalavimo teisę ir vertybinių popierių įkeitimą nustato kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė, o kitų teisių įkeitimą – šioms teisėms taikytina teisė.

20

AŠTUNTASIS SKIRSNIS INTELEKTINEI NUOSAVYBEI TAIKYTINA TEISĖ

1.52 straipsnis. Su intelektinės nuosavybės teise susijusioms sutartims taikytina teisė 1. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės (šio kodekso 1.37 straipsnis), su intelektinės

nuosavybės teisėmis susijusioms sutartims taikoma šias teises perleidžiančios ar suteikiančios teisę jomis naudotis šalies nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė.

2. Darbdavio ir darbuotojo sutartims dėl intelektinės nuosavybės objekto sukūrimo darbo metu taikoma darbo sutartims taikytina teisė.

1.53 straipsnis. Intelektinės nuosavybės teisės ir jų gynimui taikytina teisė 1. Intelektinės nuosavybės teisėms ir jų gynimui taikoma valstybės, kurioje prašoma

apginti šias teises, teisė. 2. Jeigu yra pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, šalys po žalos padarymo savo

susitarimu kaip taikytiną teisę gali pasirinkti bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisę.

DEVINTASIS SKIRSNIS KITOKIOMS PRIEVOLĖMS TAIKYTINA TEISĖ

1.54 straipsnis. Dėl turto nepagrįsto įgijimo ar sutaupymo atsirandančioms prievolėms taikytina teisė

1. Iš prievolės, įvykdytos be teisinio pagrindo, atsirandantiems reikalavimams taikoma valstybės, pagal kurios įstatymus nustatytinas prievolės teisinis pagrindas, teisė.

2. Dėl turto nepagrįsto įgijimo neteisėtais veiksmais atsirandantiems reikalavimams taikoma valstybės, kur buvo atlikti neteisėti veiksmai, teisė.

3. Jeigu turtas buvo nepagrįstai įgytas ar sutaupytas egzistuojant šalių teisiniam santykiui, taikoma tą teisinį santykį nustatanti teisė.

1.55 straipsnis. Vienašaliams sandoriams taikytina teisė Vienašaliams sandoriams taikoma valstybės, kurioje jie buvo sudaryti, teisė.

1.56 straipsnis. Vertybiniams popieriams taikytina teisė 1. Čekiams ir vekseliams taikomos 1931 m. kovo 19 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų

kolizijų naudojant čekius sprendimo ir 1930 m. birželio 7 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo.

2. Kitiems vertybiniams popieriams taikoma jų išleidimo (išdavimo) vietos valstybės teisė.

1.57 straipsnis. Atsiskaitymų valiutai taikytina teisė 1. Atsiskaitymų valiuta nustatoma pagal valstybės, kurioje turi būti atliktas mokėjimas,

teisę, jeigu šalys savo susitarimu nėra pasirinkusios atsiskaitymų valiutos. 2. Visais kitais atvejais valiutai taikoma valiutos valstybės teisė.

1.58 straipsnis. Kitais pagrindais atsirandančioms prievolėms taikytina teisė Dėl kito asmens reikalų tvarkymo atsirandančioms prievolėms ir kitais šiame skyriuje

nenumatytais pagrindais atsirandančioms prievolėms taikoma valstybės, kurioje buvo prievolių atsiradimo pagrindas, teisė.

1.59 straipsnis. Ieškinio senačiai taikytina teisė Ieškinio senatis nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių

teisėms ir pareigoms nustatyti.

DEŠIMTASIS SKIRSNIS PAVELDĖJIMO SANTYKIAMS TAIKYTINA TEISĖ

1.60 straipsnis. Veiksnumas pagal testamentą Testatoriaus galėjimas sudaryti, pakeisti ar panaikinti testamentą nustatomas pagal

21

testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę. Jeigu asmuo nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo ar ją nustatyti neįmanoma, tai galėjimas sudaryti testamentą nustatomas pagal jo sudarymo vietos valstybės teisę.

1.61 straipsnis. Testamento forma 1. Testamento, jo pakeitimo ar panaikinimo formai taikoma šių aktų sudarymo vietos

valstybės teisė. 2. Testamentas, jo pakeitimas ar panaikinimas taip pat galioja, jeigu šių aktų forma atitinka

testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės reikalavimus arba valstybės, kurios pilietis testatorius buvo šių aktų sudarymo metu, arba jo gyvenamosios vietos valstybės šių aktų sudarymo ar mirties metu teisės reikalavimus. Testamentas dėl nekilnojamojo daikto, taip pat tokio testamento pakeitimas ar panaikinimas galioja, jeigu jų forma atitinka nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisę.

1.62 straipsnis. Kitiems paveldėjimo teisės santykiams taikytina teisė 1. Kitiems paveldėjimo teisės santykiams, išskyrus su nekilnojamųjų daiktų paveldėjimu

susijusius, taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė.

2. Jeigu palikimas atsirado po Lietuvos Respublikos piliečio mirties, tai nepaisant taikytinos teisės jo įpėdiniai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje ir turintys teisę į privalomąją palikimo dalį, paveldi šią dalį pagal Lietuvos Respublikos teisę, išskyrus nekilnojamuosius daiktus.

3. Jeigu pagal paveldėjimo santykiams taikytiną teisę turtas negali pereiti užsienio valstybei, kai kitų įpėdinių nėra, o turtas yra Lietuvoje, tai šis turtas pereina Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

II DALIS SANDORIAI

III SKYRIUS SANDORIŲ SAMPRATA IR FORMA

1.63 straipsnis. Sandorių samprata ir rūšys 1. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti

civilines teises ir pareigas. 2. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. 3. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. 4. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš

vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka.

5. Vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei.

6. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia. 7. Daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau

šalių valia.

1.64 straipsnis. Valios išreiškimo forma 1. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar

kitokia valios išreiškimo forma. 2. Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo

aplinkybes. 3. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo

numatytais atvejais.

1.65 straipsnis. Valios išreiškimas viešu skelbimu

22

1. Įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais asmuo turi teisę išreikšti savo valią viešu skelbimu šio straipsnio nustatyta tvarka (viešas įgaliojimas, viešas įgaliojimo panaikinimas ir kt.).

2. Viešas skelbimas skelbiamas paskutinės žinomos kitos sandorio šalies gyvenamosios ar verslo vietos arba viešai išreiškiančio savo valią asmens gyvenamosios ar verslo vietos laikraštyje ir pagrindiniuose Lietuvos Respublikos dienraščiuose Civilinio proceso kodekso nustatyta viešo teismo pranešimų ir šaukimų skelbimo tvarka. Teismas prireikus gali nustatyti ir kitokią asmens valios viešo skelbimo tvarką.

3. Preziumuojama, kad valios išreiškimas tapo žinomas kitai sandorio šaliai praėjus keturiolikai dienų nuo paskutinio viešo paskelbimo dienos. Tačiau ši prezumpcija netaikoma, jeigu savo valią viešai paskelbęs asmuo neatliko visų įmanomų ir jam prieinamų veiksmų kitos sandorio šalies gyvenamajai ar verslo vietai nustatyti.

4. Apie asmens valią viešai skelbiama valią reiškiančiojo lėšomis.

1.66 straipsnis. Sąlyginis sandoris 1. Teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti

priklausomus nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. 2. Sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių

ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.

3. Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.

4. Jeigu teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą šalys padarė priklausomus nuo neteisėtos arba viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančios sąlygos įvykdymo arba nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, tai toks sandoris yra niekinis.

1.67 straipsnis. Nesąžiningo sukliudymo ar padėjimo sąlygai atsirasti pasekmės 1. Jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai sukliudė šalis, kuriai ta sąlyga nenaudinga, tai

pripažįstama, kad sąlyga buvo. 2. Jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai padėjo šalis, kuriai ta sąlyga naudinga, tai

pripažįstama, kad sąlygos nebuvo.

1.68 straipsnis. Kitos sąlyginio sandorio pasekmės 1. Jeigu sąlyga sandorio sudarymo metu jau buvo, tai sandoris laikomas besąlyginiu, kai ta

sąlyga atidedamoji, arba niekiniu, kai ta sąlyga naikinamoji. 2. Jeigu sandorio sudarymo metu buvo aišku, kad sąlygos neatsiras, tai sandoris laikomas

besąlyginiu, kai ta sąlyga atidedamoji, arba niekiniu, kai ta sąlyga naikinamoji. 3. Jeigu atidedamosios sąlygos objektyviai negali būti, tai sandoris yra niekinis, o jeigu

objektyviai negali būti naikinamosios sąlygos, sandoris yra besąlyginis. 4. Jeigu atidedamosios sąlygos buvimas išimtinai priklauso tik nuo skolininko valios, tai

sandoris yra niekinis.

1.69 straipsnis. Sandorio sudarymo vieta 1. Vienašalio sandorio sudarymo vieta laikoma sandorio šalies valios išreiškimo vieta

(įgaliojimo sudarymo, testamento patvirtinimo vieta ir t. t.). 2. Dvišalio ar daugiašalio sandorio sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo

vieta, jeigu šalių susitarimo ar įstatymų nenumatyta kas kita. 3. Jeigu sandoriui sudaryti nebūtina, kad oferentas gautų pranešimą apie akceptą, tai

sandorio sudarymo vieta laikoma akceptanto gyvenamoji ar verslo vieta arba akceptanto faktinių veiksmų atlikimo vieta.

1.70 straipsnis. Sandorių sudarymo tvarka 1. Fiziniai asmenys sandorius sudaro patys arba per atstovus. Neleidžiama sudaryti

sandorio per atstovą, jeigu to pobūdžio sandorį kaip to sandorio šalis gali sudaryti tik asmeniškai pats fizinis asmuo, taip pat įstatymų numatytų kitų sandorių.

23

2. Juridinių asmenų vardu sandorius sudaro jų steigimo dokumentuose numatyti organai arba atstovai.

1.71 straipsnis. Sandorių forma 1. Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais

veiksmais. 2. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš

asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

1.72 straipsnis. Žodinė sandorių forma 1. Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti

sudaromi žodžiu. 2. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai

neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai.

1.73 straipsnis. Rašytinė sandorių forma 1. Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi: 1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki

tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu; 2) juridinių asmenų steigimo sandoriai; 3) prekių pirkimopardavimo išsimokėtinai sutartys; 4) draudimo sutartys; 5) arbitražiniai susitarimai; 6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys; 7) preliminarinės sutartys; 8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys; 9) taikos sutartys; 10) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą

rašytinę formą. 2. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų

sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.

3. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.

1.74 straipsnis. Notarinė sandorių forma 1. Notarine forma turi būti sudaromi: 1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo

daikto suvaržymo sandoriai; 2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė); 3) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.

1.75 straipsnis. Teisinė sandorių registracija 1. Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalims

sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo.

2. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais.

24

3. Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo.

4. Jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.

5. Privalomą sandorių teisinę registraciją atliekančių valstybės institucijų ar kitų organizacijų darbuotojų neteisėtais veiksmais asmenims padarytą žalą atlygina valstybė.

1.76 straipsnis. Rašytinės formos sandorių pasirašymas 1. Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu fizinis asmuo dėl

fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo. Už kitą asmenį pasirašiusio asmens parašą turi patvirtinti notaras arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba stacionarinės gydymo įstaigos, kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas, arba karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas, kartu nurodydami priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo pats negalėjo pasirašyti.

2. Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.

1.77 straipsnis. Kitokios, negu įstatymo leidžiama, formos sandorių sudarymas 1. Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti sudaromi

paprastos rašytinės formos ar notarinės formos. 2. Notarinės formos gali būti ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą

rašytinę formą.

IV SKYRIUS NEGALIOJANTYS SANDORIAI

1.78 straipsnis. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai 1. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to,

yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. 2. Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas

sandoris. 3. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. 4. Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų

nurodyti asmenys. 5. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris

suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

1.79 straipsnis. Nuginčijamo sandorio patvirtinimas 1. Šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba

įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. 2. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį

patvirtinti arba nuginčyti: 1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė; 2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį; 3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; 4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises.

1.80 straipsnis. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas

1. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

25

2. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

3. Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. 4. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį

sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

1.81 straipsnis. Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas

1. Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. 2. Jeigu sandoris negalioja dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, šio kodekso

1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

3. Vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų.

1.82 straipsnis. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas 1. Sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus

juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (šio kodekso 2.74, 2.83–2.85 straipsniai).

2. Viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais.

3. Ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba juridinio asmens dalyvis (dalyviai). Įstatymai gali nustatyti ir kitus asmenis, turinčius teisę pareikšti tokį ieškinį, arba specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti tą ieškinį reiškiantys asmenys (pvz., tam tikro akcijų (balsų) skaičiaus turėjimas).

4. Tokiems sandoriams yra taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

1.83 straipsnis. Įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos verstis tam tikra veikla neturinčio juridinio asmens vardu sudaryto sandorio teisinės pasekmės

1. Pagal įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto juridinio asmens vardu sudarytą sandorį teisės ir pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui, jeigu nėra kito pagrindo tokį sandorį pripažinti negaliojančiu.

2. Pagal sandorius, sudarytus juridinio asmens vardu iki juridinio asmens įregistravimo, šiuos sandorius sudarę asmenys atsako solidariai, jeigu įregistruotas juridinis asmuo neprisiima prievolių pagal tuos sandorius (šio kodekso 2.61 straipsnis).

1.84 straipsnis. Neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris negalioja, išskyrus smulkius buitinius sandorius, kuriuos pagal šį kodeksą ir kitus įstatymus nepilnamečiai iki keturiolikos metų gali sudaryti savarankiškai.

2. Fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, sudarytas sandoris negalioja.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais, be šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytų pasekmių, veiksnioji šalis privalo atlyginti antrajai šaliai šios turėtas išlaidas, taip pat jos

26

turto netekimą ar sužalojimą, jeigu veiksnioji šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad antroji šalis yra neveiksni.

4. Ieškinį dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti neveiksnaus asmens atstovai pagal įstatymą ir prokuroras. Jeigu sandoris yra naudingas neveiksniam asmeniui, jo atstovas pagal įstatymą įstatymų nustatyta tvarka sandorį gali patvirtinti.

1.85 straipsnis. Alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujančio fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Fizinio asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, be rūpintojo sutikimo sudarytas turto ar daiktinės teisės perdavimo sandoris, išskyrus smulkius buitinius sandorius, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo ar prokuroro ieškinį.

2. Jeigu toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos šio kodekso 1.84 straipsnio 3 dalies nuostatos.

3. Rūpintojas gali duoti sutikimą sudaryti sandorį ir po jo sudarymo, jeigu sandoris yra naudingas asmeniui, kurio veiksnumas apribotas.

1.86 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas 1. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. 2. Tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

1.87 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas 1. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš

tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. 2. Jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie

asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. 3. Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti

prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.

1.88 straipsnis. Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų be tėvų ar rūpintojų sutikimo sudarytą sandorį, išskyrus sandorius, kuriuos toks nepilnametis pagal šį kodeksą ar kitus įstatymus turi teisę sudaryti savarankiškai, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal to nepilnamečio tėvų ar rūpintojų ieškinį.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos šio kodekso 1.84 straipsnio 3 dalies nuostatos.

3. Nepilnamečio atstovai pagal įstatymą gali duoti sutikimą sudaryti sandorį ir po jo sudarymo, jeigu sandoris naudingas nepilnamečiui.

1.89 straipsnis. Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai, be šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytų pasekmių šaliai, kuri sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, tos šalies turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą atlygina antroji šalis, jeigu ši antroji šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad su ja sandorį sudaręs asmuo buvo tokios būsenos.

1.90 straipsnis. Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu 1. Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu

pagal klydusios šalies ieškinį.

27

2. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.

3. Jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios šalies atlyginti turėtas išlaidas, taip pat savo turto netekimą ar sužalojimą, jeigu įrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės. Jeigu tai neįrodyta, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, privalo atlyginti antrajai šaliai turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą.

4. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

5. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.

6. Dėl šalies valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida laikoma valią išreiškusios šalies suklydimu.

7. Suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais.

1.91 straipsnis. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

2. Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas išlaidas.

3. Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ar dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, tai nukentėjusysis taip pat turi teisę reikalauti atlyginti tokiais veiksmais jam padarytą neturtinę žalą.

4. Šiame straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

5. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

28

6. Jeigu apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus.

7. Dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

1.92 straipsnis. Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio negaliojimas Jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos

apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (šio kodekso 2.133 straipsnis).

1.93 straipsnis. Sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo

1. Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose.

2. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį.

3. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. 4. Jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro

patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.

5. Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės.

6. Šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai:

1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies

kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio

įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai

aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

1.94 straipsnis. Reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymo teisinės pasekmės

Įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio, išskyrus šio kodekso numatytus atvejus.

1.95 straipsnis. Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu

1. Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento).

2. Jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

1.96 straipsnis. Sandorio dalies negaliojimo pasekmės Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti

prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.

III DALIS CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

V SKYRIUS

29

CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

1.97 straipsnis. Civilinių teisių objektų rūšys 1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei

turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

2. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

1.98 straipsnis. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai 1. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. 2. Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima

perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji).

3. Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.

4. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

1.99 straipsnis. Daiktų, kaip civilinių teisių objektų, rūšys 1. Daiktai, kaip civilinės teisės objektai, skirstomi į daiktus, apibūdintus pagal

individualius požymius ir pagal rūšinius požymius. 2. Daiktai taip pat yra skirstomi į daliuosius ir nedaliuosius, į suvartojamuosius ir

nesunaudojamuosius, į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius.

1.100 straipsnis. Pinigai Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos

ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė.

1. 101 straipsnis. Vertybiniai popieriai Vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį

išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Vertybinis popierius gali patvirtinti dokumento turėtojo teisę gauti iš emitento palūkanų, dividendų, dalį likviduojamos įmonės turto ar emitentui paskolintų lėšų (akcijų, obligacijų ir kt.), teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius (pasirašymo teises, būsimuosius sandorius, opcionus, konvertuojamas obligacijas ir kt.), teisę gauti tam tikras pajamas ar pareigą sumokėti, pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms (indeksui ir kt.). Vertybiniu popieriumi taip pat laikomas dokumentas, kuriuo tiesiogiai pavedama bankui išmokėti tam tikrą pinigų sumą (čekiai) ar kuris patvirtina pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekseliai) arba kuris įrodo nuosavybės teisę į prekes (prekiniai vertybiniai popieriai), taip pat dokumentas, patvirtinantis teisę ar pareigą įsigyti ar perleisti prekinius vertybinius popierius (išvestinis prekinis vertybinis popierius). Įstatymų numatytais atvejais leidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai, kurie yra pažymimi (įtraukiami į apskaitą) vertybinių popierių sąskaitose.

2. Įstatymai gali numatyti ir kitokius vertybinius popierius. Investuotojų teisių apsaugos bei kapitalo rinkos priežiūros ir reguliavimo tikslais įstatymai gali nustatyti kitą vertybinių popierių (investicijų) apibrėžimą, kuris vartojamas šiuos santykius reglamentuojančiuose įstatymuose. Jeigu nenustatyta kitaip, investicijoms (investiciniams vertybiniams popieriams) šio kodekso normos ir vertybinio popieriaus apibrėžimas taikomi, jei tas investicijas patvirtinantys dokumentai turi šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus požymius.

3. Vertybinio popieriaus patvirtinta teisė gali būti perleista kitam asmeniui tik tuo atveju, kai perleidžiamas pats vertybinis popierius, jeigu įstatymai nenumato ko kita. Vertybiniai popieriai

30

perleidžiami pagal įstatymus, nusistovėjusią praktiką ar papročius laisvai be jokių apribojimų. Vertybiniai popieriai perleidžiami perdavimu, nors tai ir reikėtų pažymėti indosamentu.

4. Vertybiniai popieriai gali būti pirminiai arba išvestiniai. Pirminiai vertybiniai popieriai patvirtina šio straipsnio 1 dalyje numatytas jų turėtojo teises ir pareigas, išskyrus teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius, taip pat teisę gauti tam tikrų pajamų ar pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms. Šias išskirtines teises ar pareigas patvirtinantys vertybiniai popieriai vadinami išvestiniais vertybiniais popieriais.

5. Vertybiniai popieriai gali būti vardiniai, pareikštiniai arba orderiniai. Taip pat jie gali būti piniginiai, nuosavybės ir prekiniai vertybiniai popieriai.

6. Piniginis vertybinis popierius suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (čekis, vekselis, obligacija).

7. Nuosavybės vertybinis popierius suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno (akcijos ir akcijų sertifikatai ir kt.), išskyrus įstatymų numatytas išimtis.

8. Prekinis vertybinis popierius suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių (konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.).

9. Vertybiniai popieriai privalo turėti įstatymų nustatytus rekvizitus. Jeigu privalomų rekvizitų nėra, vertybinis popierius negalioja, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

10. Jeigu išleidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai ir įstatymai nenustato kitaip, pagal šį kodeksą laikoma, kad vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs juos saugoti sąskaitas tvarkančiam asmeniui pagal pasaugos sutartį. Saugotojo teisės, pareigos ir atsakomybė nustatoma pagal pasaugai taikomas šio kodekso šeštosios knygos nuostatas. Jeigu apskaitą tvarko keli asmenys skirtingais lygiais, laikoma, kad vertybinio popieriaus savininko sąskaitas tvarkantis asmuo yra perdavęs toliau saugoti vertybinius popierius kitam asmeniui pagal pasaugos sutartį. Tokie vertybiniai popieriai perleidžiami atitinkamais įrašais vertybinių popierių sąskaitose.

1.102 straipsnis. Akcija 1. Akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti

valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises.

2. Akcijos gali būti vardinės arba pareikštinės, paprastos arba privilegijuotos, materialios ir nematerialios.

1.103 straipsnis. Obligacija Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją

išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

1.104 straipsnis. Čekis Čekis, kaip vertybinis popierius, – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas

bankui be išlygų išmokėti jame įrašytą pinigų sumą čekio turėtojui.

1.105 straipsnis. Vekselis 1. Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be

išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.

2. Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). 3. Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą

sumokėtų jame nurodytam asmeniui. 4. Paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą.

1.106 straipsnis. Konosamentas 1. Konosamentas, kaip vertybinis popierius – tai dokumentas, įrodantis sutarties sudarymo

faktą ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) bei jais disponuoti.

31

2. Konosamentas gali būti pareikštinis, orderinis arba vardinis. Jeigu konosamentas buvo sudarytas keliais egzemplioriais, tai, išdavus krovinį pagal pirmą pateiktą konosamentą, kiti konosamento egzemplioriai netenka teisinės galios.

1.107 straipsnis. Indėlių liudijimai (sertifikatai) 1. Indėlio liudijimas (sertifikatas) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį,

suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas. 2. Indėlio sertifikatai gali būti vardiniai, perleidžiamieji ar neperleidžiamieji.

1.108 straipsnis. Valstybės skolinis įsipareigojimas Valstybės skolinis įsipareigojimas – tai pareikštinis vertybinis popierius, patvirtinantis,

kad jo turėtojas yra paskolinęs valstybei tam tikrą pinigų sumą, ir suteikiantis teisę gauti jame numatytą sumą ir palūkanas per visą šio vertybinio popieriaus turėjimo laiką.

1.109 straipsnis. Žemės sklypas ir kiti ištekliai Civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas

žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai.

1.110 straipsnis. Įmonės ir turtiniai kompleksai 1. Civilinių teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam)

asmeniui priklausantis turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma. Įmonė yra laikoma nekilnojamuoju daiktu.

2. Turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, – tai bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma.

1.111 straipsnis. Intelektinės veiklos rezultatai Civilinių teisių objektais laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai,

pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.). Išradimų patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių objektais tampa nuo to momento, kai jie intelektinės veiklos rezultatais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka.

1.112 straipsnis. Turtinės teisės 1. Civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės,

atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. 2. Turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos.

1.113 straipsnis. Veiksmai ir jų rezultatai Civilinių teisių objektai yra įvairūs veiksmai ir jų rezultatai (krovinių gabenimas, daiktų

remontas, patarnavimai ir kt.).

1.114 straipsnis. Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės 1. Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą,

kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą.

2. Asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų.

1.115 straipsnis. Asmeninės neturtinės teisės 1. Civilinės teisės saugomi objektai yra asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio

turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės. 2. Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis.

32

1.116 straipsnis. Komercinė (gamybinė) ir profesinė paslaptis 1. Informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią

komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai.

2. Informacija, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, ginama šio kodekso nustatytais būdais.

3. Asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu.

4. Komercinę (gamybinę) paslaptį atskleidęs asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais.

5. Informacija pripažįstama profesine paslaptimi, jei ją pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt.). Šią informaciją tie asmenys gauna atlikdami jiems įstatymų ar sutarčių numatytas pareigas. Atvejus, kuriais profesines teises ir pareigas atliekant gauta informacija nepripažįstama profesine paslaptimi, nustato įstatymai. Dėl neteisėto profesinės paslapties atskleidimo padaryta žala atlyginama bendrais šio kodekso nustatytais pagrindais.

IV DALIS TERMINAI

VI SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

1.117 straipsnis. Termino apibrėžimas 1. Įstatymų ar sandorių nustatytas arba teismo paskiriamas terminas nurodomas

kalendorine data arba nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ar valandomis skaičiuojamas laikas.

2. Terminas gali būti apibrėžiamas taip pat ir nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti.

3. Terminai gali būti atnaujinamieji, įgyjamieji ir naikinamieji. 4. Atnaujinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį atnaujinti,

jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. 5. Įgyjamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus atsiranda (įgyjama) tam tikra

civilinė teisė ar pareiga. 6. Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė

teisė ar pareiga. Naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti.

1.118 straipsnis. Termino pradžia 1. Terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės

datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. 2. Valandomis skaičiuojamas terminas prasideda nuo šalies arba abiejų šalių ar įstatymų

apibrėžto momento.

1.119 straipsnis. Metais ir mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga 1. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir

dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. 2. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio

dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. 3. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka mėnesiui, kuris

atitinkamos dienos neturi, terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną.

33

1.120 straipsnis. Savaitėmis skaičiuojamo termino pabaiga Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną

dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

1.121 straipsnis. Oficialių švenčių ir ne darbo dienų įskaitymas 1. Oficialių švenčių ir ne darbo dienos (šeštadieniai ir sekmadieniai) įskaitomos į terminą. 2. Jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino

pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena.

1.122 straipsnis. Veiksmų atlikimas paskutinę termino dieną 1. Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti

atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas baigiasi tą valandą, kurią šioje organizacijoje pagal nustatytas taisykles baigiasi darbo laikas.

2. Visi rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui ar telegrafui arba perduoti kitomis ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, laikomi atliktais laiku.

1.123 straipsnis. Termino teisinė reikšmė 1. Jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti

pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas. 2. Jeigu tam tikros sandorio teisinės pasekmės siejamos su termino pabaiga, tai sandoris ar

prievolė nustoja galioti tam terminui pasibaigus. 3. Preziumuojama, kad terminas nustatytas skolininko naudai, išskyrus atvejus, kai: 1) skolininkui iškeliama bankroto byla; 2) skolininkas sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą; 3) skolininkas nepateikia prievolės įvykdymo užtikrinimo, kurį jis privalėjo pateikti.

VII SKYRIUS IEŠKINIO SENATIS

1.124 straipsnis. Ieškinio senaties samprata Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali

apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

1.125 straipsnis. Ieškinio senaties terminai 1. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. 2. Atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai

nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. 3. Sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų

atsirandantiems reikalavimams. 4. Sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti

juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais. 5. Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas: 1) ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo; 2) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų. 6. Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas iš ryšių įmonių santykių

su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje, arba vienerių metų ieškinio senaties terminas, jeigu siuntos buvo siunčiamos į užsienį.

7. Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

8. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

34

9. Sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

10. Reikalavimams dėl atliktų darbų trūkumų taikomi šio kodekso šeštojoje knygoje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai.

11. Iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai.

12. Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką draudžiama.

1.126 straipsnis. Ieškinio senaties taikymas 1. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio

senaties terminas pasibaigęs. 2. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. 3. Draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį.

1.127 straipsnis. Ieškinio senaties termino pradžia 1. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į

ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

2. Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui.

3. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento.

4. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

5. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

1.128 straipsnis. Ieškinio senaties terminas pasikeitus prievolės asmenims Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo

tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

1.129 straipsnis. Ieškinio senaties termino sustabdymas 1. Ieškinio senaties terminas sustabdomas: 1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima

užkirsti kelio (nenugalima jėga); 2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas); 3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje,

kuriame paskelbta karinė padėtis; 4) jeigu neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas; 5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai; 6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis; 7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai; 8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius,

veikimas. 2. Ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje

nurodytos aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas yra trumpesnis negu šeši mėnesiai, – visą ieškinio senaties laiką.

3. Nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, – iki viso ieškinio senaties termino.

1.130 straipsnis. Ieškinio senaties termino nutraukimas

35

1. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. 2. Ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad

jis pripažįsta prievolę. 3. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko

aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

4. Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė.

5. Jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.

1.131 straipsnis. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės 1. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. 2. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios

priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. 3. Nuosavybės teisės klausimai dėl turto, kuriam išreikalauti praleisti ieškinio senaties

terminai, sprendžiami pagal šio kodekso ketvirtosios knygos normas.

1.132 straipsnis. Sutrumpintų ieškinio senaties terminų sustabdymas, nutraukimas ir atnaujinimas

Ieškinio senaties terminų sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo taisyklės (šio kodekso 1.129–1.131 straipsniai) taikomos taip pat ir sutrumpintiems ieškinio senaties terminams, jeigu įstatymai nenumato ko kita.

1.133 straipsnis. Pasekmės, atsirandančios skolininkui įvykdžius pareigą po to, kai ieškinio senaties terminas pasibaigė

Skolininkas, įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, neturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs.

1.134 straipsnis. Reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma Ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus

įstatymų numatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas; 3) reikalavimams atlyginti dėl Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų

nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą; 4) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.

Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1441, 2011-06-09, Žin., 2011, Nr. 74-3545 (2011-06-18)

1.135 straipsnis. Ieškinio senaties taikymas papildomiems reikalavimams Pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir

papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai (netesybos, įkeitimas, laidavimas ir kt.), nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs.

V DALIS CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

VIII SKYRIUS CIVILINIŲ TEISŲ ĮGYVENDINIMO PRINCIPAI IR JŲ GYNIMO BŪDAI

36

1.136 straipsnis. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai 1. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais,

taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.

2. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, civilinės teisės ir pareigos atsiranda: 1) iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors

įstatymų ir nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių; 2) iš teismų sprendimų; 3) iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes; 4) kaip intelektinės veiklos rezultatai; 5) dėl žalos padarymo, taip pat dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; 6) dėl įvykių ar veiksmų (veikimo, neveikimo), su kuriais įstatymai sieja civilines teisines

pasekmes.

1.137 straipsnis. Civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas 1. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. 2. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų,

gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

3. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

4. Civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje.

5. Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.

6. Atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

1.138 straipsnis. Civilinių teisių gynimas Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos,

šiais būdais: 1) pripažindamas tas teises; 2) atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; 3) užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus,

keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys); 4) priteisdamas įvykdyti pareigą natūra; 5) nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį; 6) išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o

įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius); 7) pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų

aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais; 8) kitais įstatymų numatytais būdais.

1.139 straipsnis. Savigyna 1. Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais

atvejais. 2. Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu

konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų. 3. Naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų

reikalavimų.

37

ANTROJI KNYGA ASMENYS

I DALIS FIZINIAI ASMENYS

I SKYRIUS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINIS TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS

PIRMASIS SKIRSNIS TEISNUMAS

2.1 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo samprata Galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems

fiziniams asmenims.

2.2 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas 1. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam

mirus. 2. Teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas

priklauso nuo jo gimimo. 3. Jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis

gimė gyvas. 4. Jeigu tam tikrų civilinių teisinių pasekmių atsiradimas priklauso nuo to, kuris iš fizinių

asmenų mirė anksčiau, o nustatyti kiekvieno iš jų mirties momento negalima, preziumuojama, kad tie fiziniai asmenys mirė vienu metu.

2.3 straipsnis. Fizinio asmens gimimo ir mirties momentas 1. Fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio

įkvėpimas. 2. Fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas

nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir negrįžtamas nutrūkimas. 3. Gimimo ir mirties momento konstatavimo kriterijus ir tvarką nustato įstatymai.

2.4 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinys 1. Fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės

objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, taip pat turėti kitokias turtines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises.

2. Fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais.

3. Kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas.

ANTRASIS SKIRSNIS VEIKSNUMAS

2.5 straipsnis. Fizinių asmenų civilinis veiksnumas 1. Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines

pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų.

38

2. Tais atvejais, kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama ar pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nenustoja.

2.6 straipsnis. Neleistinumas apriboti fizinių asmenų civilinį teisnumą ar veiksnumą įstatymuose nenumatytais pagrindais

1. Civilinis teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka.

2. Sandoriai, valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymai.

2.7 straipsnis. Nepilnamečių iki keturiolikos metų civilinis veiksnumas 1. Už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai. 2. Tėvai ar globėjai, sudarydami ir vykdydami sandorius, privalo veikti išimtinai dėl

nepilnamečio interesų. Tėvų ir globėjų teises ir pareigas tvarkant nepilnamečių turtą nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.

3. Nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma.

4. Pagal nepilnamečio iki keturiolikos metų sutartines prievoles atsako jo atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeista ne dėl jų kaltės.

5. Jeigu nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris nepripažintas negaliojančiu, tai, šiam asmeniui tapus visiškai veiksniam, kita sandorio šalis gali raštu kreiptis į tapusią veiksnią sandorio šalį ir prašyti per kreipimesi nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei vienas mėnuo, patvirtinti sandorį. Jeigu per nustatytą terminą asmuo neatsako, kad jis sandorio netvirtina, laikoma, kad jis sandorį patvirtino.

2.8 straipsnis. Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų civilinis veiksnumas

1. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo.

2. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, be šio kodekso 2.7 straipsnio 3 dalyje numatytų teisių, turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius.

3. Esant pakankamam pagrindui, teismas gali vaikų globos (rūpybos) institucijos ar kitų suinteresuotų asmenų pareiškimu apriboti ar atimti iš nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu.

4. Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisę padėti į kredito įstaigas indėlius ir jais disponuoti nustato teisės aktai.

5. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų patys atsako pagal savo sutartines prievoles.

2.9 straipsnis. Nepilnamečių pripažinimas veiksniais (emancipacija) 1. Nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo

rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad nepilnametis būtų pripažintas visiškai veiksniu, reikalingas paties nepilnamečio sutikimas.

39

2. Teismas gali nepilnamečio tėvų, rūpintojo ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimu panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą, jeigu nepilnametis, savarankiškai įgyvendindamas savo teises ar vykdydamas pareigas, daro žalos savo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.

TREČIASIS SKIRSNIS FIZINIO ASMENS PRIPAŽINIMAS NEVEIKSNIU AR RIBOTAI VEIKSNIU

2.10 straipsnis. Fizinio asmens pripažinimas neveiksniu 1. Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo

veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa.

2. Pripažinto neveiksniu asmens vardu sandorius sudaro jo globėjas. Globėjo teises ir pareigas nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.

3. Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja, teismas pripažįsta jį veiksniu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, tokiam asmeniui nustatyta globa panaikinama.

4. Prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Jie taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu.

2.11 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio veiksnumo apribojimas 1. Fizinių asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie

piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Kai asmens veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma rūpyba. Rūpintojo teises ir pareigas nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.

2. Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, gali sudaryti sandorius dėl disponavimo turtu, taip pat atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius. Be rūpintojo sutikimo asmuo, kurio veiksnumas apribotas, negali:

1) skolinti ir skolintis pinigų, jeigu suma didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai (bruto);

2) garantuoti ar laiduoti už kitą asmenį; 3) sudaryti savo turto perleidimo ar teisę į šį turtą suvaržančius sandorius; 4) sudaryti arbitražinį susitarimą; 5) pareikšti ieškinį, susijusį su ta jo civilinio veiksnumo dalimi, kur jo veiksnumas

apribotas; 6) priimti arba atsisakyti priimti palikimą; 7) sudaryti statinio (buto) statybos ar kapitalinio remonto rangos sutartį; 8) sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį. 3. Teismas gali nustatyti, kad rūpintojo sutikimas taip pat reikalingas sudaryti ir kitiems

šio straipsnio 2 dalyje nenumatytiems sandoriams. 4. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių asmens veiksnumas buvo apribotas, teismas panaikina

asmens veiksnumo apribojimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, asmeniui nustatyta rūpyba panaikinama.

5. Pilnametis ribotai veiksnus asmuo asmeniškai atsako pagal savo sutartines ir nesutartines prievoles.

6. Prašymą apriboti asmens civilinį veiksnumą turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Kreiptis į teismą dėl veiksnumo apribojimo panaikinimo turi teisę taip pat ir asmuo, kurio veiksnumas apribotas.

7. Santykiams, susijusiems su neveiksnaus ar ribotai veiksnaus fizinio asmens turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimu ir gynimu, mutatis mutandis taikomi šio kodekso trečiosios knygos VII dalies straipsniai.

2.111 straipsnis. Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registras 1. Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre registruojami asmenys, kurie teismo

tvarka pripažinti neveiksniais arba kurių civilinis veiksnumas apribotas, nepilnamečiai nuo

40

keturiolikos iki aštuoniolikos metų šio kodekso 2.8 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais, šių asmenų globėjai ir rūpintojai ir tvarkomi dėl jų teismo priimtų sprendimų duomenys apie veiksnumo ar veiksnumo apribojimo nustatymą ir panaikinimą. Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registras yra neviešas valstybės registras.

2. Vadovaujančioji neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro tvarkymo įstaiga yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, šio registro tvarkymo įstaiga – Centrinė hipotekos įstaiga. Registro duomenys tvarkomi Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka.

3. Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenys Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka teikiami tik turintiems įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą teisę šiuos duomenis gauti duomenų gavėjams jų tiesioginėms funkcijoms atlikti. Įstatymas papildytas straipsniu: Nr. XI-1031, 2010-09-23, Žin., 2010, Nr. 126-6456 (2010-10-26)

KETVIRTASIS SKIRSNIS FIZINIO ASMENS NUOLATINĖ GYVENAMOJI VIETA

IR GYVENAMOJI VIETA

2.12 straipsnis. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta 1. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe

ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.

2. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

3. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos.

4. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą.

5. Susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktas, į kurį gali būti atsižvelgiama nustatant kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą.

2.13 straipsnis. Neveiksnių fizinių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta 1. Neveiksnaus fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama jo globėjo

nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu globėjas ir globotinis gyvena toje pačioje valstybėje. 2. Jeigu neveiksnus fizinis asmuo gyvena kitoje valstybėje negu jo globėjas ir toje

valstybėje yra neveiksnaus asmens asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras, laikoma, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje.

2.14 straipsnis. Nepilnamečių fizinių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta 1. Nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų

(rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. 2. Jeigu nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos,

tai nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu teismas nėra nustatęs nepilnamečio gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų.

2.15 straipsnis. Sandorio šalių teisė pasirinkti nuolatinę gyvenamąją vietą Sandorio šalys turi teisę raštu pasirinkti nuolatinę gyvenamąją vietą sandoriui vykdyti ir iš

to sandorio kylančioms teisėms įgyvendinti.

41

2.16 straipsnis. Fizinio asmens gyvenamoji vieta 1. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. 2. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai

susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta.

3. Jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal šio kodekso 2.12 straipsnyje numatytus kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta. Ši taisyklė taikoma ir pabėgėliams iš valstybės, kurioje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jie neįkūrė savo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje pagal šio kodekso 2.12 straipsnį.

2.17 straipsnis. Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai 1. Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo

toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.

2. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta.

3. Fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje.

PENKTASIS SKIRSNIS CIVILINĖS BŪKLĖS AKTAI

2.18 straipsnis. Civilinės būklės aktų valstybinė registracija Valstybė privalomai registruoja šiuos civilinės būklės aktus: 1) asmens gimimą; 2) asmens mirtį; 3) santuokos sudarymą; 4) santuokos nutraukimą; 5) įvaikinimą; 6) tėvystės (motinystės) pripažinimą ir nustatymą; 7) vardo ir pavardės pakeitimą; 8) asmens lyties pakeitimą; 9) partnerystę.

2.19 straipsnis. Civilinės būklės aktų registravimo tvarka 1. Civilinės būklės aktus, išskyrus partnerystę, registruoja civilinės metrikacijos įstaigos,

padarydamos atitinkamą įrašą civilinės būklės aktų įrašų knygose ir asmeniui išduodamos atitinkamo akto įrašo liudijimą.

2. Civilinės būklės aktų registravimo, aktų įrašų keitimo, papildymo ir ištaisymo tvarką nustato šio kodekso trečioji knyga.

II SKYRIUS SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINĖS TEISĖS

IR JŲ ĮGYVENDINIMAS

2.20 straipsnis. Teisė į vardą 1. Kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą

(vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu. 2. Fizinis asmuo turi teisę naudoti savo pilną ar sutrumpintą vardą (vardus) ir reikalauti iš

kitų asmenų nesinaudoti ir neveikti jo vardu be leidimo. 3. Fizinio asmens pavardės ir vardo pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato teisės aktai.

42

4. Fizinis asmuo, pakeitęs pavardę ar vardą, privalo apie tai pranešti savo skolininkams ir kreditoriams. Jeigu šios pareigos asmuo neįvykdo, jam tenka su nepranešimu apie savo pavardės (vardo) pakeitimą susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo rizika.

2.21 straipsnis. Teisės į vardą gynimas 1. Fizinis asmuo, kurio teisė į vardą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai veikia

jo vardu ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavina svetimą vardą, ar kliudo juo naudotis, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų kaltą asmenį nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti tokiais neteisėtais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

2. Tokį ieškinį po fizinio asmens mirties turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2.22 straipsnis. Teisė į atvaizdą 1. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami,

parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.

3. Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai.

2.23 straipsnis. Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą 1. Fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų

gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai.

3. Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Asmuo turi teisę susipažinti su apie jį surinkta informacija, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.

4. Privataus asmens gyvenimo duomenų, nors ir atitinkančių tikrovę, paskelbimas, taip pat asmeninio susirašinėjimo paskelbimas pažeidžiant šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą tvarką, taip pat įėjimas į asmens gyvenamąjį būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymų numatytas išimtis, asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

5. Šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyti apribojimai, susiję su informacijos apie asmenį skelbimu ir rinkimu, netaikomi, kai tai daroma motyvuotu teismo sprendimu.

2.24 straipsnis. Asmens garbės ir orumo gynimas 1. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo

garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

2. Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį

43

paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei.

3. Reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėja teismas, nepaisydamas to, ar tokius duomenis paskleidęs asmuo juos paneigė, ar ne.

4. Jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių kito asmens reputaciją, paneigimo tvarką ir terminus tokiu atveju nustato teismas.

5. Visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla.

6. Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla.

7. Jeigu nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, teismas nutartimi gali išieškoti iš atsakovo baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Baudos dydį nustato teismas. Ji yra išieškoma ieškovo naudai, nepaisant neturtinės žalos atlyginimo.

8. Šio straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją.

9. Šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako.

2.25 straipsnis. Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą 1. Fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam – be jo

atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu.

2. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Toks sutikimas nereikalingas būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios.

3. Asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą.

4. Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos tvarką nustato atskiras įstatymas.

5. Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai.

6. Asmuo, kurio teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą buvo pažeista, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

2.26 straipsnis. Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę 1. Fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar

apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. 2. Asmens sveikatos priežiūrai asmens sutikimas nereikalingas, jeigu jo gyvybei gresia

pavojus arba būtina jį guldyti į stacionarinę sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų apsaugoti visuomenės interesai.

3. Asmens psichinė būklė gali būti tiriama tik jo sutikimu arba teismo leidimu. Sutikimą atlikti neveiksnaus asmens psichinės būklės tyrimą gali duoti jo globėjas arba teismas. Jeigu

44

asmens gyvybei gresia realus pavojus, skubi psichiatrinė medicinos pagalba gali būti suteikta ir be asmens sutikimo.

4. Asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

5. Asmenys, neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

2.27 straipsnis. Teisė pakeisti lytį 1. Nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai

mediciniškai įmanoma. Toks asmens prašymas turi būti išreikštas raštu. 2. Lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai.

III SKYRIUS FIZINIO ASMENS PRIPAŽINIMAS NEŽINIA KUR ESANČIU

AR PASKELBIMAS MIRUSIU

2.28 straipsnis. Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu 1. Fizinį asmenį teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje

vienerius metus nėra duomenų, kur jis yra. 2. Jeigu negalima nustatyti dienos, kurią gauti apie nesantįjį paskutiniai duomenys, nežinia

kur buvimo pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirmoji diena.

2.29 straipsnis. Nežinia kur esančio fizinio asmens turto apsauga 1. Suinteresuotų asmenų arba prokuroro pareiškimu teismas skiria asmens, kurio buvimo

vieta nežinoma, turto laikinąjį administratorių. Laikinuoju administratoriumi gali būti skiriamas asmens sutuoktinis, artimieji giminaičiai arba asmenys, suinteresuoti išsaugoti jo turtą. Laikinasis administratorius privalo inventorizuoti turtą ir imtis priemonių turtui išsaugoti. Administratoriaus atlyginimą nustato teismas, išskyrus atvejus, kai laikinuoju administratoriumi paskirtas asmens sutuoktinis ar artimasis giminaitis. Jie šias funkcijas atlieka neatlygintinai.

2. Laikinasis administratorius valdo turtą, iš to turto išlaiko asmenis, kuriuos nežinia kur esantysis privalo išlaikyti, apmoka nežinia kur esančio asmens skolas. Disponuoti turtu, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į turtą laikinasis administratorius gali tik teismo leidimu.

3. Jeigu asmens, kurio buvimo vieta nežinoma, turtą sudaro įmonė, teismas skiria jos administratorių. Šis veikia įmonės savininko vardu.

4. Kai teismo sprendimu asmuo yra pripažintas nežinia kur esančiu, jo turtui teismo nutartimi skiriamas nuolatinis administratorius.

5. Turto administratoriumi asmuo gali būti paskirtas tik jo sutikimu.

2.30 straipsnis. Sprendimo pripažinti fizinį asmenį nežinia kur esančiu panaikinimas 1. Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta,

teismas panaikina sprendimą pripažinti asmenį nežinia kur esančiu ir panaikina jo turto administravimą.

2. Pajamos, kurias iš nežinia kur esančio asmens turto gavo turto administratorius, grąžinamos grįžusiam turto savininkui, o turto administratoriui grįžęs turto savininkas turi atlyginti visas su turto administravimu susijusias išlaidas.

2.31 straipsnis. Fizinio asmens paskelbimas mirusiu 1. Fizinis asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo gyvenamojoje

vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, o jeigu jis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo

45

atsitikimo, – jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis mėnesius. Šių terminų pradžia nustatoma pagal šio kodekso 2.28 straipsnio 2 dalies taisyklę.

2. Karys ar kitas asmuo, dingęs be žinios dėl karo veiksmų, gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu ne anksčiau, kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų pasibaigimo dienos.

3. Asmuo gali būti paskelbiamas mirusiu nepaisant to, ar prieš tai jis buvo pripažintas nežinia kur esančiu, ar ne.

4. Paskelbto mirusiu asmens mirties data yra laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu paskelbiamas mirusiu asmuo, dingęs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti šio asmens mirties data spėjamą jo žuvimo dieną.

5. Tokio asmens mirties vieta yra laikoma teismo sprendime nurodyta konkreti vieta. Jeigu konkrečios asmens mirties vietos nustatyti negalima, jo mirties vieta laikoma paskutinė žinoma jo buvimo vieta.

6. Asmens paskelbimas mirusiu šio asmens civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilygsta jo mirčiai.

2.32 straipsnis. Paskelbto mirusiu fizinio asmens atsiradimo pasekmės 1. Jeigu paskelbtas mirusiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina

sprendimą paskelbti asmenį mirusiu. 2. Grįžęs asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti savo turtą, kuris, paskelbus asmenį

mirusiu, yra paveldėtas. Tačiau tais atvejais, kai asmuo nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių, jis turi teisę, neatsižvelgiant į grįžimo laiką, reikalauti grąžinti jo turtą, išlikusį pas įpėdinius.

3. Grįžęs asmuo taip pat turi teisę išsireikalauti turtą, perėjusį neatlygintinai tretiesiems asmenims, arba jo vertę. Tačiau sąžiningam turto įgijėjui turi būti atlyginami visi nuostoliai, susiję su turto ar jo vertės išreikalavimu.

II DALIS JURIDINIAI ASMENYS

IV SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

2.33 straipsnis. Juridinio asmens sąvoka 1. Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali

savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. 2. Šios knygos II dalies normos taikomos atskiroms juridinių asmenų teisinėms formoms,

išskyrus, jeigu šio kodekso normos numato kitaip. 3. Juridinių asmenų, nurodytų Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių

ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatyme, steigimą, valdymą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą šis kodeksas reglamentuoja tiek, kiek Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas nenumato kitaip. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-372, 2009-07-21, Žin., 2009, Nr. 93-3965 (2009-08-04)(papildyta 3 dalimi)

2.34 straipsnis. Viešieji ir privatieji asmenys 1. Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. 2. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų

asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.).

3. Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus.

4. Viešiesiems juridiniams asmenims šios knygos VII skyrius taikomas subsidiariai. 5. Viešiesiems juridiniams asmenims šios knygos IX skyrius netaikomas.

46

2.35 straipsnis. Valstybė ir savivaldybės 1. Valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys. 2. Valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių buvimą numato Lietuvos Respublikos

Konstitucija, yra juridiniai asmenys įstatymų nustatytais atvejais. 3. Valstybei ir savivaldybėms netaikomos šios knygos II dalies normos, išskyrus šio

kodekso 2.36, 2.74, 2.76, 2.80, 2.84, 2.85 straipsnius. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos valstybės ir savivaldybių institucijos pateikia juridinių

asmenų registrui dokumentus ir duomenis, nurodytus šio kodekso 2.46 ir 2.66 straipsniuose.

2.36 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių dalyvavimas civiliniuose santykiuose 1. Valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais

kaip ir kiti šių santykių dalyviai. 2. Valstybė ir savivaldybės įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas

įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas.

2.37 straipsnis. Religinės bendruomenės ir bendrijos 1. Tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos yra juridiniai asmenys. Kitos religinės

bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises šios knygos V skyriuje ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

2. Religinių bendruomenių ir bendrijų struktūriniai padaliniai, kurie pagal religinių bendruomenių ir bendrijų kanonus, statutus ar kitas normas atitinka šio kodekso 2.33 straipsnyje nustatytas sąlygas, yra juridiniai asmenys. Tokie struktūriniai padaliniai juridinių asmenų registrui pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad yra šioje dalyje nurodytos aplinkybės.

3. Religinės bendruomenės ir bendrijos bei jų struktūriniai padaliniai, turintys juridinio asmens teises, veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie neprieštarauja įstatymams, ir šiems juridiniams asmenims taikomi tik šios knygos IV, VI skyriai, 2.84, 2.85 straipsniai bei, kiek tai neprieštarauja šio straipsnio 1 daliai, V skyrius.

2.38 straipsnis. Profesinės sąjungos 1. Profesinės sąjungos yra juridiniai asmenys, jeigu yra įvykdytos šio straipsnio 2 dalies

nuostatos. 2. Profesinė sąjunga yra įsteigiama, jeigu ji turi ne mažiau kaip dvidešimt steigėjų arba

jeigu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje jie sudarytų ne mažiau kaip 1/10 visų darbuotojų (o 1/10 visų darbuotojų būtų ne mažiau kaip trys darbuotojai), ir profesinės sąjungos susirinkime yra patvirtinti jos įstatai bei išrinkti valdymo organai.

3. Profesinės sąjungos steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai ar fiziniai asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, ne jaunesni kaip keturiolikos metų ir dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais.

4. Profesinėms sąjungoms taikomas šios knygos V skyrius, kiek tai neprieštarauja šio straipsnio 1 daliai. Profesinės sąjungos pateikia juridinių asmenų registrui dokumentus, patvirtinančius šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-881, 2010-06-04, Žin., 2010, Nr. 71-3554 (2010-06-19)

2.39 straipsnis. Juridinio asmens pavadinimas 1. Juridinis asmuo privalo turėti savo pavadinimą, pagal kurį jį būtų galima atskirti nuo

kitų juridinių asmenų. 2. Juridinio asmens pavadinimas yra juridinio asmens nuosavybė, tačiau jis negali būti

parduotas ar kitaip perduotas kito asmens nuosavybėn atskirai nuo juridinio asmens. 3. Juridinio asmens pavadinimas neturi prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei ir

klaidinti visuomenę dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, žinomesnių Lietuvos visuomenei užsienio įmonių, įstaigų ir organizacijų vardus, prekių ir paslaugų ženklus. Juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį

47

Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus.

4. Juridinio asmens pavadinimas atskirai neregistruojamas ir yra saugomas nuo tos dienos, kai juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas įregistruoti juridinį asmenį, arba nuo teisės akto priėmimo, jei taikoma šio kodekso 2.46 straipsnio 3 dalis.

5. Juridinių asmenų registro nuostatai gali nustatyti papildomus reikalavimus juridinių asmenų pavadinimui.

2.40 straipsnis. Juridinio asmens pavadinimo sudarymas 1. Juridinio asmens pavadinimas yra sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų

perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę. 2. Juridinio asmens pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos

normų ir negali būti sudarytas tik iš tiesioginę veiklos daiktų ar paslaugų rūšį nurodančio bendrinio žodžio (žodžių) arba tik iš vietovardžio, arba tik iš kitokio žodžio, neturinčio skiriamojo požymio.

3. Juridinio asmens pavadinimas gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą.

2.41 straipsnis. Steigiamo juridinio asmens pavadinimas 1. Juridinio asmens steigėjai gali kreiptis į juridinių asmenų registrą dėl steigiamo juridinio

asmens pavadinimo laikino įtraukimo į juridinių asmenų registrą. 2. Steigiamo juridinio asmens pavadinimui taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir

juridinio asmens pavadinimui, išskyrus šio kodekso 2.39 straipsnio 4 dalį ir 2.42 straipsnį. 3. Steigiamo juridinio asmens pavadinimas įtraukiamas į juridinių asmenų registrą šešiems

mėnesiams ir šiam terminui pasibaigus išbraukiamas nepranešus apie tai juridinio asmens steigėjams.

2.42 straipsnis. Teisė į juridinio asmens pavadinimą 1. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito juridinio asmens pavadinimu arba

naudoti kito juridinio asmens pavadinimą be jo sutikimo. 2. Juridinis asmuo, kurio teisė į pavadinimą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai

naudoja pirmojo pavadinimą, arba dėl to, kad kitas asmuo turi ar naudoja pavadinimą, kuris neatitinka šio kodekso 2.39 straipsnio reikalavimų, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų juridinį asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą ir atlyginti tais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o jeigu pažeista šio straipsnio 1 dalis, – taip pat reikalauti, kad asmuo perduotų viską, ką gavo prisidengęs ar naudodamas pavadinimą be jo savininko sutikimo.

2.43 straipsnis. Juridinio asmens pavadinimo keitimas 1. Juridinis asmuo prieš pakeisdamas savo pavadinimą privalo apie tai pranešti viešai

vieną kartą arba pranešti visiems juridinio asmens kreditoriams raštu. 2. Jeigu juridinis asmuo neįvykdo pareigos, nurodytos šio straipsnio 1 dalyje, jam tenka su

nepranešimu apie pavadinimo pakeitimą susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo rizika. 3. Juridinio asmens pavadinimas keičiamas keičiant steigimo dokumentus, kurie

registruojami juridinių asmenų registre tik tada, kai įvykdyti šio straipsnio 1 dalies reikalavimai. 4. Juridinis asmuo gali kreiptis į juridinių asmenų registrą dėl numatomo suteikti juridinio

asmens naujojo pavadinimo laikino įtraukimo į juridinių asmenų registrą. Tokiu atveju mutatis mutandis taikomas šio kodekso 2.41 straipsnis.

2.44 straipsnis. Juridinio asmens dokumentuose nurodoma informacija 1. Juridinio asmens dokumentuose, kuriuos jis naudoja turėdamas santykių su kitais

subjektais, (raštuose, sąskaitose, prekybos dokumentuose ir t. t.) privalo būti nurodyta: 1) juridinio asmens pavadinimas; 2) juridinio asmens teisinė forma;

48

3) juridinio asmens buveinė; 4) juridinio asmens kodas; 5) registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie tą juridinį asmenį. 2. Jeigu juridinis asmuo yra bankrutuojantis ar likviduojamas, apie tai taip pat turi būti

pažymima šio straipsnio 1 dalyje nurodytuose dokumentuose. 3. Jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, tai mokėtojo kodas turi

būti taip pat pažymimas šio straipsnio 1 dalyje nurodytuose dokumentuose. 4. Jei šio straipsnio 1 dalyje nurodytuose dokumentuose yra minimas juridinio asmens

kapitalas, tai turi būti nurodomas įstatinis kapitalas ir apmokėto įstatinio kapitalo dydis.

2.45 straipsnis. Juridinio asmens dalyvis Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi

nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.

2.46 straipsnis. Juridinių asmenų steigimo dokumentai 1. Juridiniai asmenys veikia pagal savo steigimo dokumentus: įstatus, steigimo sandorį

arba įstatymų numatytais atvejais – bendruosius nuostatus. Pagal šį kodeksą įstatams prilygsta juridinių asmenų nuostatai, statutai ar kiti jų steigimo dokumentai.

2. Steigimo dokumentų normos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms.

3. Viešieji juridiniai asmenys gali veikti pagal įstatymus ar, jei įstatymai numato, pagal valstybės ar savivaldybių institucijos priimtą teisės aktą dėl viešojo juridinio asmens steigimo, jei toks teisės aktas nenumato, kad viešasis juridinis asmuo veikia pagal valstybės ar savivaldybių institucijos patvirtintus įstatus.

4. Juridinio asmens steigimo dokumentai netenka galios, jeigu jie nebuvo pateikti juridinių asmenų registrui per šešis mėnesius nuo steigimo dokumentų sudarymo, jeigu kiti įstatymai nenustato kitokio termino.

5. Juridinio asmens steigimo dokumentus pasirašiusių fizinių asmenų parašų tapatumas turi būti notaro patvirtintas, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

2.47 straipsnis. Juridinio asmens įstatai 1. Juridinio asmens įstatuose, o jeigu juridinis asmuo neturi įstatų, – steigimo sandoryje

arba bendruosiuose nuostatuose, jeigu juridinis asmuo veikia pagal bendruosius nuostatus, arba teisės akte, jei viešasis juridinis asmuo veikia pagal teisės aktą, turi būti nurodyta:

1) juridinio asmens pavadinimas; 2) juridinio asmens teisinė forma; 3) (neteko galios nuo 2010 m. sausio 1 d.); 4) juridinio asmens veiklos tikslai; 5) juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencija ir šaukimo tvarka; 6) juridinio asmens organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka arba, jei

organai nesudaromi, o juridinis asmuo savo teises įgyvendina per juridinio asmens dalyvį, – juridinio asmens dalyvis;

7) juridinio asmens steigimo dokumentų keitimo tvarka; 8) juridinio asmens veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas; 9) kitos įstatymų, juridinio asmens steigėjo ar dalyvio nustatytos nuostatos. 2. Viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant

veiklos sritį bei rūšį. 3. Juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencijos ir šaukimo tvarkos, kitų juridinio

asmens organų kompetencijos bei skyrimo ir atšaukimo tvarkos, juridinio asmens steigimo dokumentų keitimo tvarkos nurodyti nereikia, jeigu ji nesiskiria nuo įstatymuose nustatytos ir apie tai nurodoma pačiuose įstatuose. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

49

2.48 straipsnis. Juridinių asmenų turtas 1. Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo

teise. 2. Turtas, kurį juridinis asmuo valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, priklauso

juridinio asmens steigėjui ar dalyviui nuosavybės teise.

2.49 straipsnis. Juridinio asmens buveinė 1. Juridinio asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas.

Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. 2. Jeigu juridinio asmens buveinė, nurodyta juridinių asmenų registre ar sandoryje, ir jo

nuolatinio valdymo organo buvimo vieta nesutampa, tai tretieji asmenys nuolatinio valdymo organo buvimo vietą turi teisę laikyti juridinio asmens buveine.

3. Visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip.

4. Sprendimą dėl juridinio asmens buveinės priima steigėjai. Sprendimas dėl juridinio asmens buveinės pakeitimo priimamas juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka, jeigu kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.50 straipsnis. Juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles 1. Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise

priklausančiu turtu. 2. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako

pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus.

3. Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

4. Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija.

2.51 straipsnis. Juridinio asmens veiklos laikotarpis 1. Juridinis asmuo gali būti įsteigtas ribotam ar neribotam laikui. Laiko riba gali būti

nurodyta tiek data, tiek tam tikrų sąlygų buvimu ar nebuvimu. 2. Jei juridinio asmens steigimo dokumentuose nenurodyta, kad juridinis asmuo įsteigtas

ribotam laikui, laikoma, kad toks juridinis asmuo yra įsteigtas neribotam laikui.

2.52 straipsnis. Juridinio asmens finansiniai metai 1. Juridinio asmens finansiniai metai yra kalendoriniai metai. 2. Juridinio asmens finansiniais metais gali būti ir kitas dvylikos mėnesių laikotarpis. Jis

turi būti nurodytas juridinio asmens steigimo dokumentuose. 3. Kai finansiniai metai keičiami, finansinių metų pabaiga yra laikoma naujų finansinių

metų pabaiga, jei laikotarpis nuo finansinių metų pradžios iki naujų finansinių metų pabaigos yra ne ilgesnis nei aštuoniolika mėnesių. Jei šis laikotarpis yra ilgesnis nei aštuoniolika mėnesių, tai nustatomi pereinamieji finansiniai metai, kurių pradžia yra senų finansinių metų pabaiga, o pabaiga – naujų finansinių metų pradžia.

4. Įsteigus juridinį asmenį, juridinio asmens pirmaisiais finansiniais metais yra laikomas laikotarpis nuo jo įsteigimo dienos iki finansinių metų pabaigos. Juridiniam asmeniui pasibaigus, paskutiniais finansiniais metais yra laikomas laikotarpis nuo finansinių metų pradžios iki juridinio asmens pabaigos dienos.

5. Juridinio asmens finansiniai metai gali būti keičiami ne dažniau nei vieną kartą per penkerius metus. Ši nuostata netaikoma, jeigu juridinis asmuo keičia savo finansinius metus į finansinius metus, sutampančius su kalendoriniais metais.

50

2.53 straipsnis. Juridinio asmens filialas 1. Juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo

buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų. 2. Juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo

prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles.

2.54 straipsnis. Juridinio asmens filialo nuostatai 1. Juridinio asmens filialas veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus. Juose turi

būti nurodyta: 1) filialo pavadinimas; 2) (neteko galios nuo 2010 m. sausio 1 d.); 3) filialo veiklos tikslai; 4) filialo valdymo organas ir jo kompetencija; 5) filialo veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas; 6) kitos įstatymų ar juridinio asmens nustatytos nuostatos. 2. Juridinio asmens filialo nuostatuose taip pat turi būti nurodoma informacija apie filialą

įsteigusį asmenį, nustatyta šio kodekso 2.44 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose, ir juridinio asmens valdymo organas, turintis teisę skirti ar atšaukti filialo valdymo organus, priimti sprendimus dėl filialo teisinio statuso. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.55 straipsnis. Filialų reglamentavimas 1. Filialams ir jų veiklai taikomos šios knygos II dalies normos tiek, kiek jos neprieštarauja

filialo esmei, ir atsižvelgiant į šiam straipsnyje numatytus ypatumus. 2. Filialo dokumentuose, nurodytuose šio kodekso 2.44 straipsnyje, turi būti pateikiama

analogiška informacija ir apie juridinį asmenį, išskyrus informaciją, nurodytą šio kodekso 2.44 straipsnio 3 dalyje, jei filialo steigėjas yra užsienio juridinis asmuo ar kita organizacija.

3. Užsienio juridinis asmuo ar kita organizacija, įregistravę filialą, privalo informuoti juridinių asmenų registrą apie pateiktų registrui juridinio asmens ar kitos organizacijos dokumentų ir duomenų pasikeitimus ir apie juridinio asmens ar kitos organizacijos teisinį statusą, pateikti juridinio asmens, kitos organizacijos ar filialo metinių finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos metinių finansinių ataskaitų rinkinys sudaromas vadovaujantis skirtingais, negu taikomi Europos Sąjungoje, reikalavimais ir finansinė atskaitomybė būtina pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, taikomus užsienio juridiniam asmeniui ar kitai organizacijai. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30) Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.56 straipsnis. Juridinio asmens atstovybė 1. Juridinio asmens atstovybė yra juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir

turintis teisę atlikti veiksmus, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje. 2. Juridinio asmens atstovybė turi teisę atstovauti juridinio asmens interesams ir juos ginti,

sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau tik tarp užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę, arba su ja susijusių įmonių, įstaigų ar organizacijų ir atstovybės.

3. Juridinio asmens atstovybė nėra juridinis asmuo.

2.57 straipsnis. Juridinio asmens atstovybės nuostatai 1. Juridinio asmens atstovybė veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus,

kuriuose turi būti nurodyta: 1) atstovybės pavadinimas; 2) atstovybės buveinė; 3) atstovybės veiklos tikslai;

51

4) atstovybės valdymo organas ir jo kompetencija; 5) atstovybės veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas; 6) kitos įstatymų ar juridinio asmens nustatytos nuostatos. 2. Juridinio asmens atstovybės nuostatuose taip pat turi būti nurodoma informacija apie

atstovybę įsteigusį asmenį, nurodyta šio kodekso 2.44 straipsnyje, ir juridinio asmens valdymo organas, turintis teisę skirti ar atšaukti atstovybės valdymo organus, priimti sprendimus dėl atstovybės teisinio statuso.

2.58 straipsnis. Juridinio asmens atstovybės reglamentavimas 1. Atstovybėms ir jų veiklai taikomos šios knygos II dalies normos tiek, kiek jos

neprieštarauja atstovybės esmei, ir atsižvelgiant į šiame straipsnyje numatytus ypatumus. 2. Atstovybės dokumentuose, nurodytuose šio kodekso 2.44 straipsnyje, turi būti

pateikiama tokia pat informacija ir apie juridinį asmenį, išskyrus informaciją, nurodytą šio kodekso 2.44 straipsnio 3 dalyje, jei atstovybės steigėjas yra užsienio juridinis asmuo ar kita organizacija.

3. Užsienio juridinis asmuo ar kita organizacija, įregistravę atstovybę, privalo informuoti juridinių asmenų registrą apie pateiktų registrui juridinio asmens dokumentų ir duomenų pasikeitimus ir apie juridinio asmens teisinį statusą. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

V SKYRIUS JURIDINIO ASMENS STEIGIMAS

2.59 straipsnis. Juridinio asmens steigimo tvarka Juridiniai asmenys steigiami šio kodekso ir įstatymų nustatyta tvarka. Steigimo procedūros

klausimus, kurių nereglamentuoja įstatymai, gali nustatyti steigėjai.

2.60 straipsnis. Juridinio asmens steigėjai 1. Juridinio asmens steigėjas yra asmuo, sudaręs sandorį įsteigti juridinį asmenį. Valstybė,

priėmusi atitinkamą įstatymą ar, jeigu įstatymai numato, kitą teisės aktą, taip pat savivaldybė, valstybės ir vietos savivaldos institucijos, jeigu įstatymai tai numato, priėmusios atitinkamą teisės aktą, kurio pagrindu įsteigiamas viešasis juridinis asmuo, taip pat yra laikomos juridinio asmens steigėjomis.

2. Juridinio asmens steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. 3. Įstatymai gali numatyti atvejus, kai viešajai tvarkai apsaugoti arba taikant atsakomąsias

priemones, tam tikrų juridinių asmenų steigėju ar dalyviu negali būti užsienio juridinis asmuo ar kita organizacija arba užsienietis.

2.61 straipsnis. Sandoriai iki juridinio asmens įsteigimo 1. Tam tikras juridinio asmens valdymo organas ar kitas steigimo dokumente nustatytas

organas gali patvirtinti sandorius, kuriuos juridinio asmens vardu ir dėl jo interesų sudarė kiti asmenys iki juridinio asmens įsteigimo. Sudarant tokį sandorį turi būti nurodoma, kad jis sudaromas steigiamo juridinio asmens vardu ir dėl jo interesų. Jei tokia nuoroda nepateikiama, tai sandorį sudaręs asmuo ir juridinis asmuo, kurio valdymo organas ar kitas steigimo dokumente nustatytas organas patvirtino dėl jo interesų sudarytą sandorį, turi solidarią pareigą įvykdyti prievoles.

2. Jeigu tokio sandorio vėliau įsteigto juridinio asmens organas nepatvirtina, visos pagal sandorį atsiradusios prievolės tenka sandorį sudariusiam asmeniui. Jeigu tokį sandorį sudarė keli asmenys, tai juridiniam asmeniui jo nepatvirtinus visi asmenys pagal atsiradusias prievoles atsako solidariai. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.62 straipsnis. Juridinių asmenų registras 1. Juridinis asmuo turi būti įregistruotas juridinių asmenų registre.

52

2. Juridinių asmenų registre įrašomi juridiniai asmenys ir kaupiami duomenys bei dokumentai apie juos. Juridinių asmenų registras yra pagrindinis valstybės registras.

3. Juridiniai asmenys privalo juridinių asmenų registre nurodyti apie save ir savo veiklą visus įstatymų reikalaujamus duomenis (atskleidimo principas).

4. Vadovaujančiąją juridinių asmenų registro tvarkymo įstaigą ir registro tvarkymo įstaigą (registro tvarkytoją) nustato įstatymas. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.63 straipsnis. Juridinio asmens įsteigimo momentas 1. Juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre. 2. Įstatymas ar įstatymų numatytais atvejais kitas teisės aktas, kuriuo yra įsteigtas viešasis

juridinis asmuo, gali nustatyti, kad juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo teisės akto dėl jo įsteigimo įsigaliojimo. Tokiu atveju tame teisės akte turi būti pateikti šio kodekso 2.66 straipsnyje nurodyti duomenys, o toks teisės aktas privalo būti viešai paskelbtas bei perduotas juridinių asmenų registrui.

2.64 straipsnis. Juridinių asmenų registravimas 1. Juridinis asmuo registruojamas juridinių asmenų registre, kai pateikiami šio straipsnio 2

dalyje nurodyti dokumentai, jei šio kodekso normos ar šio kodekso numatytais atvejais kiti įstatymai nenustato kitaip.

2. Juridiniam asmeniui įregistruoti juridinių asmenų registre turi būti pateikti šie dokumentai:

1) nustatytos formos prašymas įregistruoti juridinį asmenį; 2) juridinio asmens steigimo dokumentai; 3) licencija, jei pagal įstatymus licencija turi būti išduota iki juridinio asmens įsteigimo; 4) dokumentai, patvirtinantys registrui pateikiamų duomenų tikrumą ir steigimo

dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams, taip pat dokumentai, patvirtinantys, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės. Šiuos dokumentus surašo ar tvirtina notaras, išskyrus juridinių asmenų registro nuostatų numatytais atvejais;

5) (neteko galios nuo 2010 m. sausio 1 d.); 6) kiti įstatymų nustatyti dokumentai. 3. Juridinis asmuo turi būti įregistruojamas per tris darbo dienas nuo visų šio straipsnio 2

dalyje išvardytų dokumentų pateikimo ir atlyginimo už registravimą sumokėjimo. 4. Juridinių asmenų registravimo tvarką nustato juridinių asmenų registro nuostatai. Juos

tvirtina Vyriausybė. 5. Už juridinių asmenų, jų filialų ir atstovybių registravimą, jų duomenų, informacijos ir

steigimo dokumentų pakeitimo įregistravimą mokamas atlyginimas. Atlyginimo dydį nustato Vyriausybė.

6. Juridinis asmuo gali būti išregistruotas iš juridinių asmenų registro tik tuo atveju, kai juridinis asmuo pasibaigia. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.65 straipsnis. Juridinio asmens kodas Juridinį asmenį įregistravęs registro tvarkytojas juridiniam asmeniui suteikia juridinio

asmens kodą ir išduoda juridinių asmenų registro išrašą. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.66 straipsnis. Juridinių asmenų registro duomenys 1. Juridinių asmenų registre turi būti nurodyti: 1) juridinio asmens pavadinimas; 2) juridinio asmens teisinė forma;

53

3) juridinio asmens kodas; 4) juridinio asmens buveinė (adresas); 5) juridinio asmens organai; 6) juridinio asmens valdymo organų nariai (vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji

vieta); 7) juridinio asmens valdymo organų nariai ir juridinio asmens dalyviai, turintys teisę

juridinio asmens vardu sudaryti sandorius, jų teisių ribos; 8) juridinio asmens filialai ir atstovybės (pavadinimai, kodai, buveinės, filialų ir atstovybių

valdymo organų nariai); 9) juridinio asmens veiklos apribojimai; 10) juridinio asmens teisinis statusas; 11) juridinio asmens pasibaigimas; 12) juridinio asmens registro duomenų ir dokumentų keitimo datos; 13) juridinio asmens finansiniai metai; 14) kiti įstatymų numatyti duomenys. 2. Registruojant juridinius asmenis, kurių dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles,

papildomai turi būti nurodomi juridinio asmens dalyvio fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta arba juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė.

3. Kai pasikeičia šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti duomenys, taip pat kai pakeičiami steigimo dokumentai ar kiti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti duomenys, juridinis asmuo privalo pateikti nustatytos formos prašymą įregistruoti pakeitimus juridinių asmenų registre per trisdešimt dienų nuo pakeitimų padarymo dienos. Kartu su prašymu įregistruoti pakeitimą turi būti pateikti dokumentai, nurodyti šio kodekso 2.64 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir visas pakeisto dokumento tekstas, jei dokumentas keičiamas.

4. Juridinių asmenų registrui pateikiamas įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinys (konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys) ir metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) kiekvienais metais per trisdešimt dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kitaip.

5. Šio straipsnio 1 dalies 1–7 ir 11 punktuose išvardytų duomenų, taip pat steigimo dokumentų pakeitimai įsigalioja tik nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.67 straipsnis. Asmenys, atsakingi už juridinio asmens dokumentų ir registro duomenų pateikimą registro tvarkytojui

Už juridinio asmens dokumentų, duomenų bei kitos juridinių asmenų registrui teiktinos informacijos pateikimą laiku juridinių asmenų registrui atsako juridinio asmens valdymo organas, jei įstatymuose ar steigimo dokumentuose nenurodyta kitaip.

2.68 straipsnis. Atsisakymas registruoti 1. Registro tvarkytojas gali atsisakyti įregistruoti juridinį asmenį, taip pat registruoti

juridinio asmens dokumentų ir duomenų pakeitimus tik tuo atveju, jeigu: 1) pateiktas prašymas įregistruoti juridinį asmenį (registre registruotinų duomenų ir

dokumentų pakeitimus, išbraukti duomenis) neatitinka nustatytos formos arba pateikti ne visi dokumentai, nurodyti šio kodekso 2.63 ir 2.64 straipsniuose;

2) praleisti šio kodekso 2.46 straipsnio 4 dalyje nurodyti terminai; 3) pateikti registrui duomenys ir dokumentai neatitinka vieni kitų, yra neaiškūs arba

klaidinantys; 4) dokumentų forma ar turinys prieštarauja įstatymams. 2. Jeigu yra kliūčių įregistruoti pateiktus registrui dokumentus ar duomenis, registro

tvarkytojas skiria terminą trūkumus pašalinti. Jei per nustatytą terminą trūkumai nepašalinami ar registro tvarkytojui nepateikiami pataisyti dokumentai, juridinių asmenų registro tvarkytojas motyvuotu sprendimu atsisako registruoti juridinį asmenį (duomenų ar dokumentų pakeitimus).

3. Sprendimas atsisakyti registruoti juridinį asmenį (registre registruotinų duomenų ar dokumentų pakeitimus) skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka.

54

2.69 straipsnis. Klaidų juridinių asmenų registre taisymas 1. Klaidos juridinių asmenų registre taisomos juridinio asmens arba asmens, kurio

duomenys įrašyti į registrą, prašymu, taip pat registro tvarkytojo iniciatyva. 2. Pastebėjęs klaidą registre, registro tvarkytojas apie tai turi nedelsdamas raštu pranešti

juridiniam asmeniui. Jeigu per registro tvarkytojo nustatytą terminą juridinis asmuo nepareiškia prieštaravimų, kad klaida būtų ištaisyta, registro tvarkytojas ištaiso registro duomenis.

3. Kai pats juridinis asmuo, kurio duomenys įregistruoti registre, prašo ištaisyti klaidą registre, registro tvarkytojas per tris darbo dienas nuo prašymo ir jame nurodytus faktus patvirtinančių dokumentų gavimo dienos turi ištaisyti registro duomenis.

4. Jeigu galima, apie registre ištaisytą klaidą registro tvarkytojas turi pranešti asmenims, kuriems buvo perduoti klaidingi duomenys.

2.70 straipsnis. Juridinio asmens likvidavimas juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva

1. Jeigu registre įregistruotas juridinis asmuo per penkerius metus neatnaujino savo duomenų juridinių asmenų registre ir yra pagrindas manyti, kad šis juridinis asmuo jokios veiklos nevykdo, arba įmonė nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų, kaip numatyta šio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalyje, ilgiau nei dvidešimt keturis mėnesius ir juridinio asmens registro tvarkytojui nepranešė apie nepateikimo priežastis, arba valdymo organai negali priimti nutarimų, kadangi nėra kvorumo dėl valdymo organo narių atsistatydinimo ir tai trunka ilgiau nei šešis mėnesius, arba jeigu juridinio asmens valdymo organų narių ilgiau nei šešis mėnesius negalima surasti juridinio asmens buveinėje ir jų adresais, nurodytais juridinių asmenų registre, tai registro tvarkytojas turi teisę inicijuoti juridinio asmens likvidavimą.

2. Juridinių asmenų registro tvarkytojas turi išsiųsti pranešimą apie numatomą juridinio asmens likvidavimą į juridinio asmens buveinę ir juridinių asmenų registre nurodytais valdymo organo narių adresais bei šį pranešimą paskelbti juridinių asmenų registro nuostatuose nustatytame šaltinyje.

3. Jeigu per tris mėnesius nuo pranešimo apie numatomą juridinio asmens likvidavimą paskelbimo juridinių asmenų registro tvarkytojas negauna prieštaravimo dėl juridinio asmens likvidavimo, jis kreipiasi į teismą dėl juridinio asmens likvidavimo.

4. Registro tvarkytojo prašymai dėl juridinio asmens likvidavimo nagrinėjami Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.71 straipsnis. Juridinių asmenų registro viešumas 1. Juridinių asmenų registro duomenys, registre kaupiami dokumentai ir bet kokia kita

registrui pateikta informacija yra vieša. 2. Kiekvienam juridiniam asmeniui suformuojama atskira byla. Joje kaupiami ir saugomi

registrui pateikti dokumentai, jų kopijos, duomenys bei kita informacija, susijusi su tuo juridiniu asmeniu.

3. Registro teikiami rašytinės formos registro duomenų ir informacijos išrašai turi turėti žymą „išrašas tikras“, o dokumentų kopijos – žymą „kopija tikra“, išskyrus atvejus, kai tokios žymos asmuo, kuris kreipiasi, nereikalauja. Registro teikiami elektroninės formos registro duomenų ir informacijos išrašai ir dokumentų kopijos netvirtinamos žymomis „išrašas tikras“ („kopija tikra“), išskyrus atvejus, kai tokios žymos asmuo, kuris kreipiasi, reikalauja. Juridinių asmenų registro tvarkytojo išduodami registro duomenų ir informacijos išrašai, dokumentų kopijos turi prima facie galią.

4. Kiekvienas asmuo juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka turi teisę nedelsiant nemokamai gauti informaciją žodžiu apie juridinio asmens teisinį statusą ir veiklos apribojimus. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.72 straipsnis. Juridinių asmenų registro duomenų paskelbimo būdai ir tvarka

55

1. Registro tvarkytojas apie juridinio asmens įregistravimą, registro duomenų pakeitimą turi paskelbti juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka ir šių nuostatų nustatytame šaltinyje.

2. Juridinių asmenų registro duomenys ir registre saugomų dokumentų kopijos teikiami juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka.

3. Kiekvienas asmuo už užmokestį, neviršijantį tokio darbo sąnaudų, turi teisę gauti bet kokius registro duomenis, registre saugomų dokumentų ar informacijos kopijas.

4. Juridinių asmenų registro duomenys neatlygintinai teikiami: 1) fiziniams asmenims, kurių duomenys įrašyti registre, – registre kaupiami duomenys

apie šiuos asmenis; 2) teisėtvarkos institucijoms, teismams ir mokesčių administravimo institucijoms – kiek jų

reikia tiesioginėms funkcijoms atlikti; 3) kitiems valstybės registrams ir informacinėms sistemoms – pagal duomenų teikimo

sutartis. 5. Užmokestis už juridinių asmenų duomenų bei dokumentų kopijų teikimą neturi viršyti

registro administravimo išlaidų. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30) Nr. XI-485, 2009-11-12, Žin., 2009, Nr. 141-6205 (2009-11-28) Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.73 straipsnis. Atsakomybė už neteisėtą atsisakymą įregistruoti juridinį asmenį bei už klaidas juridinių asmenų registre

1. Kai neteisėtai atsisakoma įregistruoti juridinį asmenį ir registruoti registrui pateikiamus duomenis ar registre registruojamus dokumentus, juridinis asmuo turi teisę reikalauti atlyginti visus jam tokiais veiksmais padarytus nuostolius.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais juridiniam asmeniui padarytus nuostolius, taip pat nuostolius kitiems asmenims, padarytus tvarkant juridinių asmenų registrą, atlygina valstybė. Žala išieškoma teismo tvarka. Valstybei civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo atstovauja Vyriausybės įgaliota institucija.

VI SKYRIUS JURIDINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS

2.74 straipsnis. Juridinių asmenų teisnumas 1. Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas,

išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė.

2. Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

3. Juridiniams asmenims mutatis mutandis taikoma šio kodekso 2.4 straipsnio 3 dalis.

2.75 straipsnis. Juridinių asmenų teisnumo apribojimai 1. Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais

pagrindais ir tvarka. 2. Apriboti pavienio juridinio asmens teisnumą galima tik teismo sprendimu.

2.76 straipsnis. Diskriminacijos draudimas Draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar

privilegijas pavieniams juridiniams asmenims.

2.77 straipsnis. Juridinių asmenų veiklos licencijavimas 1. Įstatymų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik

gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją. 2. Juridinis asmuo privalo turėti visas licencijas (leidimus), kurios įstatymuose numatytos

kaip būtinos jo veiklos sąlygos.

56

2.78 straipsnis. Licencijavimo taisyklės 1. Kiekvienai įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūšiai Vyriausybė tvirtina

licencijavimo taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita. 2. Licencijavimo taisyklėse nurodoma: 1) licencijuojama veikla; 2) licenciją išduodanti institucija ir jos įgaliojimai; 3) licencijai gauti reikalingi dokumentai; 4) pateiktų dokumentų nagrinėjimo tvarka ir terminai; 5) licencijų rūšys ir jų išdavimo sąlygos, pakartotinis licencijos išdavimas; 6) licencijos formos; 7) išduodamų licencijų registravimo tvarka; 8) atsisakymo išduoti licencijas atvejai; 9) licencijuojamos veiklos sąlygos, įskaitant licencijos turėtojų teises ir pareigas; 10) licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarka; 11) licencijos galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai ir tvarka. 3. Licencijavimo taisyklėse gali būti nurodyti ir kiti reikalavimai bei sąlygos.

2.79 straipsnis. Licencijos išdavimas 1. Licencija išduodama neterminuotam laikui, jei yra įvykdytos licencijavimo taisyklėse

nustatytos sąlygos. 2. Licencija verstis tam tikra veikla arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti licenciją

turi būti pateiktas pareiškėjui per trisdešimt dienų nuo dokumentų, reikalingų licencijai išduoti, gavimo dienos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

3. Atsisakymas išduoti licenciją negali būti grindžiamas veiklos netikslingumu ir turi būti motyvuotas.

4. Informacija apie licencijos išdavimą, jos galiojimo sustabdymą ir panaikinimą kaupiama juridinių asmenų registre. Licencijas išduodanti institucija privalo apie licencijų išdavimą, galiojimo sustabdymą ar panaikinimą pranešti juridinių asmenų registrui juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka.

5. Gavęs licenciją juridinis asmuo privalo licencijuojamos veiklos priežiūros institucijai teikti ir leisti tikrinti licencijavimo taisyklėse nurodytą informaciją, susijusią su licencijuojama veikla ar licencijos išdavimą lemiančiomis sąlygomis.

6. Valstybės rinkliava už licencijos išdavimą neturi viršyti licencijos išdavimo ir priežiūros sąnaudų. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.80 straipsnis. Administracinių metodų draudimas 1. Draudžiama valstybės ar vietos savivaldos institucijoms įstatymuose nenumatytais

administraciniais metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą. 2. Jei įstatymų nustatyta tvarka paskelbiama nepaprastoji ar karo padėtis ar tam tikra

teritorija nelaimės rajonu, juridiniai asmenys privalo vykdyti Vyriausybės ar atitinkamos vietos savivaldos institucijos nurodymus.

VII SKYRIUS JURIDINIO ASMENS ORGANAI

2.81 straipsnis. Juridinio asmens organai 1. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per

savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. 2. Įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines

teises ir pareigas per savo dalyvius. 3. Juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami uždrausti

juridinio asmens valdymo organams ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio asmens valdymo organo kompetenciją.

57

4. Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.

2.82 straipsnis. Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijos 1. Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos

juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. 2. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir

dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai gali nustatyti, kad valdymo organas ir dalyvių susirinkimas gali būti vienu juridinio asmens organu.

3. Valdymo organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus šio kodekso 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

4. Juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys. Tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Jis pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties termino ir kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.83 straipsnis. Sandoriai, sudaryti pažeidžiant privačiojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją

1. Sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai įrodoma, jog sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti.

2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu yra nustatytas kiekybinis atstovavimas, t. y. juridinio asmens vardu gali veikti tik keli valdymo organo nariai kartu ar valdymo organo narys ir atstovas kartu, ar valdymo organo narys ir kito organo narys kartu, ar valdymo organo narys ir dalyvis kartu. Kiekybinis atstovavimas turi būti numatytas juridinio asmens steigimo dokumentuose, nurodytas juridinių asmenų registre ir paskelbtas juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka.

3. Asmuo, sudaręs sandorį šio straipsnio 1 dalyje numatytomis aplinkybėmis, yra subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimo juridinis asmuo iki galo nepatenkina.

2.84 straipsnis. Sandoriai, sudaryti pažeidžiant viešojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją

1. Sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui.

2. Jeigu juridinis asmuo vėliau pritaria sandoriui, sandoris pradeda galioti nuo jo sudarymo.

3. Asmuo, šio straipsnio 1 dalyje numatytomis aplinkybėmis sudaręs sandorį, kuriam juridinis asmuo nepritaria, privalo atlyginti trečiajam asmeniui nuostolius, jeigu neįrodo, jog trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, žinojo ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo nežinoti, jog sandoris sudaromas pažeidžiant juridinio asmens valdymo organo kompetenciją.

2.85 straipsnis. Kompetencijos paskelbimas

58

Juridinių asmenų valdymo organų kompetencijos, numatytos steigimo dokumentuose, nurodymas juridinių asmenų registre ir viešas paskelbimas neturi įtakos šio kodekso 2.83 ir 2.84 straipsnių nuostatų taikymui.

2.86 straipsnis. Juridinio asmens valdymo organų narių lygiateisiškumas Juridinio asmens valdymo organo nariai turi vienodas teises ir pareigas, išskyrus šio

kodekso 2.93 straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį.

2.87 straipsnis. Juridinio asmens organų narių pareigos 1. Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų

narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai. 2. Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis

konfidencialumo. 3. Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai

interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. 4. Juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo

turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo.

5. Juridinio asmens valdymo organo narys privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę. Ši informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą.

6. Juridinio asmens organo narys gali sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra. Apie tokį sandorį jis privalo nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentai aiškiai nenustato kitos informavimo tvarkos.

7. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

2.88 straipsnis. Juridinio asmens dalyvių balsavimo sutartys 1. Juridinio asmens dalyviai gali sudaryti sutartį dėl bendro balsavimo juridinio asmens

dalyvių susirinkime. Balsavimo sutartis negalioja, jeigu įsipareigojama: 1) balsuoti pagal juridinio asmens valdymo organų nurodymus; 2) balsuoti už visus juridinio asmens valdymo organų pateiktus pasiūlymus; 3) balsuoti pagal nurodymus ar balsuojant susilaikyti už tam tikrą atlyginimą. 2. Balsavimo sutartis gali nustatyti, kad balsavimo sutarties šalys išduoda įgaliojimą

trečiajam asmeniui balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkimuose balsavimo sutarties šalių vardu, ir toks įgaliojimas gali būti panaikintas tik balsavimo sutarties numatytais atvejais.

3. Balsavimo sutarties šalys, išdavusios įgaliojimą, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, neturi teisės pačios balsuoti ar išduoti įgaliojimus kitiems asmenims balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime įgaliojime nurodytais klausimais.

4. Vienai iš balsavimo sutarties šalių pažeidus balsavimo sutartį, teismas turi teisę įpareigoti perskaičiuoti juridinio asmens dalyvių susirinkimo balsavimo rezultatus pagal balsavimo sutartį arba pripažinti juridinio asmens dalyvių susirinkimo sprendimą negaliojančiu, jei balsavimas pažeidžiant sutartį turėjo lemiamos įtakos sprendimo priėmimui ar nepriėmimui.

2.89 straipsnis. Balsavimo teisės perleidimas 1. Juridinio asmens dalyvis gali perleisti teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių

susirinkime kitiems asmenims ir nustatyti balsavimo teisės įgyvendinimo tvarką ir būdus. 2. Balsavimo teisės perleidimo sutartis įsigalioja nuo jos ir duomenų apie perleidžiamų

balsų skaičių, perleidimo terminą, balsavimo teisės turėjimo pagrindą, juridinio asmens dalyvį, perleidžiantį balsavimo teisę, ir asmenį, įgaunantį balsavimo teisę, atskleidimo juridiniam asmeniui (tiek, kiek reikalauja juridinio asmens steigimo dokumentai, įstatymai ar nusistovėjusi juridinio asmens praktika).

59

3. Juridinis asmuo privalo balsavimo teises perleidžiančiam juridinio asmens dalyviui ir asmeniui, įgaunančiam balsavimo teisę, pranešti ir artimiausiame juridinio asmens dalyvių susirinkime paskelbti apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų ir informacijos gavimą. Juridinio asmens pareigos, susijusios su juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimu, įgyvendinamos įgijusio balsavimo teises asmens atžvilgiu.

4. Balsavimo teisės perleidimo sutartis negali būti sudaryta ilgesniam nei dešimties metų terminui.

5. Balsavimo teisės perleidimo sutartimi gali būti perleidžiamos ir kitos juridinio asmens dalyvio turimos neturtinės teisės.

2.90 straipsnis. Protokolas 1. Juridinio asmens kolegialaus organo posėdžiai (susirinkimai) turi būti protokoluojami. 2. Protokole turi būti nurodyta: posėdžio (susirinkimo) vieta ir laikas, dalyvių skaičius,

kvorumo buvimas, balsavimo rezultatai, sprendimai. Prie protokolo turi būti pridedamas dalyvių sąrašas ir informacija apie posėdžio (susirinkimo) sušaukimą. Posėdyje (susirinkime) dalyvaujančių asmenų reikalavimu į protokolą turi būti įrašoma jų pareikalauta informacija. Visi pakeitimai, papildymai protokole turi būti aptarti.

3. Protokolai turi būti saugomi ne mažiau kaip dešimt metų ir kiekvieno dalyvio ar kito jo valdymo organo nario, dalyvavusio ar turėjusio teisę dalyvauti posėdyje (susirinkime), reikalavimu turi būti išduodama kopija. Juridinis asmuo iš juridinio asmens dalyvio už protokolo kopijos išdavimą turi teisę gauti užmokestį, neviršijantį tokio darbo sąnaudų.

4. Protokolas nerašomas, jei sprendimą pasirašo visi juridinio asmens organo nariai arba jeigu juridinio asmens organą sudaro vienas asmuo ir šiuo atveju vieno juridinio asmens organo nario sprendimas yra prilyginamas juridinio asmens organo sprendimui.

5. Įstatymai gali numatyti protokolui kitokius ar papildomus reikalavimus, nei numato šio straipsnio 2 dalis.

2.91 straipsnis. Protokolo surašymas ir pasirašymas 1. Protokolą surašo posėdžio (susirinkimo) sekretorius, posėdžio (susirinkimo)

pirmininkas, jei posėdžio (susirinkimo) sekretorius nėra renkamas, arba kolegialus juridinio asmens organo pirmininkas, jei posėdžio (susirinkimo) pirmininkas ir sekretorius nėra renkamas.

2. Protokolą pasirašo jį surašęs asmuo ir posėdžio (susirinkimo) pirmininkas, o jei jis nėra renkamas, – kolegialaus juridinio asmens organo pirmininkas.

3. Protokolas turi būti surašytas ir pasirašytas per steigimo dokumentuose arba įstatymuose nustatytą terminą, tačiau visais atvejais terminas negali būti ilgesnis nei trisdešimt dienų nuo posėdžio (susirinkimo) dienos.

2.92 straipsnis. Pastabos dėl protokolo 1. Dalyvavę posėdyje (susirinkime) asmenys turi teisę pareikšti pastabų dėl protokolo per

tris dienas nuo susipažinimo su juo momento, bet ne ilgiau nei per tris dienas ir steigimo dokumentų protokolui surašyti nustatytą maksimalų terminą.

2. Pastabos dėl protokolo pridedamos prie protokolo ir nurodoma, ar protokolą pasirašę asmenys su jomis sutinka, ar nesutinka.

3. Pastabų dėl protokolo nepareiškimas neriboja teisės ginčyti juridinio asmens organo nutarimus.

2.93 straipsnis. Balsavimas 1. Juridinių asmenų kolegialių organų sprendimai priimami balsuojant. 2. Balsų pasidalijimas po lygiai reiškia, kad tiek pat balsų gauta už, tiek pat prieš. Balsams

pasidalijus po lygiai, lemia kolegialaus organo pirmininko balsas. Jei kolegialaus organo pirmininko nėra ar jis nedalyvauja priimant sprendimą, tai, balsams pasidalijus po lygiai, sprendimas laikomas nepriimtu.

3. Balsavimas gali būti organizuojamas apklausos būdu raštu, jei nė vienas iš kolegialaus organo narių dėl to neprieštarauja.

4. Kai neatidėliotinai būtina, teismas gali skirti juridinio asmens organo narius.

60

5. Juridinio asmens organo narys gali balsuoti pats arba už save įgalioti balsuoti kitus asmenis, jeigu kitaip nenumatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose.

6. Juridinio asmens kolegialaus organo posėdžio (susirinkimo) pirmininko sprendimas dėl balsavimo rezultatų turi lemiamą reikšmę, išskyrus atvejus, kai balsuojama raštu arba sudaroma balsų skaičiavimo komisija. Tokiu atveju balsavimo komisijos sprendimas yra galutinis. Kai posėdžio pirmininkui arba balsų skaičiavimo komisijai paskelbus balsavimo rezultatus abejojama dėl balsavimo teisėtumo, turi įvykti pakartotinis balsavimas, jeigu to reikalauja dauguma kolegialaus organo narių. Jeigu balsavimas vyko neskaičiuojant konkrečių balsų, turi būti perbalsuota, jeigu bent vienas narys to reikalauja. Perbalsavus pirmasis balsavimo rezultatas netenka galios.

7. Įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai gali numatyti kitokią balsavimo tvarką.

8. Šio straipsnio taisyklės netaikomos akcininkų (pajininkų) susirinkimui.

2.94 straipsnis. Sprendimo patvirtinimas Jei sprendimo galiojimui reikalingas kito juridinio asmens organo pritarimas, toks

pritarimas gali būti išduodamas vėliau per protingumo kriterijų atitinkantį laiko tarpą.

VIII SKYRIUS JURIDINIŲ ASMENŲ PABAIGA IR PERTVARKYMAS

2.95 straipsnis. Juridinių asmenų pabaiga 1. Juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu. 2. Reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. 3. Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro.

2.96 straipsnis. Juridinių asmenų reorganizavimas 1. Sprendimą reorganizuoti juridinį asmenį priima juridinio asmens dalyviai arba teismas

įstatymų nustatytais atvejais. 2. Juridinio asmens, prie kurio prijungiamas kitas juridinis asmuo, sprendimą dėl

reorganizavimo prijungimo būdu gali priimti ir juridinio asmens valdymo organai, jei yra šios aplinkybės:

1) juridinių asmenų reorganizavimo sąlygos yra paskelbtos, kaip nustatyta šio kodekso 2.99 straipsnio 2 dalyje, ne vėliau kaip likus trisdešimčiai dienų iki prijungiamo juridinio asmens dalyvių susirinkimo;

2) bet kuris juridinio asmens dalyvis turi teisę susipažinti su šio straipsnio 4 dalyje nurodytais dokumentais;

3) vienas ar keli juridinio asmens dalyviai, turintys ne mažiau kaip 1/20 balsų juridinio asmens dalyvių susirinkime, turi teisę reikalauti, kad būtų sušauktas juridinio asmens dalyvių susirinkimas dėl reorganizavimo prijungimo būdu.

3. Sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo priimamas kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė nei 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių dalyvių balsų. Sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo gali būti priimtas tik praėjus trisdešimčiai dienų nuo viešo paskelbimo apie reorganizavimo sąlygų sudarymą, kaip nurodyta šio kodekso 2.101 straipsnio 1 dalyje. Sprendimu dėl juridinio asmens reorganizavimo turi būti patvirtintos reorganizavimo sąlygos ir pakeisti ar priimti nauji steigimo dokumentai.

4. Ne vėliau kaip likus trisdešimčiai dienų iki juridinio asmens dalyvių susirinkimo dėl reorganizavimo juridinio asmens dalyviai turi teisę susipažinti su reorganizavimo sąlygomis, po reorganizavimo tęsiančių veiklą ar naujai kuriamų juridinių asmenų steigimo dokumentais arba jų projektais ir visų reorganizavime dalyvaujančių juridinių asmenų valdymo organų parengtomis ataskaitomis, ekspertų vertinimais bei praėjusių trejų finansinių metų finansinėmis atskaitomybėmis. Jei reorganizavimo sąlygos buvo sudarytos praėjus šešiems mėnesiams po nors vieno dalyvaujančio reorganizavime juridinio asmens finansinių metų pabaigos, pagal tas pačias taisykles kaip ir prieš tai sudaryta finansinė atskaitomybė turi būti sudaroma ir juridinio asmens dalyviams pateikiama tarpinė finansinė atskaitomybė. Ji neturi būti sudaryta anksčiau nei likus

61

trims mėnesiams iki reorganizavimo sąlygų sudarymo. Kiekvienas juridinio asmens dalyvis turi teisę gauti visų išvardytų dokumentų kopijas.

5. Juridinių asmenų valdymo organai privalo juridinių asmenų dalyviams pranešti apie visus esminius pasikeitimus, įvykusius po reorganizavimo sąlygų sudarymo ir iki sprendimo dėl reorganizavimo priėmimo, ir šį rašytinį pranešimą pridėti prie šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų bei pranešti žodžiu apie esminius pasikeitimus juridinių asmenų dalyvių susirinkime.

2.97 straipsnis. Juridinių asmenų reorganizavimo būdai 1. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu. 2. Galimi juridinių asmenų jungimo būdai yra prijungimas ir sujungimas. 3. Prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio

asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos. 4. Sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį

asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos. 5. Galimi juridinių asmenų skaidymo būdai yra išdalijimas ir padalijimas. 6. Išdalijimas – tai reorganizuojamo juridinio asmens teisių ir pareigų išdalijimas kitiems

veikiantiems juridiniams asmenims. 7. Padalijimas – tai vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigimas dviejų ar

daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos.

8. Negalima reorganizuoti likviduojamo juridinio asmens, kuris likviduojamas ne juridinio asmens dalyvių sprendimu, arba kai bent vienam juridinio asmens dalyviui yra perduota dalis likviduojamo juridinio asmens turto.

9. Atskirų juridinių asmenų reorganizavimo ypatumus gali nustatyti įstatymai, reglamentuojantys atskiras juridinių asmenų teisines formas.

2.98 straipsnis. Skirtingos teisinės formos juridinių asmenų reorganizavimas 1. Reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos juridiniai asmenys,

išskyrus įstatymų, reglamentuojančių atskiras juridinių asmenų teisines formas, nustatytas išimtis. 2. Pasibaigus reorganizuojamam juridiniam asmeniui, kurio dalyviai atsako pagal juridinio

asmens prievoles, nepaisant reorganizavimo sąlygų, pasibaigusio reorganizuoto juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pasibaigusio juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teisių ir pareigų perėjimo tęsiančiam veiklą juridiniam asmeniui. Jeigu juridinio asmens dalyvis netampa po reorganizavimo tęsiančio veiklą juridinio asmens dalyviu tiek reorganizavimo metu, tiek vėliau, jis neatleidžiamas nuo šioje dalyje nurodytos atsakomybės.

2.99 straipsnis. Reorganizavimo sąlygos ir reorganizavimo ataskaita 1. Reorganizavime dalyvaujančių juridinių asmenų valdymo organai privalo parengti

juridinio asmens reorganizavimo sąlygas, kuriose turi būti numatyta: 1) šio kodekso 2.44 straipsnyje nurodyta informacija apie visus reorganizavime

dalyvaujančius juridinius asmenis; 2) reorganizavimo būdas, pasibaigiantys juridiniai asmenys ir tęsiantys veiklą po

reorganizavimo juridiniai asmenys; 3) reorganizuojamo juridinio asmens dalyvio tapimo tęsiančio veiklą po reorganizavimo

juridinio asmens dalyviu tvarka, sąlygos ir terminai bei išmokos juridinio asmens dalyviams; 4) momentas, nuo kurio pasibaigiančio juridinio asmens teisės ir pareigos pereina

tęsiančiam veiklą po reorganizavimo juridiniam asmeniui; 5) juridinio asmens valdymo ir kitiems organams, administracijos darbuotojams ar šio

kodekso 2.100 straipsnyje nurodytiems ekspertams suteikiamos papildomos teisės. 2. Reorganizavimo sąlygos turi būti paskelbtos pagal šio kodekso 2.101 straipsnio 1 dalį ir

pateiktos juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo dieną, taikant šio kodekso 2.66 straipsnio 3 dalį mutatis mutandis.

3. Kiekvieno reorganizavime dalyvaujančio juridinio asmens valdymo organai privalo parengti rašytines ataskaitas, kuriose turi būti nurodyti reorganizavimo tikslai, paaiškintos reorganizavimo sąlygos, juridinio asmens veiklos tęstinumas ir nurodyti reorganizavimo terminai bei ekonominiai pagrindai.

62

4. Šio straipsnio 3 dalis taikoma tik tuo atveju, kai reorganizavime dalyvauja akcinė bendrovė ar kiti juridiniai asmenys, kurių dalyviai, turintys ne mažiau kaip 1/20 visų balsų, to pareikalauja.

2.100 straipsnis. Reorganizavimo sąlygų įvertinimas 1. Juridinių asmenų reorganizavimo sąlygas įvertina turintys reikiamą kvalifikaciją

nepriklausomi ekspertai, jeigu tai nustatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

2. Nepriklausomus ekspertus skiria kiekvienas reorganizavime dalyvaujantis juridinis asmuo. Jei norima paskirti visiems reorganizuojamiems juridiniams asmenims bendrą ekspertą, tokiam ekspertui turi pritarti juridinių asmenų registro tvarkytojas. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.101 straipsnis. Reorganizuojamų juridinių asmenų kreditorių teisių gynimas 1. Apie reorganizavimo sąlygų sudarymą turi būti paskelbta viešai tris kartus ne

mažesniais kaip trisdešimties dienų intervalais arba paskelbta viešai vieną kartą ir pranešta visiems juridinio asmens kreditoriams raštu. Pranešime turi būti nurodyti šio kodekso 2.99 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose išvardyti duomenys ir nurodyta, kur ir nuo kada galima susipažinti su šio kodekso 2.96 straipsnio 4 dalyje išvardytais dokumentais.

2. Reorganizuojamo juridinio asmens kreditorius turi teisę reikalauti nutraukti ar įvykdyti prieš terminą prievolę, taip pat atlyginti nuostolius, jei tai numatyta sandoryje ar yra pagrindas manyti, kad prievolės įvykdymas dėl reorganizavimo pasunkės, ir kreditoriui pareikalavus juridinis asmuo nesuteikė papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo.

3. Reorganizuojamo juridinio asmens kreditoriai turi teisę susipažinti su šio kodekso 2.96 straipsnio 4 dalyje išvardytais dokumentais ir gauti jų kopijas.

2.102 straipsnis. Reorganizavimo negaliojimas 1. Reorganizavimą pripažinti negaliojančiu gali tik teismas ir tik tuo atveju, kai yra šios

aplinkybės: 1) atitinkami reorganizavimo procedūros dokumentai nebuvo paskelbti ar pateikti juridinių

asmenų registrui; 2) juridinių asmenų dalyvių ar kito valdymo organo sprendimai dėl reorganizavimo yra

negaliojantys; 3) neįvykdyti visi įstatymų imperatyviųjų teisės normų nustatyti reorganizavimo

reikalavimai. 2. Reorganizavimo pripažinti negaliojančiu negalima, jei nuo juridinio asmens

pasibaigimo iki kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei šeši mėnesiai. 3. Jei įmanoma, teismas privalo suteikti protingą terminą ištaisyti klaidoms, dėl kurių

reorganizavimas pripažintinas negaliojančiu. 4. Teismo sprendimas pripažinti juridinio asmens reorganizavimą negaliojančiu nedaro

negaliojančio tęsiančio veiklą po reorganizavimo ar naujai įkurto juridinio asmens iki atitinkamų duomenų juridinių asmenų registre pakeitimo. Pagal prievoles, kylančias iš tokių juridinių asmenų sandorių, solidariai atsako visi reorganizavime dalyvavę juridiniai asmenys.

2.103 straipsnis. Supaprastintas juridinių asmenų reorganizavimas Jei reorganizuojamas juridinis asmuo prijungiamas prie juridinio asmens, kuris yra

vienintelis reorganizuojamo juridinio asmens dalyvis, arba jei reorganizavime dalyvauja viešieji juridiniai asmenys, šio kodekso 2.99 straipsnio 3 dalis ir 2.100 straipsnis netaikomi.

2.104 straipsnis. Juridinių asmenų pertvarkymas 1. Pertvarkymas – tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės

formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas. 2. Jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens

prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens

63

prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Jei naujos teisinės formos juridinio asmens dalyviu netampa pertvarkyto juridinio asmens dalyvis, tiek pertvarkymo metu, tiek vėliau jis neatleidžiamas nuo šioje dalyje nurodytos atsakomybės.

3. Viešasis juridinis asmuo, išskyrus valstybės ir savivaldybės įmones, negali būti pertvarkomas į privatųjį juridinį asmenį.

4. Pertvarkant juridinius asmenis, mutatis mutandis taikomi šio kodekso 2.101 straipsnio 2 dalis, 2.102 straipsnis, 2.107 straipsnio 1 dalis, 2.112 straipsnio 1 ir 2 dalys.

5. Juridinių asmenų pertvarkymo ypatumus gali nustatyti ir atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.105 straipsnis. Juridinių asmenų privalomas pertvarkymas 1. Įstatymai gali numatyti aplinkybes, kuriomis juridinis asmuo privalo pakeisti teisinę

formą. 2. Jei per įstatymų nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei devyni mėnesiai,

juridinio asmens dalyviai nepriima sprendimo pakeisti juridinio asmens teisinę formą, laikoma, kad juridinio asmens teisinė forma yra pakeista ir juridinis asmuo veikia pagal steigimo dokumentus tiek, kiek jie neprieštarauja įstatymams, reglamentuojantiems juridinių asmenų, turinčių teisinę formą, į kurią juridinis asmuo privalėjo persitvarkyti, veiklą.

3. Šio straipsnio 2 dalis netaikoma, jei per įstatymų pertvarkymui nustatytą terminą juridinis asmuo priėmė sprendimą likviduoti juridinį asmenį.

2.106 straipsnis. Juridinių asmenų likvidavimo pagrindai Juridinio asmens likvidavimo pagrindai gali būti tik šie: 1) juridinio asmens dalyvių sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą; 2) teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį; 3) teismo priimtas sprendimas likviduoti juridinį asmenį vadovaujantis šio kodekso 2.131

straipsniu; 4) teismo nutartis likviduoti juridinį asmenį šio kodekso 2.70 straipsnyje nurodytais

atvejais; 5) laikotarpio, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo, pabaiga; 6) juridinio asmens dalyvių skaičiaus sumažėjimas mažiau nei įstatymų leidžiamas

minimumas, jeigu juridinio asmens dalyvis per šešis mėnesius po tokio sumažėjimo nenutaria juridinio asmens reorganizuoti ar pertvarkyti;

7) juridinio asmens steigimo pripažinimas negaliojančiu vadovaujantis šio kodekso 2.114 straipsniu. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.107 straipsnis. Juridinio asmens dalyvių sprendimas dėl likvidavimo 1. Sprendimas dėl juridinio asmens likvidavimo priimamas juridinių asmenų dalyvių

kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato juridinio asmens steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė nei 2/3 visų susirinkimo dalyvių balsų.

2. Priimtas sprendimas dėl juridinio asmens likvidavimo negali būti atšauktas, jei bent vienas juridinio asmens dalyvis gavo dalį likviduojamo juridinio asmens turto.

2.108 straipsnis. Likvidatoriaus paskyrimas 1. Juridinių asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas, juridinių asmenų registro tvarkytojas

ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių. 2. Juridinio asmens steigimo dokumentai ar įstatymai gali nustatyti kitokias likvidatoriaus

skyrimo taisykles arba nustatyti konkretų likvidatorių. Teismo, kreditorių susirinkimo ar juridinių asmenų registro tvarkytojo šios taisyklės nesaisto.

64

3. Likvidatoriumi gali būti turintis reikiamą kvalifikaciją asmuo. Gali būti skiriama keletas likvidatorių. Jei skiriama keletas likvidatorių, yra sudaroma likvidacinė komisija ir vienas iš likvidatorių skiriamas likvidacinės komisijos pirmininku.

4. Jei likvidavimo pagrindas yra šio kodekso 2.106 straipsnio 5 bei 6 punktai ir juridinio asmens dalyvis nepaskiria likvidatoriaus, juridinio asmens valdymo organai ar juridinio asmens dalyviai, turintys ne mažiau kaip 1/20 visų balsų, taip pat juridinių asmenų registro tvarkytojas turi teisę kreiptis į teismą, kad šis paskirtų likvidatorių.

5. Jei likvidavimo pagrindas yra šio kodekso 2.106 straipsnio 3 ar 7 punktai, tai iki to laiko, kol juridinio asmens dalyvis paskirs likvidatorių, likvidatoriaus pareigas atlieka Vyriausybės įgaliota institucija. Ši institucija teismo pritarimu turi teisę pavesti likvidatoriaus pareigas atlikti kitam asmeniui.

2.109 straipsnis. Juridinio asmens likvidatoriaus atšaukimas 1. Juridinio asmens dalyvių paskirtas juridinio asmens likvidatorius gali būti atšauktas

paprasta juridinio asmens dalyvių, dalyvaujančių susirinkime, balsų dauguma. 2. Juridinio asmens dalyviai, kurių balsai sudaro ne mažiau kaip 1/10 visų balsų,

kreditorius, turintis ne mažesnę kaip penkiasdešimt tūkstančių litų vertės reikalavimo teisę, arba ne mažiau kaip 1/5 visų juridinio asmens darbuotojų turi teisę kreiptis į teismą prašydami pakeisti likvidatorių, jei šis veikia netinkamai, taip pat nesąžiningai atsiskaito su kreditoriais, juridinio asmens dalyviais, nesąžiningai atlieka kitas pareigas arba pažeidžia juridinio asmens dalyvių, kreditorių ar juridinio asmens darbuotojų teises.

2.110 straipsnis. Likvidatoriaus kompetencija 1. Juridinio asmens valdymo organai netenka įgaliojimų ir juridinio asmens dalyvių

kompetencija dėl sandorių sudarymo pereina likvidatoriui nuo likvidatoriaus paskyrimo, o šio kodekso 2.108 straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais – nuo sprendimo dėl juridinio asmens likvidavimo įsigaliojimo.

2. Likvidatorius turi juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas ir jam mutatis mutandis taikomos šios knygos VII skyriaus nuostatos.

2.111 straipsnis. Likviduojamo juridinio asmens sandoriai Likviduojamas juridinis asmuo gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra susiję su juridinio

asmens veiklos nutraukimu arba kurie numatyti sprendime likviduoti juridinį asmenį.

2.112 straipsnis. Pranešimas apie likvidavimą 1. Asmuo, priėmęs sprendimą likviduoti juridinį asmenį, juridinių asmenų steigimo

dokumentų nustatyta tvarka turi apie tai paskelbti viešai tris kartus ne mažesniais kaip trisdešimt dienų intervalais arba paskelbti viešai vieną kartą ir pranešti raštu visiems kreditoriams. Pranešime turi būti nurodyti visi šio kodekso 2.44 straipsnio 1 dalyje išvardyti duomenys.

2. Apie likvidavimą taip pat pranešama juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo dieną šio kodekso 2.66 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka.

3. Šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti ir kitokias pranešimo apie likvidavimą taisykles. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.113 straipsnis. Likviduojamo juridinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė

1. Likviduojant juridinį asmenį kreditorių reikalavimai tenkinami šia tvarka: 1) pirmiausia tenkinami likviduojamo juridinio asmens turto įkeitimu užtikrinti

reikalavimai – iš įkeisto turto vertės; 2) pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai

atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, susirgimo profesine liga arba žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe; taip pat fizinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją;

65

3) antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl užsienio paskolų, kurioms suteikta valstybės arba Vyriausybės garantija;

4) trečiąja eile tenkinami visi likę kreditorių reikalavimai. 2. Kiekvienos paskesnės eilės kreditorių (išieškotojų) reikalavimai tenkinami po to, kai

visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių (išieškotojų) reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui (išieškotojui) sumą.

2.114 straipsnis. Juridinio asmens pripažinimas neteisėtai įsteigtu 1. Juridinis asmuo gali būti pripažintas neteisėtai įsteigtu tik teismo ir tik tais atvejais, jei: 1) visi steigėjai buvo neveiksnūs arba nebuvo įstatymų nustatyto steigėjų minimumo; 2) nebuvo sudaryti įstatymuose nustatyti steigimo dokumentai arba buvo pažeistos

įstatymų nustatytos imperatyviosios juridinio asmens steigimo taisyklės; 3) tikrieji juridinio asmens steigimo tikslai neteisėti arba prieštarauja viešajai tvarkai; 4) įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo suformuotas minimalus įstatinis kapitalas; 5) juridinio asmens steigimo dokumentuose nenurodytas jo pavadinimas, tikslai, įstatinio

kapitalo ar dalyvių asmeninių įnašų dydis, jei to reikalauja atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojančių įstatymų imperatyviosios normos.

2. Kai teismas pripažįsta juridinio asmens įsteigimą neteisėtu, juridinis asmuo turi būti likviduojamas įstatymų nustatyta tvarka.

3. Jei įmanoma, teismas privalo suteikti protingumo kriterijų atitinkantį laiko tarpą ištaisyti klaidoms, dėl kurių juridinio asmens įsteigimas pripažintinas neteisėtu.

4. Teismas, priimdamas sprendimą dėl juridinio asmens įsteigimo pripažinimo neteisėtu, turi atsižvelgti į juridinio asmens darbuotojų ir jo dalyvių, nedalyvavusių įsteigiant juridinį asmenį, interesus.

5. Ieškinį dėl juridinio asmens įsteigimo pripažinimo neteisėtu gali paduoti juridinio asmens dalyvis ar valdymo organai, taip pat prokuroras, gindamas viešą interesą. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

IX SKYRIUS PRIVERSTINIS AKCIJŲ (DALIŲ, PAJŲ) PARDAVIMAS

2.115 straipsnis. Priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turinys 1. Šio kodekso 2.116 straipsnyje išvardyti juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į

teismą reikalaudami, kad juridinio asmens akcijos (dalys, pajai), priklausančios juridinio asmens dalyviui, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, būtų parduotos juridinio asmens dalyviui, kuris kreipiasi.

2. Ieškinio pareiškimas dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo paduodamas apygardos teismui pagal juridinio asmens buveinę. Teismas privalo pranešti juridiniam asmeniui, kurio akcijos (dalys, pajai) turėtų būti priverstinai parduodamos, apie ieškinio padavimą ir sprendimus.

3. Šalys dėl šių bylų gali bylinėtis tik privalomai dalyvaujant advokatui. 4. Juridinio asmens dalyvis, padavęs ieškinį dėl priverstinio pardavimo, privalo kreiptis į

kitus juridinio asmens dalyvius siūlydamas būti bendraieškiais.

2.116 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo

1. Teisę kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turi šie privataus juridinio asmens dalyviai:

1) vienas ar keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai, kurių turimų akcijų nominali vertė ne mažesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo;

2) vienas ar keli ūkinės bendrijos nariai, kurių dalys sudaro ne mažiau kaip 1/3 viso į bendrąją dalinę nuosavybę sujungto turto dalių;

66

3) vienas ar keli žemės ūkio bendrovės arba kooperatinės bendrovės nariai, kurių pajus sudaro ne mažiau kaip 1/3 visų pajų.

2. Juridinio asmens dalyvis neturi teisės kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo esant šio kodekso 2.115 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, jeigu juridinio asmens steigimo dokumentai ar jo dalyvių sudarytos sutartys nustato kitokias priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo taisykles ir šios gali būti taikomos.

3. Juridinio asmens dalyvis neturi teisės kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo, jeigu jį kontroliuoja juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) turėtų būti priverstinai parduodamos.

4. Juridinio asmens dalyvis neturi teisės kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo, jeigu jis pats yra juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) turėtų būti priverstinai perduodamos.

2.117 straipsnis. Akcijų (dalių, pajų) perleidimo ribojimai 1. Nuo teismo sprendimo dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo priėmimo dienos

atsakovas be ieškovo sutikimo neturi teisės parduoti ar kitaip perleisti akcijas (dalis, pajus), jas įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jas, taip pat perleisti ar kitaip apriboti akcijų (dalių, pajų) suteikiamas teises, jeigu teismas nenutaria kitaip. Teismas turi teisę leisti atlikti šioje dalyje nurodytus veiksmus, jeigu ieškovas tokiems veiksmams sutikimo neduoda.

2. Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovas neturi teisės parduoti, išskyrus pagal šį skirsnį, ar kitaip perleisti akcijas (dalis, pajus), jas įkeisti, ar kitaip suvaržyti teises į jas, taip pat perleisti ar kitaip apriboti akcijų (dalių, pajų) suteikiamas teises, jeigu teismas nenutaria kitaip.

3. Jeigu ieškovas reikalauja, sprendimą priėmęs teismas gali uždrausti atsakovui naudotis balsavimo teise be teismo ar ieškovo sutikimo.

4. Šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti draudimai galioja nepaisant teismo sprendimo apskundimo.

2.118 straipsnis. Ekspertų paskyrimas 1. Teismas, patenkinęs ieškinį, turi paskirti ekspertus, kurie nustatytų akcijų (dalių, pajų)

kainą. 2. Ekspertai turi pradėti dirbti tik po to, kai teismo sprendimas įsiteisėja. Ekspertai privalo

pateikti teismui ir šalims rašytinę ataskaitą dėl akcijų (dalių, pajų) kainos. 3. Šio kodekso 2.127–2.130 straipsniai turi būti taikomi mutatis mutandis.

2.119 straipsnis. Kainos nustatymas 1. Kai ekspertai pateikia ataskaitą dėl akcijų (dalių, pajų) kainos, teismas turi priimti

nutartį dėl kainos nustatymo ir nustatyti, kas apmoka ekspertų darbą bei kitas jų išlaidas. Teismas gali nuspręsti, kad tokias išlaidas apmoka juridinis asmuo.

2. Dėl teismo nutarties, nustatančios kainą, gali būti duodamas atskiras skundas.

2.120 straipsnis. Priverstinio pardavimo tvarka 1. Kai įsiteisėja teismo nutartis dėl kainos nustatymo, atsakovas per dvi savaites turi

perduoti ieškovo nuosavybėn akcijas (dalis, pajus), o ieškovas turi priimti akcijas (dalis, pajus) ir sumokėti nustatytą kainą. Kaina turi būti sumokama perduodant ieškovo nuosavybėn akcijas. Perdavimas atliekamas juridinio asmens, kurio akcijos (dalys, pajai) perduodamos, buveinėje arba kitoje ieškovo ir atsakovo sutartoje vietoje.

2. Jeigu atsakovas nevykdo pareigos perduoti akcijas (dalis, pajus), juridinis asmuo turi perduoti akcijas (dalis, pajus) atsakovo vardu ir išduoti ieškovui dokumentus, liudijančius nuosavybės teisę į priverstinai parduodamas akcijas (dalis, pajus), o atitinkamus atsakovo dokumentus pripažinti negaliojančiais ir apie tai viešai paskelbti teisės aktų nustatytame šaltinyje. Ieškovas, gavęs dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į akcijas (dalis, pajus), sumoka kainą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą.

3. Jeigu ieškovų buvo keletas, priverstinai parduodamos akcijos (dalys, pajai) paskirstomos kiek įmanoma proporcingiau ieškovų turimoms juridinio asmens akcijoms (dalims, pajams).

67

2.121 straipsnis. Priverstinio pardavimo tvarka, kai yra pirmenybės teisė 1. Jeigu kiti juridinio asmens dalyviai ar asmenys turi pirmenybės teisę įsigyti priverstinai

parduodamas akcijas (dalis, pajus), juridinis asmuo, gavęs įsiteisėjusią teismo nutartį dėl kainos nustatymo, privalo pasiūlyti akcijas (dalis, pajus) įsigyti tokiems asmenims už teismo nustatytą kainą. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo, atsakovas privalo pranešti juridiniam asmeniui apie asmenis, turinčius pirmenybės teisę įsigyti priverstinai parduodamų akcijų (dalių, pajų) pagal ieškovo sudarytas sutartis.

2. Asmenys, gavę iš juridinio asmens pasiūlymą įgyvendinti pirmenybės teisę, privalo per trisdešimt dienų raštu priimti arba atmesti pasiūlymą. Jei asmuo neatsako į aukščiau nurodytą pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas yra nepriimtas.

3. Pasibaigus trisdešimties dienų terminui, juridinis asmuo privalo pranešti ieškovui ir atsakovui, kiek akcijų (dalių, pajų) yra akceptuota. Gavęs šį pranešimą, atsakovas privalo perduoti akcijas pranešime nurodytiems asmenims, o likusias pagal šio kodekso 2.120 straipsnį – ieškovui. Akcijas (dalis, pajus) perkantys akcininkai privalo atsiskaityti už jas vadovaudamiesi šio kodekso 2.120 straipsniu. Jeigu pirmenybės teisę turintys asmenys laiku neatsiskaito už akcijas (dalis, pajus), akcijos (dalys, pajai) turi būti perduodamos ieškovui.

2.122 straipsnis. Balsavimo teisės perleidimas 1. Šio kodekso 2.116 straipsnyje išvardyti asmenys turi teisę kreiptis į teismą

reikalaudami, kad balsavimo teisė būtų grąžinta akcijų (dalių, pajų) savininkui, jeigu balsavimo teisė yra perleista kitam asmeniui, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens tikslams, ir negalima pagrįstai manyti, kad veiksmai ateityje pasikeis.

2. Akcijų (dalių, pajų) savininkas įgyja balsavimo teisę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. 3. Šiuo atveju šio kodekso 2.115 straipsnio 2 ir 3 dalys, 2.116 straipsnis, 2.117 straipsnio 3

dalis taikomi mutatis mutandis.

2.123 straipsnis. Priverstinis akcijų (dalių, pajų) pardavimas dėl negalėjimo tinkamai įgyvendinti teises

1. Jei šio kodekso 2.116 straipsnyje išvardyti juridinio asmens dalyviai negali tinkamai įgyvendinti savo, kaip juridinio asmens dalyvio, teises dėl kito juridinio asmens dalyvio veiksmų ir negalima pagrįstai manyti, kad tokie veiksmai ateityje pasibaigs, jie gali pareikšti teismui ieškinį reikalaudami, kad juridinio asmens dalyvis, dėl kurio veiksmų negalima tinkamai įgyvendinti teisių, nupirktų iš jų akcijas (dalis, pajus). Šiuo atveju šio kodekso 2.115 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 2.116–2.121 straipsniai taikomi mutatis mutandis.

2. Juridinio asmens dalyvis, iš kurio reikalaujama, kad jis nupirktų ieškovo akcijas (dalis, pajus), privalo kreiptis į kitus juridinio asmens dalyvius ir siūlyti būti bendraatsakoviais.

X SKYRIUS JURIDINIO ASMENS VEIKLOS TYRIMAS

2.124 straipsnis. Juridinio asmens veiklos tyrimo turinys Šio kodekso 2.125 straipsnyje išvardyti asmenys turi teisę prašyti teismo paskirti

ekspertus, kurie ištirtų, ar juridinis asmuo, juridinio asmens valdymo organai ar jų nariai veikė tinkamai ir, jei nustatoma netinkama veikla, taikyti priemones, nurodytas šio kodekso 2.131 straipsnyje.

2.125 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl veiklos tyrimo 1. Teisę kreiptis dėl juridinio asmens veiklos tyrimo turi šie asmenys: 1) vienas ar keli akcininkai, kurių turimų ar valdomų akcijų nominali vertė yra ne mažesnė

kaip 1/10 įstatinio kapitalo; 2) vienas ar keli ūkinės bendrijos nariai, kurių dalys sudaro ne mažiau kaip 1/10 visų dalių; 3) vienas ar keli žemės ūkio bendrovės ar kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) nariai,

kurių pajai sudaro ne mažiau kaip 1/10 visų pajų;

68

4) juridinio asmens dalyviai, išskyrus šio kodekso 2.35 ir 2.37 straipsniuose nurodytų juridinių asmenų ir šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų asmenų dalyvius, turintys ne mažiau kaip 1/5 visų balsų;

5) asmenys, taip pat ir juridinio asmens dalyviai, kuriems pagal steigimo dokumentus ar sudarytus su juridiniais asmenimis sandorius tokia teisė suteikta.

2. Prokuroras, gindamas viešuosius interesus, tarp jų ir kai juridinio asmens, jo valdymo organų ar jų narių veikla prieštarauja visuomenės interesams, taip pat turi teisę kreiptis dėl juridinio asmens veiklos tyrimo.

2.126 straipsnis. Pareiškimo padavimas 1. Pareiškimas dėl veiklos tyrimo paduodamas apygardos teismui pagal juridinio asmens

buveinę. 2. Pareiškimas gali būti paduotas tik tuo atveju, jei prieš tai pareiškėjas kreipėsi į juridinį

asmenį (juridinio asmens valdymo organą, jo narį) reikalaudamas nutraukti netinkamą veiklą ir suteikė protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį aplinkybėms pašalinti. Tokiu kreipimusi nelaikomas prašymas, kuriame nėra konkrečiai įvardyta netinkama veikla ar nesąžiningas pareigų vykdymas ir nenurodomi motyvai, kodėl veikla yra netinkama.

3. Rengiant kreipimąsi ir pareiškimą dėl veiklos tyrimo, būtinas advokato dalyvavimas. Advokato atstovavimas pareiškėjui būtinas teismui nagrinėjant bylą dėl veiklos tyrimo. Šios dalies nuostatos netaikomos, jei dėl veiklos tyrimo kreipiasi prokuroras, gindamas viešą interesą.

4. Teismas, gavęs pareiškimą ir išklausęs šalių paaiškinimus, priima nutartį dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, jei yra pagrindas manyti, kad gali būti šio kodekso 2.124 straipsnyje, 2.125 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos aplinkybės, arba pareiškimą atmeta.

2.127 straipsnis. Ekspertų paskyrimas 1. Teismas gali paskirti ekspertais bet kuriuos nepriklausomus asmenis, turinčius reikiamą

kvalifikaciją atlikti juridinio asmens veiklos tyrimą ir pateikti rašytinę ataskaitą dėl netinkamos veiklos bei parengti rekomendacijas dėl priemonių, nurodytų šio kodekso 2.131 straipsnyje, taikymo.

2. Prieš skirdamas ekspertus, teismas turi pasiūlyti šalims susitarti dėl konkrečių ekspertų paskyrimo. Šalims susitarus, teismas skiria šalių bendrai pasirinktus ekspertus, jei šie atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus. Šalims nesusitarus dėl ekspertų paskyrimo, teismas ekspertus skiria savo nuožiūra iš šalių pateikto siūlomų ekspertų sąrašo. Kiekviena šalis turi pateikti sąrašą, kuriame nurodyta ne mažiau kaip dešimt ekspertų, ir turi teisę išbraukti iš kitos šalies sąrašo penkis ekspertus dėl bet kokių priežasčių, o apie likusius pareikšti nuomonę, ar jie atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus.

3. Ekspertų skaičių nustato teismas, atsižvelgdamas į juridinio asmens veiklos tyrimo mastą.

2.128 straipsnis. Ekspertų teisės 1. Ekspertai turi teisę tikrinti juridinio asmens dokumentus ir apklausti juridinio asmens

dalyvius, organų narius ir darbuotojus, taip pat asmenis, kurie tiriamojo laikotarpio metu buvo juridinio asmens nariai, organų nariai ar darbuotojai.

2. Ekspertų nurodymu juridinis asmuo turi sudaryti galimybę patikrinti juridinio asmens turtą. Teisėjas nutartimi, nepranešęs šalims, gali suteikti ekspertams teisę atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus ir kitų juridinių asmenų atžvilgiu ir gauti dokumentus bei informaciją iš atitinkamų valstybės institucijų.

3. Jeigu ekspertams kliudoma įgyvendinti teises, teismas gali duoti atitinkamus nurodymus policijai, kad ši užtikrintų ekspertų darbą.

2.129 straipsnis. Ekspertų darbo apmokėjimas 1. Teismo paskirti ekspertai privalo pranešti teismui apie savo atliekamo darbo

apmokėjimą ir išlaidų, susijusių su atliekamu darbu, atlyginimą. Jei teismas su darbo apmokėjimo ir išlaidų atlyginimo sąlygomis bei dydžiu sutinka, tai, nepranešęs šalims, nustato sumą, kuri negali būti mažesnė nei septyniasdešimt procentų ekspertų nurodyto darbo apmokėjimo ir išlaidų dydžio. Šią sumą pareiškėjas turi sumokėti į teismo specialiąją sąskaitą.

69

2. Jei pareiškėjas nesumoka teismo nurodytos sumos į teismo specialiąją sąskaitą, teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą. Tokiu atveju kitos bylos šalys turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą.

3. Jei teismas su ekspertų siūlomu darbo apmokėjimu ir išlaidų atlyginimu nesutinka, išklausęs šalių nuomones, jis skiria naujus ekspertus.

2.130 straipsnis. Ekspertų ataskaitos ir rekomendacijų platinimas 1. Teismas, gavęs ekspertų ataskaitą ir rekomendacijas, privalo apie tai pranešti šalims bei

jų atstovams ir išsiųsti kiekvienai šaliai bei jų atstovams ekspertų ataskaitos ir rekomendacijų kopijas bei sušaukti teismo posėdį ataskaitai ir rekomendacijoms aptarti.

2. Ekspertų ataskaita ir rekomendacijos turi būti išsiųstos atitinkamoms valstybės institucijoms, kurios remdamosi įstatymais atlieka juridinio asmens veiklos priežiūrą.

3. Nenurodyti šiame straipsnyje asmenys gali susipažinti su ekspertų ataskaita ir rekomendacijomis tik teismo leidimu.

2.131 straipsnis. Teismo taikomos priemonės 1. Jeigu ekspertų ataskaitoje nurodyta, kad juridinio asmens (juridinio asmens valdymo

organų ar jų narių) veikla yra netinkama, ir teismas tam pritaria, išklausęs šalių ir šio kodekso 2.130 straipsnyje nurodytų valstybės institucijų nuomones, teismas gali taikyti vieną iš šių priemonių:

1) panaikinti juridinio asmens organų sprendimus; 2) laikinai sustabdyti juridinio asmens valdymo organų narių įgaliojimus ar pašalinti

asmenį iš valdymo organų narių; 3) paskirti laikinus juridinio asmens valdymo organų narius; 4) leisti nevykdyti tam tikrų steigimo dokumentų nuostatų; 5) įpareigoti pakeisti tam tikras steigimo dokumentų nuostatas; 6) laikinai perduoti juridinio asmens organo nario balsavimo teisę kitam asmeniui; 7) įpareigoti juridinį asmenį atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti; 8) likviduoti juridinį asmenį ir paskirti likvidatorių. 2. Teismas, paskyręs valdymo organo narį, gali nustatyti jo atlyginimą. 3. Sprendimas likviduoti juridinį asmenį negali būti priimtas, jeigu tai prieštarautų kitų

juridinio asmens dalyvių ar darbuotojų interesams arba viešam interesui. Sprendimas panaikinti juridinio asmens organų sprendimus negali būti priimtas, jei yra pasibaigęs šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytas ieškinio senaties terminas.

4. Apie priimtą sprendimą ir jo įsigaliojimą teismas turi nedelsdamas pranešti juridinių asmenų registrui. Šiuo atveju netaikoma šio kodekso 2.66 straipsnio 5 dalis.

III DALIS ATSTOVAVIMAS

XI SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

2.132 straipsnis. Sandorių sudarymas per atstovus 1. Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl

savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius.

2. Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu.

3. Atstovai gali būti tiek veiksnūs fiziniai asmenys, tiek ir juridiniai asmenys. 4. Atstovais nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir dėl kito asmens interesų

(prekybos tarpininkai ir kt.).

2.133 straipsnis. Per atstovą sudaryto sandorio pasekmės

70

1. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.

2. Atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam.

3. Jeigu atstovas, sudarydamas sandorį, nepraneša, kad jis veikia atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, tai iš sandorio teisės ir pareigos atsiranda atstovaujamajam tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės.

4. Jeigu per atstovą sudaryto sandorio galiojimas ginčijamas dėl klaidos, apgaulės, smurto ar grasinimo, tai šių faktų egzistavimas ar neegzistavimas nustatomas atsižvelgiant į atstovo valią.

5. Jeigu atstovas sandorį sudarė pagal atstovaujamojo nurodymus, tai atstovaujamasis negali ginčyti tokio sandorio motyvuodamas tuo, kad sudarydamas sandorį atstovas ignoravo tam tikras aplinkybes, jeigu atstovaujamasis apie tas aplinkybes žinojo arba jas ignoravo dėl savo paties neatsargumo.

6. Jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Kita sandorio šalis tokiu atveju gali raštu prašyti per jos nustatytą terminą, kuris negali būti mažesnis kaip keturiolika dienų, patvirtinti arba nepatvirtinti sandorį. Jeigu per nustatytą terminą neatsakoma, laikoma, kad sandorį patvirtinti atsisakyta. Sandorio patvirtinimas turi atgalinio veikimo galią, t. y. laikoma, kad jis galioja nuo sudarymo.

7. Kita sandorio šalis, sudariusi sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, gali sandorio atsisakyti, kol atstovaujamasis sandorio nepatvirtino, išskyrus atvejus, kai sandorio sudarymo metu žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaro sandorį su neįgaliotu asmeniu.

8. Pagal sandorį, sudarytą neturint įgaliojimo, kitai sandorio šaliai atsako jį sudaręs asmuo, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad pastarasis neturi teisės sudaryti sandorį.

9. Jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises.

2.134 straipsnis. Atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimas 1. Atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo

asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti apribojimai netaikomi, jeigu kiti įstatymai numato ką kita, taip pat kai atstovas veikia kaip atstovas pagal įstatymą.

3. Atstovas negali atstovaujamojo vardu sudaryti tokio sandorio, kurio sudaryti neturi teisės pats atstovaujamasis.

2.135 straipsnis. Interesų konfliktas 1. Jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams

prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti.

2. Asmuo tuo pat metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu. Tačiau ši nuostata netaikoma vykdant prievoles, taip pat kai abi sandorio šalys aiškiai išreiškia savo valią, kad atstovas veiktų dėl jų abiejų interesų.

2.136 straipsnis. Sandorio, sudaryto kito asmens vardu neturint teisės arba viršijant suteiktas teises, pasekmės

1. Sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas

71

atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai (šio kodekso 2.133 straipsnio 6 dalis).

2. Paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo. 3. Atstovas, sudaręs sandorį šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kai

atstovaujamasis nepritaria šiam sandoriui, privalo atlyginti trečiojo asmens patirtus nuostolius, jeigu trečiasis asmuo apie tas aplinkybes nežinojo ir neturėjo žinoti.

2.137 straipsnis. Įgaliojimas 1. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam

asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.

2. Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.

2.138 straipsnis. Įgaliojimo patvirtinimas notarine tvarka 1. Turi būti notaro patvirtinami šie įgaliojimai: 1) įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma; 2) įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis,

išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą; 3) įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar

disponuoti. 2. Notaro patvirtintiems prilyginami: 1) karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo įstaigų ir mokyklų vadų

(viršininkų); 2) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų

vadovų; 3) asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos

valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų kapitonų.

2.1381 straipsnis. Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registras 1. Notarine tvarka patvirtinti įgaliojimai ir šio kodekso 2.138 straipsnio 2 dalyje nurodyti

notaro patvirtintiems prilyginami įgaliojimai turi būti registruojami viešame notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registre. Duomenis notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registrui pateikia įgaliojimus patvirtinę notarai, Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai ir šio kodekso 2.138 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys.

2. Registruojant notarine tvarka patvirtintus įgaliojimus ir šio kodekso 2.138 straipsnio 2 dalyje nurodytus notaro patvirtintiems prilyginamus įgaliojimus, notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registrui pateikiami duomenys apie įgaliojimą davusį asmenį, įgaliotinį, įgaliojimą patvirtinusį asmenį, įgaliojimo patvirtinimo ir pasibaigimo datas, įgaliojimo turinį ir kiti Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro nuostatų nustatyti duomenys.

3. Vadovaujančioji notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro tvarkymo įstaiga yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, šio registro tvarkymo įstaiga – Centrinė hipotekos įstaiga.

4. Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro duomenys tvarkomi Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro nuostatų nustatyta tvarka. Įstatymas papildytas straipsniu: Nr. XI-1031, 2010-09-23, Žin., 2010, Nr. 126-6456 (2010-10-26)

2.139 straipsnis. Supaprastintas įgaliojimo patvirtinimas Įgaliojimą, kurį fizinis asmuo duoda korespondencijai (konkrečiai –siunčiamiems

pinigams ir siuntiniams) gauti, taip pat darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms išmokoms, pensijoms, pašalpoms, stipendijoms gauti, gali patvirtinti organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi, daugiabučių namų savininkų bendrijos, kurios name gyvena asmuo, pirmininkas arba esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas.

2.140 straipsnis. Juridinio asmens įgaliojimas

72

1. Juridinio asmens duodamą įgaliojimą pasirašo jo vadovas ir ant įgaliojimo dedamas to juridinio asmens antspaudas, jeigu jis antspaudą privalo turėti.

2. Papildomus reikalavimus juridinio asmens duodamam įgaliojimui gali nustatyti įstatymai.

3. Pelno siekiančių (komercinių) juridinių asmenų įgaliojimams taikomi šio kodekso 2.176–2.185 straipsniai.

2.141 straipsnis. Įgaliojimu juridiniam asmeniui suteikiamos teisės ir pareigos Juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas tiktai sudaryti tokius sandorius,

kuriuos jis turi teisę sudaryti pagal savo steigimo dokumentus.

2.142 straipsnis. Įgaliojimo terminas 1. Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime

nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. 2. Notaro patvirtintas veiksmams atlikti užsienyje skirtas įgaliojimas, kuriame nenurodytas

galiojimo laikas, galioja, kol jį panaikina įgaliojimą išdavęs asmuo. 3. Įgaliojimas, kuriame nenurodyta sudarymo data, negalioja.

2.143 straipsnis. Teisė reikalauti pateikti įgaliojimą ir jo kopiją Trečiasis asmuo, su kuriuo atstovaujamasis sudaro sandorį, turi teisę reikalauti, kad

atstovas pateiktų savo įgaliojimą ir jo kopiją.

2.144 straipsnis. Pareiga grąžinti įgaliojimą Pasibaigus įgaliojimo terminui ar panaikinus jo galiojimą prieš terminą, atstovas privalo

grąžinti įgaliojimą atstovaujamajam ar jo teisių perėmėjams.

2.145 straipsnis. Perįgaliojimas 1. Įgaliotinis turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgaliotas. Jis gali perįgalioti

juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Perįgaliotas asmuo turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir atstovas tiek atstovaujamajam, tiek ir tretiesiems asmenims.

2. Įgaliojimo, duodamo perįgaliojant, forma turi atitikti duoto įgaliojimo formą. 3. Perįgaliojant duodamo įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis už įgaliojimo, kuriuo

remiantis jis duodamas, terminą. 4. Asmuo, kuris perduoda įgaliojimus kitam asmeniui, turi apie tai pranešti įgaliotojui ir

pateikti jam reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduodami įgaliojimai. Jeigu įgaliotinis šios pareigos neįvykdo, jis atsako už to asmens, kuriam įgaliojimus perdavė, veiksmus kaip už savo veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jeigu įgaliotinis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad įgaliotiniu skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam.

2.146 straipsnis. Teisė panaikinti įgaliojimą bei perįgaliojimą ir teisė jų atsisakyti 1. Įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą, o įgaliotinis – įgaliojimo atsisakyti.

Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, kuriam įgaliojimas duotas perįgaliojant, gali bet kada jo atsisakyti.

2. Įstatymai arba šalių sutartis gali nustatyti atvejus, kuriais išduodamas neatšaukiamas įgaliojimas.

2.147 straipsnis. Įgaliojimo pasibaigimas 1. Įgaliojimas pasibaigia: 1) pasibaigus įgaliojimo terminui; 2) įgaliotojui panaikinus įgaliojimą; 3) įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo; 4) nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą;

73

5) nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, arba jam iškėlus bankroto bylą;

6) mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu;

7) mirus fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu.

2. Duomenys apie įgaliojimo pasibaigimą turi būti pateikti notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro tvarkymo įstaigai.

3. Pasibaigus įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas. 4. Atstovavimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis,

išskyrus atvejus, kai apie atstovavimo pasibaigimo faktą šie asmenys žinojo ar turėjo sužinoti, bet nesužinojo dėl savo pačių neatidumo. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1031, 2010-09-23, Žin., 2010, Nr. 126-6456 (2010-10-26)

2.148 straipsnis. Įgaliotojo pareiga pranešti apie įgaliojimo pasibaigimą 1. Apie įgaliojimo panaikinimą, nurodytą šio kodekso 2.147 straipsnio 1 dalies 2 punkte,

įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat įgaliotojui žinomiems tretiesiems asmenims, su kuriais nustatant ir palaikant santykius atstovauti duotas įgaliojimas. Tokią pat pareigą turi įgaliotojo teisių perėmėjai, kai įgaliojimas pasibaigia šio kodekso 2.147 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktuose numatytais pagrindais.

2. Įgaliotojo ir jo teisių perėmėjų teisės ir pareigos, atsiradusios kaip įgaliotinio veiksmų rezultatas iki to laiko, kai įgaliotinis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, lieka galioti tretiesiems asmenims. Ši nuostata netaikoma, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad įgaliojimas pasibaigė.

3. Įgaliojimui pasibaigus, įgaliotinis ar jo teisių perėmėjai privalo tuojau grąžinti įgaliojimą įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams.

2.149 straipsnis. Atstovavimą reglamentuojančių normų subsidiarus taikymas Atstovavimą reglamentuojančios normos atitinkamai taikomos ir tuo atveju, jeigu asmuo,

kurio reikalus tvarkė kitas asmuo, neturėdamas įgaliojimo, vėliau patvirtina pastarojo veiksmus.

2.150 straipsnis. Atstovo pareiga atsiskaityti Atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti

atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą.

2.151 straipsnis. Atstovaujamojo pareiga atlyginti išlaidas bei sumokėti atlyginimą 1. Atstovaujamasis turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu,

jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. 2. Atstovui už darbą atstovaujamasis turi sumokėti atlyginimą, išskyrus atvejus, kai

sutartis ar įstatymai numato, kad atstovaujama neatlygintinai.

XII SKYRIUS KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS

PIRMASIS SKIRSNIS PREKYBOS AGENTAS

2.152 straipsnis. Prekybos agento samprata 1. Prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla –

nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Prekybos agentais nelaikomi juridinio asmens organai ir asmenys, turintys juridinio asmens organo teises ir pareigas, taip pat partneriai, veikiantys pagal jungtinės veiklos sutartį.

74

2. Atstovaujamasis ir atstovas gali tarpusavio sutartyje nustatyti tik tokias konkurenciją ribojančias sąlygas, kurių nedraudžia konkurencijos teisės normos.

3. Sutartyje gali būti numatyta išlyga, suteikianti prekybos agentui išimtinę teisę atstovaujamojo vardu sudaryti sutartis tam tikroje teritorijoje ar su tam tikra vartotojų grupe, jeigu tokia išlyga nepažeidžia šio straipsnio 2 dalies nuostatų. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.153 straipsnis. Prekybos agento veiklos prielaidos Prieš pradėdamas veiklą, prekybos agentas privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę už

galimą žalą, kurios gali būti atstovaujamajam ar tretiesiems asmenims dėl jo veiksmų.

2.154 straipsnis. Prekybos agento teisių ir pareigų įforminimas 1. Prekybos agento teisės ir pareigos gali būti įformintos raštu arba žodžiu. 2. Agento arba atstovaujamojo reikalavimu jų sutartis privalo būti sudaryta raštu. Teisės

reikalauti sudaryti sutartį raštu atsisakymas negalioja. 3. Tik sudarius sutartį raštu, galioja šios sąlygos, nustatančios: 1) agento arba atstovaujamojo civilinės atsakomybės apribojimus arba visišką jos

netaikymą; 2) draudimą konkuruoti nutraukus sutartį; 3) sutarties nutraukimo sąlygas; 4) išimtines prekybos agento teises; 5) prekybos agento teisės į atlyginimą priklausomybę nuo sudarytos sutarties įvykdymo.

2.155 straipsnis. Sutarties galiojimo terminas 1. Prekybos agento ir atstovaujamojo sutartis gali būti sudaryta apibrėžtam arba

neapibrėžtam terminui. 2. Jeigu sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui ir šiam terminui pasibaigus šalys toliau

vykdo savo teises ir pareigas, tai pripažįstama, kad sutartis atnaujinta neapibrėžtam terminui tokiomis pat sąlygomis.

2.156 straipsnis. Prekybos agento pareigos Prekybos agentas privalo: 1) sąžiningai ir rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo pavedimus ir protingumo

kriterijų atitinkančias instrukcijas, būti lojalus atstovaujamajam ir veikti išimtinai dėl atstovaujamojo interesų;

2) reguliariai pranešti atstovaujamajam apie sudaromas ar sudarytas sutartis, taip pat teikti kitą svarbią informaciją, susijusią su savo ir atstovaujamojo verslu;

3) saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties galiojimo metu, tiek ir jai pasibaigus;

4) nekonkuruoti su atstovaujamuoju, jeigu ši sąlyga numatyta sutartyje; 5) atlyginti atstovaujamajam padarytus nuostolius; 6) pasibaigus sutarčiai, grąžinti atstovaujamajam visus pastarojo perduotus dokumentus,

turtą ir kitką.

2.157 straipsnis. Atstovaujamojo pareigos Atstovaujamasis privalo: 1) aprūpinti prekybos agentą reikiamais dokumentais ir informacija (kainoraščiais, prekių

pavyzdžiais, reklamine medžiaga, standartinėmis sutarčių sąlygomis ir t. t.); 2) nedelsdamas pranešti prekybos agentui apie sutikimą ar atsisakymą sudaryti konkrečią

sutartį ar ją vykdyti, taip pat apie sutarties sąlygų pakeitimą ar papildymą; 3) nedelsdamas pranešti prekybos agentui apie sutarties, kurią prekybos agentas sudarė

neturėdamas pavedimo, patvirtinimą ar nepatvirtinimą; 4) mokėti prekybos agentui sutartyje numatytą atlyginimą; 5) suteikti agentui informaciją, būtiną komercinio atstovavimo sutarčiai vykdyti, ypač

pranešti apie tai, kad prekybinių sandorių daug mažiau, nei prekybos agentas galėtų tikėtis.

75

2.158 straipsnis. Prekybos agento atlyginimas 1. Prekybos agentui už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį atstovaujamasis moka

sutartyje nustatytą atlyginimą. Prekybos agentas taip pat turi teisę į atlyginimą, kai sandorį sudaro pats atstovaujamasis, tačiau prekybos agento veiklos dėka, net jeigu tas sandoris buvo sudarytas pasibaigus atstovavimo santykiams.

2. Sutartyje gali būti numatyta, kad prekybos agento atlyginimas priklauso nuo atstovaujamojo pavedimo įvykdymo kokybės arba kad prekybos agentas atlyginimą gauna tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sudarytą sutartį. Atlyginimas prekybos agentui taip pat mokamas už iš trečiųjų asmenų atstovaujamojo naudai išieškotas pinigų sumas.

3. Jeigu prekybos agentas garantuoja atstovaujamajam, kad kita tam tikro sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį, tai prekybos agentas turi teisę gauti papildomą atlyginimą (del credere). Šalių susitarimas panaikinti tokią prekybos agento teisę negalioja. Teisė į papildomą atlyginimą (del credere) atsiranda nuo sandorio tinkamo įvykdymo.

4. Jeigu prekybos agento atlyginimas sutartyje neaptartas, prekybos agentui turi būti mokamas atlyginimas, kuris mokamas prekybos agentams, paskirtiems tokio agento veiklos vietoje, ir prekėms, numatytoms prekybos agento sutartyje, o jeigu tokios praktikos nėra, tai jam priklauso protingumo kriterijų atitinkantis atlyginimas, nustatomas atsižvelgiant į visus sandorio ypatumus.

2.159 straipsnis. Prekybos agento atlyginimo dydžio nustatymas 1. Atlyginimo dydis prekybos agento ir atstovaujamojo sutartyje nurodomas konkrečia

pinigų suma arba sudaryto sandorio vertės ar išieškotos sumos procentais. 2. Prekybos agentui taip pat turi būti atlygintos jo turėtos papildomos išlaidos, jeigu jų

nepadengė kita sandorio šalis (prekių vežimo, sandėliavimo, saugojimo, pakavimo išlaidos, sumokėti muitai ir kitokios rinkliavos bei mokesčiai ir t. t.) ir šios išlaidos neįskaitomos į agento savarankiškos veiklos išlaidas.

3. Jeigu prekybos agento atlyginimas nurodytas konkrečia suma, tai šio kodekso 2.160 straipsnis taikomas tik tiek, kiek tai neprieštarauja susitarimo dėl prekybos agento atlyginimo konkrečia suma esmei.

2.160 straipsnis. Prekybos agento atlyginimo mokėjimo tvarka 1. Prekybos agentas įgyja teisę į atlyginimą nuo sandorio sudarymo, jeigu atstovaujamasis

įvykdė sandorį ar turėjo pagal su trečiąja šalimi pasirašytą sutartį įvykdyti sandorį, ar trečioji šalis įvykdė sandorį, tačiau visais atvejais vėliausiai tada, kai trečioji šalis įvykdė savo sutarties dalį ar būtų tai padariusi, jei atstovaujamasis būtų įvykdęs savąją.

2. Jeigu sutartyje numatyta, kad prekybos agentui atlyginimas mokamas tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sutartį, tai prekybos agentas turi teisę gauti avansą. Avansas negali būti mažesnis kaip keturiasdešimt procentų atlyginimo ir turi būti sumokėtas ne vėliau kaip iki paskutinės kito po sutarties sudarymo mėnesio dienos, jeigu sutartyje nenustatyta kas kita.

3. Jeigu yra akivaizdu, kad trečiasis asmuo sutarties neįvykdys, prekybos agentas netenka teisės reikalauti atlyginimo. Jeigu atlyginimas ar jo avansas jau yra sumokėti, atstovaujamasis turi teisę iš prekybos agento išieškoti sumokėtas sumas. Ši nuostata netaikoma tada, kai sutartis neįvykdoma dėl atstovaujamojo kaltės.

4. Atstovaujamasis privalo atsiskaityti su prekybos agentu kas mėnesį ir ne vėliau kaip iki mėnesio, einančio po ataskaitinio laikotarpio, paskutinės dienos. Šalys rašytine sutartimi gali pratęsti atsiskaitymo terminą, bet ne ilgiau kaip trims mėnesiams nuo ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos.

5. Atstovaujamasis privalo kas mėnesį, o susitarus raštu – ne rečiau kaip kas trys mėnesiai pateikti prekybos agentui buhalterinės apskaitos dokumentus, pagal kurių duomenis apskaičiuojamas ir mokamas atlyginimas, taip pat pranešti visas aplinkybes, dėl kurių atsisakyta mokėti prekybos agentui atlyginimą arba dėl kurių atlyginimas sumažintas.

6. Kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas turi teisę reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti. Atsisakymas nuo audito teisės negalioja. Jeigu atstovaujamasis atsisako leisti atlikti auditą ar nesusitariama dėl auditoriaus, prekybos agentas turi teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito paskyrimo.

76

7. Reikalavimams, susijusiems su prekybos agento atlyginimo išieškojimu, taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

8. Kai prekybos agentui yra suteikta išimtinė teisė sudaryti sutartis tam tikroje teritorijoje ar su tam tikrais vartotojais, tai prekybos agentui priklauso komisinis atlyginimas, skaičiuojamas atsižvelgiant į sandorius, sudarytus komercinio atstovavimo sutarties galiojimo laikotarpiu su asmenimis iš tos teritorijos ar iš tų vartotojų.

9. Prekybos agentui priklauso komisinis atlyginimas ir tuo atveju, kai trečiosios šalies užsakymas pasiekė atstovaujamąjį iki komercinio atstovavimo sutarties galiojimo pabaigos arba per protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį po to, kai komercinio atstovavimo sutartis pasibaigė, ir sandoris yra susijęs su komercinio atstovavimo sutartimi.

10. Kai prekybos agentui mokamas komisinis atlyginimas po sutarties pasibaigimo, naujam agentui komisinis atlyginimas nemokamas, išskyrus atvejus, kai pagal aplinkybes yra teisinga komisinį atlyginimą padalyti agentams. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.161 straipsnis. Sulaikymo teisė 1. Prekybos agentas turi teisę sulaikyti turimus atstovaujamojo daiktus ir teises į tuos

daiktus patvirtinančius dokumentus tol, kol atstovaujamasis su juo atsiskaitys. 2. Atsisakymas nuo sulaikymo teisės negalioja.

2.162 straipsnis. Prekybos agento teisės 1. Prekybos agentas turi teisę atstovaujamojo vardu be specialaus atstovaujamojo

įgaliojimo atlikti bet kokius atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti būtinus veiksmus. Keisti sutarčių sąlygas, taip pat priimti sutarties įvykdymą prekybos agentas turi teisę tik tuo atveju, jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio atstovavimo sutartyje ar atskirame įgaliojime.

2. Prekybos agentas, nors jam ir nesuteikta teisė sudaryti sutartis, turi teisę priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės bei kitokius trečiųjų asmenų pareiškimus, susijusius su sutarties vykdymu, taip pat atstovaujamojo vardu įgyvendinti pastarojo teises, susijusias su įrodymų užtikrinimu.

2.163 straipsnis. Atsakomybė pagal prekybos agento sudarytas sutartis 1. Kai prekybos agentas atstovaujamojo vardu sudaro sutartį, kurios sudaryti jis neturėjo

teisės, o kita sandorio šalis apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti, pripažįstama, kad atstovaujamasis tokią sutartį patvirtino, jeigu šis nedelsdamas po to, kai apie tokią sutartį sužinojo iš prekybos agento ar trečiojo asmens, nepareiškė trečiajam asmeniui, kad sutarčiai nepritaria.

2. Šio straipsnio 1 dalies nuostata taikoma ir tais atvejais, kai prekybos agentas viršija jam suteiktas teises.

2.164 straipsnis. Konkurencijos draudimas 1. Prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai

prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju. Tokia sutarties sąlyga turi būti išreikšta raštu.

2. Konkurencijos ribojimas gali būti apibrėžtas tik tam tikra teritorija ir prekių ar paslaugų rūšimis arba klientų grupe ir teritorija, kurios prekybos agentui buvo patikėtos.

3. Atstovaujamasis turi teisę iki sutarties galiojimo pabaigos raštu vienašališkai atsisakyti konkurencijos draudimo.

4. Jeigu sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas šalių susitarimu. Kompensacijos dydis gali būti apibrėžiamas metine prekybos agento atlyginimo suma.

5. Jeigu sutartis buvo nutraukta dėl prekybos agento kaltės, prekybos agentas netenka teisės į šio straipsnio 4 dalyje numatytą kompensaciją.

6. Atstovaujamasis netenka teisės remtis konkurenciją draudžiančia sutarties išlyga, jeigu: 1) atstovaujamasis be prekybos agento sutikimo nutraukė sutartį pažeisdamas išankstinio

įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminus arba nedelsdamas nepranešė prekybos agentui apie svarbias sutarties nutraukimo priežastis;

77

2) prekybos agentas sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, už kurias atsako atstovaujamasis, ir apie šias priežastis nedelsdamas pranešė atstovaujamajam;

3) atstovaujamojo ir prekybos agento sutartis nutraukta teismo sprendimu dėl priežasčių, už kurias atsako atstovaujamasis.

7. Prekybos agento reikalavimu teismas turi teisę pripažinti visiškai ar iš dalies konkurenciją draudžiančią sutarties išlygą negaliojančia, jeigu atsižvelgiant į prekybos agento teisėtus interesus tokia išlyga daro jam didelės žalos.

8. Susitarimai, kurie prieštarauja šio straipsnio nuostatoms ir pablogina prekybos agento padėtį, negalioja.

2.165 straipsnis. Neapibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas 1. Neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis gali būti bet kurios šalies iniciatyva nutraukta,

jeigu apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešta kitai šaliai per šiuos terminus: 1) prieš vieną mėnesį – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip vienerius metus; 2) prieš du mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip dvejus metus; 3) prieš tris mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip trejus metus; 4) prieš keturis mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus metus. 2. Šalys savo susitarimu negali nustatyti trumpesnių pranešimo terminų, bet gali nustatyti

ilgesnius pranešimo terminus, tačiau visais atvejais abiem šalims taikomi vienodi pranešimo terminai. Pranešta turi būti iki kalendorinio mėnesio pabaigos.

3. Šalis, nutraukusi sutartį be kitos šalies sutikimo ir pažeidusi išankstinio pranešimo terminus, privalo kitai šaliai atlyginti savo veiksmais padarytus nuostolius, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukta dėl svarbių priežasčių, apie kurias nedelsiant buvo pranešta kitai šaliai.

4. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, paskutinė įspėjimo termino diena ir sutarties nutraukimo diena turi sutapti su kalendorinio mėnesio pabaiga.

5. Jei komercinio atstovavimo sutarties terminas yra pasibaigęs ir terminuota sutartis tapo neterminuota, jos nutraukimui taikomi šio straipsnio 1 dalyje nurodyti įspėjimo terminai, į kuriuos įskaičiuojamas terminuotos sutarties galiojimo terminas.

2.166 straipsnis. Apibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas 1. Apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą,

jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo šios teisės negalioja. 2. Jeigu sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis, tai pastaroji privalo

atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius.

2.167 straipsnis. Teisė į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą 1. Pasibaigus prekybos agento ir atstovaujamojo sutarčiai, prekybos agentas turi teisę į

kompensaciją pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šalys nesusitarė, kad, pasibaigus sutarčiai, prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą pagal šio straipsnio 6 dalį. Atsisakymas nuo teisės į kompensaciją ar nuostolių atlyginimą negalioja.

2. Prekybos agentas turi teisę į kompensaciją, jeigu: 1) po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su

klientais, kuriuos surado prekybos agentas ar su kuriais dėl prekybos agento žymiai padidėjo atstovaujamojo verslo mastas; ir

2) atsižvelgiant į visas aplinkybes, kompensacijos mokėjimas atitiktų teisingumo principą. 3. Maksimalią kompensacijos sumą sudaro vidutinė metinė prekybos agento atlyginimo

suma, apskaičiuota už visą sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu sutartis galiojo ne ilgiau kaip penkerius metus. Jeigu sutartis galiojo ilgiau nei penkerius metus, skaičiuojamas paskutinių penkerių metų vidutinis metinis atlyginimas. Kompensacijos sumokėjimas nepanaikina prekybos agento teisės pareikšti reikalavimą dėl nuostolių, atsiradusių pažeidus sutartį, atlyginimo.

4. Prekybos agentas netenka teisės į kompensaciją, jeigu jis per vienerius metus nuo sutarties pasibaigimo nepraneša atstovaujamajam apie ketinimą šią teisę įgyvendinti.

5. Prekybos agentas neturi teisės į kompensaciją, jeigu: 1) sutartis nutraukta prekybos agento iniciatyva, išskyrus atvejus, kai prekybos agentas

sutartį nutraukia dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų arba dėl savo ligos, amžiaus ar negalios, dėl kurių jis negali tinkamai atlikti savo pareigų;

78

2) sutartis nutraukta atstovaujamojo iniciatyva dėl prekybos agento kaltės; 3) prekybos agentas atstovaujamojo sutikimu perduoda savo teises ir pareigas pagal

komercinio atstovavimo sutartį kitam asmeniui. 6. Prekybos agentas turi teisę į nuostolių, kurių jis patiria dėl sutarties su atstovaujamuoju

nutraukimo, atlyginimą, ypač jeigu prekybos agentas netenka komisinio atlyginimo, kurį būtų gavęs dėl tinkamo komercinio atstovavimo sutarties įvykdymo, o atstovaujamasis turi esminės naudos iš prekybos agento veiklos, arba (ir) kai yra neapmokėtos prekybos agento išlaidos, kurių jis turėjo vykdydamas atstovaujamojo nurodymus. Atlyginant nuostolius, taikomos šio straipsnio 4 ir 5 dalys. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.168 straipsnis. Išimtys Įstatymai gali nustatyti šio skirsnio nuostatų išimtis, jeigu to reikalauja prekybos agento

veiklos ypatumai atskirose verslo srityse.

ANTRASIS SKIRSNIS KOMERCINIO ATSTOVAVIMO YPATUMAI SUDARANT IR VYKDANT

TARPTAUTINIO PREKIŲ PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTIS

2.169 straipsnis. Taikymo sritis 1. Šio skirsnio nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai tenkinamos abi šios sąlygos: 1) sudaroma ar vykdoma tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis; 2) atstovaujamasis ir trečiasis asmuo yra skirtingose valstybėse. 2. Šio skirsnio nuostatos taikomos tik santykiams tarp atstovaujamojo ar atstovo iš vienos

pusės ir trečiojo asmens iš kitos pusės. 3. Šio skirsnio nuostatos netaikomos: 1) perkant ir parduodant akcijas ar kitus vertybinius popierius vertybinių popierių biržoje; 2) perkant ir parduodant prekes aukcione (varžytynėse); 3) atstovų pagal įstatymą, taip pat atstovų, paskirtų teismo ar administracinių institucijų

sprendimu, veiklai. 4. Atstovu šiame skirsnyje nepripažįstami juridinio asmens valdymo organai ar

darbuotojai, jeigu jie veikia neperžengdami įstatymų ar juridinio asmens steigimo dokumentų nustatytų ribų.

2.170 straipsnis. Atstovo teisės ir pareigos 1. Atstovo teisės ir pareigos gali būti aiškiai išreikštos arba numanomos iš konkrečių

aplinkybių. 2. Atstovas turi teisę atlikti bet kokius veiksmus, kurie konkrečiomis aplinkybėmis būtini

atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti. 3. Atstovo teisės ir pareigos gali būti išreikštos bet kokia forma ir jų turinys gali būti

įrodinėjamas bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis.

2.171 straipsnis. Atstovo sudarytų sandorių galiojimas 1. Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam, jeigu atstovas

veikė atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, neviršydamas jam suteiktų teisių, ir trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sutartį sudaro su atstovu.

2. Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas ne atstovaujamajam, o atstovui, jeigu:

1) trečiasis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sutartį sudaro su atstovu (neatskleistas atstovavimas);

2) konkrečios aplinkybės (pavyzdžiui, sutarties nuoroda) patvirtina, kad atstovas ketino sukurti teises ir pareigas sau, o ne atstovaujamajam.

3. Nepaisant šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, atstovaujamasis gali įgyvendinti atstovo įgytas teises, susijusias su trečiuoju asmeniu, jeigu atstovas nevykdo savo prievolių atstovaujamajam, atsižvelgiant į trečiojo asmens teisę panaudoti gynybos priemones prieš atstovą.

79

Jeigu atstovas nevykdo savo prievolių trečiajam asmeniui, tai šis asmuo turi teisę įgyvendinti su atstovaujamuoju susijusias savo teises, įgytas prieš atstovą, atsižvelgiant į atstovo teisę panaudoti gynybos priemones prieš trečiąjį asmenį ir atstovaujamojo teisę panaudoti gynybos priemones prieš atstovą.

4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytos teisės gali būti įgyvendintos, jeigu apie ketinimą jas įgyvendinti buvo atitinkamai pranešta atstovaujamajam, atstovui ir trečiajam asmeniui. Gavę tokį pranešimą, trečiasis asmuo ar atstovaujamasis nebegali atsisakyti prievolių, siejančių juos su atstovu.

5. Jeigu atstovas nevykdo savo prievolių trečiajam asmeniui dėl atstovaujamojo kaltės, atstovas privalo pranešti trečiajam asmeniui atstovaujamojo vardą.

6. Jeigu trečiasis asmuo nevykdo savo prievolių atstovui, atstovas privalo pranešti atstovaujamajam trečiojo asmens vardą.

7. Atstovaujamasis negali įgyvendinti atstovo įgytų su trečiuoju asmeniu susijusių teisių, jeigu trečiasis asmuo įrodo, kad jis nebūtų sudaręs sutarties, žinodamas, kas yra atstovaujamasis.

2.172 straipsnis. Sutarties sudarymas ar vykdymas neturint šios teisės ar ją viršijant 1. Jeigu asmuo veikia neturėdamas šios teisės ar turimas teises viršydamas, jo veiksmai

atstovaujamajam nesukuria teisinių pasekmių. Tokiais atvejais atsiranda šio asmens ir trečiojo asmens teisės ir pareigos.

2. Šio straipsnio 1 dalies taisyklės netaikomos tais atvejais, kai atstovaujamojo elgesys davė protingumo kriterijų atitinkantį pagrindą trečiajam asmeniui sąžiningai manyti, kad atstovas turi reikiamus įgaliojimus ir veikia jų neviršydamas.

2.173 straipsnis. Atstovo veiksmų patvirtinimas 1. Atstovaujamasis turi teisę patvirtinti veiksmus, kuriuos atliko asmuo, neturėdamas šios

teisės ar ją viršydamas. Patvirtinimas gali būti bet kokios formos. Be to, jis gali būti numanomas iš atstovaujamojo elgesio. Patvirtinimas įsigalioja nuo to momento, kai pasiekia trečiąjį asmenį. Įsigaliojusio patvirtinimo nebegalima atšaukti.

2. Jeigu sandorio sudarymo metu trečiasis asmuo nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo neatsako atstovaujamajam, jeigu iki atstovo veiksmų patvirtinimo momento jis praneša atstovaujamajam, kad sandoris jam neprivalomas net jį patvirtinus. Jeigu atstovaujamasis patvirtino atstovo veiksmus, bet tą padarė ne per protingumo kriterijų atitinkantį terminą, trečiasis asmuo gali atsisakyti sandorio apie tai nedelsiant pranešdamas atstovaujamajam.

3. Jeigu trečiasis asmuo sandorio metu žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo negali atsisakyti sandorio nei iki atstovo veiksmų patvirtinimo, nei po to.

4. Trečiasis asmuo visais atvejais gali atsisakyti priimti tik dalinį atstovo veiksmų patvirtinimą.

5. Jeigu atstovas atliko veiksmus dėl būsimo juridinio asmens interesų iki juridinio asmens įsteigimo, tokius veiksmus galima patvirtinti tik įstatymų nustatytais atvejais.

2.174 straipsnis. Atstovo veiksmų nepatvirtinimo teisinės pasekmės 1. Jeigu asmuo veikė neturėdamas šios teisės ar turimas teises viršydamas ir

atstovaujamasis atsisakė jo veiksmus patvirtinti, tai asmuo privalo atlyginti trečiajam asmeniui tuos nuostolius, kurie leistų trečiajam asmeniui grįžti į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu atstovas būtų turėjęs teisę ar būtų veikęs neviršydamas savo teisių.

2. Asmuo neatsako trečiajam asmeniui, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad asmuo neturi teisių ar jas viršija.

2.175 straipsnis. Atstovo teisių pasibaigimas 1. Atstovo teisės pasibaigia: 1) atstovaujamojo ir atstovo susitarimu; 2) sudarius sandorį ar atlikus kitą veiksmą, kuriam atlikti buvo išduotas įgaliojimas; 3) kai atstovaujamasis panaikina atstovui suteiktas teises; 4) kai atstovas atsisako savo teisių;

80

5) kitais šio kodekso numatytais atvejais. 2. Atstovo teisių pasibaigimas neturi įtakos trečiojo asmens teisėms, išskyrus atvejus, kai

trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie atstovo teisių pasibaigimą arba apie aplinkybes, kurios yra atstovo teisių pasibaigimo pagrindas.

3. Nepaisant atstovo teisių pasibaigimo, atstovas turi teisę dėl atstovaujamojo ar jo įpėdinių interesų atlikti veiksmus, kurie būtini, kad nebūtų padaryta žalos atstovaujamojo ar jo įpėdinių interesams.

TREČIASIS SKIRSNIS PROKŪRA

2.176 straipsnis. Prokūros samprata 1. Prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo

darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.

2. Be to, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose.

3. Asmuo, kuriam išduota prokūra, yra prokuristas.

2.177 straipsnis. Prokūros išdavimas 1. Prokūrą išduoda atitinkamas juridinio asmens valdymo organas ar juridinio asmens

savininkas arba jo įgaliotas asmuo juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka. 2. Prokūra gali būti išduodama keliems asmenims (bendroji prokūra). Tokiu atveju visi

prokuristai privalo veikti kartu.

2.178 straipsnis. Prokūros forma 1. Prokūra turi būti rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę išduoti prokūrą. 2. Prokūra turi būti įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka.

2.179 straipsnis. Prokuristo teisės 1. Prokuristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti šių veiksmų: 1) perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti teises į jį; 2) pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją; 3) skelbti atstovaujamojo bankrotą; 4) duoti prokūrą; 5) priimti į įmonę dalininkus. 2. Prokuristas neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui.

2.180 straipsnis. Prokūros apribojimai 1. Prokūra gali būti ribota. Prokūros apribojimas gali būti juridinio asmens filialas,

atitinkamos juridinio asmens veiklos sritys ir rūšys, tam tikros aplinkybės, laikas ar teritorija. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti prokūros apribojimai neturi įtakos tretiesiems

asmenims. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-595, 2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.181 straipsnis. Prokūros įsigaliojimas 1. Atstovaujamojo ir prokuristo santykiams prokūra įsigalioja nuo jos išdavimo. 2. Prokuristo ir trečiųjų asmenų santykiams prokūra įsigalioja nuo jos įregistravimo teisės

aktų nustatyta tvarka.

2.182 straipsnis. Prokuristo parašas Pasirašydamas atstovaujamojo vardu dokumentus, prokuristas privalo nurodyti, kad jis

veikia kaip prokuristas, t. y. įrašyti žodį „prokuristas“ arba jo sutrumpinimą „pp“.

2.183 straipsnis. Prokuristo atsakomybė

81

Prokuristas atsako atstovaujamajam ir tretiesiems asmenims taip pat kaip ir prekybos agentas.

2.184 straipsnis. Prokūros pasibaigimas 1. Prokūra pasibaigia, kai: 1) atstovaujamasis ją atšaukia; 2) prokuristas jos atsisako; 3) atstovaujamajam iškelta bankroto byla; 4) likviduojamas ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo; 5) prokuristas miręs. 2. Prokūra pasibaigia nuo atitinkamo įrašo atitinkamame registre datos, išskyrus šio

straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus.

2.185 straipsnis. Veiksmai, kuriems atlikti prokūra nereikalinga 1. Atstovaujamasis gali pavesti savo darbuotojams atlikti veiksmus, kurie tam tikroje

verslo srityje yra kasdieniai ir įprastiniai, neišduodamas prokūros. Tokiais atvejais prokūrą reglamentuojančios šio kodekso normos taikomos pagal analogiją.

2. Preziumuojama, kad parduotuvėje ar sandėlyje dirbantys darbuotojai be specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar priimti prekes, taip pat priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės.

3. Šiame straipsnyje nurodyti darbuotojai, pasirašydami atstovaujamojo vardu dokumentus, privalo nurodyti savo pareigas, vardą, pavardę ir įgaliojimus.

82

TREČIOJI KNYGA ŠEIMOS TEISĖ

I DALIS BENDROSIOS NUOSTATOS

I SKYRIUS ŠEIMOS ĮSTATYMAI

3.1 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos reglamentuojami santykiai

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas.

2. Kitų Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šios knygos normos.

3.2 straipsnis. Šeimos teisės šaltiniai 1. Šeimos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas

ir kiti įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kitos valstybės institucijos gali priimti teisės aktus

šeimos teisės klausimais tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais ir apimtimi. 3. Papročiai šeimos santykiams taikomi tik įstatymų numatytais atvejais. Jeigu yra

prieštaravimas tarp įstatymo ir papročio, taikomas įstatymas.

3.3 straipsnis. Šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai 1. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas

monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais.

2. Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos.

3.4 straipsnis. Įstatymo ar teisės analogija 1. Jeigu šeimos santykiai nereglamentuoti šios knygos ar kitų Civilinio kodekso knygų

normų, jiems taikomos kitų civilinių įstatymų, reglamentuojančių panašius teisinius santykius, normos. Draudžiama pagal analogiją taikyti specialias teisės normas, numatančias išimtis iš bendrųjų taisyklių.

2. Kai nėra galimybės taikyti įstatymo analogijos, taip pat tais atvejais, kai klausimo sprendimas paliktas teismo nuožiūrai, šeimos santykių subjektų teisės ir pareigos nustatomos remiantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir kitais bendraisiais teisės principais.

3. Jei nėra imperatyvių teisės normų, taip pat šio kodekso ar kitų įstatymų numatytais atvejais, šeimos santykių subjektai savo teises ir pareigas gali nustatyti tarpusavio susitarimu, vadovaudamiesi šio straipsnio 2 dalyje ir šio kodekso 3.3 straipsnyje įtvirtintais principais.

3.5 straipsnis. Šeimos teisių įgyvendinimas ir gynimas 1. Asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomi jomis naudojasi, taip pat

ir teise į šeimos teisių gynybą. Atsisakymas nuo šeimos teisės ar jos įgyvendinimo nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

2. Įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai.

83

3. Draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t. y. draudžiama jas įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims. Jeigu asmuo piktnaudžiauja šeimos teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

4. Šeimos teises gina teismas, globos ir rūpybos bei kitos valstybės ar visuomeninės institucijos šio kodekso numatytais būdais. Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą.

3.6 straipsnis. Ieškinio senatis 1. Reikalavimams, kylantiems iš šeimos teisinių santykių, taikoma ieškinio senatis,

išskyrus šios knygos nustatytas išimtis. 2. Ieškinio senaties terminų skaičiavimo, sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo tvarką

nustato šio kodekso pirmosios knygos normos, jeigu šios knygos normos nenustato kitokių taisyklių.

II DALIS SANTUOKA

II SKYRIUS SANTUOKOS SUDARYMAS

PIRMASIS SKIRSNIS SUSITARIMAS TUOKTIS IR JO TEISINĖS PASEKMĖS

3.7 straipsnis. Santuokos samprata 1. Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters

susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. 2. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai.

3.8 straipsnis. Susitarimas tuoktis (sužadėtuvės) 1. Susitarimas tuoktis neįpareigoja ir negali būti įgyvendintas prievarta, tačiau gali sukelti

šio kodekso 3.9–3.11 straipsniuose nustatytas teisines pasekmes. 2. Susitarimas tuoktis gali būti išreikštas žodžiu arba raštu. 3. Paduotas nustatytos formos prašymas civilinės metrikacijos įstaigai įregistruoti santuoką

laikomas viešu susitarimu tuoktis.

3.9 straipsnis. Dovanų grąžinimas 1. Jeigu santuoka nesudaroma, abi viešo susitarimo tuoktis šalys turi teisę reikalauti viena

iš kitos grąžinti viską, ką viena yra gavusi iš kitos kaip dovaną ryšium su būsima santuoka, išskyrus atvejus, kai dovanos vertė neviršija vieno tūkstančio litų ir kai šalis, gavusi dovaną, mirė iki santuokos įregistravimo, ir santuoka nebuvo sudaryta dėl šalies mirties.

2. Reikalavimams grąžinti dovanas taikomos šio kodekso šeštosios knygos normos, reglamentuojančios santykius, susijusius su nepagrįstu praturtėjimu ar turto gavimu.

3. Ieškinys dėl dovanos grąžinimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

3.10 straipsnis. Nuostolių atlyginimas 1. Susitarimo tuoktis šalis, be pakankamo pagrindo atsisakiusi sudaryti santuoką, turi

atlyginti kitai šaliai nuostolius, patirtus dėl susitarimo tuoktis neįvykdymo. 2. Nuostolių dydį sudaro šalies turėtos faktinės išlaidos ruošiantis sudaryti santuoką, taip

pat prievolių, susijusių su būsima santuoka, įvykdymo faktinės išlaidos. 3. Jeigu šalis atsisakė tuoktis dėl svarbios priežasties, kuri atsirado dėl kitos šalies kaltės,

tai kaltoji šalis turi atlyginti nuostolius pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

84

4. Reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

3.11 straipsnis. Neturtinės žalos atlyginimas 1. Jeigu susitarimas tuoktis buvo viešas, tai šalis, turinti teisę į nuostolių atlyginimą pagal

šio kodekso 3.10 straipsnį, taip pat gali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. 2. Ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio

senaties terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

ANTRASIS SKIRSNIS SANTUOKOS SUDARYMO SĄLYGOS

3.12 straipsnis. Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims Santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.

3.13 straipsnis. Santuokos savanoriškumas 1. Santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia. 2. Bet koks grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas

santuoką pripažinti negaliojančia.

3.14 straipsnis. Santuokinis amžius 1. Santuoką leidžiama sudaryti asmenims, kurie santuokos sudarymo dieną yra

aštuoniolikos metų. 2. Norinčio tuoktis, tačiau neturinčio aštuoniolikos metų asmens prašymu teismas

supaprastinto proceso tvarka turi teisę sumažinti tokio asmens santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip dvejais metais.

3. Nėštumo atveju teismas gali leisti tuoktis asmeniui, nesulaukusiam šešiolikos metų. 4. Teismas, spręsdamas klausimą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, turi teismo

posėdyje išklausyti norinčio tuoktis nepilnamečio tėvų, globėjų ar rūpintojų nuomonę ir atsižvelgti į jo psichinę bei psichologinę būklę, turtinę padėtį ir svarbias priežastis, dėl kurių būtina sumažinti santuokinį amžių. Nėštumas – svarbi priežastis sumažinti santuokinį amžių.

5. Kai sprendžiamas klausimas dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo pateikti išvadą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo tikslingumo ir ar tai atitinka nepilnamečio interesus. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-937, 2010-06-22, Žin., 2010, Nr. 76-3873 (2010-06-30)

3.15 straipsnis. Veiksnumas 1. Asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, negali sudaryti

santuokos. 2. Jeigu paaiškėja, kad yra iškelta byla dėl vieno iš ketinančių susituokti asmenų

pripažinimo neveiksniu, santuokos registracija turi būti atidėta iki teismo sprendimo iškeltoje byloje įsiteisėjimo.

3.16 straipsnis. Draudimas pažeisti monogamijos principą Sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos

santuokos.

3.17 straipsnis. Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams Draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais,

tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais.

TREČIASIS SKIRSNIS SANTUOKOS SUDARYMAS

85

3.18 straipsnis. Prašymas įregistruoti santuoką Asmenys, norintys susituokti, paduoda prašymą įregistruoti santuoką šio kodekso 3.299

straipsnio nustatyta tvarka.

3.19 straipsnis. Prašymo įregistruoti santuoką viešas skelbimas Prašymo įregistruoti santuoką padavimo faktas viešai skelbiamas šio kodekso 3.302

straipsnio nustatyta tvarka.

3.20 straipsnis. Santuokos sudarymo sąlygų įvykdymo patvirtinimas 1. Norintys susituokti asmenys, paduodami prašymą įregistruoti santuoką, privalo raštu

patvirtinti, kad yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos.

2. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnai, prieš įregistruodami santuoką, privalo patikrinti, ar yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos.

3.21 straipsnis. Norinčių susituokti asmenų sveikatos tikrinimas 1. Norintiems susituokti asmenims, padavusiems prašymą įregistruoti santuoką, civilinės

metrikacijos įstaigos pareigūnai pasiūlo pasitikrinti sveikatą ir iki santuokos įregistravimo dienos pateikti Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos sveikatos dokumentą.

2. Sveikatos dokumento nepateikimas nėra kliūtis įregistruoti santuoką. 3. Vieno iš norinčių tuoktis asmenų nepranešimas kitam apie tai, kad jis serga venerine

liga arba AIDS, yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.

3.22 straipsnis. Prašymas dėl kliūčių sudaryti santuoką 1. Bet kuris suinteresuotas asmuo turi teisę raštu pareikšti civilinės metrikacijos įstaigai,

paskelbusiai apie prašymą įregistruoti santuoką, kad yra šioje knygoje numatytų kliūčių sudaryti santuoką.

2. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, gavęs prašymą dėl kliūčių sudaryti santuoką, atideda santuokos registravimą ir įpareigoja prašymą padavusį asmenį per tris dienas pateikti rašytinius prašyme nurodytų faktų įrodymus. Jeigu asmuo per tris dienas tokių įrodymų nepateikia, santuoka registruojama bendra tvarka.

3. Jeigu pateikiami rašytiniai įrodymai apie esančias kliūtis sudaryti santuoką, civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas sustabdo santuokos registravimą ir, jei kyla ginčas, išaiškina norintiems tuoktis asmenims jų teisę kreiptis į teismą dėl tokio prašymo paneigimo. Tokiais atvejais santuoka registruojama tik tada, kai norintys tuoktis asmenys pateikia civilinės metrikacijos įstaigai įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo prašymas dėl kliūčių sudaryti santuoką yra paneigtas kaip nepagrįstas.

4. Jeigu teismas savo sprendimu prašymą dėl kliūčių sudaryti santuoką pripažįsta nepagrįstu, tai norintys tuoktis asmenys, o po santuokos sudarymo – sutuoktiniai turi teisę per vienerius metus nuo tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos reikalauti tiesioginių nuostolių atlyginimo iš prašymą dėl kliūčių sudaryti santuoką padavusio asmens, išskyrus atvejus, kai prašymą buvo padavę vieno iš sutuoktinių tėvai ar prokuroras.

3.23 straipsnis. Santuokos įrodymas 1. Civilinės metrikacijos įstaiga, įregistravusi santuoką, išduoda santuokos liudijimą. 2. Santuokos akto įrašas ir jo pagrindu išduotas santuokos liudijimas yra santuokos

įrodymas.

3.24 straipsnis. Santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka 1. Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoka sudaroma pagal atitinkamos religijos

vidaus (kanonų) teisės nustatytą procedūrą. 2. Santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sukelia tokias pat teisines

pasekmes kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje, jeigu: 1) nebuvo pažeistos šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo

sąlygos;

86

2) santuoka buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikoje įregistruotų ir valstybės pripažintų religinių organizacijų kanonų nustatytą procedūrą;

3) santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka buvo įtrauktas į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje šios knygos nustatyta tvarka.

3.25 straipsnis. Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų oficiali apskaita

Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos santuokos įtraukiamos į oficialią apskaitą šio kodekso 3.304 straipsnio nustatyta tvarka.

KETVIRTASIS SKIRSNIS SANTUOKOS TEISINĖS PASEKMĖS

3.26 straipsnis. Sutuoktinių lygiateisiškumas 1. Sudarę santuoką, sutuoktiniai įgyja šioje knygoje numatytas teises ir pareigas. 2. Sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę vienas kitam bei vaikams

santuokos sudarymo, jos trukmės ir jos nutraukimo klausimais. 3. Sutuoktiniai susitarimu negali atsisakyti teisių ar panaikinti pareigų, kurios pagal

įstatymus atsiranda kaip santuokos pasekmė.

3.27 straipsnis. Sutuoktinių pareiga vienas kitą remti 1. Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą

remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.

2. Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis.

3.28 straipsnis. Šeimos santykių sukūrimas Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą.

3.29 straipsnis. Sutuoktinių teisnumas ir veiksnumas Santuoka neapriboja sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo, tačiau sutuoktinių galėjimas

įgyvendinti tam tikras teises gali būti ribojamas vedybų sutarties bei imperatyvių šio kodekso normų.

3.30 straipsnis. Sutuoktinių pareigos vaikams Sutuoktiniai privalo išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų švietimu,

sveikata, užtikrinti vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, vaiko turtines, socialines ir kitokias teises, numatytas vidaus ir tarptautinės teisės.

3.31 straipsnis. Sutuoktinių pavardė Abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito

sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė.

3.32 straipsnis. Atstovavimas 1. Vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam atstovauti. 2. Jeigu tam tikriems veiksmams atlikti reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, tačiau tokio

sutikimo dėl objektyvių priežasčių šis negali duoti, tai suinteresuoto sutuoktinio prašymu leidimą tiems veiksmams atlikti gali duoti teismas. Teismas, prieš duodamas tokį leidimą, privalo įsitikinti, kad kito sutuoktinio sutikimo gauti tikrai neįmanoma ir kad tokio leidimo davimas atitinka šeimos interesus. Teismo duotas leidimas galioja tik teismo nutartyje nurodytam veiksmui atlikti per nutartyje nurodytą terminą. Teismas, nustatęs, kad sutuoktinis veikia priešingai šeimos ar nepilnamečių vaikų interesams, valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos ar prokuroro pareiškimu gali savo duotą leidimą pakeisti ar panaikinti. Toks pakeitimas ar panaikinimas galioja

87

tik ateičiai. Tokia teismo nutartis jos priėmimo dieną turi būti nusiųsta Notarų rūmams, o jei leidimas susijęs su disponavimu nekilnojamuoju daiktu, – viešam registrui.

3. Jeigu vienas sutuoktinis veikė kito sutuoktinio vardu be įgaliojimo ar teismo leidimo, tai tokiems veiksmams ir jų pasekmėms taikomos šio kodekso šeštosios knygos normos, reglamentuojančios kito asmens reikalų tvarkymą be pavedimo.

3.33 straipsnis. Sutuoktinių ginčai dėl pareigų vykdymo ir teisių įgyvendinimo 1. Jeigu sutuoktiniai negali susitarti dėl savo pareigų vykdymo ar teisių įgyvendinimo, bet

kuris sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą, kad teismas išspręstų jų ginčą. 2. Teismas, spręsdamas sutuoktinių ginčą, privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. 3. Sprendimą dėl sutuoktinių ginčo teismas privalo priimti atsižvelgdamas į sutuoktinių

nepilnamečių vaikų ir visos šeimos interesus.

3.34 straipsnis. Laikinas sutuoktinio turtinių teisių apribojimas 1. Jeigu vienas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo santuokines pareigas, numatytas šioje

knygoje, ir savo veiksmais kelia grėsmę turtiniams šeimos interesams, kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti uždrausti sutuoktiniui be kito sutuoktinio sutikimo disponuoti bendru sutuoktinių turtu. Tokio draudimo terminas negali būti ilgesnis nei dveji metai.

2. Sandoriai, kurių sutuoktinis neturėjo teisės sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal pastarojo ieškinį, jeigu trečiasis asmuo, su kuriuo buvo sudarytas sandoris, buvo nesąžiningas. Toks ieškinys gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokį sandorį.

3.35 straipsnis. Sutuoktinių teisės ir pareigos namų ūkyje 1. Sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo neturi teisės perleisti, įkeisti, išnuomoti ar

kitokiu būdu suvaržyti teisę į kilnojamąjį daiktą, naudojamą šeimos namų ūkyje. 2. Kilnojamuoju daiktu, naudojamu šeimos namų ūkyje, pripažįstami namų apyvokos

daiktai, baldai, išskyrus meno kūrinius, kolekcijas ir namų bibliotekas. 3. Sutuoktinis, be kurio sutikimo buvo sudarytas toks sandoris, turi teisę reikalauti

pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu jis sandorio nepatvirtino po jo sudarymo, išskyrus atvejus, kai sandoris buvo atlygintinis, o trečioji šalis buvo sąžininga.

3.36 straipsnis. Sutuoktinių teisės ir pareigos į gyvenamąją patalpą, esančią šeimos turtu

1. Jeigu sutuoktiniai gyvena gyvenamojoje patalpoje pagal nuomos sutartį, tai sutuoktinis, sudaręs nuomos sutartį, be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo neturi teisės nutraukti nuomos sutarties prieš terminą, subnuomoti gyvenamosios patalpos arba perleisti teises pagal nuomos sutartį. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo sudaryti tokį sandorį ar vėliau jo nepatvirtinęs, turi teisę reikalauti pripažinti jį negaliojančiu.

2. Sutuoktinis, kuriam šeimos gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso jam vienam, neturi teisės be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo šios gyvenamosios patalpos perleisti, įkeisti ar išnuomoti. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo sudaryti tokį sandorį ar vėliau jo nepatvirtinęs, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu viešame registre ginčijama gyvenamoji patalpa buvo nurodyta kaip šeimos turtas.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos taisyklės taikomos ir uzufrukto (t. y. teisės naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo pajamas, produkciją ir vaisius) bei panaudos atvejais.

III SKYRIUS SANTUOKOS NEGALIOJIMAS

3.37 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindai ir tvarka 1. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu buvo pažeistos šio kodekso 3.12–3.17

straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos, taip pat šio kodekso 3.21 straipsnio 3 dalyje, 3.39 ir 3.40 straipsniuose numatytais pagrindais.

2. Santuoką negaliojančia pripažįsta tik teismas.

88

3. Santuoka negaliojančia pripažįstama nuo jos sudarymo momento. 4. Teismas privalo per tris darbo dienas po teismo sprendimo, kuriuo santuoka pripažinta

negaliojančia, įsiteisėjimo išsiųsti jo nuorašą santuoką įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai.

3.38 straipsnis. Asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia pažeidus jos sudarymo sąlygas

1. Santuoka, sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.16 ir 3.17 straipsniuose nustatytas santuokos sudarymo sąlygas, gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, nežinojusio apie kliūtis santuokai sudaryti, prokuroro arba bet kurio kito asmens, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį.

2. Santuoka, sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.14 straipsnyje nustatytą santuokos sudarymo sąlygą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal nepilnamečio sutuoktinio, jo tėvų, globėjų ar rūpintojų, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos arba prokuroro ieškinį. Kai nepilnamečiam sutuoktiniui sukanka aštuoniolika metų, ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti tik pats sutuoktinis.

3. Santuoka, sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.15 straipsnyje nustatytą santuokos sudarymo sąlygą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal neveiksnaus sutuoktinio globėjo, prokuroro arba bet kurio kito asmens, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį.

4. Santuoka, sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.13 straipsnyje nustatytą santuokos sudarymo sąlygą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, neišreiškusio savo tikrosios valios, arba prokuroro ieškinį. Jeigu sutuoktinis, neišreiškęs savo tikrosios valios, yra nepilnametis, ieškinį gali pareikšti jo tėvai, globėjai, rūpintojai arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.

5. Reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia šio kodekso 3.21 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu turi teisę sutuoktinis, kuriam iki santuokos sudarymo nebuvo praneštas ligos faktas.

3.39 straipsnis. Fiktyvios santuokos pripažinimas negaliojančia Santuoka, sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius, gali būti

pripažinta negaliojančia pagal vieno iš sutuoktinių arba prokuroro ieškinį.

3.40 straipsnis. Santuokos pripažinimas negaliojančia dėl tikrosios valios neišreiškimo

1. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio ieškinį, jeigu jis įrodo, kad santuokos sudarymo momentu negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti.

2. Reikalauti santuoką pripažinti negaliojančia gali sutuoktinis, jeigu jis santuoką sudarė paveiktas grasinimo, prievartos ar apgaulės.

3. Sutuoktinis, davęs sutikimą sudaryti santuoką dėl esminės klaidos, gali reikalauti santuoką pripažinti negaliojančia. Klaida yra esminė, jeigu buvo suklysta dėl tokių su kitu sutuoktiniu susijusių aplinkybių, kurias žinodamas sutuoktinis nebūtų sutikęs sudaryti santuokos. Preziumuojama, kad klaida yra esminė, jeigu buvo suklysta dėl:

1) kito sutuoktinio sveikatos būklės ar lytinės anomalijos, dėl kurių normalus šeimos gyvenimas neįmanomas;

2) to, kad kitas sutuoktinis padarė sunkų nusikaltimą.

3.41 straipsnis. Aplinkybės, naikinančios santuokos negaliojimą 1. Teismas gali netenkinti reikalavimo pripažinti santuoką negaliojančia, jeigu bylos

nagrinėjimo metu išnyko aplinkybės, pagal šį kodeksą buvusios kliūtimi sudaryti santuoką. 2. Teismas gali atsisakyti pripažinti negaliojančia santuoką, sudarytą nepilnamečio, jeigu

santuokos pripažinimas negaliojančia prieštarautų nepilnamečio sutuoktinio arba sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams.

3. Santuoka negali būti pripažinta fiktyvia, jeigu, kol byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia buvo iškelta, sutuoktiniai sukūrė šeimos santykius arba daugiau nei metus po santuokos sudarymo bendrai gyvena, arba jiems gimė bendras vaikas, arba jie laukiasi bendro vaiko.

89

4. Santuoka negali būti pripažinta negaliojančia po jos nutraukimo, išskyrus atvejus, kai buvo pažeistas monogamijos principas arba santuoka buvo sudaryta su artimuoju giminaičiu (šio kodekso 3.16 ir 3.17 straipsniai).

5. Santuoka, sudaryta, kai vienas iš sutuoktinių neišreiškė savo tikrosios valios, negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu po tokios santuokos sudarymo arba po to, kai paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą reikalauti santuoką pripažinti negaliojančia, sutuoktiniai bendrai gyveno daugiau nei vienerius metus, arba jiems gimė bendras vaikas, arba jie laukiasi bendro vaiko.

3.42 straipsnis. Ieškinio senatis 1. Sutuoktinis, kuris sudarė santuoką neturėdamas aštuoniolikos metų, gali reikalauti

pripažinti santuoką negaliojančia per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo pilnametystės dienos.

2. Reikalauti pripažinti negaliojančia santuoką, sudarytą neišreiškus tikrosios valios, galima per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo aplinkybių, sudarančių pagrindą santuoką pripažinti negaliojančia, išnykimo arba paaiškėjimo dienos.

3. Reikalauti pripažinti fiktyvią santuoką negaliojančia galima per vienerius metus nuo tokios santuokos sudarymo dienos. Šio kodekso 3.39 straipsnio nustatytu pagrindu prokuroras ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti per penkerius metus nuo santuokos sudarymo.

4. Reikalavimams pripažinti santuoką negaliojančia kitais pagrindais ieškinio senatis netaikoma.

3.43 straipsnis. Sutuoktinių atskyrimas ir išlaikymo priteisimas 1. Teismas, siekdamas apsaugoti vieno iš sutuoktinių teisėtus interesus, gali įpareigoti,

esant galimybei, sutuoktinius gyventi skyrium, kol bus išnagrinėta byla dėl jų santuokos pripažinimo negaliojančia.

2. Teismas, pripažindamas santuoką negaliojančia, turi išspręsti vaikų ir sąžiningo sutuoktinio išlaikymo, taip pat vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimus.

3.44 straipsnis. Teisės pareikšti ieškinį išnykimas 1. Teisė pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia negali būti perduodama

asmeniui paveldėjimo ar kitokiu būdu. 2. Kai vienas sutuoktinis miršta, prokuroras netenka teisės pareikšti ieškinį dėl santuokos

pripažinimo negaliojančia.

3.45 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės pasekmės 1. Tėvų, kurie buvo susituokę ir kurių santuoka vėliau buvo pripažinta negaliojančia,

vaikai laikomi santuokiniais. 2. Jeigu abu sutuoktiniai buvo sąžiningi, t. y. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad yra kliūčių

sudaryti santuoką, tai santuoka, nors ir pripažinta negaliojančia, sukelia jiems tokias pat teisines pasekmes, kaip ir galiojanti santuoka, išskyrus paveldėjimo teisę. Aplinkybės, patvirtinančios sutuoktinio sąžiningumą, turi būti nurodytos teismo sprendime.

3.46 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės pasekmės, kai vienas arba abu sutuoktiniai buvo nesąžiningi

1. Kai sąžiningas buvo tik vienas sutuoktinis, negaliojanti santuoka suteikia jam tas teises, kurios pripažįstamos sutuoktiniui.

2. Jeigu abu sutuoktiniai buvo nesąžiningi, tai negaliojanti santuoka jiems nesukuria sutuoktinių teisių ir pareigų. Kiekvienas jų turi teisę atsiimti savo turtą, taip pat ir padovanotą kitam sutuoktiniui.

3.47 straipsnis. Sąžiningo sutuoktinio teisės 1. Sąžiningas ir išlaikymo reikalingas sutuoktinis turi teisę reikalauti priteisti iš

nesąžiningo sutuoktinio išlaikymą, bet ne ilgiau kaip trejiems metams. 2. Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į abiejų sutuoktinių turtinę padėtį.

Išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį, arba nustatyto dydžio

90

vienkartine pinigų suma. Jeigu pasikeičia vieno sutuoktinio turtinė padėtis, suinteresuotas sutuoktinis gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo padidinimo, sumažinimo arba jo išieškojimo nutraukimo.

3. Išlaikymo mokėjimas sąžiningam sutuoktiniui savaime nutrūksta, jei jis sudaro naują santuoką arba pasibaigus trejų metų terminui, per kurį išlaikymas buvo mokamas.

3.48 straipsnis. Privalomas globos (rūpybos) institucijų dalyvavimas Kai nagrinėjamos bylos dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, globos (rūpybos)

institucijos arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, jeigu vienas ar abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai arba teismo sprendimu pripažinti neveiksniais, privalo dalyvauti nagrinėjant tokias bylas ir pateikti išvadą, ar santuokos pripažinimas negaliojančia nepažeis šių asmenų ir jų vaikų teisių ir interesų.

IV SKYRIUS SANTUOKOS PABAIGA

PIRMASIS SKIRSNIS SANTUOKOS PABAIGOS PAGRINDAI

3.49 straipsnis. Santuokos pabaigos atvejai 1. Santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų

nustatyta tvarka. 2. Santuoka gali būti nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio

prašymu arba dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės.

3.50 straipsnis. Santuokos pabaiga dėl vieno sutuoktinio mirties 1. Santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba teismas sprendimu paskelbia jį

mirusiu. 2. Paskelbus sutuoktinį mirusiu, santuoka laikoma pasibaigusia nuo teismo sprendimo

įsiteisėjimo dienos arba nuo teismo sprendime nurodytos asmens mirties datos. 3. Jeigu sutuoktinis, kurį teismas sprendimu paskelbė mirusiu, atsiranda, tai, panaikinus

teismo sprendimą, abiejų sutuoktinių bendru prašymu, paduotu santuokos pabaigą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, santuoka gali būti atnaujinta.

4. Santuoka negali būti atnaujinta, jeigu kitas sutuoktinis sudarė naują santuoką arba yra kliūčių, numatytų šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose.

ANTRASIS SKIRSNIS SANTUOKOS NUTRAUKIMAS ABIEJŲ SUTUOKTINIŲ

BENDRU SUTIKIMU

3.51 straipsnis. Santuokos nutraukimo sąlygos 1. Sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai; 2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto

padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.); 3) abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs. 2. Santuoka šio straipsnio numatytais atvejais nutraukiama supaprastinto proceso tvarka.

3.52 straipsnis. Prašymas nutraukti santuoką 1. Bendras sutuoktinių prašymas nutraukti santuoką paduodamas vieno iš sutuoktinių

gyvenamosios vietos apylinkės teismui. 2. Kartu su prašymu dėl santuokos nutraukimo sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl

santuokos nutraukimo pasekmių. 3. Prašyme turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių, sutuoktinių manymu, jų santuoka

iširo.

91

3.53 straipsnis. Santuokos nutraukimo tvarka 1. Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai

iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu.

2. Preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo.

3. Teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. Iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo.

4. Jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu per šešis mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio, teismas prašymą palieka nenagrinėtą.

3.54 straipsnis. Sutuoktinių taikinimas 1. Teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. 2. Vieno sutuoktinio prašymu arba savo iniciatyva teismas gali nustatyti ne ilgesnį kaip

šešių mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti. Tokiu atveju santuokos nutraukimo byla sustabdoma. Byla atnaujinama praėjus teismo nustatytam terminui vieno iš sutuoktinių prašymu.

3. Jeigu per vienerius metus nuo susitaikymo termino pradžios nė vienas sutuoktinių nereikalauja nutraukti santuokos, prašymas dėl santuokos nutraukimo paliekamas nenagrinėtas.

4. Jeigu sutuoktiniai daugiau nei vienerius metus kartu bendrai nebegyvena arba termino susitaikyti nustatymas iš esmės prieštarautų vieno sutuoktinio ar jų vaikų interesams, taip pat kai abu sutuoktiniai reikalauja nagrinėti bylą iš esmės, terminas susitaikyti nenustatomas.

TREČIASIS SKIRSNIS SANTUOKOS NUTRAUKIMAS VIENO SUTUOKTINIO PRAŠYMU

3.55 straipsnis. Santuokos nutraukimo sąlygos 1. Santuoka vieno sutuoktinio prašymu, kuris paduodamas pareiškėjo gyvenamosios vietos

apylinkės teismui, gali būti nutraukta esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus; 2) vienas sutuoktinis pripažintas teismo sprendimu neveiksniu po santuokos sudarymo; 3) vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu; 4) vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį

nusikaltimą. 2. Neveiksnaus sutuoktinio interesais prašymą dėl santuokos nutraukimo gali paduoti jo

globėjas, prokuroras arba globos ir rūpybos institucija.

3.56 straipsnis. Prašymo turinys 1. Prašyme turi būti nurodytas vienas iš šio kodekso 3.55 straipsnio 1 dalyje numatytų

santuokos nutraukimo pagrindų. 2. Prašyme taip pat privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam

sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. 3. Prašyme taip pat turi būti nurodyti Civilinio proceso kodekse numatyti duomenys.

3.57 straipsnis. Prašymo nagrinėjimas 1. Sutuoktinio prašymas dėl santuokos nutraukimo nagrinėjamas supaprastinto proceso

tvarka. 2. Jeigu byla nagrinėjama dėl santuokos nutraukimo pagal vieno sutuoktinio prašymą, šio

kodekso 3.54 straipsnyje numatytos taikinimo priemonės netaikomos.

92

3. Teismas, atsižvelgdamas į vieno sutuoktinio amžių, santuokos trukmę, sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesus, gali atsisakyti nutraukti santuoką, jeigu santuokos nutraukimas padarytų esminės turtinės ar neturtinės žalos vienam sutuoktiniui ar jų nepilnamečiams vaikams.

4. Kitas sutuoktinis arba jo globėjas turi teisę pareikšti, kad santuoka iširo dėl prašymą padavusio sutuoktinio kaltės, ir reikalauti, kad teismas santuoką nutrauktų dėl pareiškėjo kaltės. Jeigu tokį prašymą teismas pripažįsta pagrįstu, santuoka nutraukiama konstatuojant, kad ji iširo dėl santuokos nutraukimą inicijavusio sutuoktinio kaltės (šio kodekso 3.60 straipsnis).

3.58 straipsnis. Privalomas globos (rūpybos) institucijos dalyvavimas Jeigu vienas sutuoktinis yra neveiksnus, globos (rūpybos) institucija privalo pateikti

teismui išvadą dėl neveiksnaus sutuoktinio turtinių teisių užtikrinimo nutraukus santuoką.

3.59 straipsnis. Klausimai, kuriuos teismas išsprendžia nutraukdamas santuoką Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų

gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka.

KETVIRTASIS SKIRSNIS SANTUOKOS NUTRAUKIMAS DĖL SUTUOKTINIO

(SUTUOKTINIŲ) KALTĖS

3.60 straipsnis. Santuokos nutraukimo sąlygos 1. Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką šiame skirsnyje nustatytais pagrindais,

jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. 2. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo

kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

3. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

3.61 straipsnis. Abiejų sutuoktinių kaltė 1. Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl

savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. 2. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl

abiejų sutuoktinių kaltės. 3. Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios

pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (šio kodekso 3.51–3.54 straipsniai).

3.62 straipsnis. Santuokos nutraukimo tvarka 1. Santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisenos tvarka. 2. Vieno sutuoktinio reikalavimu byla nagrinėjama uždarame teismo posėdyje. 3. Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, mutatis mutandis taikomas šio kodekso 3.59

straipsnis.

3.63 straipsnis. Santuokos nutraukimo priežasčių nenurodymas teismo sprendime Abiejų sutuoktinių prašymu teismas, nutraukdamas santuoką, sprendime nenurodo

konkrečių faktų, patvirtinančių vieno ar abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, o tik konstatuoja, kad santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės.

3.64 straipsnis. Sutuoktinių taikinimas 1. Teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti.

93

2. Teismas privalo pasiūlyti sutuoktiniams taikiai išspręsti jų abiejų turtinius, vaikų išlaikymo ir auklėjimo klausimus, taip pat kitas santuokos nutraukimo pasekmes. Jeigu sutuoktiniai susitaria, taikomos šio kodekso 3.53 straipsnio 3 ir 4 dalys.

3. Teismas taiko šio kodekso 3.54 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas priemones, išskyrus atvejus, kai jų taikymas gali pakenkti reikalaujančio nutraukti santuoką sutuoktinio arba sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams.

3.65 straipsnis. Laikinosios apsaugos priemonės 1. Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali

taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. 2. Teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam

sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam

sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų

atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose

vietose. Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1566, 2008-06-03, Žin., 2008, Nr. 68-2568 (2008-06-14)

PENKTASIS SKIRSNIS SANTUOKOS NUTRAUKIMO TEISINĖS PASEKMĖS

3.66 straipsnis. Santuokos nutraukimo momentas 1. Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. 2. Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo

dienos privalo išsiųsti sprendimo kopiją teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kuri įregistruoja santuokos nutraukimo faktą.

3.67 straipsnis. Santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms 1. Santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo

santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. 2. Sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti,

kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi.

3.68 straipsnis. Sandorių, sudarytų po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, pripažinimas negaliojančiais

Sandoriai, susiję su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kuriuos sudarė vienas sutuoktinis po bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal kito sutuoktinio ieškinį, jeigu tas sutuoktinis įrodo, kad sandoris buvo sudarytas turint tikslą pažeisti jo turtines teises, o trečiasis asmuo buvo nesąžiningas.

3.69 straipsnis. Buvusių sutuoktinių pavardės 1. Sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos

turėtą pavardę. 2. Jeigu santuoka buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio

reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų.

3.70 straipsnis. Santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės teisinės pasekmės

94

1. Jeigu santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai sutuoktinis, kaltas dėl santuokos nutraukimo, praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą.

2. Kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

3. Kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio reikalavimas, privalo grąžinti iš jo gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas kita.

4. Jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.

3.71 straipsnis. Teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas 1. Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali

nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.

2. Uzufruktas nustatomas, kol vaikas (vaikai) sulaukia pilnametystės. 3. Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko

teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium.

3.72 straipsnis. Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas 1. Teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to

reikalingam buvusiam sutuoktiniui, jeigu išlaikymo klausimai nenustatyti sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškai save išlaikyti.

2. Preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės.

3. Sutuoktinis, kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų ar vaikų priežiūros negalėjo įgyti kvalifikacijos (baigti studijų), turi teisę reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokymosi baigimo ar savo perkvalifikavimo išlaidas.

4. Sutuoktinis, dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, neturi teisės į išlaikymą. 5. Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į

santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes.

6. Išlaikymo dydis mažinamas ar priteisiamas tik laikinas išlaikymas arba atsisakoma priteisti išlaikymą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių:

1) santuokos trukmė buvo ne ilgesnė kaip vieneri metai; 2) sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, yra padaręs nusikaltimą kitam sutuoktiniui ar

jo artimiesiems giminaičiams; 3) sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, savo sunkią materialinę padėtį sukūrė pats

savo kaltais veiksmais; 4) išlaikymo reikalaujantis sutuoktinis santuokos metu neprisidėjo prie bendro turto

gausinimo ar tyčia kenkė kito sutuoktinio ar šeimos interesams. 7. Teismas gali pareikalauti iš buvusio sutuoktinio, privalančio teikti išlaikymą kitam

sutuoktiniui, pateikti adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą. 8. Išlaikymas priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma arba periodinėmis

išmokomis (renta), mokamomis kas mėnesį, arba priteisiamas tam tikras turtas. 9. Kai santuoka nutraukta pagal vieno sutuoktinio prašymą dėl kito sutuoktinio

neveiksnumo, sutuoktinis, kurio iniciatyva buvo nutraukta santuoka, privalo atlyginti neveiksnaus buvusio sutuoktinio gydymo ir priežiūros išlaidas, jeigu jos nėra padengiamos iš valstybinio socialinio draudimo lėšų.

95

10. Teismo sprendimas priteisti išlaikymą yra pagrindas steigti atsakovo turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Jeigu buvęs sutuoktinis nemoka priteisto išlaikymo, išieškoma iš jo turto įstatymų nustatyta tvarka.

11. Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, tai, iš esmės pasikeitus šio straipsnio 5 dalyje numatytoms aplinkybėms, bet kuris iš buvusių sutuoktinių gali reikalauti padidinti ar sumažinti išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą. Periodinės išmokos mokamos iki kreditoriaus gyvos galvos ir kasmet indeksuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

12. Kai buvęs sutuoktinis, iš kurio priteistas išlaikymas, miršta, pareiga mokėti išlaikymą pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, neatsižvelgiant į palikimo priėmimo būdą.

13. Kai buvęs sutuoktinis, kuriam priteistas išlaikymas, miršta arba sudaroma nauja santuoka, išlaikymo mokėjimas nutraukiamas. Mirties atveju teisė reikalauti įsiskolinimo ar dar nesumokėto išlaikymo pereina mirusiojo įpėdiniams. Nutraukus naują santuoką, įgyjama teisė reikalauti atnaujinti išlaikymo mokėjimą, jeigu išlaikymo reikalingas sutuoktinis augina vaiką iš ankstesnės santuokos arba prižiūri invalidą vaiką iš ankstesnės santuokos. Visais kitais atvejais sutuoktinio iš vėlesnės santuokos pareiga išlaikyti kitą sutuoktinį atsiranda pirmiau nei tokia sutuoktinio iš ankstesnės santuokos pareiga.

V SKYRIUS SUTUOKTINIŲ GYVENIMAS SKYRIUM (SEPARACIJA)

3.73 straipsnis. Prašymas dėl gyvenimo skyrium 1. Vienas sutuoktinis gali kreiptis su prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo,

jeigu dėl tam tikrų aplinkybių, nors ir nepriklausančių nuo kito sutuoktinio, bendras jų gyvenimas tapo netoleruotinas (neįmanomas) arba gali iš esmės pakenkti jų nepilnamečių vaikų interesams, arba sutuoktiniai nesuinteresuoti tęsti bendrą gyvenimą.

2. Abu sutuoktiniai gali kreiptis su bendru prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, jeigu dėl gyvenimo skyrium pasekmių jie yra sudarę sutartį, kurioje numato nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo ir auklėjimo, taip pat sutuoktinių turto padalijimo ir tarpusavio išlaikymo klausimus.

3.74 straipsnis. Priešiniai reikalavimai 1. Sutuoktinis, prieš kurį paduotas prašymas dėl gyvenimo skyrium, turi teisę paduoti

priešinį reikalavimą dėl santuokos nutraukimo. 2. Sutuoktinis, kuriam yra iškelta byla dėl santuokos nutraukimo, turi teisę pareikšti

priešinį reikalavimą dėl gyvenimo skyrium. 3. Jeigu vienas sutuoktinis reikalauja santuoką nutraukti, o kitas sutuoktinis reikalauja

patvirtinti gyvenimą skyrium, teismas gali santuoką nutraukti pripažindamas, kad ji nutrūko dėl abiejų ar vieno sutuoktinio kaltės, arba nustatyti sutuoktinių gyvenimą skyrium.

3.75 straipsnis. Bylos dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium nagrinėjimas 1. Byla dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium nagrinėjama ieškinio teisenos tvarka. 2. Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių nepilnamečių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio

interesus, privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti (šio kodekso 3.54 straipsnis). 3. Teismas prireikus gali taikyti šio kodekso 3.65 straipsnyje nurodytas laikinąsias

apsaugos priemones.

3.76 straipsnis. Klausimai, išsprendžiami priimant sprendimą dėl gyvenimo skyrium 1. Teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, privalo nustatyti, su

kuriuo iš jų lieka gyventi jų nepilnamečiai vaikai, taip pat išspręsti vaikų išlaikymo ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo auklėjant vaikus klausimus.

2. Jeigu yra svarbių priežasčių, teismas gali laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą pas kitus asmenis ar vaikų globos (rūpybos) institucijoje.

3. Sprendžiant klausimą, kuriam iš sutuoktinių tikslinga palikti teisę gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje, pirmenybė turi būti teikiama tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ar kuris yra nedarbingas.

96

4. Kai sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl gyvenimo skyrium pasekmių (šio kodekso 3.73 straipsnio 2 dalis), teismas šią sutartį patvirtina, jeigu sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės nepažeidžia nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Patvirtinęs sutartį, teismas jos turinį įrašo į sprendimą.

5. Jeigu po teismo sprendimo įsiteisėjimo iš esmės pasikeičia aplinkybės, reikšmingos sprendžiant sutuoktinių gyvenimo skyrium klausimus, bet kuris sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad teismas apsvarstytų ankstesnį sprendimą ir, atsižvelgdamas į iš esmės pasikeitusias aplinkybes, šio straipsnio 1 dalyje išvardytus klausimus išspręstų kitaip.

3.77 straipsnis. Gyvenimo skyrium teisinės pasekmės 1. Kai teismas priima sprendimą dėl gyvenimo skyrium, baigiasi sutuoktinių bendras

gyvenimas, tačiau kitos sutuoktinių teisės ir pareigos išlieka, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

2. Gyvenimas skyrium neturi įtakos sutuoktinių teisėms ir pareigoms jų nepilnamečiams vaikams, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

3. Priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, visais atvejais teismas privalo išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus, jeigu šie klausimai nenustatyti sutuoktinių vedybų sutartyje.

4. Gyvenimas skyrium sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl gyvenimo skyrium, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog gyvenimas skyrium sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi.

5. Jeigu po teismo sprendimo dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium vienas jų miršta, tai pergyvenęs sutuoktinis išsaugo visas teises, kurias įstatymai suteikia pergyvenusiam sutuoktiniui, išskyrus atvejus, kai pergyvenęs sutuoktinis teismo sprendimu yra pripažintas kaltu dėl gyvenimo skyrium. Ta pati taisyklė taikoma ir kai sprendimą dėl gyvenimo skyrium priima teismas pagal bendrą abiejų sutuoktinių prašymą, jeigu sutuoktinių sutartyje nenumatyta ko kita. Tačiau pergyvenęs sutuoktinis negali paveldėti mirusio sutuoktinio turto.

3.78 straipsnis. Sutuoktinių tarpusavio išlaikymas 1. Teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, gali priteisti

išlaikymo reikalingam sutuoktiniui išlaikymą iš kito sutuoktinio, dėl kurio kaltės buvo pradėta gyventi skyrium, jeigu išlaikymo klausimai nenustatyti sutuoktinių sudarytoje sutartyje.

2. Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes.

3. Teismas gali nustatyti, kad sutuoktinis, privalantis teikti išlaikymą kitam sutuoktiniui, pateiktų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.

4. Išlaikymas priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma arba periodinėmis išmokomis (renta), mokamomis kas mėnesį, arba priteisiamas tam tikras turtas.

5. Teismo sprendimas priteisti išlaikymą yra pagrindas steigti atsakovo turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Jeigu sutuoktinis nemoka iš jo priteisto išlaikymo, išieškoma iš jo turto įstatymų nustatyta tvarka.

6. Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, tai, iš esmės pasikeitus šio straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms, bet kuris sutuoktinių gali reikalauti padidinti ar sumažinti išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą. Periodinės išmokos kasmet indeksuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka.

3.79 straipsnis. Gyvenimo skyrium pabaiga 1. Gyvenimas skyrium baigiasi, jeigu sutuoktiniai vėl pradeda kartu gyventi ir bendras

gyvenimas patvirtina jų ketinimą kartu gyventi nuolat. Gyvenimas skyrium baigiasi, kai teismas priima sprendimą, kuriuo patenkinamas bendras sutuoktinių prašymas dėl gyvenimo skyrium pabaigos ir kuriuo panaikinamas ankstesnis teismo sprendimas dėl gyvenimo skyrium.

2. Sutuoktiniams atnaujinus bendrą gyvenimą, jų turtas lieka atskirtas tol, kol jie sudaro naują vedybų sutartį ir pasirenka naują turto teisinį režimą.

97

3. Gyvenimo skyrium pabaiga tretiesiems asmenims sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai sudaro naują vedybų sutartį ir ją įregistruoja šio kodekso 3.103 straipsnyje numatyta tvarka.

4. Jeigu sutuoktinių gyvenimas skyrium tęsiasi daugiau kaip vienerius metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet kuris sutuoktinis gali reikalauti santuoką nutraukti šio kodekso 3.55 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

3.80 straipsnis. Privalomas valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos dalyvavimas Jeigu sutuoktiniai turi bendrų nepilnamečių vaikų, tai valstybinė vaiko teisių apsaugos

institucija privalo dalyvauti nagrinėjant tokią bylą ir pateikti išvadą, ar, sprendžiant gyvenimo skyrium klausimus, nebus pažeistos vaikų teisės.

III DALIS SUTUOKTINIŲ TURTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS

VI SKYRIUS SUTUOKTINIŲ TURTO TEISINIS REŽIMAS

PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

3.81 straipsnis. Sutuoktinių turto teisinio režimo rūšys 1. Skiriamas pagal įstatymus ir pagal sutartis nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. 2. Įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuoja šio kodekso 3.87–

3.100 straipsniai. 3. Sutarčių nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuoja šio kodekso 3.101–

3.108 straipsniai.

3.82 straipsnis. Įstatymų nustatyto turto teisinio režimo taikymas Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto

teisinis režimas.

3.83 straipsnis. Sutuoktinių teisė nustatyti turto teisinį režimą pagal vedybų sutartį 1. Sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto

teisinį režimą. 2. Vedybų sutarties sąlygos, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymų normoms, gerai

moralei arba viešajai tvarkai, yra niekinės ir negalioja.

3.84 straipsnis. Šeimos turtas 1. Neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po

jos sudarymo yra šio straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, jis yra pripažįstamas šeimos turtu. Šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

2. Šeimos turtas yra šis turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams:

1) šeimos gyvenamoji patalpa; 2) kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus. 3. Šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. 4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo

santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas.

3.85 straipsnis. Šeimos turto teisinis režimas 1. Šio kodekso 3.84 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, kuris yra vieno sutuoktinio

asmeninė nuosavybė, gali būti naudojamas, valdomas ar juo gali būti disponuojama tik šio straipsnio nustatyta tvarka.

98

2. Sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, savininkas, gali perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą. Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas.

3. Iš šeimos turto negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams.

4. Sutuoktiniai sutartimi negali pakeisti šeimos turto teisinio režimo ar jo sudėties.

3.86 straipsnis. Šeimos turto teisinio režimo pabaiga 1. Šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia

ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. 2. Sutuoktiniui, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti

suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas). Uzufruktas nustatomas, kol vaikai sulaukia pilnametystės.

3. Jeigu sutuoktiniai šeimos gyvenamąją patalpą nuomojosi, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai ar kuris yra nedarbingas.

4. Namų apyvokos daiktus, skirtus šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, teismas gali priteisti sutuoktiniui, kuris lieka gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje kartu su nepilnamečiais vaikais.

ANTRASIS SKIRSNIS ĮSTATYMŲ NUSTATYTAS SUTUOKTINIŲ TURTO TEISINIS REŽIMAS

3.87 straipsnis. Įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo esmė 1. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių

įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. 2. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol

bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu.

3.88 straipsnis. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė 1. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; 2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; 3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno

sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; 4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu

sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas;

5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

2. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

3. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

4. Jeigu privatus pensijų fondas yra sukauptas iš bendrų sutuoktinių lėšų, ištuokos atveju kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad jam būtų pripažinta teisė į pusę šio pensijos fondo.

3.89 straipsnis. Asmeninė sutuoktinių nuosavybė

99

1. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas: 1) abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; 2) sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo

sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn;

3) sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai);

4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos;

5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai;

6) lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims;

7) sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

2. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

3. Asmeninis turtas, kurį vienas sutuoktinis laikinai perduoda kitam sutuoktiniui pastarojo asmeniniams poreikiams tenkinti, išlieka turtą perdavusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

3.90 straipsnis. Turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

1. Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).

2. Jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.

3.91 straipsnis. Įmonė (ūkis, verslas) Turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po

santuokos sudarymo, taip pat įmonės (ūkio, verslo), įsteigtos vieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo, pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei (ūkiui, verslui) funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šis turtas ar pajamos yra santuokos nutraukimo momentu.

3.92 straipsnis. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, valdymas, naudojimas ir disponavimas juo

1. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.

2. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, kai: 1) priimamas palikimas ar atsisakoma jį priimti; 2) atsisakoma sudaryti sutartį; 3) imamasi neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti; 4) pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo; 5) pareiškiamas ieškinys dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo

asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo.

100

3. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminės žalos šeimos interesams, o kitas sutuoktinis negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo šio kodekso 3.32 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

4. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti.

5. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

6. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sudaryti sandorį nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali sandorio atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra sudaręs santuoką, tai sandorio ji gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė, kad kito sutuoktinio sutikimas sudaryti sandorį yra.

3.93 straipsnis. Leidimas sudaryti sandorius 1. Jeigu vienas sutuoktinis kitam neduoda sutikimo sudaryti sandorį, kuriam reikalingas

sutuoktinio sutikimas, tai suinteresuotas sutuoktinis gali kreiptis į teismą prašydamas teismo leidimo tokį sandorį sudaryti.

2. Teismas duoda leidimą sudaryti sandorį tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas sutuoktinis įrodo, kad sandoris yra būtinas šeimos arba bendro sutuoktinių verslo poreikiams tenkinti.

3.94 straipsnis. Įgaliojimas tvarkyti turtą 1. Vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį savo nuožiūra valdyti, naudoti turtą, kuris

yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, ar disponuoti tokiu turtu. 2. Jeigu vienas sutuoktinis yra išvykęs arba dėl kitų svarbių priežasčių negali kartu tvarkyti

bendro turto, kitas sutuoktinis gali kreiptis į teismą, prašydamas teismo leidimo vienam tvarkyti tokį turtą.

3. Jeigu sutuoktinis, kuris vienas tvarko turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tą daro aplaidžiai ar neprotingai ir nerūpestingai, tai jis privalo kompensuoti iš savo asmeninio turto nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės.

4. Turto tvarkymui mutatis mutandis taikomos šio kodekso ketvirtosios knygos normos, reglamentuojančios kito asmens turto administravimą.

3.95 straipsnis. Nušalinimas 1. Jeigu vienas sutuoktinis negali tvarkyti bendro turto ar jį tvarko nuostolingai, kitas

sutuoktinis gali kreiptis į teismą prašydamas nušalinti pirmąjį nuo turto tvarkymo. Teismas tokį sutuoktinio prašymą tenkina, jeigu pareiškėjas įrodo, kad tai yra būtina šeimos ar bendro sutuoktinių verslo poreikiams užtikrinti.

2. Sutuoktinis, kurį teismas buvo nušalinęs nuo turto tvarkymo, išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo nušalintas, gali kreiptis į teismą reikalaudamas, kad jam vėl būtų leista tvarkyti bendrą turtą.

3.96 straipsnis. Sandorių nuginčijimas 1. Sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti

nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga.

2. Sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (šio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalis), gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga, išskyrus atvejus, kai

101

vienas arba abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Tokiais atvejais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, jei kita sandorio šalis yra nesąžininga.

3.97 straipsnis. Turto, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, tvarkymas 1. Turtu, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, šis sutuoktinis naudojasi, jį

valdo bei juo disponuoja savo nuožiūra. Turto, kurį šis kodeksas pripažįsta šeimos turtu, valdymui, naudojimui ir disponavimui juo taikomi šioje knygoje nustatyti apribojimai.

2. Jeigu vienas sutuoktinis turtą, kuris yra jo asmeninė nuosavybė, tvarko aplaidžiai ar taip neprotingai ir nerūpestingai, jog kyla grėsmė šeimos interesams dėl to, kad tas turtas gali būti prarastas ar iš esmės sumažėti, tai kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą reikalaudamas skirti sutuoktinio turtui administratorių. Administratoriumi gali būti skiriamas ir sutuoktinis, pareiškęs tokį reikalavimą.

3. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių turtui buvo paskirtas administratorius, bet kuris sutuoktinis gali kreiptis į teismą dėl turto administravimo panaikinimo.

4. Vienas sutuoktinis turi teisę įgalioti kitą sutuoktinį tvarkyti turtą, kuris yra jo (pirmojo sutuoktinio) asmeninė nuosavybė. Tokiu atveju sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams taikomos šio kodekso antrosios knygos normos, reglamentuojančios atstovavimo teisinius santykius.

5. Jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių vienas sutuoktinis negali savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo, kitas sutuoktinis turi teisę naudoti šeimos namų ūkiui išlaikyti negalinčio savarankiškai tvarkyti savo turto sutuoktinio asmenines lėšas ir turtą. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sutuoktiniai gyvena skyrium ar sutuoktinio, kuris negali savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio, turtui yra paskirtas administravimas.

3.98 straipsnis. Teisė į kompensaciją 1. Jeigu prijungus turtą, kuris yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė, padidėjo turto, kuris

yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vertė, tai sutuoktinis, dėl kurio asmenine nuosavybe esančio turto padidėjo turto vertė, turi teisę gauti kompensaciją iš bendro turto.

2. Sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos.

3. Kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti.

4. Šiame straipsnyje numatytos kompensacijos išmokamos, kai baigiasi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

3.99 straipsnis. Sutuoktinių dovanos 1. Sutuoktiniai turi teisę dovanoti vienas kitam turtą pagal šio kodekso šeštosios knygos

normas, reglamentuojančias dovanojimo sutartį. 2. Dovanotojo kreditoriams nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis sukelia teisines

pasekmes tik įregistravus šią sutartį viešame registre. 3. Apdovanotasis sutuoktinis atsako dovanotojo kreditoriams už dovanotojo prievoles,

egzistavusias dovanojimo sutarties sudarymo momentu, tačiau tik dovanoto turto verte. Jeigu dovanotas turtas žuvo ne dėl apdovanotojo sutuoktinio kaltės, jo pareiga įvykdyti dovanotojo prievoles pasibaigia.

3.100 straipsnis. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindai Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais: 1) mirus vienam iš sutuoktinių; 2) vieną sutuoktinį paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu; 3) pripažinus santuoką negaliojančia; 4) nutraukus santuoką; 5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium (separacija);

102

6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą; 7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą; 8) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

TREČIASIS SKIRSNIS PAGAL SUTARTĮ NUSTATYTAS SUTUOKTINIŲ

TURTO TEISINIS REŽIMAS

3.101 straipsnis. Vedybų sutartis Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas

santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija).

3.102 straipsnis. Vedybų sutarties sudarymas 1. Vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba

bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis). 2. Vedybų sutartis, sudaryta iki santuokos įregistravimo, įsigalioja nuo santuokos

įregistravimo dienos. Povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip.

3. Nepilnametis gali sudaryti vedybų sutartį tik po santuokos įregistravimo. 4. Sutuoktinis, kuris teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu, gali sudaryti vedybų

sutartį tik tada, kai yra rašytinis jo rūpintojo sutikimas. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, sutuoktinio prašymu leidimą sudaryti vedybų sutartį gali duoti teismas.

3.103 straipsnis. Vedybų sutarties forma 1. Vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma. 2. Vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai turi būti įregistruoti vedybų sutarčių registre,

kurį tvarko hipotekos įstaigos, šio registro nuostatų nustatyta tvarka. Keisti vedybų sutartį galima tik teismo leidimu. Vedybų sutarties pakeitimai neturi grįžtamosios galios.

3. Vedybų sutartis ir jos pakeitimai prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik tada, jeigu sutartis ir jos pakeitimai buvo įregistruoti vedybų sutarčių registre. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutartį ar jos pakeitimus.

3.104 straipsnis. Vedybų sutarties turinys 1. Sutuoktiniai turi teisę vedybų sutartyje numatyti, kad: 1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio

asmeninė nuosavybė; 2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po

santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe; 3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. 2. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti, kad viena iš šio straipsnio 1 dalyje

numatytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams.

3. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti tiek esamo, tiek būsimo turto teisinį režimą. 4. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti teises ir pareigas, susijusias su turto

tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, taip pat turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka nutraukiama, bei kitus klausimus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais.

5. Vedybų sutartyje numatytas sutuoktinių teises ir pareigas gali riboti tam tikras terminas, arba pareigų ir teisių atsiradimas ar pabaiga gali būti siejami su sutartyje numatytos sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu.

3.105 straipsnis. Negaliojančios vedybų sutarties sąlygos Negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios: 1) prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai;

103

2) keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą (šio kodekso 3.88 ir 3.89 straipsniai), jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą;

3) pažeidžia šio kodekso 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą;

4) riboja sutuoktinių teisnumą ar veiksnumą; 5) reglamentuoja sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius; 6) nustato ar keičia sutuoktinių asmenines teises ir pareigas jų vaikams; 7) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę į išlaikymą; 8) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę kreiptis į teismą; 9) keičia turto paveldėjimo tvarką ar sąlygas.

3.106 straipsnis. Vedybų sutarties pakeitimas ir nutraukimas 1. Vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta bendru sutuoktinių susitarimu bet kuriuo

metu tokia pačia forma, kokia yra nustatyta jai sudaryti. 2. Vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas prieš trečiuosius asmenis gali būti

panaudotas tik tada, jeigu vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas yra įregistruotas vedybų sutarčių registre. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutarties pakeitimą ar nutraukimą.

3. Vieno sutuoktinio reikalavimu vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta teismo sprendimu, kai yra šio kodekso šeštojoje knygoje numatyti sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagrindai.

4. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai, kurių teises pažeidė vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas, turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie vedybų sutarties pakeitimą ar nutraukimą, ginčyti tokį pakeitimą ar nutraukimą teismo tvarka ir reikalauti pažeistų teisių atkūrimo.

3.107 straipsnis. Vedybų sutarties pabaiga Vedybų sutartis baigiasi nutraukus santuoką ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium,

išskyrus tas prievoles, kurios pagal vedybų sutartį išlieka ir po santuokos nutraukimo ar sutuoktiniams gyvenant skyrium. Vedybų sutarties pabaiga registruojama vedybų sutarčių registre.

3.108 straipsnis. Vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia 1. Be šio kodekso 3.105 straipsnyje numatytų pagrindų, vedybų sutartis gali būti pripažinta

visiškai ar iš dalies negaliojančia taip pat šio kodekso pirmojoje knygoje numatytais sandorių negaliojimo pagrindais.

2. Sutuoktinio reikalavimu teismas vedybų sutartį gali pripažinti visiškai ar iš dalies negaliojančia, jeigu sutartis iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki.

3. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę reikalauti pripažinti vedybų sutartį negaliojančia dėl jos fiktyvumo.

VII SKYRIUS SUTUOKTINIŲ CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ

PAGAL TURTINES PRIEVOLES

3.109 straipsnis. Prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto 1. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos šios prievolės: 1) prievolės, susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrojon nuosavybėn, suvaržymais,

buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusias po jo įsigijimo; 2) prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis; 3) prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu; 4) prievolės, susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su

sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais;

104

5) prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais;

6) solidariosios sutuoktinių prievolės. 2. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir

užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga.

3. Solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

4. Sutuoktiniai, prisiimdami ir vykdydami prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, privalo elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir priimdami ir vykdydami savo asmenines prievoles.

3.110 straipsnis. Sutuoktinių atsakomybė pagal iki santuokos įregistravimo atsiradusias prievoles

1. Iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos įregistravimo, išskyrus atvejus, kai išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalis.

2. Bendrų abiem sutuoktiniams kreditorių reikalavimai iš bendro turto tenkinami pirmiau už kiekvieno iš sutuoktinių kreditorių reikalavimus. Ši taisyklė netaikoma įkeitimo (hipotekos) kreditoriams.

3.111 straipsnis. Prievolės, kylančios iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo Jei vienas sutuoktinis gauna dovanų ar palikimą, iš to kylančios prievolės negali būti

tenkinamos bendru turtu, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas.

3.112 straipsnis. Atsakomybė pagal vieno iš sutuoktinių prievoles 1. Išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po

santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.

2. Teismo išlaidos atlyginamos iš asmeninio sutuoktinių turto, jeigu byla nebuvo susijusi su bendru sutuoktinių turtu ar šeimos interesais.

3.113 straipsnis. Išieškojimas iš asmeninio sutuoktinių turto Jeigu kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimams visiškai

patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, tai šie reikalavimai tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto.

3.114 straipsnis. Sutuoktinių atsakomybės atribojimas 1. Jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje numatė, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos

įregistravimo, tiek ir susituokus, yra vieno ir kito asmeninė nuosavybė, jie pagal savo prievoles atsako tik savo asmeniniu turtu. Pagal bendras prievoles ir prievoles šeimos interesais sutuoktiniai tokiais atvejais atsako solidariai.

2. Sutuoktiniai nėra laikomi vienas kito garantais ar laiduotojais pagal prievoles, kurios atsiranda valdant, naudojant turtą, kuris yra vieno ir kito asmeninė nuosavybė, ar disponuojant tokiu turtu.

3.115 straipsnis. Teisė į kompensaciją 1. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto buvo sumokėtos baudos už vieno sutuoktinio padarytus

teisės pažeidimus, taip pat atlyginta žala, padaryta vieno sutuoktinio veiksmais, tai kaltas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

2. Jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

105

VIII SKYRIUS TURTO, KURIS YRA BENDROJI JUNGTINĖ SUTUOKTINIŲ

NUOSAVYBĖ, PADALIJIMAS

3.116 straipsnis. Turto padalijimo būdai 1. Vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė

sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium.

2. Šio skyriaus normos taikomos, jeigu nėra sutuoktinių sutarties dėl bendro turto padalijimo.

3.117 straipsnis. Sutuoktinių bendro turto dalys 1. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. 2. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso

numatytais atvejais. 3. Jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis

privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją. Pateikus adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą, teismas kompensacijos išmokėjimą gali atidėti, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams.

4. Vienam sutuoktiniui mirus, jo dalis iš bendro turto yra paveldima pagal šio kodekso penktosios knygos normų nustatytas taisykles.

3.118 straipsnis. Turto balanso sudarymas 1. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras

sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. 2. Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto

mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma.

3. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto.

4. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

3.119 straipsnis. Turto vertės nustatymas Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios

jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje.

3.120 straipsnis. Nedalytinas turtas 1. Į dalytiną turtą neįtraukiami daiktai, skirti nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, taip

pat sutuoktinių drabužiai, asmeninio naudojimo daiktai, jų asmeninės neturtinės teisės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas turtas, skirtas nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, yra perduodamas neišieškant kompensacijos tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o kitas asmeninio pobūdžio turtas – vienam ir kitam sutuoktiniui.

3.121 straipsnis. Turto, kuris yra asmeninė nuosavybė, priskyrimas bendrajai jungtinei nuosavybei

1. Turtas, vedybų sutartyje numatytas kaip asmeninė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktinių susitarimu gali būti priskirtas prie dalytinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti susitarimai draudžiami, jeigu tai pakenktų sutuoktinio kreditoriams. Jeigu dėl tokio sutuoktinių susitarimo kreditoriaus reikalavimas nebegali būti visiškai patenkintas iš asmeninio sutuoktinio turto, išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies.

106

3.122 straipsnis. Reikalavimo padalyti turtą užtikrinimas Vieno sutuoktinio arba sutuoktinių kreditorių prašymu teismas gali areštuoti turtą, kuris

yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ar skirti turto administratorių, jeigu tai būtina sutuoktinių teisėms į bendrą turtą arba kreditorių teisėms apsaugoti. Šios priemonės netaikomos, jeigu kitas sutuoktinis pateikia adekvatų sutuoktinio, kuris prašo taikyti turto areštą ar skirti turto administratorių, arba kreditorių reikalavimų užtikrinimą.

3.123 straipsnis. Nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo 1. Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo

turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo.

2. Sutuoktinio, kuris privalo mokėti išlaikymą kitam sutuoktiniui, dalis iš bendro turto gali būti mažinama išlaikymo suma, jeigu išlaikymas yra priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma ar priteisiamas tam tikras turtas.

3. Jeigu ne daugiau kaip prieš metus iki turto padalijimo bylos iškėlimo vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo sumažino turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, vertę, dalį jo padovanodamas arba juo padidindamas savo asmeninę nuosavybę, tai, nustatant sutuoktinių bendro turto dalis, tokio sutuoktinio dalis gali būti mažinama prarasto bendro turto verte.

4. Vieno sutuoktinio dalis iš bendro turto taip pat gali būti sumažinama šeimos negautų pajamų suma, kurių šeima negavo dėl sutuoktinio aplaidumo arba kurias jis nuslėpė nuo šeimos ir naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Terminas, už kurį apskaičiuojamos tokios negautos pajamos, negali būti ilgesnis nei paskutiniai penkeri metai iki turto padalijimo bylos iškėlimo.

3.124 straipsnis. Turto padalijimas teismo sprendimu nenutraukiant santuokos Jeigu vienas sutuoktinis pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu arba nuostolingai tvarko

bendrą turtą ar savo veiksmais kelia pavojų bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei ir šeimos interesams, ar be pakankamo pagrindo neprisideda prie šeimos poreikių tenkinimo, tai kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą dėl turto padalijimo.

3.125 straipsnis. Turto padalijimo fakto registravimas Šalių sutartis ar teismo sprendimas, kuriuo padalyta bendroji jungtinė sutuoktinių

nuosavybė, turi būti registruojamas hipotekos įstaigoje, kurioje įregistruota vedybų sutartis arba yra padalytas turtas, padarant atitinkamą įrašą vedybų sutarčių registre.

3.126 straipsnis. Kreditorių teisių garantijos 1. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji

jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus.

2. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems pareiškimo dėl ieškinio kopiją.

3.127 straipsnis. Dalijamas turtas 1. Teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę

sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. 2. Vieno sutuoktinio prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai

įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. 3. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto

dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

107

3.128 straipsnis. Sutuoktinių tarpusavio pareigos po turto padalijimo, kai santuoka nėra nutraukiama

1. Sutuoktinis, kurio prašymu buvo padalytas turtas, privalo pagal galimybes prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo ir vaikų auklėjimo bei švietimo.

2. Jeigu kitas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo ir vaikų auklėjimo bei švietimo, visas šias išlaidas turi padengti sutuoktinis, kurio prašymu buvo padalytas turtas.

3. Teismas, padalydamas turtą, gali iš vieno sutuoktinio kitam priteisti pinigų sumą, iš kurios šis tretiesiems asmenims apmokėtų visas iš santuokos kilusias skolas.

3.129 straipsnis. Ieškinio senatis Reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus

nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium.

IV DALIS VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO TEISĖS IR PAREIGOS

IX SKYRIUS GIMINYSTĖ IR SVAINYSTĖ

3.130 straipsnis. Giminystės samprata 1. Giminystė yra kraujo ryšys tarp asmenų, kilusių vienas iš kito arba iš bendro protėvio. 2. Giminystė sukelia teisines pasekmes tik įstatymų numatytais atvejais. 3. Giminystei prilyginami santykiai tarp įvaikių ir jų palikuonių ir įtėvių bei jų giminaičių.

3.131 straipsnis. Giminystės linijos Skiriamos tiesioji ir šoninė giminystės linijos.

3.132 straipsnis. Tiesioji giminystės linija 1. Tiesioji giminystės linija yra tarp protėvio ir palikuonių (proseneliai, seneliai, tėvai,

vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai ir t. t.). 2. Giminystė, einanti iš palikuonio į protėvį, yra tiesioji aukštutinė giminystės linija

(vaikaičiai, vaikai, tėvai, seneliai ir t. t.). 3. Giminystė, einanti iš protėvio į palikuonį, yra tiesioji žemutinė giminystės linija

(seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai ir t. t.).

3.133 straipsnis. Šoninė giminystės linija Giminystė tarp asmenų, kilusių iš bendro protėvio, yra šoninė giminystės linija (broliai ir

seserys, pusbroliai ir pusseserės, dėdės arba tetos ir sūnėnai arba dukterėčios ir t. t.).

3.134 straipsnis. Giminystės laipsnis 1. Giminystės laipsnis – tai skaičius gimimų, kurie sieja giminaičius, išskyrus bendro

protėvio (protėvių) gimimą. 2. Teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytas giminystės artumo laipsnis.

3.135 straipsnis. Artimieji giminaičiai Artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio

imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys).

3.136 straipsnis. Svainystė 1. Svainystė – santykis tarp vieno sutuoktinio ir antro sutuoktinio giminaičių (posūnio,

podukros, patėvio, pamotės, uošvės, uošvio, žento, marčios ir t. t.) bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių (vyro brolio ar sesers ir žmonos brolio ar sesers, vyro tėvo ar motinos ir žmonos tėvo ar motinos ir t. t.).

2. Svainystė teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais.

108

X SKYRIUS VAIKO KILMĖS NUSTATYMAS

PIRMASIS SKIRSNIS BENDRIEJI VAIKO KILMĖS NUSTATYMO PAGRINDAI

3.137 straipsnis. Vaiko kilmė 1. Vaiko kilmė yra patvirtinama šio kodekso 3.138–3.140 straipsniuose nustatyta tvarka. 2. Vaiko kilme yra grindžiamos vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos. 3. Vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su

ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas.

3.138 straipsnis. Vaiko kilmės patvirtinimas Vaiko tėvus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigoje įrašytas gimimo įrašas ir gimimo

įrašo pagrindu išduotas gimimo liudijimas.

3.139 straipsnis. Vaiko kilmės iš motinos nustatymas 1. Civilinės metrikacijos įstaiga vaiko gimimo įraše moterį įrašo vaiko motina, remdamasi

medicinos įstaigos išduotu pažymėjimu apie vaiko gimimą. 2. Jei vaikas gimė ne medicinos įstaigoje, pažymėjimą apie vaiko gimimą išduoda

medicinos įstaiga, tikrinusi vaiko ir motinos būklę po gimdymo. 3. Jei vaikas gimė ne medicinos įstaigoje ir jei vaiko motinos būklė po gimdymo nebuvo

tikrinta, pažymėjimą apie vaiko gimimą išduoda gydytojų konsultacinė komisija Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiame pažymėjime motina nurodoma moteris, dėl kurios gydytojų konsultacinei komisijai nekyla abejonių, jog ji pagimdė vaiką.

4. Jei vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie motiną arba jei motinystė nuginčyta, motinystę gali nustatyti teismas pagal moters, laikančios save vaiko motina, pilnamečio vaiko, vaiko tėvo, globėjo (rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį.

3.140 straipsnis. Vaiko kilmės iš tėvo nustatymas 1. Jei vaiką pagimdė motina, kuri yra susituokusi, nors vaikas pradėtas iki santuokos, kaip

vaiko tėvas gimimo įraše įrašomas vaiko motinos sutuoktinis remiantis santuokos įrašu ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu.

2. Kai vaikas gimsta praėjus ne daugiau kaip trims šimtams dienų nuo gyvenimo skyrium pradžios arba po santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, ar po vyro mirties, kaip vaiko tėvas pripažįstamas buvęs vaiko motinos sutuoktinis.

3. Jei vaiką pagimdė motina, kuri sudarė naują santuoką nepraėjus trims šimtams dienų po ankstesnės santuokos pabaigos, vaiko tėvu laikomas vaiko motinos naujas sutuoktinis.

4. Jei vaiką pagimdė motina, kuri nėra susituokusi, ir jei po ankstesnės santuokos pabaigos praėjo daugiau kaip trys šimtai dienų, vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, šios knygos nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę, arba teismo sprendimu nustačius jo tėvystę.

5. Jeigu vaikas gimė išsituokusiai motinai po santuokos pabaigos nepraėjus trims šimtams dienų, vaiko motina, jos buvęs sutuoktinis ir vyras, pripažįstantis save gimusio vaiko tėvu, turi teisę paduoti teismui bendrą pareiškimą, prašydami vaiko tėvu įrašyti vyrą, pripažįstantį save vaiko tėvu. Teismo nutartimi patvirtinus tokį bendrą pareiškimą, kaip vaiko tėvas įrašomas ne buvęs motinos sutuoktinis, o vyras, pripažįstantis save vaiko tėvu.

ANTRASIS SKIRSNIS TĖVYSTĖS PRIPAŽINIMAS

3.141 straipsnis. Tėvystės pripažinimo sąlygos 1. Kai vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą, tėvystė gali būti pripažįstama pagal

asmens, laikančio save vaiko tėvu, pareiškimą.

109

2. Jei vaiką pagimdė motina, kuri yra susituokusi, arba kai vaikas gimė nepraėjus trims šimtams dienų po santuokos pasibaigimo, tėvystė gali būti pripažinta pareiškimu, jei yra nuginčyta vaiko motinos esančio ar buvusio sutuoktinio tėvystė.

3. Nuginčijus tėvystę, kuri buvo nustatyta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, naujas tėvystės pripažinimas pareiškimu negalimas.

4. Tėvystei pripažinti senaties terminai netaikomi.

3.142 straipsnis. Tėvystės pripažinimo tvarka 1. Vyras, laikantis save tėvu, turi teisę kartu su vaiko motina paduoti civilinės metrikacijos

įstaigai nustatytos formos notaro patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo. 2. Jei vaikui yra suėję dešimt metų, pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo civilinės

metrikacijos įstaigoje gali būti priimamas tik tuo atveju, kai yra vaiko rašytinis sutikimas. 3. Jei tėvystę pripažįstantis asmuo yra nepilnametis, paduodant civilinės metrikacijos

įstaigai pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, reikalaujamas jo tėvų, globėjų ar rūpintojų rašytinis sutikimas. Jeigu tėvai, globėjai ar rūpintojai tokio sutikimo neduoda, leidimą gali duoti teismas nepilnamečio prašymu.

3.143 straipsnis. Tėvystės pripažinimas, kol gims vaikas 1. Jei yra aplinkybių, dėl kurių vaikui gimus nebus galima paduoti pareiškimą dėl tėvystės

pripažinimo, vyras, laikantis save pradėto, bet dar negimusio vaiko tėvu, kartu su būsima vaiko motina gali civilinės metrikacijos įstaigai pagal būsimos vaiko motinos gyvenamąją vietą paduoti pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo vaiko motinos nėštumo laikotarpiu.

2. Paduodant pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, kol gims vaikas, kartu pateikiama medicinos įstaigos išduota pažyma apie nėštumą.

3. Jeigu vaiko motina, iki vaikui gimstant, sudarė santuoką su vyru, kuris padavė pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, ar su kitu vyru, gimusio vaiko tėvystės, remiantis šiuo pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, patvirtinti negalima.

4. Jeigu vaiko motina arba vyras, padavęs pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo iki vaikui gimstant, atšaukė jį, kol vaiko gimimas nebuvo įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje, vaiko kilmė iš tėvo, remiantis pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, neregistruojama.

3.144 straipsnis. Tėvystės pripažinimas be motinos sutikimo 1. Jei vaiko motina yra mirusi, neveiksni ar dėl kitų priežasčių negali paduoti pareiškimo

pripažinti tėvystę su vaiko tėvu, ar tėvystės pripažinti nesutinka nepilnamečio ar ribotai veiksnaus vyro, laikančio save vaiko tėvu, tėvai ar globėjai (rūpintojai), ar raštiškai sutikimo nepatvirtina vaikas, kuriam yra suėję dešimt metų, pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo gali būti pagrindas tėvystei registruoti, jei šį pareiškimą patvirtina teismas.

2. Nagrinėdamas pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, kai vaiko motina yra mirusi, neveiksni ar dėl kitų priežasčių negali paduoti pareiškimo kartu su vyru, laikančiu save vaiko tėvu, teismas turi iš vaiko tėvo pareikalauti įrodymų, patvirtinančių tėvystę.

3. Tėvystės pripažinimo pareiškimas negali būti registruojamas, jeigu dėl tėvystės pripažinimo nesutinka pilnametis vaikas.

3.145 straipsnis. Pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo patvirtinimo nagrinėjimas 1. Pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo teismas nagrinėja supaprastinto proceso tvarka. 2. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo patvirtinamas tėvystės pripažinimo pareiškimas,

per tris darbo dienas išsiunčiamas civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą. 3. Jei nagrinėjamą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo ginčija nepilnamečio, ribotai

veiksnaus vyro, laikančio save vaiko tėvu, tėvai ar globėjai (rūpintojai), pareiškimas perduodamas nagrinėti ieškinio teisena tėvystei nustatyti.

TREČIASIS SKIRSNIS TĖVYSTĖS NUSTATYMAS

3.146 straipsnis. Tėvystės nustatymo sąlygos

110

1. Jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė nepripažinta, tėvystę gali nustatyti teismas.

2. Jei vaikas gimė susituokusiai motinai arba jo kilmė iš tėvo yra patvirtinta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, tėvystės nustatymas galimas tik nuginčijus duomenis gimimo įraše apie tėvą.

3. Mirusio asmens tėvystę galima nustatyti tik tuo atveju, jei jis yra susilaukęs palikuonių.

3.147 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvystės nustatymo 1. Jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ar nuginčyti vaiko gimimo įraše duomenys apie

tėvą, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti vyras, laikantis save vaiko tėvu. Atsakovai pagal tokį ieškinį yra vaikas ir jo motina.

2. Jei vaiko tėvas atsisako pripažinti tėvystę pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo ar vaiko tėvas mirė, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali paduoti vaiko motina, vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija arba mirusio vaiko palikuonys.

3. Teismas, nustatęs tėvystę, įsiteisėjusį teismo sprendimą per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

3.148 straipsnis. Tėvystės nustatymo pagrindai 1. Pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį

išvados) ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai.

2. Jei atsakovas atsisako ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali tokį atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą.

KETVIRTASIS SKIRSNIS TĖVYSTĖS (MOTINYSTĖS) NUGINČIJIMAS

3.149 straipsnis. Tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąlygos 1. Duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. 2. Duomenų vaiko gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą, įrašytų remiantis įsiteisėjusiu ir

galutiniu teismo sprendimu, nuginčyti negalima.

3.150 straipsnis. Tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindai 1. Nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip

trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas.

2. Nuginčyti motinystę ar tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, galima tik įrodžius, kad vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai.

3.151 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo 1. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali asmuo, vaiko gimimo akto

įraše įrašytas kaip vaiko motina ar tėvas, asmuo, vaiko gimimo įraše neįrašytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip tėvas, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą.

2. Jei vaiko motina ar tėvas yra neveiksnūs arba ribotai veiksnūs, pareikšti ieškinį gali jo globėjai ar rūpintojai.

3. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo vyrui, kuris yra miręs, gali jo įpėdiniai, jeigu asmuo, įrašytas kaip vaiko tėvas, mirė nepasibaigus ieškinio senaties terminui, numatytam šio kodekso 3.152 straipsnyje.

3.152 straipsnis. Ieškinio senatis 1. Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų

ieškinio senaties terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į

111

teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.

2. Jeigu asmenys, įrašyti kaip vaiko motina ar tėvas, apie įrašymą jais sužinojo būdami nepilnamečiai ar neveiksnūs, vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai jie sulaukė pilnametystės arba tapo veiksniais.

3. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nuginčyta tėvystė (motinystė), per tris darbo dienas išsiunčiamas civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

3.153 straipsnis. Privalomas vaiko teisių apsaugos tarnybos dalyvavimas Nagrinėjant ginčus dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, tėvystės nustatymo, būtinas

valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas.

PENKTASIS SKIRSNIS DIRBTINIS APVAISINIMAS

3.154 straipsnis. Dirbtinio apvaisinimo teisinis reglamentavimas Dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus, tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo

būdu, motinystės ir tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai.

XI SKYRIUS TĖVŲ TEISĖS IR PAREIGOS VAIKAMS

PIRMASIS SKIRSNIS TĖVŲ VALDŽIA

3.155 straipsnis. Tėvų valdžios turinys 1. Vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi. 2. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata,

išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

3.156 straipsnis. Tėvų valdžios lygybė 1. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. 2. Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė

susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.

3.157 straipsnis. Atstovavimas vaikams 1. Tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus, išskyrus tėvus,

pripažintus neveiksniais teismo sprendimu. 2. Tėvai savo nepilnamečiams vaikams atstovauja pateikę vaiko gimimo liudijimą.

3.158 straipsnis. Nepilnamečių tėvų valdžia 1. Nepilnamečiai veiksnūs tėvai turi visas asmenines teises ir pareigas savo vaikams. 2. Nepilnamečiai neveiksnūs ar ribotai veiksnūs tėvai turi teisę kartu su savo vaiku gyventi

ir dalyvauti jį auklėjant. Tokiais atvejais vaikui yra skiriamas globėjas (rūpintojas) šios knygos nustatyta tvarka.

3. Sulaukę pilnametystės ar tapę veiksnūs, tėvai įgyja vaikams visas teises ir pareigas.

3.159 straipsnis. Privalomas tėvų valdžios vykdymas 1. Tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams

negalioja. 2. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. 3. Tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams. 4. Už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose.

112

3.160 straipsnis. Tėvų valdžios pabaiga 1. Tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės ar tapus veiksniam. 2. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko interesus, tėvų valdžia gali būti laikinai ar

neterminuotai apribota arba vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų šios knygos nustatyta tvarka.

ANTRASIS SKIRSNIS VAIKŲ TEISĖS IR PAREIGOS

3.161 straipsnis. Vaikų teisės 1. Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti

vardą ir pavardę. 2. Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato

ko kita. 3. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų

šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.

4. Vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai – į vaikų turtą. Vaikų turtinės teisės yra nustatytos šioje ir kitose šio kodekso knygose.

5. Vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios.

6. Tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia.

3.162 straipsnis. Vaikų pareigos Vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas.

3.163 straipsnis. Vaikų teisių užtikrinimas 1. Nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai. 2. Vaikų, kurie yra likę be tėvų globos, teises užtikrina globėjas (rūpintojas) šios knygos

nustatyta tvarka. 3. Nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą, savo teises gina pats. 4. Jei tėvai ar globėjai (rūpintojai) vaikų teises pažeidinėja, priemonių vaikų teisėms

užtikrinti gali imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras.

3.164 straipsnis. Nepilnamečio vaiko dalyvavimas užtikrinant jo teises 1. Kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti

savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai.

2. Jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, jis turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, o nuo keturiolikos metų – ir į teismą.

TREČIASIS SKIRSNIS ASMENINĖS TĖVŲ TEISĖS IR PAREIGOS

3.165 straipsnis. Tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinys 1. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir

vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis.

2. Tėvai privalo sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus. 3. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio

susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas.

3.166 straipsnis. Vardo vaikui suteikimas 1. Kiekvienam vaikui vardą suteikia tėvai.

113

2. Vaikui gali būti suteikiami du vardai. 3. Vaikui vardas (vardai) suteikiamas tėvų susitarimu. Tėvui ir motinai nesusitarus dėl

vaiko vardo, vardas vaikui suteikiamas teismo nutartimi. 4. Registruojant vaiko, kurio tėvai nežinomi, gimimą, vaikui vardą suteikia valstybinė

vaiko teisių apsaugos institucija.

3.167 straipsnis. Pavardės vaikui suteikimas 1. Kiekvienam vaikui yra suteikiama tėvų pavardė. 2. Jei tėvų pavardės skirtingos, vaikui suteikiama tėvo ar motinos pavardė tėvų susitarimu.

Tėvui ir motinai nesusitarus, vieno iš tėvų pavardė suteikiama teismo nutartimi. 3. Registruojant vaiko, kurio tėvai nežinomi, gimimą, vaikui pavardę suteikia valstybinė

vaikų teisių apsaugos institucija. 4. Vaiko vardo ir pavardės pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato teisingumo ministro

patvirtintos Civilinės metrikacijos taisyklės.

3.168 straipsnis. Vaiko gyvenamoji vieta 1. Nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma pagal šio kodekso antrosios knygos

normas. 2. Vaikas negali būti išskirtas su tėvais prieš jo norą, išskyrus šioje knygoje numatytus

atvejus. 3. Tėvai turi teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius vaikus iš kiekvieno asmens,

laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą.

3.169 straipsnis. Vaiko gyvenamoji vieta tėvams gyvenant skyrium 1. Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. 2. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji

vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. 3. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji

vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

3.170 straipsnis. Skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant

1. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.

2. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena.

3. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.

4. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas.

5. Tėvas ar motina, gyvenantys su vaiku skyrium, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Atsisakyti suteikti informaciją galima tik tuo atveju, jei yra grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, taip pat įstatymų nustatytais atvejais.

6. Įstaigų, organizacijų ar kitokių institucijų ir fizinių asmenų atsisakymas tėvams suteikti informaciją apie jų vaikus gali būti skundžiamas teismui.

3.171 straipsnis. Bendravimas su vaiku ir dalyvavimas jį auklėjant ypatingomis situacijomis

Su vaiku, kuris patekęs į ypatingą situaciją (sulaikymas, areštas, laisvės atėmimo bausmės atlikimas, buvimas stacionarinėje gydymo įstaigoje ir pan.), tėvai bendrauja ir dalyvauja jį auklėjant įstatymų nustatyta tvarka.

3.172 straipsnis. Kitų giminaičių bendravimas su vaiku

114

Tėvai (jei jų nėra – globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus.

KETVIRTASIS SKIRSNIS GINČAI DĖL VAIKŲ

3.173 straipsnis. Ginčai dėl vaiko vardo ir pavardės 1. Kreiptis su prašymu į teismą suteikti vaikui vardą ar pavardę, kai tėvai nesusitaria, turi

teisę vaiko tėvas, motina ar neveiksnių nepilnamečių tėvų tėvai (globėjai, rūpintojai). 2. Teismas prašymą suteikti vaikui vardą ar pavardę nagrinėja supaprastinto proceso

tvarka ir vaikui vardą ar pavardę suteikia nutartimi, išklausęs tėvus ar gavęs jų rašytinius paaiškinimus.

3.174 straipsnis. Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo 1. Kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo gali vaiko tėvas, motina, taip

pat nepilnamečių tėvų, neturinčių visiško veiksnumo, tėvai, globėjai (rūpintojai). 2. Teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko

norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.

3.175 straipsnis. Ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant

1. Kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos gali vaiko tėvas ar motina, neveiksnių nepilnamečių tėvų tėvai (globėjai, rūpintojai).

2. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

3.176 straipsnis. Ginčai dėl vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais 1. Jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas bendrauti vaikams su artimaisiais giminaičiais,

valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams bendrauti su vaikais.

2. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali atsisakyti įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais giminaičiais, jei toks bendravimas yra priešingas vaiko interesams.

3. Jei tėvai nevykdo valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos įpareigojimo ar artimieji giminaičiai nesutinka su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos sprendimu, kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su jų vaiku, artimieji giminaičiai gali kreiptis į teismą.

4. Teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais giminaičiais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.

3.177 straipsnis. Vaiko teisė reikšti savo nuomonę Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo

pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.

3.178 straipsnis. Privalomas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas

1. Nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas.

2. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus.

115

PENKTASIS SKIRSNIS TĖVŲ VALDŽIOS APRIBOJIMAS

3.179 straipsnis. Vaikų ir tėvų atskyrimas 1. Tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių

objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Jei nepalankios aplinkybės susiklosto vienam iš tėvų, o kitas gali gyventi kartu su vaiku ir auklėti jį, vaikas atskiriamas tik nuo to iš tėvų.

2. Atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, pagrįstos giminyste.

3. Atskyrus vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), tėvai netenka teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų. Kitomis teisėmis tėvai gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku.

3.180 straipsnis. Tėvų valdžios apribojimo sąlygos, būdai ir pasekmės 1. Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja

tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo.

2. Laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.

3. Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Apribojus tėvų valdžią neterminuotai, be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas.

4. Tėvų valdžios apribojimas taikomas tik dėl tų vaikų ir tik tam iš tėvų, dėl kurio priimtas teismo sprendimas.

3.181 straipsnis. Tėvų valdžios apribojimo panaikinimas ar tėvų valdžios apribojimo būdo pakeitimas kitu

1. Vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) panaikinamas išnykus aplinkybėms, dėl kurių vaikas nuo tėvų atskirtas.

2. Tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti panaikinamas, jei įrodoma, kad tėvai (tėvas ar motina) pakeitė savo elgesį ir gali auklėti vaiką, ir jei tėvų valdžios apribojimo panaikinimas neprieštarauja vaiko interesams.

3. Jei aplinkybės pasikeitė, tačiau nėra pakankamo pagrindo visiškai panaikinti neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, jis gali būti pakeistas laikinu apribojimu.

4. Jei paaiškėja, kad panaikinus tėvų valdžios laikiną ar neterminuotą apribojimą lieka sąlygos, dėl kurių vaikas negali gyventi kartu su tėvais, tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti pakeistas vaiko atskyrimu nuo tėvų.

5. Jei atskirti tėvai (tėvas ar motina) nuo vaikų savo tėvų valdžią naudoja priešingai vaikų interesams, jiems gali būti taikomas laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas.

6. Tėvų valdžios apribojimą galima panaikinti tik tuomet, jei vaikas neįvaikintas.

3.182 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvų valdžios apribojimo ar apribojimo panaikinimo

1. Prašymą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali paduoti vaiko tėvai, artimieji giminaičiai, valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija, prokuroras.

2. Ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo gali pareikšti vienas iš tėvų, vaiko artimieji giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras ar vaiko globėjas (rūpintojas).

3. Ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas.

116

4. Prašymą panaikinti vaiko atskyrimą nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali paduoti tėvai, vienas iš tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas), artimieji vaiko giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras.

3.183 straipsnis. Tėvų valdžios apribojimo prašymų nagrinėjimas 1. Prašymai dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų panaikinimo nagrinėjami supaprastinto proceso

tvarka. Jei paaiškėja, kad yra pagrindas tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai apriboti, prašymas perduodamas nagrinėti ieškinio teisena.

2. Teismas, nagrinėjantis ieškinius dėl tėvų valdžios apribojimo bei perduotus nagrinėti ieškinine tvarka pareiškimus dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų, nesaistomas pareikštų reikalavimų ir priima sprendimą atsižvelgdamas į susidariusią padėtį ir vaiko interesus.

3. Teismas išklauso vaiko, galinčio suformuluoti savo pažiūras, nuomonę ir į tai atsižvelgia.

4. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu skiria vaikui globą (rūpybą) ir nustato jo gyvenamąją vietą.

3.184 straipsnis. Privalomas valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos dalyvavimas

1. Nagrinėjant bylą dėl tėvų valdžios apribojimo, privalo dalyvauti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.

2. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos gyvenimo sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Šią išvadą teismas vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

XII SKYRIUS TURTINĖS VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO TEISĖS IR PAREIGOS

PIRMASIS SKIRSNIS TĖVŲ TEISĖS IR PAREIGOS, SUSIJUSIOS SU JŲ VAIKAMS

PRIKLAUSANČIU TURTU

3.185 straipsnis. Nepilnamečių vaikų turto tvarkymas 1. Turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Tėvų

uzufrukto teisė negali būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar suvaržyta, iš jos taip pat negali būti išieškoma.

2. Tėvai savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą tvarko bendru sutarimu. Tarp tėvų kilus ginčui dėl turto tvarkymo, bet kuris iš jų turi teisę kreiptis į teismą su prašymu nustatyti turto tvarkymo tvarką.

3. Jeigu tėvai ar vienas iš jų netinkamai tvarko savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą, darydami žalą nepilnamečio turtiniams interesams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti nušalinti tėvus nuo nepilnamečiui priklausančio turto tvarkymo. Jei yra pagrindas, teismas nušalina tėvus nuo jų nepilnamečio vaiko turto tvarkymo, panaikina tėvų uzufrukto teisę į vaiko turtą bei skiria kitą asmenį nepilnamečiui priklausančio turto administratoriumi. Kai išnyksta nušalinimo pagrindai, teismas gali leisti tėvams toliau tvarkyti jų nepilnamečių vaikų turtą uzufrukto teisėmis.

3.186 straipsnis. Tėvų pareigos tvarkant nepilnamečių vaikų turtą 1. Tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais. 2. Pajamas ir vaisius, gaunamus iš nepilnamečiam vaikui priklausančio turto, tėvai gali

naudoti šeimos reikmėms, atsižvelgdami į vaiko interesus. 3. Nepilnamečio vaiko turtą tvarkantys tėvai neturi teisės tiesiogiai ar per tarpininkus

įsigyti savo nuosavybėn šio turto ar teisių į jį. Ši nuostata taip pat taikoma parduodant nepilnamečio turtą ar teises į jį varžytynėse. Ieškinį dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais gali pareikšti vaikas ar jo įpėdiniai.

4. Nepilnamečio vaiko tėvams draudžiama sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią jie įgytų reikalavimo teisę į savo nepilnamečio vaiko turtą ar jo teises.

117

3.187 straipsnis. Nepilnamečių vaikų turtas, kuriam uzufruktas netaikomas Tėvai neturi teisės tvarkyti uzufrukto teisėmis savo nepilnamečių vaikų turto, kuris yra: 1) įgytas vaiko už savo paties uždirbtas lėšas; 2) skirtas vaiko lavinimo, jo pomėgių tenkinimo ar laisvalaikio organizavimo tikslams; 3) vaikui dovanotas ar jo paveldėtas su sąlyga, kad tam turtui nebus nustatomas

uzufruktas.

3.188 straipsnis. Sandoriai, susiję su nepilnamečio vaiko turtu 1. Be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės: 1) perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį; 2) savo nepilnamečių vaikų vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą; 3) sudaryti nepilnamečių vaikų turto nuomos sutartį ilgesniam nei penkerių metų terminui; 4) nepilnamečių vaikų vardu sudaryti arbitražinį susitarimą; 5) nepilnamečių vaikų vardu sudaryti paskolos sutartį, jeigu sutarties suma viršija keturių

minimalių algų dydį; 6) investuoti nepilnamečių vaikų pinigines lėšas, jeigu jų suma viršija dešimties minimalių

mėnesinių algų dydį. 2. Jeigu sudarant sandorį kyla interesų konfliktas tarp tų pačių tėvų nepilnamečių vaikų

arba tarp nepilnamečio vaiko ir jo tėvų, bet kurio iš tėvų prašymu teismas tam sandoriui sudaryti skiria ad hoc globėją.

3. Jeigu kyla interesų konfliktas tarp nepilnamečio vaiko ir vieno iš jo tėvų, vaiko interesams atstovauja ir sandorius sudaro tas iš tėvų, tarp kurio ir vaiko nėra interesų konflikto.

4. Pažeidus šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytas normas, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal vaiko, vieno iš jo tėvų ar jų įpėdinių ieškinį.

3.189 straipsnis. Draudimas perleisti ar suvaržyti uzufrukto teisę 1. Nepilnamečių vaikų tėvams, tvarkantiems savo vaikų turtą uzufrukto teise, draudžiama

perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti uzufrukto teisę. 2. Pagal nepilnamečių vaikų tėvų kreditorių reikalavimus negali būti išieškoma iš

nepilnamečių vaikų turto ar iš jų tėvų uzufrukto teisės.

3.190 straipsnis. Uzufrukto teisė, kai turtą tvarko tik vienas iš tėvų 1. Jeigu tėvų valdžia priklauso tik vienam iš nepilnamečio vaiko tėvų, tai vaiko turtą

uzufrukto teise tvarko tik šis tėvas arba motina. Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas.

2. Jei nepilnamečio vaiko tėvas (motina) sudaro naują santuoką, jis (ji) išsaugo uzufrukto teisę į nepilnamečio vaiko turtą, tačiau privalo pervesti į vaiko sąskaitą visas turto duodamas pajamas ir atskirai sutvarkyti vaisių apskaitą, kurie viršija išlaidas vaiko ugdymui (auklėjimui, lavinimui, materialiniam aprūpinimui). Jeigu naujas vaiko tėvo (motinos) sutuoktinis vaiką įvaikina, tai jis taip pat įgyja turto tvarkymo teisę.

3.191 straipsnis. Turto tvarkymo ir uzufrukto teisės pabaiga 1. Tėvai netenka teisės tvarkyti uzufrukto teise savo nepilnamečių vaikų turtą, kai: 1) įstatymų nustatyta tvarka nepilnametis emancipuojamas; 2) įstatymų nustatyta tvarka nepilnametis sudaro santuoką; 3) vaikas sulaukia pilnametystės; 4) teismas nušalina tėvus nuo turto tvarkymo; 5) teismas atskiria vaikus nuo tėvų ar apriboja tėvų valdžią. 2. Jeigu pasibaigus uzufrukto teisei vaiko tėvai (ar vienas iš jų, su kuriuo gyvena vaikas) ir

toliau naudojasi vaiko turtu, jie privalo grąžinti vaikui turtą ir visas iš vaiko turto gautas pajamas ir vaisius nuo to momento, kai to pareikalavo vaikas ar jo atstovas.

ANTRASIS SKIRSNIS VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO IŠLAIKYMO PAREIGOS

3.192 straipsnis. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus

118

1. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu.

2. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

3. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

3.193 straipsnis. Tėvų susitarimas dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo 1. Nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu (šio kodekso 3.51

straipsnis) arba pradėdami gyventi skyrium (šio kodekso 3.73 straipsnis), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas (šio kodekso 3.53 straipsnis).

2. Nepilnamečių vaikų tėvai gali sudaryti sutartį dėl savo vaikų materialinio išlaikymo taip pat ir nutraukiant santuoką kitais pagrindais.

3. Jeigu vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

3.194 straipsnis. Išlaikymo priteisimas 1. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo

nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį.

2. Išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo šios knygos nustatyta tvarka.

*3. Išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas, arba kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų.

4. Priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės; 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta. 5. Kai asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirė, išlaikymo pareiga pereina jo

įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, nesvarbu, koks palikimo priėmimo būdas pagal šio kodekso penktosios knygos normas.

*Pastaba. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 171-6319) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pilnamečiam asmeniui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2571, 2004-11-11, Žin., 2004, Nr. 171-6319 (2004-11-26) Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 65-2529 (2007-06-12)

3.195 straipsnis. Išlaikymo pareiga atskyrus vaikus nuo tėvų Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba

apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas.

3.196 straipsnis. Išlaikymo forma ir dydis 1. Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie

nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą.

119

2. Kol bus išnagrinėta byla, teismas nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą.

3.197 straipsnis. Priverstinis įkeitimas (hipoteka) Prireikus teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nustato tėvų (ar vieno

iš jų) turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Jeigu teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto įstatymų nustatyta tvarka.

3.198 straipsnis. Išlaikymo priteisimas, kai išlaikymas turi būti mokamas dviem ar daugiau vaikų

1. Teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius.

2. Išieškota išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių (ligos ir kt.) yra būtina nukrypti nuo lygybės principo.

3.199 straipsnis. Pajamų, iš kurių išskaitomas priteistas išlaikymas, rūšys Nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo

(motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jų pajamų rūšių.

3.200 straipsnis. Išlaikymo priteisimo momentas Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo

įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

3.201 straipsnis. Išlaikymo dydžio ir formos pakeitimas 1. Teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos

institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis.

2. Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Prireikus teismas gali priteisti atlyginti ir būsimas vaiko gydymo išlaidas.

3. Teismas pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų prašymą gali pakeisti priteisto išlaikymo formą.

3.202 straipsnis. Išlaikymo išieškojimas, kai vaikui nustatyta globa (rūpyba) 1. Jeigu vaikui yra nustatyta globa (rūpyba), tai išlaikymas išieškomas globėjui

(rūpintojui), kuris privalo naudoti gautą išlaikymą išimtinai vaiko interesams. 2. Jeigu vaikas, kuriam priteistas išlaikymas, gyvena vaikų globos institucijoje, išlaikymas

išieškomas ir mokamas vaikų globos institucijai. Tokiu atveju vaikų globos institucija atidaro kiekvieno išlaikymą gaunančio vaiko sąskaitą valstybės kontroliuojamoje kredito įstaigoje. Šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis įstatymų nustatyta tvarka savo interesais gali disponuoti tik pats vaikas ar vaiko interesais – jo globėjas (rūpintojas).

3.203 straipsnis. Išlaikymo naudojimas 1. Vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams. 2. Vaikui skirtas išlaikymas, kurį jo tėvai, globėjai (rūpintojai) panaudoja ne vaiko

interesams, yra išieškomas iš asmens, panaudojusio išlaikymą ne vaiko interesams, turto pagal vaiko atstovų, valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį.

3.204 straipsnis. Valstybės išlaikomi vaikai 1. Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš

tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. 2. Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė. 3. Valstybė, teikusi išlaikymą nepilnamečiams vaikams pagal šį straipsnį, turi atgręžtinio

reikalavimo teisę išieškoti vaikui suteiktas išlaikymo lėšas iš vaiko tėvų ar kitų jo pilnamečių artimųjų giminaičių, jeigu jie neteikė vaikui išlaikymo dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis.

120

3.205 straipsnis. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus 1. Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais

rūpintis. 2. Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo

sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų. 3. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį. 4. Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę

padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų.

3.206 straipsnis. Atsisakymas priteisti išlaikymą tėvams 1. Teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus,

jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. 2. Jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų nuolatinai dėl pačių tėvų kaltės, tokie tėvai

neturi teisės į išlaikymą.

3.207 straipsnis. Nedarbingų tėvų papildomų išlaidų kompensacija 1. Jeigu pilnamečiai vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, teismas pagal tėvų ieškinį

gali iš vaikų priteisti papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys.

2. Teismas, priteisdamas tokių papildomų išlaidų kompensaciją, turi atsižvelgti į tėvų ir vaikų šeiminę ir turtinę padėtį bei kitas bylai svarbias aplinkybes.

3.208 straipsnis. Išlaikymo indeksavimas Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, išlaikymo suma indeksuojama

kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

V DALIS ĮVAIKINIMAS

XIII SKYRIUS ĮVAIKINIMO SĄLYGOS IR TVARKA

3.209 straipsnis. Vaikai, kuriuos leidžiama įvaikinti 1. Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais. 2. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą),

išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.

3. Įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus. 4. Neleidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių. 5. Įvaikintą vaiką leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui. 6. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai negalima

užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu.

3.210 straipsnis. Asmenys, turintys teisę įvaikinti 1. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų,

tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims.

2. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių.

3. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali. 4. Įvaikintojai negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais,

asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės.

121

5. Asmenys, norintys įsivaikinti vaiką (išskyrus vaiko motinos (tėvo) sutuoktinį ir giminaičius), turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija.

6. Jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, teikiama:

1) giminaičiams; 2) sutuoktiniams; 3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu; 4) Lietuvos Respublikos piliečiams; 5) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius; 6) asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti.

3.211 straipsnis. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko 1. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip

aštuoniolika metų. 2. Įvaikinant savo sutuoktinio vaikus arba įvaikius, amžiaus skirtumas, nustatytas šio

straipsnio 1 dalyje, teismo gali būti sumažintas iki penkiolikos metų.

3.212 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti 1. Įvaikinimui būtinas vaiko tėvų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. 2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, būtinas jų tėvų arba globėjų

(rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.

3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis.

4. Patvirtinęs tėvų (globėjų, rūpintojų) rašytinį sutikimą, teismas nutartimi tėvams (globėjams, rūpintojams) išaiškina šio kodekso 3.227 straipsnyje nustatytas įvaikinimo pasekmes ir tėvų teisę atšaukti savo duotą sutikimą.

5. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.

3.213 straipsnis. Tėvų sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimas 1. Tėvai savo duotą sutikimą įvaikinti gali atšaukti, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo

sprendimas. 2. Pareiškimą dėl sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimo tėvai turi įteikti valstybinei

įvaikinimo institucijai. Jei vaikas įvaikintas, valstybinė įvaikinimo institucija apie tai praneša tėvams, neatskleisdama įvaikintojų. Prašymą įteikus iki dienos, kurią turi būti nagrinėjamas teisme prašymas dėl įvaikinimo, valstybinė įvaikinimo institucija praneša teismui, nagrinėjančiam šį prašymą, apie sutikimo atšaukimą ir pasiunčia sutikimo atšaukimo pareiškimą nagrinėti tą sutikimą patvirtinusiam teismui. Prašymo dėl įvaikinimo nagrinėjimas sustabdomas, kol bus išspręstas sutikimo atšaukimo klausimas.

3. Teismas nepatvirtina sutikimo įvaikinti atšaukimo, jei nuo tėvų valdžios apribojimo yra praėję vieneri metai ir tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas arba jeigu nustato, jog tėvai duotą sutikimą atšaukia tik siekdami materialinės naudos.

3.214 straipsnis. Įvaikinimas be tėvų sutikimo Įvaikinamo vaiko tėvų sutikimo nereikalaujama, jeigu tėvai yra nežinomi ar mirę, jeigu

tėvams neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jeigu tėvai pripažinti neveiksniais arba paskelbti mirusiais.

3.215 straipsnis. Įvaikinamo vaiko sutikimas 1. Kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas.

Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima.

122

2. Kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties interesams.

3.216 straipsnis. Įvaikintojo sutuoktinio sutikimas įvaikinti 1. Jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas

įvaikinti. 2. Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą

dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jei sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu.

3.217 straipsnis. Pasirengimo įvaikinti patikrinimas 1. Valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai išsiaiškina, ar

būsimiems įtėviams nėra šio kodekso trečiojoje knygoje numatytų kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuoto socialinio darbuotojo išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.

3. Ar įtėviai turi tinkamas sąlygas ir deramai pasirengę įvaikinimui, nusprendžia teismas, nagrinėjantis prašymą dėl įvaikinimo.

4. Būsimiesiems įtėviams, ketinantiems įvaikinti vaiką užsienyje, išvadą, ar nėra įstatymų numatytų kliūčių įvaikinti ir ar būsimieji įtėviai tinkamai pasirengę įvaikinti, nutartimi patvirtina Vilniaus apygardos teismas.

3.218 straipsnis. Duomenų apie įvaikinamą vaiką pateikimas 1. Valstybinė įvaikinimo institucija pateikia teismui duomenis apie įvaikinamo vaiko

kilmę, vystymąsi, sveikatos būklę ir šeimą. 2. Duomenis apie galimus įvaikinti vaikus iki prašymo įvaikinti padavimo teismui

valstybinė įvaikinimo institucija privalo pateikti visiems asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti eilę.

3.219 straipsnis. Įvaikinimo apskaita 1. Asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų įvaikinti, apskaitą tvarko valstybinė

įvaikinimo institucija, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė. 2. Teismas, priėmęs sprendimą neterminuotai apriboti tėvų valdžią ar nutartimi patvirtinęs

tėvų rašytinį sutikimą įvaikinti tų tėvų vaiką, įsiteisėjusį teismo sprendimą ar nutartį per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.

3. Suėjus vieneriems metams nuo laikino tėvų valdžios apribojimo, valstybinė įvaikinimo institucija išsiaiškina, ar tėvams nepanaikintas tėvų valdžios apribojimas. Jei tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas, jų vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą.

3.220 straipsnis. Prašymų įvaikinti nagrinėjimas 1. Lietuvos Respublikos piliečių prašymus įvaikinti nagrinėja apylinkės teismai pagal

pareiškėjo arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą, dalyvaujant pareiškėjams ir valstybinės įvaikinimo institucijos atstovui.

2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.

3. Prašymas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Įsiteisėjusį teismo sprendimą teismas per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

3.221 straipsnis. Įvaikinimo konfidencialumas 1. Įvaikinimo bylą teismas nagrinėja uždarame teismo posėdyje. 2. Be įtėvių sutikimo, kol vaikas sulaukia pilnametystės, negali būti atskleisti duomenys

apie įvaikinimą.

123

3. Vaikui nuo keturiolikos metų, taip pat buvusiems vaiko artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar kitiems asmenims teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jei ši informacija reikalinga dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių.

3.222 straipsnis. Vaiko perkėlimas į šeimą iki įvaikinimo 1. Būsimiems įtėviams valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu ar savo iniciatyva

teismas iki įvaikinimo gali nustatyti nuo šešių iki dvylikos mėnesių bandomąjį laiką ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą. Jei priimama nutartis perkelti vaiką į šeimą, įvaikinimo bylos nagrinėjimas sustabdomas.

2. Bandomasis laikas gali būti skiriamas atsižvelgiant į būsimų įtėvių ir vaiko psichologinį pasirengimą įvaikinti, būsimų įtėvių ir įvaikio bendravimo trukmę iki prašymo įvaikinti ir kitas aplinkybes, dėl kurių gali kilti abejonių, ar vaikas pritaps įvaikintojų šeimoje.

3. Teismo nutartimi vaiką perkėlus į šeimą iki įvaikinimo, vaiko ir būsimų įvaikintojų tarpusavio teisės ir pareigos, išskyrus paveldėjimo, prilyginamos vaikų ir tėvų pagal kilmę tarpusavio teisėms bei pareigoms.

4. Įvaikinę vaiką, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo. Teismas tai pažymi teismo sprendime.

3.223 straipsnis. Pirmenybė įvaikinti 1. Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli asmenys, pirmenybė suteikiama tokia eile: 1) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius; 2) giminaičiams; 3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu; 4) sutuoktiniams. 2. Jei įvaikinti vaiką pareiškia norą keli tos pačios eilės asmenys, įsivaikina tas, kuris

pirmas įtrauktas į apskaitą įvaikinti.

3.224 straipsnis. Įvaikinimas užsienio valstybės piliečiui 1. Užsienio valstybės piliečiui, įvaikinančiam vaiką, taikomos šio kodekso 3.209–3.221

straipsniuose nustatytos taisyklės. 2. Be šio kodekso 3.209–3.221 straipsniuose nustatytų taisyklių, įvaikinimas užsienio

valstybės piliečiams galimas, jeigu: 1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos

Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką; 2) vaiko, auklėjamo ir išlaikomo šeimoje ar šeimynoje, šeimos ar šeimynos tėvai duoda

teismui rašytinį sutikimą įvaikinti; 3) vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti. 3. Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos tėvų,

globėjo (rūpintojo) sutikimo. 4. Kai vaikas įvaikinamas kitoje valstybėje, turi būti imamasi visų reikiamų priemonių,

kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos materialinės naudos.

5. Sprendžiant klausimą dėl vaiko įvaikinimo užsienio valstybės piliečiui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, reikalavimus.

3.225 straipsnis. Įvaikinimo, atlikto užsienyje, pripažinimas Įvaikinimas, atliktas užsienyje, pripažįstamas tarptautinių sutarčių ir šio kodekso

pirmosios knygos normų nustatyta tvarka ir sąlygomis.

3.226 straipsnis. Vaikų, užsienio valstybės piliečių, įvaikinimas

124

1. Vaikai – užsienio valstybės piliečiai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje –įvaikinami šio skyriaus nustatyta tvarka, jeigu tarptautinėje sutartyje arba susitarime su atitinkama užsienio valstybe ir Lietuvos Respublika nėra nustatyta kitokia jų įvaikinimo tvarka.

2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti vaikus nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.

XIV SKYRIUS ĮVAIKINIMO TEISINĖS PASEKMĖS

3.227 straipsnis. Įvaikinimo pasekmės 1. Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio

asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę.

2. Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo, išskyrus šio kodekso 3.222 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį.

3.228 straipsnis. Įvaikio vardas ir pavardė 1. Teismo sprendimu įvaikintam vaikui suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas

vaiko vardas, jeigu vardą pakeisti sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę. 2. Įtėvių ir įvaikio, galinčio išreikšti savo nuomonę, prašymu vaikui gali būti paliekama

buvusi pavardė pagal kilmę. 3. Kai dėl įvaikio pavardės ar vardo nesutaria įtėviai tarp savęs ar su vaiku, pavardės ar

vardo pakeitimo klausimą išsprendžia teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus.

VI DALIS KITŲ ŠEIMOS NARIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

XV SKYRIUS BENDRAS GYVENIMAS NEĮREGISTRAVUS SANTUOKOS

3.229 straipsnis. Taikymo ribos Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo

partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.

3.230 straipsnis. Turtas, kurio teisinį režimą nustato šio skyriaus normos 1. Šio skyriaus normos nustato šiame straipsnyje numatyto turto teisinį režimą, jeigu

sugyventiniai šį turtą bendrai įgijo ir bendrai naudoja. 2. Sugyventinių bendrai naudojamu turtu pripažįstama: 1) bendrai įgytas gyvenamasis namas ar butas, kurį sugyventiniai naudoja bendrai

gyvendami; 2) vieno iš sutuoktinių nuomos, uzufrukto teisė ar kitokia teisė naudotis gyvenamuoju

namu ar butu, kurį sugyventiniai naudoja bendrai gyvendami; 3) bendrai įgytas nekilnojamasis daiktas, susijęs su bendram gyvenimui naudojamu

gyvenamuoju namu ar butu, jeigu šis nekilnojamasis daiktas sugyventinių bendrai naudojamas; 4) baldai ir kiti namų apyvokos daiktai, kuriuos sugyventiniai bendrai įgyja ir naudoja,

išskyrus daiktus, kuriuos sugyventiniai individualiai naudoja. 3. Šio skyriaus normos netaikomos turtui, kurį sugyventiniai naudoja rekreacijai (sodas,

vasarnamis ir pan.).

3.231 straipsnis. Sugyventinių bendrai naudojamo turto teisinis režimas 1. Jeigu šio kodekso 3.230 straipsnyje nurodyti nekilnojamieji daiktai ar teisės į jį

įregistruoti vieno sugyventinio vardu, abu sugyventiniai bendru prašymu gali nurodyti atitinkamam viešam registrui įrašyti reikiamą įrašą apie tai, kad šiuos daiktus ar teises į juos abu

125

sugyventiniai bendrai naudoja. Tokiame prašyme esančių sugyventinių parašų tikrumą turi patvirtinti notaras.

2. Sugyventiniai turi teisę sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie nustato bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tokiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.101–3.108 straipsnių nuostatos.

3.232 straipsnis. Bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimas Visas turtas, kurį sugyventiniai įgijo bendrai gyvendami ar naudojo bendrai, gali būti

padalytas vieno sugyventinio reikalavimu teismo tvarka, pasibaigus jų bendram gyvenimui arba vienam mirus, jeigu sugyventiniai nebuvo sudarę notarine tvarka patvirtintos sutarties dėl turto padalijimo.

3.233 straipsnis. Teisės disponuoti bendrai naudojamu turtu apribojimai 1. Sugyventinis be kito sugyventinio rašytinio sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar

kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti jų bendrai įgytą ir naudojamą turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį.

2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu sugyventinis negali duoti tokio sutikimo dėl savo neveiksnumo arba jo sutikimo neįmanoma gauti dėl kitokių svarbių priežasčių. Tokiu atveju leidimą sudaryti sandorį kito sugyventinio prašymu gali duoti teismas.

3. Sandoriai, kurie buvo sudaryti pažeidus šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas taisykles, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal sutikimo nedavusio sugyventinio ieškinį, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo, kuriam turtas perleistas, įkeistas ar išnuomotas, buvo sąžiningas. Pareikšti ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu sugyventinis turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį sandorį.

3.234 straipsnis. Bendrai naudojamo turto padalijimo tvarka 1. Kad padalytų bendrai sugyventinių įgytą ir naudojamą turtą šio kodekso 3.232

straipsnyje nurodytais atvejais, teismas nustato sugyventinių bendrai įgytą ir naudojamą turtą ir kiekvieno jų atskirą turtą. Kai nustatomas sugyventinių bendrai įgytas ir naudojamas turtas, atimamos sutuoktinių bendros skolos, kurias sugyventiniai turėjo pasibaigus jų bendram gyvenimui.

2. Likęs bendrai įgytas ir naudojamas turtas, atskaičiavus sugyventinių bendras skolas, padalijamas tarp jų lygiomis dalimis, išskyrus šio straipsnio numatytas išimtis.

3. Nuo lygių dalių principo teismas turi teisę nukrypti, jeigu, atsižvelgiant į sugyventinių nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių bendro gyvenimo trukmę, jų amžių, sveikatą, turtinę padėtį, asmeninį indėlį į bendro turto sukaupimą bei kitas svarbias aplinkybes, būtų teisinga ir protinga vienam sugyventiniui priteisti didesnę turto dalį.

4. Gyvenamasis namas ar butas gali būti paliktas sugyventiniui, kuriam, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą, turtinę padėtį, jo nepilnamečių vaikų interesus bei kitas svarbias aplinkybes, jis yra reikalingesnis. Tokiu atveju šio sugyventinio kito turto dalis mažinama. Jeigu gyvenamojo namo ar buto vertė viršijo sugyventinio, kuriam jie priteisti, dalį, jis turi išmokėti kitam sugyventiniui kompensaciją pinigais.

5. Gyvenamasis namas ar butas, kuris priklausė nuosavybės teise vienam sugyventiniui prieš prasidedant jų bendram gyvenimui, gali būti paliktas uzufrukto teise kitam, jeigu šis sugyventinis turi bendrų nepilnamečių vaikų arba dėl savo sveikatos, amžiaus ar dėl kitokių svarbių aplinkybių neturi savo gyvenamosios patalpos.

6. Kitas turtas, nenumatytas šio kodekso 3.230 straipsnyje, kuris buvo įgytas ar prižiūrimas panaudojant abiejų sugyventinių lėšas, dalijamas pagal bendrosios dalinės nuosavybės taisykles.

3.235 straipsnis. Teisė naudotis gyvenamąja patalpa 1. Teismas, atsižvelgdamas į bendro gyvenimo trukmę, sugyventinių nepilnamečių vaikų

interesus, sugyventinių amžių, sveikatą, turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes, turi teisę palikti naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa tam sugyventiniui, kuriam ta gyvenamoji patalpa reikalingesnė.

126

2. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali įpareigoti sugyventinį, kuriam palikta teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa, išmokėti kitam sugyventiniui piniginę kompensaciją, susijusią su kitos gyvenamosios patalpos ieškojimo ir persikėlimo išlaidomis.

XVI SKYRIUS KITŲ ŠEIMOS NARIŲ TARPUSAVIO IŠLAIKYMO PAREIGOS

3.236 straipsnis. Pilnamečio brolio (sesers) pareiga išlaikyti nepilnametį brolį (seserį) 1. Pilnametis brolis (sesuo), turintis galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingą

nepilnametį brolį (seserį), neturintį tėvų arba negalintį gauti jų išlaikymo. 2. Išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomos šios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio

normos.

3.237 straipsnis. Vaikaičių ir senelių tarpusavio išlaikymas 1. Pilnamečiai vaikaičiai, turinys galimybę, privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos

reikalingus senelius. 2. Seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius

vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo. 3. Išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomos šios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio

normos.

VII DALIS GLOBA IR RŪPYBA

XVII SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

3.238 straipsnis. Globa 1. Globa yra nustatoma siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus fizinio

asmens teises ir interesus. 2. Asmens globa apima ir jo turto globą, tačiau prireikus turtui valdyti ir tvarkyti gali būti

paskirtas turto administratorius.

3.239 straipsnis. Rūpyba 1. Rūpyba yra nustatoma siekiant apsaugoti ir apginti ribotai veiksnaus fizinio asmens

teises ir interesus. 2. Asmens rūpyba apima ir jo turto rūpybą, tačiau prireikus turtui valdyti ir tvarkyti gali

būti paskirtas turto administratorius.

3.240 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo teisinė padėtis 1. Globėjas ir rūpintojas yra savo globotinių atstovai pagal įstatymą ir gina neveiksnių ar

ribotai veiksnių asmenų teises ir interesus be specialaus pavedimo. 2. Globėjas turi teisę sudaryti atstovaujamo neveiksnaus asmens vardu ir interesais visus

būtinus sandorius. 3. Rūpintojas duoda sutikimą ribotai veiksniam asmeniui sudaryti sandorį, kurio šis negali

sudaryti savarankiškai, taip pat padeda ribotai veiksniam asmeniui įgyvendinti kitas jo teises ar įvykdyti pareigas bei saugo jo teises ir teisėtus interesus nuo trečiųjų asmenų piktnaudžiavimo.

3.241 straipsnis. Globos ir rūpybos institucijos 1. Globos ir rūpybos institucijos yra savivaldybių ar apskričių institucijos, kurios prižiūri ir

kontroliuoja globėjų ir rūpintojų veiklą. 2. Asmenų, teismo pripažintų neveiksniais ar ribotai veiksniais, esančių gydymo,

auklėjimo ar globos (rūpybos) institucijose, globos ir rūpybos funkcijas atlieka atitinkama gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucija tik tol, kol paskiriamas nuolatinis globėjas ar rūpintojas.

127

3. Nepilnamečių globos ir rūpybos institucijos yra valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija bei kitos šioje knygoje numatytos institucijos.

3.242 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo paskyrimas 1. Teismas, pripažinęs asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, privalo nedelsdamas paskirti

šio asmens globėją ar rūpintoją. 2. Nepilnamečio globėjas ar rūpintojas skiriamas šios knygos XVIII skyriaus normų

nustatyta tvarka. 3. Globėju ar rūpintoju gali būti skiriamas tik veiksnus fizinis asmuo ir tik tuo atveju, kai

yra jo rašytinis sutikimas. Skiriant asmenį globėju ar rūpintoju, turi būti atsižvelgiama į jo moralines ir kitokias savybes, jo galimybę įgyvendinti globėjo ar rūpintojo funkcijas, jo santykius su asmeniu, kuriam nustatoma globa ar rūpyba, į globėjo ar rūpintojo pageidavimą bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes.

4. Šio straipsnio normos netaikomos, jeigu globėju ar rūpintoju yra paskirta atitinkama gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucija, kurioje yra neveiksnus ar ribotai veiksnus asmuo.

3.243 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo pareigų atlikimas 1. Globėjas, kuris yra globotinio tėvas, motina ar kitas artimasis giminaitis, pareigas

atlieka neatlygintinai. Kitais atvejais globėjas turi teisę į savo patirtų būtinų išlaidų, susijusių su globėjo pareigomis, atlyginimą iš neveiksnaus asmens turto. Šių išlaidų dydį bei jų atlyginimo tvarką nustato teismas pagal globėjo prašymą.

2. Rūpintojas, kuris yra ribotai veiksnaus asmens tėvas, motina ar kitas artimasis giminaitis, visais atvejais pareigas atlieka neatlygintinai. Kitais atvejais rūpintojas turi teisę į savo patirtų būtinų išlaidų, susijusių su rūpintojo pareigomis, atlyginimą iš ribotai veiksnaus asmens turto. Šių išlaidų dydį bei jų atlyginimo tvarką nustato teismas pagal rūpintojo prašymą.

3. Šis straipsnis netaikomas tais atvejais, kai globėjo ar rūpintojo funkcijas atlieka gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucija.

4. Nepilnamečių asmenų globėjai ir rūpintojai turi gyventi kartu su nepilnamečiu. Nepilnamečio, sulaukusio šešiolikos metų, rūpintojas gali gyventi skyrium, jeigu dėl to sutikimą davė valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija.

5. Globėjai ir rūpintojai privalo informuoti globos (rūpybos) instituciją apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą.

6. Jeigu išnyksta aplinkybės, dėl kurių asmuo buvo pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, asmens globėjas ar rūpintojas turi kreiptis į teismą dėl globos ar rūpybos panaikinimo. Dėl globos ar rūpybos panaikinimo teisę kreiptis į teismą taip pat turi globos ir rūpybos institucijos ir prokuroras.

3.244 straipsnis. Neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turto ir pajamų naudojimas

1. Neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turtą ir jo duodamas pajamas globėjas ar rūpintojas turi naudoti išimtinai neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens interesais.

2. Sandoriams, kurių suma didesnė nei penki tūkstančiai litų, sudaryti yra reikalingas išankstinis teismo leidimas.

3. Visais atvejais yra reikalingas išankstinis teismo leidimas, jeigu globėjas nori parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti globotinio nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, jį išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti teises į nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, taip pat sudaryti bet kokį kitą sandorį, jeigu dėl šio sandorio globotinio turtas sumažėtų ar būtų perleistos ar suvaržytos globotinio daiktinės teisės. Šios taisyklės taip pat taikomos ir tais atvejais, kai rūpintojas ketina duoti sutikimą ribotai veiksniam asmeniui sudaryti analogišką sandorį.

4. Globėjas, rūpintojas, jų artimieji giminaičiai negali sudaryti sandorių su globotiniu ar rūpintiniu, išskyrus atvejus, kai turtas globotiniui ar rūpintiniui yra dovanojamas ar perduodamas neatlygintinai naudotis, jeigu tai atitinka globotinio ar rūpintinio interesus.

3.245 straipsnis. Neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turto administravimas

128

1. Tais atvejais, kai neveiksnus ar ribotai veiksnus asmuo turi nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra (įmonė, žemė, pastatas ir kt.), teismas savo nutartimi paskiria turto administratorių. Turto administratoriumi gali būti skiriamas globėjas (rūpintojas) arba kitas asmuo. Turto administratoriui yra taikomi šio kodekso normų nustatyti globėjo ir rūpintojo veiksmų apribojimai.

2. Administratoriaus įgaliojimai pasibaigia panaikinus globą arba rūpybą, taip pat teismo nutartimi jį nušalinus ar jį pakeitus kitu asmeniu.

3.246 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo atleidimas nuo pareigų atlikimo 1. Nepilnamečio globėjas ar rūpintojas gali būti teismo nutartimi atleistas nuo globėjo ar

rūpintojo pareigų, jeigu nepilnametis grąžinamas tėvams arba įtėviams. 2. Globėjas ar rūpintojas gali būti teismo nutartimi atleistas nuo pareigų atlikimo, jeigu jų

negali atlikti dėl savo ar artimųjų giminaičių ligos, savo turtinės padėties pablogėjimo ar dėl kitų svarbių priežasčių.

3. Jeigu globėjas ar rūpintojas netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina globotinio ar rūpintinio teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, jie gali būti teismo nutartimi nušalinti nuo globėjo ar rūpintojo pareigų. Jeigu šiais globėjo ar rūpintojo veiksmais buvo padaryta žala neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui, globėjas ar rūpintojas privalo ją atlyginti. Kreiptis į teismą dėl globėjo ar rūpintojo nušalinimo turi teisę globos (rūpybos) institucijos arba prokuroras.

3.247 straipsnis. Globos ir rūpybos pasibaigimas 1. Globa ir rūpyba pasibaigia įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti asmenį veiksniu ar

panaikinti jo veiksnumo apribojimą. 2. Nepilnamečiui sulaukus keturiolikos metų, jo globa pasibaigia, jo globėjas tampa

nepilnamečio rūpintoju be papildomo sprendimo. 3. Rūpyba taip pat pasibaigia nepilnamečiui sulaukus aštuoniolikos metų arba kai jis įgyja

visišką veiksnumą iki aštuoniolikos metų kitais įstatymų nustatytais atvejais.

XVIII SKYRIUS NEPILNAMEČIŲ GLOBA IR RŪPYBA

3.248 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) tikslas ir uždaviniai 1. Vaiko globos (rūpybos) tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje,

kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. 2. Vaiko globos (rūpybos) uždaviniai: 1) paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo

teises ir teisėtus interesus; 2) sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą; 3) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.

3.249 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai 1. Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai: 1) vaiko interesų pirmumas; 2) pirmumo teisę tapti globėjais (rūpintojais) turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu tai

atitinka vaiko interesus; 3) vaiko globa (rūpyba) šeimoje; 4) brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus. 2. Nustatant ir naikinant vaiko globą (rūpybą), skiriant globėją (rūpintoją), vaikui,

galinčiam išreikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti išklausytam ir jo nuomonė yra svarbi priimant sprendimus.

3.250 straipsnis. Vaikų, kuriems reikalinga globa (rūpyba), nustatymas ir apskaita 1. Mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos ir kitokių institucijų darbuotojai,

taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, taip pat apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (žiaurus tėvų elgesys su vaikais, tėvų liga, mirtis,

129

išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ir t. t.), privalo apie tai nedelsdami informuoti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą.

2. Vaikus, kuriems reikalinga globa (rūpyba), nustato ir tokių vaikų apskaitą tvarko ir užtikrina valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Ši institucija, gavusi informaciją apie vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba), privalo užtikrinti laikinosios globos (rūpybos) jam paskyrimą per tris dienas.

3. Šio straipsnio 1 dalyje numatytų institucijų vadovai ir kitokie pareigūnai už melagingos informacijos suteikimą, vaiko, kuriam reikalinga globa (rūpyba), slėpimą, kliudymą jam nustatyti globą (rūpybą) ar kitokius vaiko teisių ir interesų pažeidimus atsako įstatymų nustatyta tvarka.

3.251 straipsnis. Globos ir rūpybos nustatymas 1. Globa nustatoma vaikams, kurie neturi keturiolikos metų. 2. Rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų.

3.252 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) rūšys ir formos 1. Vaiko globos (rūpybos) rūšys: 1) laikinoji globa (rūpyba); 2) nuolatinė globa (rūpyba). 2. Vaiko globos (rūpybos) formos: 1) globa (rūpyba) šeimoje; 2) globa (rūpyba) šeimynoje; 3) globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje.

3.253 straipsnis. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) Vaiko laikinoji globa (rūpyba) – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra,

auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas – grąžinti vaiką į šeimą.

3.254 straipsnis. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindai Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins

nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar

vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri,

netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).

3.255 straipsnis. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) pabaiga Vaiko laikinoji globa (rūpyba) baigiasi, kai vaikas: 1) grąžinamas tėvams; 2) sulaukia pilnametystės arba emancipuojamas; 3) nustatoma nuolatinė globa (rūpyba); 4) įvaikinamas; 5) susituokia.

3.256 straipsnis. Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) Nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis

sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos (rūpybos) institucijai.

3.257 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymas Vaikui nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs;

130

2) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais;

3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų; 4) tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris

mėnesius; 5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais.

3.258 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos (rūpybos) pabaiga Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) baigiasi, kai vaikas: 1) sulaukia pilnametystės arba emancipuojamas; 2) grąžinamas tėvams; 3) įvaikinamas; 4) susituokia.

3.259 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) šeimoje 1. Vaiko globa (rūpyba) šeimoje – ne daugiau kaip penkių vaikų globa (bendras vaikų

skaičius šeimoje su savais vaikais – ne daugiau kaip penki vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje. 2. Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kai

neišskiriami broliai ir seserys. 3. Skiriant vaiko globėją, pirmumas teikiamas vaiko artimiesiems giminaičiams, jeigu šie

turi tinkamas buities sąlygas ir nėra asmenys ar asmenų grupė, išvardyti šio kodekso 3.269 straipsnyje.

3.260 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje 1. Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje – globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja

šešis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais – ne daugiau kaip dvylika vaikų) šeimos aplinkoje.

2. Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kai neišskiriami broliai ir seserys, arba mažesnis, jeigu yra globojamas neįgalus vaikas.

3. Vaiko globą (rūpybą) šeimynoje nustato įstatymai, Vyriausybės patvirtinti šeimynų nuostatai, kiti teisės aktai.

4. Vaiko globėjo (rūpintojo), įsteigusio šeimyną, darbo užmokestis ir kitos darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos vadovaujantis įstatymais, Vyriausybės nutarimais bei kitais teisės aktais.

3.261 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose

1. Likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje.

2. Vaiko globą (rūpybą) institucijose nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

3.262 straipsnis. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymas 1. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma nuo prašymo įregistravimo dienos rajono

(miesto) savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą.

2. Vaikų laikinoji globa (rūpyba) organizuojama pagal vaikų laikinosios globos (rūpybos) nuostatus, kuriuos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija.

3.263 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymas Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma teismo nutartimi pagal rajono (miesto)

valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos arba prokuroro pareiškimą.

3.264 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) skyrimas 1. Jeigu nustatoma vaiko laikinoji globa (rūpyba), vaiko globėjas (rūpintojas) skiriamas

rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal to rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą. Rekomendacijas dėl globėjo skyrimo

131

valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai gali pateikti valstybinės ir nevalstybinės organizacijos, susijusios su vaiko teisių apsauga.

2. Rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) sprendime (potvarkyje) dėl vaiko globėjo skyrimo nurodoma: institucijos, priėmusios sprendimą, pavadinimas, sprendimo priėmimo data, vaiko globos rūšis, vaiko globėjas, globojamas vaikas, vaiko globos vieta, institucija, atsakinga už globojamam vaikui nuosavybės teise priklausančio turto apsaugą, kitos svarbios aplinkybės, turinčios reikšmės vaiko globai ir jos nustatymui.

3. Jeigu nustatoma vaiko nuolatinė globa (rūpyba), vaiko globėjas (rūpintojas) skiriamas teismo nutartimi pagal rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareiškimą.

4. Kai steigiama vaiko globa (rūpyba), atsižvelgiama į mirusių vaiko tėvų (įtėvių) testamente pareikštą valią dėl vaiko globėjo (rūpintojo) skyrimo, jei tai neprieštarauja šio kodekso 3.269 straipsniui.

3.265 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) vieta Vaiko globos (rūpybos) vieta gali būti: 1) globėjo (rūpintojo) gyvenamojoje vietoje; 2) vaiko gyvenamojoje vietoje; 3) vaikų globos institucijoje.

3.266 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) organizavimas 1. Vaiko globą (rūpybą) savo teritorijoje organizuoja rajono (miesto) savivaldybės vaiko

teisių apsaugos institucija. 2. Organizuodama vaiko globą (rūpybą), rajono (miesto) valstybinė vaiko teisių apsaugos

institucija bendradarbiauja su kitomis vietos savivaldos ir nevyriausybinėmis institucijomis bei organizacijomis, susijusiomis su vaiko teisių apsauga.

3. Vaiko globos (rūpybos) organizavimo tvarką šios knygos pagrindu nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai.

3.267 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) priežiūra 1. Vaiko globą (rūpybą) šeimoje, šeimynoje, institucijoje prižiūri rajono (miesto)

valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. 2. Vykdydama vaiko globos (rūpybos) priežiūrą, rajono (miesto) valstybinė vaiko teisių

apsaugos institucija bendradarbiauja su kitomis institucijomis, susijusiomis su vaiko teisių apsauga.

3.268 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) parinkimo tvarka 1. Vaiko globėjas (rūpintojas) parenkamas atsižvelgiant į jo asmenines savybes, sveikatos

būklę, sugebėjimą būti globėju (rūpintoju), jo santykius su netekusiu tėvų globos vaiku bei vaiko interesus.

2. Asmuo, norintis tapti vaiko globėju (rūpintoju), rajono (miesto) valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai pateikia tokius dokumentus:

1) prašymą, kuriame nurodoma pageidaujamų globoti ir auklėti vaikų skaičius, jų amžius, globos rūšis;

2) Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos sveikatos pažymėjimą; 3) kartu gyvenančių vyresnių kaip šešiolikos metų asmenų rašytinį sutikimą.

3.269 straipsnis. Asmuo, kuris negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju) Vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo: 1) neturintis dvidešimt vienerių metų, išskyrus atvejus, kai globoti pageidauja artimasis

giminaitis; 2) pripažintas neveiksniu arba ribotai veiksniu; 3) nuo kurio buvo atskirtas vaikas; 4) buvęs įtėviu (įmote), jeigu jo tėvų valdžia buvo apribota dėl to, kad įtėvis (įmotė)

netinkamai atliko savo pareigas arba jis buvo atskirtas nuo vaiko; 5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso

3.246 straipsnyje numatytais pagrindais;

132

6) teistas už tyčinius nusikaltimus; 7) sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų arba vyresnis, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis

nori laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką; 8) sergantis chronišku alkoholizmu, narkomanija, psichinėmis ar kitomis ligomis, kurių

sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija.

3.270 straipsnis. Pasirengimas vaiko globai (rūpybai) Vaiko globėjo (rūpintojo) pasirengimą globoti (rūpintis) organizuoja ir koordinuoja rajonų

(miestų) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos, kitos šio darbo patirtį turinčios organizacijos ir institucijos.

3.271 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) pareigos Vaiko globėjas (rūpintojas) privalo: 1) užtikrinti vaiko fizinį ir psichinį saugumą; 2) rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi; 3) auklėti vaiką; 4) spręsdamas klausimus, susijusius su vaiko interesais, bendradarbiauti su

suinteresuotomis valstybės ir vietos savivaldos institucijomis; 5) netrukdyti vaikui bendrauti su tėvais, jei tai nekenkia vaiko interesams; 6) palaikyti ryšius su vaiko tėvais, informuoti vaiko tėvus ar artimuosius giminaičius, jeigu

jie to pageidauja, apie vaiko vystymąsi, sveikatą, mokymąsi ir kitais svarbiais klausimais; 7) rūpintis vaiko laisvalaikiu, atsižvelgdamas į jo amžių, sveikatą, išsivystymą bei

polinkius; 8) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui ir darbui šeimoje, pilietinėje visuomenėje ir

valstybėje.

3.272 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) teisės 1. Vaiko globėjas (rūpintojas) yra vaiko atstovas pagal įstatymą ir gina jo teises ir teisėtus

interesus. 2. Vaiko globėjas (rūpintojas) turi teisę teismo tvarka reikalauti grąžinti jam vaiką iš bet

kurių asmenų, laikančių jį pas save neteisėtai.

3.273 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) atsakomybė 1. Vaiko globėjas (rūpintojas) už vaiko padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. 2. Vaiko globėjas (rūpintojas) už savo pareigų nevykdymą ar netinkamą jų atlikimą atsako

įstatymų nustatyta tvarka.

3.274 straipsnis. Globojamo vaiko išlaikymas Globojamo vaiko šeimoje, šeimynoje ir nevyriausybinėje globos institucijoje išlaikymą

reglamentuoja įstatymai.

3.275 straipsnis. Disponavimas globojamo vaiko gaunamomis pajamomis Globojamam vaikui išlaikyti skirtomis lėšomis disponuoja vaiko globėjas (rūpintojas) ir

tik vaiko interesais šio kodekso ketvirtosios knygos normų, reglamentuojančių turto administravimą, nustatyta tvarka.

3.276 straipsnis. Globojamo vaiko ir globėjo (rūpintojo) turtiniai santykiai 1. Globojamas vaikas neįgyja turtinių teisių į savo globėjo (rūpintojo) turtą. 2. Vaiko globėjas (rūpintojas) neįgyja turtinių teisių į globojamam vaikui nuosavybės teise

priklausantį turtą.

XIX SKYRIUS PILNAMEČIŲ ASMENŲ GLOBA IR RŪPYBA

3.277 straipsnis. Globos ir rūpybos nustatymas

133

1. Globa teismo sprendimu skiriama pilnamečiam asmeniui, kuris teismo pripažintas neveiksniu.

2. Rūpyba skiriama pilnamečiam asmeniui, kuris teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu.

3.278 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo veiklos kontrolė 1. Globos ir rūpybos institucijos privalo kontroliuoti, ar globėjas (rūpintojas) tinkamai

atlieka savo pareigas. 2. Globėjo (rūpintojo) pareigas, susijusias su globotinio (rūpintinio) turto administravimu,

nustato šio kodekso ketvirtosios knygos normos, reglamentuojančios turto administravimą.

3.279 straipsnis. Veiksnaus asmens rūpyba 1. Veiksnaus fizinio asmens, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai

įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų, prašymu jam gali būti nustatyta rūpyba. 2. Veiksnaus asmens rūpintojas skiriamas teismo nutartimi pagal veiksnaus asmens

prašymą arba globos (rūpybos) institucijos pareiškimą. 3. Rūpintojas gali būti paskirtas tik tuo atveju, kai yra rašytinis jo sutikimas. Veiksnus

asmuo ir rūpintojas sudaro pavedimo arba turto perdavimo valdyti patikėjimo teise sutartį, kurioje nustatomos rūpintojo teisės ir pareigos, susijusios su veiksnaus asmens turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo.

4. Rūpyba panaikinama teismo nutartimi pagal veiksnaus asmens pareiškimą. 5. Šiame straipsnyje numatytais atvejais šio kodekso 3.244 straipsnis taikomas tiek, kiek

tai neprieštarauja tarp rūpintojo ir veiksnaus asmens sudarytai sutarčiai.

VIII DALIS CIVILINĖS BŪKLĖS AKTŲ REGISTRAVIMAS

XX SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

3.280 straipsnis. Civilinės būklės aktus registruojančios įstaigos ir jų kompetencija 1. Miestų ir rajonų civilinės metrikacijos įstaigos registruoja gimimą, tėvystės pripažinimą,

tėvystės nustatymą, santuokos sudarymą, santuokos nutraukimą, įvaikinimą, vardo, pavardės, tautybės pakeitimą ir mirtį.

2. Miestų, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų, seniūnijų (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas) seniūnai turi teisę registruoti mirtį.

3. Lietuvos Respublikos konsulinės įstaigos turi teisę registruoti Lietuvos Respublikos piliečių gimimą, santuoką ir mirtį.

3.281 straipsnis. Civilinės būklės aktų registravimo taisyklės Civilinės būklės aktai registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ir ištaisomi, laikantis

Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina teisingumo ministras.

3.282 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų kalba Civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi

pagal lietuvių kalbos taisykles.

3.283 straipsnis. Draudimas įrašyti civilinės būklės aktų įrašus sau ir giminaičiams Draudžiama įrašyti civilinės būklės aktų įrašus sau, savo sutuoktiniui, tėvams, vaikams,

broliams ir seserims.

3.284 straipsnis. Dokumentai, pateikiami įrašant civilinės būklės aktų įrašus Įrašant civilinės būklės aktų įrašus, turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys

pareiškėjų asmens tapatybę ir aktus, registruotinus civilinės metrikacijos įstaigose.

3.285 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų įrašymas

134

Kiekvienas įrašomas civilinės būklės akto įrašas turi būti perskaitomas pareiškėjams, jų ir aktą surašančio pareigūno pasirašomas ir patvirtinamas civilinės būklės aktus registruojančios įstaigos antspaudu. Apie gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo, pavardės, vardo, tautybės pakeitimo ir mirties įrašų įrašymą pareiškėjams išduodami atitinkami liudijimai.

3.286 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų nuginčijimo ir anuliavimo tvarka 1. Civilinės būklės aktų įrašai gali būti nuginčyti tik teismo tvarka. 2. Atkurtieji civilinės būklės aktų įrašai, kai surandami pirminiai įrašai, anuliuojami

civilinės metrikacijos įstaigos vadovo sprendimu.

3.287 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų įrašymo teisėtumo priežiūra Civilinės būklės aktų įrašų įrašymo civilinės metrikacijos įstaigose ir seniūnijose teisėtumą

prižiūri Teisingumo ministerija jos nuostatuose nustatyta tvarka.

3.288 straipsnis. Valstybės rinkliava už civilinės būklės aktų registravimą Civilinės metrikacijos įstaigose registruojant civilinės būklės aktus, taip pat ištaisant ir

keičiant aktų įrašus, valstybės rinkliava imama įstatymų nustatyta tvarka.

XXI SKYRIUS GIMIMO REGISTRAVIMAS

3.289 straipsnis. Gimimo registravimo tvarka 1. Gimimas registruojamas vaiko gimimo vietos arba tėvų ar vieno iš jų gyvenamosios

vietos civilinės metrikacijos įstaigoje. 2. Vaiko tėvų pageidavimu civilinės metrikacijos įstaiga sukuria iškilmingą gimimo

registravimo aplinką.

3.290 straipsnis. Pareiškimas apie gimimą 1. Apie gimimą žodžiu arba raštu pareiškia tėvai ar vienas iš jų, o jeigu tėvai serga, yra

mirę ar dėl kitų priežasčių negali to atlikti, pareiškia giminaičiai, kaimynai, medicinos įstaigos, kurioje motina pagimdė vaiką, administracija, taip pat valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.

2. Rasto vaiko gimimas įregistruojamas jį radusio asmens arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareiškimu.

3.291 straipsnis. Terminai vaiko gimimui įregistruoti 1. Apie vaiko gimimą turi būti pareikšta ir vaiko gimimas turi būti įregistruotas per tris

mėnesius nuo jo gimimo dienos, o jeigu vaikas gimė negyvas, – per tris paras nuo gimimo laiko. 2. Pareiškimas dėl rasto vaiko gimimo įregistravimo turi būti paduotas per tris paras nuo

vaiko radimo laiko.

3.292 straipsnis. Gimimo įrašas 1. Gimimo įraše vaiko vardas, pavardė ir tautybė, taip pat duomenys apie jo tėvus įrašomi

laikantis šio kodekso 3.139, 3.140, 3.166 ir 3.167 straipsniuose nustatytų taisyklių. 2. Jeigu vaiko tėvystė nenustatyta, duomenys apie tėvą neįrašomi. 3. Vaiko, kurio tėvai nežinomi, vardas ir pavardė įrašomi valstybinės vaiko teisių apsaugos

institucijos nurodymu. Vaiko tautybė šiuo atveju neįrašoma. 4. Įregistravus vaiko gimimą, išduodamas gimimo liudijimas.

XXII SKYRIUS TĖVYSTĖS PRIPAŽINIMO IR TĖVYSTĖS NUSTATYMO REGISTRAVIMAS

3.293 straipsnis. Tėvystės pripažinimo registravimas 1. Tėvystės pripažinimas registruojamas vaiko motinos gyvenamosios vietos civilinės

metrikacijos įstaigoje remiantis motinos ir tėvo prašymais dėl tėvystės pripažinimo. Jeigu tėvystė pripažįstama po to, kai vaiko gimimas buvo įregistruotas, tėvystės pripažinimas registruojamas vaiko gimimą įregistravusioje civilinės metrikacijos įstaigoje.

135

2. Šio kodekso 3.140 straipsnio 5 dalyje ir 3.144 straipsnyje numatytais atvejais tėvystės pripažinimas registruojamas pateikus teismo patvirtintą prašymą dėl tėvystės pripažinimo.

3.294 straipsnis. Tėvystės nustatymo registravimas Tėvystės nustatymas registruojamas vaiko gimimą įregistravusioje civilinės metrikacijos

įstaigoje remiantis teismo sprendimu nustatyti tėvystę.

3.295 straipsnis. Duomenų apie tėvą įrašas vaiko gimimo įraše Civilinės metrikacijos įstaiga, remdamasi prašymu dėl tėvystės pripažinimo arba teismo

sprendimu nustatyti tėvystę, įrašo į vaiko gimimo įrašą duomenis apie tėvą ir išduoda naują gimimo liudijimą.

XXIII SKYRIUS ĮVAIKINIMO REGISTRAVIMAS

3.296 straipsnis. Įvaikinimo registravimo vieta Įvaikinimas registruojamas civilinės metrikacijos įstaigoje, įregistravusioje vaiko gimimą,

remiantis teismo sprendimu įvaikinti.

3.297 straipsnis. Duomenų įrašymas įvaikio gimimo įraše 1. Jeigu teismo sprendimu įvaikiui suteiktas kitas vardas ar įtėvių pavardė, šie duomenys

jo gimimo įraše atitinkamai pakeičiami. 2. Įvaikio gimimo įraše jo tėvų duomenys pakeičiami duomenimis apie įtėvius. 3. Jeigu vaiką įvaikino vienas vyras arba viena moteris, antrojo iš vaiko tėvų duomenys

išbraukiami ir nauji duomenys neįrašomi. 4. Pakeitus įvaikio gimimo įraše duomenis, išduodamas naujas jo gimimo liudijimas.

XXIV SKYRIUS SANTUOKOS REGISTRAVIMAS

3.298 straipsnis. Santuokos registravimo vieta Santuoka registruojama vieno iš susituokiančiųjų arba jų tėvų gyvenamosios vietos

civilinės metrikacijos įstaigose, taip pat Lietuvos Respublikos konsulinėse įstaigose.

3.299 straipsnis. Prašymas įregistruoti santuoką 1. Norintys susituokti asmeniškai paduoda nustatytos formos prašymą vieno iš jų arba jų

tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigai savo pasirinkimu. 2. Prašyme jie turi patvirtinti, kad yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose

numatytos santuokos sudarymo sąlygos, taip pat nurodyti, kelintą kartą kiekvienas iš jų tuokiasi ir kiek turi vaikų.

3. Prašymas įregistruoti santuoką netenka galios, jeigu bent vienas asmenų, padavusių prašymą, nustatytu laiku neatvyksta įregistruoti santuokos arba prašymas atsiimamas.

3.300 straipsnis. Dokumentai, pateikiami kartu su prašymu įregistruoti santuoką 1. Norintys susituokti kartu su prašymu įregistruoti santuoką pateikia savo gimimo

liudijimą ir pasą arba jį atstojantį dokumentą. 2. Ištuoktas asmuo pateikia taip pat ištuokos liudijimą. 3. Užsienio valstybių piliečiai, paduodami prašymus įregistruoti santuoką, privalo pateikti

taip pat savo valstybės kompetentingos įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad santuokai nėra kliūčių.

3.301 straipsnis. Santuokos registravimo laikas 1. Santuoka registruojama praėjus ne mažiau kaip vienam mėnesiui nuo prašymo

įregistruoti santuoką padavimo dienos.

136

2. Civilinės metrikacijos įstaigos vadovas norinčių susituokti prašymu ir tuo atveju, kai yra svarbių priežasčių, turi teisę leisti registruoti santuoką nepraėjus vienam mėnesiui nuo prašymo padavimo dienos.

3.302 straipsnis. Prašymo įregistruoti santuoką viešas skelbimas 1. Prašymo įregistruoti santuoką padavimo faktas skelbiamas viešai civilinės metrikacijos

įstaigoje ne vėliau kaip dvi savaitės iki santuokos registravimo dienos. 2. Skelbime nurodoma ketinančių susituokti asmenų vardai, pavardės, gimimo data ir

būsimos santuokos registravimo data.

3.303 straipsnis. Santuokos registravimas 1. Santuoka registruojama, kai dalyvauja ketinantys susituokti asmenys ir du liudytojai. 2. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, prieš įregistruodamas santuoką, privalo dar

kartą patikrinti, ar yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos.

3. Įrašius santuokos sudarymo įrašą, sutuoktiniams išduodamas santuokos liudijimas. 4. Santuoką sudariusių asmenų pasuose arba kituose jų asmens tapatybę patvirtinančiuose

dokumentuose įrašoma apie santuokos įregistravimą ir nurodoma kito sutuoktinio vardas, pavardė ir gimimo metai, santuokos įregistravimo vieta ir data.

3.304 straipsnis. Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų apskaita 1. Atitinkamos religinės organizacijos įgaliotas asmuo privalo per dešimt dienų po

santuokos sudarymo bažnyčios nustatyta tvarka pateikti santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai Teisingumo ministerijos nustatytos formos pranešimą apie santuokos įregistravimą bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka.

2. Civilinės metrikacijos įstaiga, gavusi pranešimą apie santuokos sudarymą bažnyčios nustatyta tvarka, įrašo santuokos įrašą ir išduoda santuokos liudijimą pagal šio kodekso 3.303 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytas taisykles tuo atveju, jeigu yra laikytasi šio kodekso 3.12–3.17 straipsnių reikalavimų. Tokiu atveju santuoka laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo bažnyčios nustatyta tvarka dienos.

3. Jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pranešimas apie santuokos įregistravimą bažnyčios nustatyta tvarka civilinės metrikacijos įstaigai nepateikiamas, santuoka laikoma sudaryta nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje.

XXV SKYRIUS SANTUOKOS NUTRAUKIMO REGISTRAVIMAS

3.305 straipsnis. Santuokos nutraukimo registravimo vieta Santuokos nutraukimas registruojamas teismo, priėmusio sprendimą nutraukti santuoką,

buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje.

3.306 straipsnis. Santuokos nutraukimo registravimo tvarka 1. Civilinės metrikacijos įstaiga, gavusi teismo sprendimą nutraukti santuoką, įrašo

santuokos nutraukimo įrašą, abiem buvusiems sutuoktiniams išduoda ištuokos liudijimus ir pažymi apie ištuoką jų pasuose ar kituose jų asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose.

2. Civilinės metrikacijos įstaiga, įregistravusi santuokos nutraukimą, išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai santuoką, nustatytos formos pranešimą, o pastaroji padaro pakeitimą santuokos sudarymo akto įraše.

XXVI SKYRIUS VARDO, PAVARDĖS, TAUTYBĖS PAKEITIMO REGISTRAVIMAS

3.307 straipsnis. Vardo, pavardės, tautybės pakeitimo registravimo tvarka Vardo, pavardės, tautybės pakeitimas registruojamas pareiškėjo gyvenamosios vietos

civilinės metrikacijos įstaigoje Teisingumo ministerijos leidimu.

137

3.308 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašuose pakeitimų dėl vardo, pavardės, tautybės pakeitimo padarymas

Jeigu Teisingumo ministerija leido pakeisti vardą, pavardę, tautybę, civilinės metrikacijos įstaiga padaro atitinkamus pakeitimus gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo įrašuose ir išduoda vardo, pavardės, tautybės pakeitimo liudijimą bei naujus gimimo, santuokos, ištuokos liudijimus.

XXVII SKYRIUS MIRTIES REGISTRAVIMAS

3.309 straipsnis. Mirties registravimo tvarka 1. Mirtis registruojama mirusiojo gyvenamosios vietos arba mirimo vietos vienoje iš

įstaigų, nurodytų šio kodekso 3.280 straipsnyje, remiantis medicininiu mirties liudijimu. 2. Mirtis, remiantis teismo sprendimu paskelbti asmenį mirusiu ar nustačius asmens

mirties faktą, registruojama sprendimą priėmusio teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje.

3.310 straipsnis. Pareiškimas apie mirtį Mirtis registruojama mirusiojo giminaičių, jo kaimynų, gyvenamosios patalpos savininko

pareiškimu, taip pat medicinos įstaigos, kurioje šis asmuo mirė, administracijos ar policijos komisariato pranešimu.

3.311 straipsnis. Terminas mirčiai įregistruoti Apie mirtį turi būti pareikšta ir mirtis turi būti įregistruota ne vėliau kaip per tris paras nuo

mirimo arba mirusiojo suradimo laiko.

3.312 straipsnis. Mirties įrašas Registruodama mirtį, šio kodekso 3.280 straipsnyje nurodyta įstaiga įrašo mirties įrašą ir

išduoda mirties liudijimą.

XXVIII SKYRIUS CIVILINĖS BŪKLĖS AKTŲ ĮRAŠŲ ATKŪRIMAS,

PAPILDYMAS IR IŠTAISYMAS

3.313 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų atkūrimo, papildymo ir ištaisymo tvarka 1. Civilinės būklės aktų įrašus atkuria, papildo ir ištaiso, jeigu dėl to yra pakankamas

pagrindas ir nėra suinteresuotų asmenų ginčo, civilinės metrikacijos įstaigos. 2. Jei tarp suinteresuotų asmenų iškyla ginčas, civilinės būklės aktų įrašai atkuriami,

papildomi ir ištaisomi teismo sprendimu.

XXIX SKYRIUS CIVILINĖS BŪKLĖS AKTŲ ĮRAŠŲ IR JŲ KEITIMO DOKUMENTŲ SAUGOJIMAS

3.314 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimo tvarka

Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimo tvarką nustato Teisingumo ministerija kartu su Lietuvos archyvų departamentu.

138

KETVIRTOJI KNYGA DAIKTINĖ TEISĖ

I DALIS DAIKTAI

I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

4.1 straipsnis. Daiktų sąvoka Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio

dalykai.

4.2 straipsnis. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai 1. Nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal

savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai. 2. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie

negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

3. Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

4. Kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis.

5. Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

6. Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal.

7. Nekilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams nustatytos taisyklės gali būti taikomos kilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymo arba šalių susitarimu, kai susitarimas neprieštarauja įstatymams.

4.3 straipsnis. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai 1. Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšies požymiais apibūdinti ir individualių požymių

neturintys daiktai. 2. Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibūdinti daiktai.

4.4 straipsnis. Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai 1. Individualiais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu

atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų. 2. Rūšies požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai

požymius.

4.5 straipsnis. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai 1. Suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto

sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia. 2. Nesunaudojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką

iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.

4.6 straipsnis. Dalieji ir nedalieji daiktai 1. Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė

paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas. 2. Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė

paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. 3. Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.

139

4.7 straipsnis. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai

1. Kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.

2. Išimti iš apyvartos yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai. 3. Ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta

ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių.

4.8 straipsnis. Namų apyvokos daiktai Namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir

dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių ir kitas vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.

4.9 straipsnis. Daiktinės teisės suvaržymai 1. Daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai. 2. Daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui.

Jeigu daiktinės teisės suvaržymai turi būti registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai. Įstatymų numatytais atvejais arba asmenų susitarimu daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu gali būti perleidžiami ir kitam asmeniui.

3. Nekilnojamąjį daiktą padalijus arba sujungus su kitu nekilnojamuoju daiktu, viešame registre įregistruotos daiktinės teisės ir jų suvaržymai išlieka, jeigu įstatymas nenustato kitaip.

4.10 straipsnis. Daikto išlaidos 1. Daikto išlaidos skirstomos į įprastines ir ypatingąsias. 2. Įprastinėmis išlaidomis laikomos išlaidos, būtinos daikto saugumui užtikrinti arba

daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo. 3. Ypatingosiomis išlaidomis laikomos išlaidos, daromos tiek pačiam daiktui pagerinti,

tiek ir gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti.

4.11 straipsnis. Daiktų skirstymas pagal vertę 1. Daiktai pagal vertę skirstomi į įprastinę vertę turinčius daiktus, į ypatingą vertę turinčius

daiktus ir į asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus. 2. Įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią paprastai galima gauti iš daikto.

3. Ypatingoji daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią asmuo gauna pats valdydamas daiktą, juo naudodamasis ar disponuodamas.

4. Asmeniniais tikslais pagrįsta daikto vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepaisydamas naudos, kurią paprastai galima gauti iš to daikto.

II SKYRIUS PAGRINDINIAI IR ANTRAEILIAI DAIKTAI

4.12 straipsnis. Pagrindiniai daiktai Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių

objektais.

4.13 straipsnis. Antraeiliai daiktai 1. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba

pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. 2. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš

pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

4.14 straipsnis. Antraeilio daikto likimas 1. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo

nenustatyta kitaip.

140

2. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai.

4.15 straipsnis. Esminės pagrindinio daikto dalys Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto

sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu.

4.16 straipsnis. Vaisiai Vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti,

atsiskiria ar atskiriami nuo jo nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.

4.17 straipsnis. Produkcija Produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos

procese pagrindinius daiktus.

4.18 straipsnis. Pajamos 1. Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie

gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje. 2. Pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai

naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne tik šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat vaisiai ir produkcija.

4.19 straipsnis. Priklausiniai 1. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai

daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. 2. Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu,

jeigu nėra požymių, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje.

II DALIS DAIKTINĖS TEISĖS

III SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

4.20 straipsnis. Daiktinės teisės sąvoka Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti

valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.

4.21 straipsnis. Daiktinių teisių teisinis režimas Daiktinėms teisėms į nekilnojamuosius daiktus taikomas nekilnojamiesiems daiktams

nustatytas teisinis režimas, o daiktinėms teisėms į kilnojamuosius daiktus – kilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

IV SKYRIUS VALDYMAS

PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

4.22 straipsnis. Daikto valdymas 1. Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei

pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. 2. Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas

daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį.

141

4.23 straipsnis. Teisėtas ir neteisėtas daikto valdymas 1. Daikto valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas. 2. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės

teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. 3. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės

aktus įgyto daikto valdymas.

4.24 straipsnis. Valdymo teisės objektas Valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės

objektu.

ANTRASIS SKIRSNIS VALDYMO ATSIRADIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

4.25 straipsnis. Valdymo atsiradimas 1. Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę. 2. Valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali

paveikti daiktą pagal savo valią. Taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip savą.

3. Užvaldyti daiktą asmuo gali ir nesant tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp jo ir daikto.

4.26 straipsnis. Valdymo atsiradimas sąžiningai ir nesąžiningai 1. Valdymas gali būti atsiradęs sąžiningai ir nesąžiningai. 2. Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. 3. Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti

pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti.

4. Nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą.

4.27 straipsnis. Nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimas 1. Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai

perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti.

2. Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento.

3. Daikto valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą.

4.28 straipsnis. Kilnojamojo daikto valdymo atsiradimas Kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda: 1) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, paima tą daiktą į savo

rankas; 2) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradėjo saugoti daiktą

ar tai daroma jo nurodymu; 3) kai norinčio, kad atsirastų daikto valdymas, asmens nurodymu daiktas perduotas jo

nurodytam asmeniui; 4) kai daiktas padedamas į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam, kad atsirastų

to daikto valdymas; 5) kai pageidaujančiam, kad atsirastų valdymas, asmeniui perduoti raktai nuo patalpos,

kurioje yra daiktas; 6) kai pageidaujantis, kad atsirastų valdymas, asmuo atitinkamai pažymėjo niekieno

nevaldomą daiktą;

142

7) kai gaudomas daiktas pakliuvo į spąstus, tinklus ir pan.; 8) atlikus kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą.

4.29 straipsnis. Daikto valdymo atsiradimas per kitą asmenį Jeigu perduodantysis valdyti daiktą per kitą asmenį turėjo tikslą perduoti jį konkrečiam

asmeniui, tai šiam perduoto daikto valdymas atsiranda ir tada, jeigu asmuo, per kurį perduodamas daiktas, norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui.

4.30 straipsnis. Faktinis daikto valdymas per kitą asmenį Valdytojas gali valdyti daiktą per kitą asmenį, kuris privalo laikytis valdytojo nurodymų.

TREČIASIS SKIRSNIS VALDYMO PABAIGOS PAGRINDAI

4.31 straipsnis. Valdymo pabaiga 1. Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisių į daiktą, t.

y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip savą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais. 2. Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas. 3. Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako šio daikto

valdymo, jeigu jo noras atsisakyti valdymo negali būti numanomas iš kitų aplinkybių.

4.32 straipsnis. Kilnojamojo daikto valdymo pabaiga Kilnojamojo daikto valdymas baigiasi praradus valdytojui galimybę paveikti daiktą pagal

savo valią, kai: 1) daiktą užvaldo kitas asmuo, netgi slaptai ar per prievartą; 2) daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti; 3) valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių.

4.33 straipsnis. Nekilnojamojo daikto valdymo pabaiga 1. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę

paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti. 2. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį

daiktui buvo nesėkmingi. 3. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi nuo valdymo išregistravimo iš viešojo registro

momento.

KETVIRTASIS SKIRSNIS VALDYMO GYNIMAS

4.34 straipsnis. Valdymo gynimas 1. Kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. 2. Valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių,

kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo, atlyginimo. 3. Sąžiningam valdytojui turi būti atlygintos daikto išlaikymo išlaidos, išskyrus atvejus,

kai jas padengia daikto pajamos. Sąžiningas valdytojas taip pat turi teisę pasilikti dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu tai nepadarys žalos daiktui. Jeigu šių dalių atskirti negalima, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.

4.35 straipsnis. Valdymo pažeidimas 1. Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į

jį, arba trukdant valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti grasinimais, sukeliančiais realų pavojų valdymui.

2. Valdymo pažeidimu nelaikomi veiksmai, formaliai atitinkantys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius, jeigu asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai atsirado pareiškėjo valdymas.

143

3. Asmens, nurodyto kaip valdymo pažeidėjas, įrodinėjimas, kad pareiškėjo valdymas atsirado neteisėtai iš trečiojo asmens, nėra pagrindas pripažinti, jog asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, nepažeidė valdymo.

4.36 straipsnis. Ginčai dėl daikto valdymo 1. Kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau asmenų tvirtina esą to paties daikto

valdytojai ir jie tai pagrindžia faktais, patvirtinančiais, kad tęsiasi jų valdymas, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, jog jis yra teisėtas daikto valdytojas.

2. Jeigu nė vienas iš asmenų, kurie ginčijasi, nesugeba to įrodyti, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai.

V SKYRIUS NUOSAVYBĖS TEISĖ

PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

4.37 straipsnis. Nuosavybės teisės sąvoka 1. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių

ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. 2. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis,

ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises.

4.38 straipsnis. Nuosavybės teisės objektas Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas.

4.39 straipsnis. Nuosavybės teisės apribojimas 1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo

sprendimo. 2. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad

nuosavybės teisė neapribota.

4.40 straipsnis. Žemės sklypo savininko teisių turinys 1. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis,

ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip.

2. Žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę turi tokias teises, kiek jos neprieštarauja įstatymams ir kiek būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį.

3. Žemės sklypo savininkas turi nuosavybės teisę į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas tiek, kiek ši teisė neprieštarauja įstatymams ir kiek būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį.

4.41 straipsnis. Gyvūnų savininko teisių turinys Gyvūnų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis gyvūnų apsaugą ir

jų laikymą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų.

4.42 straipsnis. Teisė į kaimyninio sklypo medžių, krūmų ir kitų augalų dalis bei jų vaisius

1. Žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prieš tai įspėjęs kaimyninio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą nesulaukęs jų pašalinimo.

2. Tokia teisė nesuteikiama žemės sklypo savininkui, jeigu kaimyniniame sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknys ir šakos, esančios jo žemės sklype, netrukdo naudoti žemės sklypą.

144

3. Visais atvejais žemės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų šakų, esančių jo žemės sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių kitų augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype.

4.43 straipsnis. Laikinas pasinaudojimas svetimu žemės sklypu susisiekimui 1. Savininkas žemės sklypo, netekusio susisiekimo su viešuoju keliu, būtinu sklypui

naudoti pagal paskirtį, gali reikalauti iš kaimyninių sklypų savininkų ar naudotojų, kad šie susisiekimo tikslui leistų jam naudotis savo žemės sklypais, kol bus pašalinta kliūtis, dėl kurios nutrūko susisiekimas. Ginčus dėl laikino kelio krypties ir teisių juo naudotis, jeigu būtina, sprendžia teismas.

2. Kaimyninių žemės sklypų, kuriais nutiestas laikinas kelias, savininkams iš anksto turi būti atlyginti dėl kelio nutiesimo atsiradę nuostoliai.

4.44 straipsnis. Neleistinumas laikinai pasinaudoti svetimu žemės sklypu susisiekimui Savininkas žemės sklypo, netekusio susisiekimo su viešuoju keliu, būtinu sklypui naudoti

pagal paskirtį, negali reikalauti iš kaimynų, kad šie susisiekimo tikslui leistų jam naudotis savo žemės sklypais, jeigu jo paties tyčiniais veiksmais buvo nutrauktas jo žemės sklypo susisiekimas su viešuoju keliu.

4.45 straipsnis. Žemės sklypo ribų nustatymas 1. Jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų

dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo.

2. Riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustato jų tarpusavio santykius reguliuojantys susitarimai ar teismas nenusprendžia kitaip.

4.46 straipsnis. Teisė į sklypo ribas žyminčius nekilnojamuosius daiktus 1. Savininkai, kurių žemės sklypai atskirti tvora, medžiais, krūmais, siena ar kitais

nekilnojamaisiais daiktais, tarnaujančiais abiem sklypams ir esančiais ant sklypų ribos, turi teisę bendrai naudotis minėtais objektais, jeigu negalima nustatyti, kad šie objektai priklauso vienam konkrečiam savininkui.

2. Savininkas, kuris bendrai naudojasi jo žemės sklypo ribas žyminčiais nekilnojamaisiais daiktais, turi teisę naudotis jais pagal paskirtį tiek, kiek toks naudojimasis netrukdo kaimyninio sklypo savininkui. Išlaidas minėtiems objektams išlaikyti ir išsaugoti kaimyninių sklypų savininkai apmoka lygiomis dalimis, jeigu nesusitaria kitaip.

3. Sklypų ribas žyminčių bendrai naudojamų nekilnojamųjų daiktų vienas sklypo savininkas negali pašalinti arba pakeisti be kito savininko sutikimo.

4. Kitus teisinius kaimyninių sklypų savininkų santykius dėl sklypų ribas žyminčių nekilnojamųjų daiktų nustato bendrosios nuosavybės teisės nuostatos.

ANTRASIS SKIRSNIS NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO IR PRARADIMO PAGRINDAI

4.47 straipsnis. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai Nuosavybės teisė gali būti įgyjama: 1) pagal sandorius; 2) paveldėjimu; 3) pasisavinant vaisius ir pajamas; 4) pagaminant naują daiktą; 5) pasisavinant bešeimininkį daiktą; 6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites; 7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus; 8) pasisavinant radinį, lobį;

145

9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams;

10) konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą); 11) įgyjamąja senatimi; 12) kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

4.48 straipsnis. Nuosavybės teisės įgijimas perdavimo būdu 1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. 2. Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų,

kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

4.49 straipsnis. Momentas, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę

1. Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

2. Pagal sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatymo.

3. Sutartyje gali būti numatyta, kad nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą.

4. Nuosavybės teisė į būsimą daiktą, išskyrus registruotiną daiktą, gali būti sutartimi perleista iš anksto.

4.50 straipsnis. Daikto perdavimas įgijėjui 1. Daikto perdavimu sudaroma galimybė įgijėjui naudotis perduotu daiktu pagal paskirtį,

atsižvelgiant į daikto būklę ir teisinį statusą. 2. Perdavimu laikomas daikto įteikimas įgijėjui, taip pat daikto, perduodamo be prievolės

nugabenti, įteikimas transporto organizacijai išsiųsti įgijėjui ir įteikimas paštui persiųsti įgijėjui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

3. Daikto perdavimui prilyginamas konosamento arba kitokio disponavimo dokumento perdavimas.

4.51 straipsnis. Turinčių ypatingą reikšmę daiktų įgijimas Daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės

saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai.

4.52 straipsnis. Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika 1. Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu

metu, kai jam pereina nuosavybės teisė, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. 2. Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktą perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą

daiktą priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

4.53 straipsnis. Nuosavybės teisė į vaisius ir pajamas 1. Daikto duodami vaisiai, gyvulių prieauglis priklauso jų savininkui, jeigu įstatymai arba

sutartis nenustato ko kita. 2. Daikto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – priklauso daikto

savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

4.54 straipsnis. Daikto atsiradimas susijungus kilnojamiesiems daiktams 1. Jeigu kilnojamieji kelių savininkų daiktai susijungė ir sudarė naują daiktą ir nėra

galimybės vėl juos atskyrus grąžinti į pirminę būklę arba tai susiję su pernelyg didelėmis išlaidomis, kai savininkai nebuvo specialiai susitarę dėl daiktų sujungimo, tai šiuo būdu atsiradęs naujas kilnojamasis daiktas laikomas bendrąja daline nuosavybe, kurios kiekvienam bendraturčiui priklauso dalis, proporcinga jo susijungusio daikto vertei bendrame daikte.

146

2. Jeigu keliems savininkams priklausančius kilnojamuosius daiktus vienas iš jų sujungė be kito (kitų) sutikimo ir žinios ir jeigu yra galimybė juos atskirti ir grąžinti į pirminę būklę, tai daroma sujungusiojo asmens lėšomis.

4.55 straipsnis. Daikto pagaminimas iš svetimos medžiagos 1. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu

darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Šiuo atveju pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagos savininkui jos vertę.

2. Jeigu medžiagos vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, daikto savininku pripažįstamas medžiagos savininkas. Jam suteikiama teisė arba pasilikti daiktą sau ir apmokėti jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš šio nuostolius.

4.56 straipsnis. Daikto pagaminimas iš savos ir iš svetimos medžiagos 1. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš savos ir iš svetimos medžiagos, tampa daikto

savininku, jeigu darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Šiuo atveju pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagos savininkui jos vertę.

2. Jeigu svetimos medžiagos vertė yra didesnė už darbo vertę ir savos medžiagos vertę, daikto savininku pripažįstamas svetimos medžiagos savininkas. Jam suteikiama teisė arba pasilikti daiktą sau ir apmokėti jo pagaminimo vertę bei pagaminusiam daiktą asmeniui priklausančios medžiagos vertę arba atsisakyti daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš jo nuostolius.

4.57 straipsnis. Bešeimininkis daiktas 1. Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas

nežinomas. 2. Bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors

daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. 3. Kilnojamaisiais bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji daiktai,

kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis.

4.58 straipsnis. Nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimas 1. Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms

teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

2. Bešeimininkio daikto išaiškinimo ir apskaitos tvarką nustato Vyriausybė. 3. Nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą negali būti įgyjama, jeigu tai draudžia įstatymas

arba tokio daikto pasisavinimu pažeidžiama kito asmens teisė pasisavinti daiktą (teisė į lobį, radinį ir pan.).

4. Kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas, tampa tuos daiktus pradėjusio valdyti asmens nuosavybe.

4.59 straipsnis. Laukiniai gyvūnai Laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie laikantis įstatymų buvo pagauti arba nušauti,

tampa juos pagavusiojo arba nušovusiojo nuosavybe, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

4.60 straipsnis. Laukinės ir naminės bitės 1. Laukinių bičių šeima nuosavybės teise priklauso žemės sklypo, kuriame ji yra sugauta,

savininkui. 2. Bičių savininkas turi teisę persekioti bičių spiečių netgi svetimoje žemėje, bet jis privalo

atlyginti žemės sklypo savininkui tuo padarytus nuostolius.

147

3. Bičių spiečiaus savininkas praranda nuosavybės teisę į jį, jeigu jis nepersekioja spiečiaus per 24 valandas, skaičiuojant nuo to momento, kai spiečių priėmė svetimas asmuo arba kai spiečius apsistojo svetimo asmens žemėje.

4. Jeigu bičių spiečius atskrenda į kito bitininko avilį pas jame esančias bites, atskridusių bičių savininkas praranda nuosavybės teisę į jas.

4.61 straipsnis. Bepriežiūriai ir priklydę naminiai gyvūnai 1. Asmuo, sulaikęs bepriežiūrį ar priklydusį naminį gyvūną, privalo tuojau pranešti apie tai

gyvūno savininkui ir grąžinti jam gyvūną arba, jei jam nežinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per tris dienas pranešti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai.

2. Policija ar savivaldybės institucija imasi priemonių naminio gyvūno savininkui surasti ir, laikydamosi veterinarijos taisyklių, ieškojimo laiku perduoda gyvūną išlaikyti bei naudotis sulaikiusiam asmeniui arba perduoda jį išlaikyti ir naudotis artimiausiam žemės ūkio veikla užsiimančiam ir tinkamai gyvūną išlaikyti galinčiam asmeniui, jei sulaikęs naminį gyvūną asmuo neužsiima žemės ūkio veikla arba neturi sąlygų gyvūną tinkamai išlaikyti.

3. Jeigu bepriežiūrių ir priklydusių darbinių gyvulių bei galvijų (ir jų prieauglio) savininkas paaiškėja per vieną mėnesį, o smulkiųjų gyvūnų (ir jų prieauglio) – per dvi savaites nuo jų perdavimo išlaikyti ir naudotis dienos, gyvūnas grąžinamas savininkui. Šis privalo atlyginti išlaikiusiam gyvūną asmeniui visas išlaikymo išlaidas, įskaitant naudą, gautą iš naudojimosi juo.

4. Jeigu per nurodytą laiką gyvūno savininkas nepaaiškėjo, jis netenka nuosavybės teisės į tą gyvūną. Šiuo atveju gyvūnas neatlygintinai tenka jį išlaikiusio asmens nuosavybėn.

4.62 straipsnis. Radinys 1. Radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas. 2. Radęs pamestą daiktą asmuo privalo grąžinti jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas.

Jeigu toks asmuo nežinomas, pamestą daiktą radęs asmuo privalo per savaitę nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai perduoti radinį, jeigu pats negali arba nenori jo saugoti.

3. Daiktą radęs asmuo ar policija perduotą rastąjį daiktą privalo saugoti šešis mėnesius. Saugojimo metu radiniu negalima naudotis. Jeigu per tą laiką paaiškėja daiktą pametęs asmuo, daiktas jam grąžinamas, bet prieš tai jis turi atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas. Jeigu pametęs daiktą asmuo per nurodytą laiką nepaaiškėja, daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad šis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis. Jeigu radęs asmuo nesutinka kompensuoti tokių išlaidų, radinys neatlygintinai perduodamas valstybės nuosavybėn, o šiam asmeniui atlyginamos su radiniu susiję turėtos išlaidos.

4. Teisės aktai gali numatyti kitokią radinių teisinio reglamentavimo tvarką.

4.63 straipsnis. Greitai gendantys bešeimininkiai ir rasti daiktai 1. Jeigu bešeimininkis ir rastas daiktas dėl ilgo laikymo gali sugesti ar prarasti dalį vertės,

tai policija, finansų, kontrolės ar savivaldybės institucija privalo imtis priemonių, kad daiktas, esant galimybei, būtų parduotas, o už jį gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip praradusiam daiktą asmeniui. Jeigu nėra galimybės daiktą parduoti, jis sunaikinamas.

2. Jeigu daikto savininkas paaiškėja po to, kai daiktas jau buvo parduotas, savininkui grąžinami už daiktą gauti pinigai, išskaičiavus sumą, panaudotą radiniui išlaikyti, parduoti ir paskelbti apie radimą.

3. Jeigu bešeimininkio daikto savininkas nepaaiškėja per šio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, už parduotą daiktą gauti pinigai pervedami į valstybės biudžetą teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Jeigu asmuo, pametęs daiktą, kuris buvo parduotas kaip greitai gendantis, nepaaiškėja per šešis mėnesius nuo daikto radimo dienos, už parduotą daiktą gauti pinigai perduodami nuosavybėn radusiam asmeniui, išskaičiavus sumą, panaudotą radiniui išlaikyti, parduoti ir paskelbti apie radimą.

4.64 straipsnis. Atlyginimas už daikto radimą 1. Asmuo, radęs daiktą ir grąžinęs jį pametusiam asmeniui arba nustatyta tvarka perdavęs

jį policijai, turi teisę gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidų daiktui saugoti ir perduoti atlyginimą

148

ir užmokestį už radimą. Pametęs daiktą asmuo privalo užmokėti už radimą radusiam daiktą asmeniui penkių procentų rastojo daikto vertės dydžio užmokestį, jeigu daiktą pametęs asmuo nebuvo viešai pažadėjęs didesnės sumos arba jeigu nesusitarė su radusiuoju asmeniu dėl didesnio atlyginimo.

2. Užmokestis už daikto radimą negali būti mokamas, jeigu radęs daiktą asmuo nustatytu laiku ir tvarka nepranešė apie radinį ar klausiamas nuslėpė patį radimo faktą.

4.65 straipsnis. Lobis 1. Lobis – tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių

savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo. 2. Nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui priklausančiame

daikte rastas lobis tampa jį radusio asmens nuosavybe. 3. Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama. Pažeidęs šią

nuostatą asmuo negauna jokios rasto lobio dalies, ir visas rastas lobis tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui.

4. Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. Susitarimas turi būti rašytinis.

5. Jeigu vertybių kasimas arba ieškojimas priklausė tarnybinėms lobį radusio asmens pareigoms, šis asmuo neįgyja nuosavybės teisės į rastą lobį ar jo dalį.

6. Jeigu istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintis lobis yra paimamas pagal įstatymą visuomenės poreikiams, asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį įgyti nuosavybėn lobį ar jo dalį sudarančius daiktus, turi būti teisingai atlyginama.

4.66 straipsnis. Netinkamas kultūros vertybių laikymas 1. Jeigu asmuo netinkamai laiko jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, turinčius

visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę, tai valstybės institucija, į kurios uždavinius įeina tokios rūšies daiktų apsauga, įspėja savininką, kad jis nustotų netinkamai laikyti daiktus. Jeigu savininkas šio reikalavimo neįvykdo, tai pagal atitinkamos institucijos ieškinį teismas gali šiuos daiktus iš savininko paimti. Paimti daiktai pereina valstybės nuosavybėn. Asmeniui atlyginama paimtų daiktų vertė, kurios dydis nustatomas buvusio savininko susitarimu su atitinkama institucija, o esant ginčui jį nustato teismas.

2. Kai yra neatidėliotinas reikalas, ieškinys dėl nurodytų daiktų paėmimo gali būti pareiškiamas be išankstinio įspėjimo.

4.67 straipsnis. Daikto paėmimas Valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat

valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka.

TREČIASIS SKIRSNIS ĮGYJAMOJI SENATIS

4.68 straipsnis. Įgyjamosios senaties samprata 1. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą

bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

2. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.

4.69 straipsnis. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyjami daiktai 1. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios

nuosavybės teisės objektais.

149

2. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į slaptai arba per prievartą užvaldytą daiktą, nepaisant, ar nuosavybės teisę į tą daiktą minėtu būdu pretenduoja įgyti pats slaptai, ar per prievartą daiktą užvaldęs asmuo ar kitas asmuo.

3. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

4.70 straipsnis. Sąžiningai įgytas ir valdomas daiktas 1. Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to

daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.

2. Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas daikto dalis.

3. Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo, ir iš atstovaujamojo.

4.71 straipsnis. Nepertraukiamas daikto valdymas 1. Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo

valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. 2. Jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems

asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.

3. Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko daikto valdymas buvo susigrąžintas.

4. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol yra kliūtis.

KETVIRTASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖ

4.72 straipsnis. Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir subjektai 1. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems

priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. 2. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių

subjektu.

4.73 straipsnis. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys 1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos

kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos.

2. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita. 3. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių

dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

4.74 straipsnis. Bendrosios nuosavybės teisės objektai Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu

įstatymai nenustato ko kita.

4.75 straipsnis. Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas 1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir

disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių.

150

2. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdė, naudojo ir juo disponavo ne visi bendraturčiai, tai kiti bendraturčiai turi teisę gauti iš šių ataskaitą kasmet arba iš karto po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti.

4.76 straipsnis. Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant

Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

4.77 straipsnis. Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę

1. Jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos.

2. Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.

4.78 straipsnis. Bendraturčio teisė perleisti ar suvaržyti teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą savo dalį

Kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis.

4.79 straipsnis. Pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe

1. Bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių.

2. Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.

3. Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

4. Bendrosios nuosavybės dalies pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už atsiradusių iki šio daikto dalies pardavimo prievolių, susijusių su parduodamo daikto dalimi, įvykdymą kitiems bendraturčiams.

4.80 straipsnis. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės 1. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės

nuosavybės. 2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas

padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

3. Bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti.

151

4. Jeigu vienas iš bendraturčių yra neveiksnus ar nepilnametis, atidalijant dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės turi dalyvauti globos (rūpybos) institucija.

4.81 straipsnis. Naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarka

1. Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

2. Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis.

4.82 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė 1. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo

bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga.

2. Namo, buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės, numatytos šio straipsnio 1 dalyje, savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama bendrąja daline nuosavybe esančio daikto, kuris gali būti ar, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį, dalis.

3. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

4. Šio kodekso 4.79 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai kitiems asmenims butų ir kitų patalpų, esančių namuose, savininkai parduoda bendrąja daline nuosavybe (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) turimą visą ar ne visą dalį, priklausančią proporcingai jų turimai nuosavybės teise patalpai. Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teise turimo daikto, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius, nepažeidžiant name esančių patalpų savininkų teisių, tai apie dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, pardavimą turi būti pranešta toje namo dalyje esančių patalpų savininkams ir tik jiems leidžiama pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti.

5. Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

4.83 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe

1. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų.

2. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) taip pat turi teisę: 1) imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos

ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai;

2) reikalauti iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų), kad gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus. Teisėtais buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) interesais laikoma gyvenamojo namo vidaus tvarkos taisyklių nustatymas, tinkama bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir išlaikymas, gyvenamojo namo priežiūros ūkinio ir finansinio plano parengimas, lėšų kaupimas bendrojo naudojimo objektams atnaujinti.

3. Buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo

152

objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį.

4. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

5. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) privalo leisti įgaliotiems asmenims remontuoti ar kitaip tvarkyti jo bute ir kitose patalpose esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, techninę ir kitokią įrangą.

6. Butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

4.84 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas, kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę jungtinės veiklos sutarties

1. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius.

2. Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu.

3. Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

4. Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

5. Administravimas pasibaigia šio kodekso 4.250 straipsnyje nustatytais pagrindais, taip pat įregistravus gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatus arba sudarius jungtinės veiklos sutartį.

6. Administratoriaus veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XIV skyriaus normos.

4.85 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas

1. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip. Kiekvieno buto ir kitų patalpų savininkas turi vieną balsą. Jeigu butas ir kitos patalpos nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jiems jų susitarimu atstovauja vienas asmuo, kuris turi vieną balsą.

2. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime, prieš dvi savaites viešai paskelbus jo darbotvarkę.

3. Butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimus šaukia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo, arba butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratorius.

4. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai skelbiami viešai ir galioja visiems butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat tiems savininkams, kurie įgijo nuosavybės teises į butus ir kitas patalpas po šių sprendimų priėmimo. Sprendimai negali apriboti butų ir kitų patalpų savininkų bei trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, išskyrus šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytus atvejus.

5. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai gali būti priimti ir nesušaukus susirinkimo, bet jiems raštu pareiškus apie savo sprendimą. Balsavimo raštu tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

4.86 straipsnis. Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja jungtine nuosavybe ir ją išlaikant

1. Bendraturčiai turi vienodas teises į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai

153

apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jeigu jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai nenustato ko kita.

2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymų numatytais atvejais.

4.87 straipsnis. Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją jungtinę nuosavybę

Jeigu bendraturtis, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai į padidintą daiktą ar jo vertę bendrosios jungtinės nuosavybės teises įgyja lygiai visi bendraturčiai.

4.88 straipsnis. Bendraturčio teisė perleisti ar suvaržyti teisę į bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimą savo dalį

1. Daiktas (turtas), esantis bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik esant bendraturčių sutikimui.

2. Bendraturčių sutikimas būtinas nekilnojamajam daiktui perleisti kito asmens nuosavybėn, išnuomoti ar perduoti naudotis kitokiu būdu, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į daiktą. Jeigu bendraturtis yra nepilnametis, sutikimą už jį gali duoti tėvai, globėjai ar rūpintojai.

3. Bendraturtis neturi teisės perleisti kito asmens nuosavybėn bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimos savo dalies, kol ši dalis nebus nustatyta konkrečiame bendrame daikte (turte), išskyrus atvejus, kai daiktas (turtas) paveldimas, ir kitus įstatymų numatytus atvejus.

4.89 straipsnis. Bendraturčio dalies nustatymas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje 1. Bendraturčio dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatoma paties bendraturčio

reikalavimu arba pasibaigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniams santykiams, arba kai išieškoma iš bendraturčio turto pagal asmenines jo prievoles, jeigu kito jo turimo turto, išskyrus daiktus, turimus bendrąja jungtine nuosavybe, neužtenka, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai.

2. Bendraturčio dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dydis nustatomas bendraturčių susitarimu. Jeigu jie nesusitaria, sprendžia teismas.

4.90 straipsnis. Atidalijimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės 1. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios jungtinės

nuosavybės. 2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal atsidalijančio bendraturčio ieškinį

daiktas padalijamas natūra, kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendraturtis gauna kompensaciją pinigais.

3. Bendraturčio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl skolininko atidalijimo ir išieškojimo jo dalies.

4.91 straipsnis. Išieškojimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės 1. Pagal vieno bendraturčio sudaromus sandorius išieškoti galima iš visos bendrosios

jungtinės nuosavybės, jeigu aplinkybės nerodo, kad sandoris sudarytas asmeniniais paties sudariusiojo sandorį bendraturčio interesais, ir jeigu įstatymai nenustato ko kita.

2. Dėl bendraturčio nusikaltimo padarytai žalai atlyginti išieškoti galima iš bendrosios jungtinės nuosavybės, jeigu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu esantis daiktas įgytas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų arba jis ar jo vertė padidėjo dėl šių lėšų.

4.92 straipsnis. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė 1. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrąją nuosavybę nustato šio

kodekso trečiosios knygos normos. 2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams, jei jų nesusitarta ar šio kodekso

trečiosios knygos normos nenustato ko kita, priklauso ir iš bendrų sutuoktinių lėšų įgyti ūkininko ūkio daiktai.

154

PENKTASIS SKIRSNIS SAVININKO TEISIŲ APSAUGA IR GYNIMAS

4.93 straipsnis. Savininko teisių apsauga 1. Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. 2. Niekas neturi teisės: 1) paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko

nuosavybe. 3. Nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo

sprendimu ar nuosprendžiu. 4. Nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant.

4.94 straipsnis. Laikinas pasinaudojimas daiktu prieš savininko valią 1. Visuomenės poreikiams įstatymų numatytais atvejais leidžiama laikinai pasinaudoti

daiktu prieš savininko valią. 2. Savininkui turi būti atlygintos išlaidos bei žala, kurios atsirado laikinai naudojantis

daiktu šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais.

4.95 straipsnis. Savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.

4.96 straipsnis. Daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo 1. Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti

nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento.

2. Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

3. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams.

4. Šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.

4.97 straipsnis. Atsiskaitymai grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo 1. Savininkas, išreikalaudamas daiktą pagal šio kodekso 4.95 straipsnį, turi teisę reikalauti:

iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas (nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; iš neteisėto sąžiningo valdytojo – visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą.

2. Neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos.

3. Neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos.

4. Neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto. Jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.

4.98 straipsnis. Nuosavybės teisės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu

155

Savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

4.99 straipsnis. Žemės sklypo savininko teisių gynimas nuo galimų pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu

Žemės sklypo savininkas turi teisę reikalauti, kad kaimyniniuose žemės sklypuose nebūtų statomi nauji statiniai, perstatomi, rekonstruojami ir netgi išsaugomi nepakeisti esantys statiniai, jeigu galima padaryti įtikinamą prielaidą, kad tokių naujų statinių statymas ar esamų statinių pakeitimas ir netgi nepakeistų egzistavimas ar naudojimas padarys neigiamą neleistiną poveikį jo žemės sklypui ar jo žemės sklype esantys pastatai neteks stabilumo.

4.100 straipsnis. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams 1. Paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės

poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to

daikto (turto) rinkos kaina, o šalių sutarimu – perduodamas kitas daiktas (turtas). 3. Visus klausimus, susijusius su nuosavybės paėmimo teisėtumu, taip pat ginčus dėl

paimamos nuosavybės vertės ir dėl nuosavybės paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių įstatymų nustatyta tvarka sprendžia teismas.

4. Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą kilnojamąjį daiktą (turtą) valstybei pereina nuo atsiskaitymo su daikto (turto) savininku momento, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip. Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą nekilnojamąjį daiktą valstybei pereina nuo nekilnojamojo daikto įregistravimo viešame registre momento, tačiau įregistruoti tokį daiktą kaip valstybės nuosavybę viešame registre galima tik nuo atsiskaitymo su nekilnojamojo daikto savininku momento, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1312, 2011-04-12, Žin., 2011, Nr. 49-2367 (2011-04-28)

4.101 straipsnis. Asmenų, kuriems nuosavybės teise priklausantys statiniais užstatyti žemės sklypai paimami visuomenės poreikiams, nuosavybės teisių apsauga

1. Jeigu asmenims nuosavybės teise priklausantis ir statiniais užstatomas ar užstatytas žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, tai už žemės sklypą, ant jo statomus ar jau pastatytus ir šiems asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius, žemės sklype esančius sodinius turi būti atlyginama pinigais rinkos kaina.

2. Žemės sklypo, statinių bei sodinių vertė, paėmimo sąlygos bei dėl žemės sklypo paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių dydis nustatomi būsimo žemės naudotojo ir žemės sklypo, statinių bei sodinių savininko sutartimi, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

3. Ginčus dėl žemės sklypo, statinių bei sodinių paėmimo, jų vertės ir dėl žemės sklypo paėmimo atveju savininkui atsiradusių nuostolių sprendžia teismas.

4.102 straipsnis. Asmenų, kurių ne nuosavybės teise naudojami statiniams statyti žemės sklypai paimami visuomenės poreikiams, nuosavybės teisių apsauga

1. Jeigu statiniams statyti asmenų ne nuosavybės teise naudojamas žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, tai už statomus ar jau pastatytus ir tiems asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius, taip pat už sodinius turi būti atlyginama pinigais rinkos kaina.

2. Naujasis žemės naudotojas privalo atlyginti statinių bei sodinių savininkui visus nuostolius, atsiradusius dėl žemės sklypo paėmimo, išskyrus nuostolius, kurie atsirado dėl paties statinių bei sodinių savininko neteisėtų veiksmų.

3. Žemės, statinių ar sodinių vertė, paėmimo sąlygos ir dėl žemės sklypo paėmimo atsiradusių nuostolių dydis nustatomi naujojo žemės naudotojo ir statinių savininko sutartimi.

4. Ginčus dėl statinių ar sodinių vertės, paėmimo sąlygų ir dėl žemės sklypo paėmimo atveju atsiradusių nuostolių dydžio sprendžia teismas.

156

4.103 straipsnis. Statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinės teisinės pasekmės

1. Jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai.

2. Asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą.

3. Teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Straipsnio pakeitimas: Nr. X-858, 2006-10-17, Žin., 2006, Nr. 116-4403 (2006-10-31) Nr. XI-993, 2010-07-02, Žin., 2010, Nr. 84-4402 (2010-07-15)

4.104 straipsnis. Teisės naudotis žemės sklypu praradimo pasekmės 1. Sutartį, kuria asmeniui buvo suteiktas neterminuotai naudotis arba išnuomotas žemės

sklypas, teismine tvarka pripažinus negaliojančia dėl naudotojo ar nuomininko tyčios ar nutraukus dėl tyčinių esminių žemės sklypo naudojimo tvarkos pažeidimų, statomus ar jau pastatytus ir nuosavybės teise priklausančius statinius asmuo gali nusikelti. Jeigu visų arba kai kurių statinių (jų dalių) nukelti neįmanoma, neperkelti objektai nugriaunami arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu perleidžiami žemės sklypo savininko nuosavybėn, arba žemės sklypo savininko sutikimu perleidžiami trečiajam asmeniui.

2. Ginčus dėl statinių nukėlimo, nugriovimo arba perleidimo žemės sklypo savininko ar trečiojo asmens nuosavybėn sprendžia teismas.

4.105 straipsnis. Teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės 1. Asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio

žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu.

2. Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės, tai statinių savininkui atlyginama šio kodekso 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis.

3. Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti. Kai nukelti visų arba kai kurių statinių (jų dalių) neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu neperkelti objektai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami.

4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytu atveju statiniai nukeliami arba nugriaunami jų savininko lėšomis, statybinės medžiagos, likusios tuos statinius nugriovus, yra statinių savininko nuosavybė, o statinių savininkas privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl neteisėto žemės sklypo valdymo ir naudojimo.

5. Ginčus dėl statinių nukėlimo, nugriovimo arba perleidimo žemės sklypo savininko ar trečiojo asmens nuosavybėn sprendžia teismas.

VI SKYRIUS TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ

4.106 straipsnis. Turto patikėjimo teisės sąvoka ir tikslas 1. Turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis

valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. 2. Patikėjimo teisė nustatoma asmeniniais tikslais, privačiai ar visuomeninei naudai.

4.107 straipsnis. Turto patikėjimo teisės subjektai 1. Turto patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai) Lietuvos Respublikoje yra valstybės ar

savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat gali būti kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.

157

2. Patikėtojas ar keli patikėtojai gali skirti vieną ar keletą patikėtinių, nustatyti jų skyrimo ar keitimo tvarką.

4.108 straipsnis. Turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindai Turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti: įstatymas, administracinis aktas,

sutartis, testamentas, teismo sprendimas.

4.109 straipsnis. Turto patikėjimo teisės turinys 1. Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai

valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.

2. Kiti juridiniai ir fiziniai asmenys valdo, naudoja patikėtojo jiems perduotą turtą bei disponuoja juo tiek, tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise sutartyje, testamente, teismo sprendime ar įstatyme.

4.110 straipsnis. Turto patikėjimo teisės gynimas Turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas šio kodekso

4.95–4.99 straipsniuose.

VII SKYRIUS SERVITUTAS

PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

4.111 straipsnis. Servituto sąvoka 1. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu

daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

2. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka.

4.112 straipsnis. Servituto turinys 1. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu

daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės.

2. Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias.

3. Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai.

4. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu šių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytam servitutui.

5. Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga.

4.113 straipsnis. Servituto teisių įgyvendinimas 1. Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų

kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui. 2. Servituto turėtojas, įgyvendindamas servituto suteikiamas teises, privalo nepažeisti kitų

savininkų teisių. 3. Nustatant servitutą, gali būti nustatyta prievolė statyti statinius, sodinti augalus ar atlikti

kitus darbus, kurie yra būtini servituto teisėms įgyvendinti.

158

4.114 straipsnis. Servituto turėtojo pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą 1. Jeigu norint normaliai naudotis servituto suteiktomis teisėmis yra būtina remontuoti ir

kitaip tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, servituto turėtojas privalo visa tai atlikti tinkamai ir laiku, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

2. Tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem subjektams proporcingai naudojimuisi daiktu, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

4.115 straipsnis. Servituto išlikimas padalijus tarnaujantįjį daiktą Padalijus tarnaujantįjį daiktą, anksčiau nustatytas servitutas lieka galioti visoms

tarnaujančiojo daikto dalims, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik konkrečiai tarnaujančiojo daikto daliai.

4.116 straipsnis. Servituto išlikimas padalijus viešpataujantįjį daiktą 1. Padalijus viešpataujantįjį daiktą, anksčiau dėl jo nustatytą servitutą išsaugo visos

viešpataujančiojo daikto dalys, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik konkrečiai viešpataujančiojo daikto daliai.

2. Viešpataujančiojo daikto padalijimu negali būti labiau suvaržytas tarnaujantysis daiktas (kelio servituto atveju visi padalyto viešpataujančiojo daikto savininkai turi naudotis tuo pačiu keliu, kuriam nustatytas servitutas).

4.117 straipsnis. Kelio servitutas Kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto

priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti.

4.118 straipsnis. Kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku 1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, papildomai nenustatant

galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais ir nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu pėsčiųjų taku gali eiti pėstieji, važiuoti dviračiai, neturintys variklių, ir gali būti vedami už pasaito galvijai.

2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, nenustatomas pėsčiųjų tako plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį taką, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis vieno metro pločio taku.

4.119 straipsnis. Kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis 1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė važiuoti transporto priemonėmis, papildomai

nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais ir nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku.

2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Tais atvejais, kai tikėtina, kad toks kelias gali būti naudojamas važiuoti specialiomis plačių gabaritų mašinomis, žemės sklypo, kuriam nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, savininkas neturi teisės sodinti krūmų ir medžių arčiau kaip trys metrai nuo kelio kraštų.

4.120 straipsnis. Kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti galvijus 1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, papildomai nenustatant galimybės

naudotis juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu (taku) galima tik varyti galvijus bei servituto turėtojui naudotis juo kaip pėsčiųjų taku.

2. Kelio servituto suteikta teisė varyti galvijus nesuteikia teisės ganyti galvijus šalikelėse ar ant tako ir šalia jo.

3. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę varyti galvijus, nenustatomas kelio (tako) plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią (taką), jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu (taku).

159

4.121 straipsnis. Kelio (tako) vietos ir krypties nustatymas Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto

priemonėms skirtu keliu ar taku galvijams varyti, nenustatant kelio (tako) vietos ir krypties, laikoma, kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o jei jo nėra, – anksčiau buvusiu keliu (taku), o jei jo nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti daikto savininkas, esant galimybei laikydamasis nuostatos, kad parenkama vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus.

4.122 straipsnis. Statinių servitutas Gali būti nustatomas statinių servitutas, suteikiantis teisę atremti viešpataujantįjį statinį į

tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

4.123 straipsnis. Kiti servitutai Gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines

komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, taip pat kiti servitutai.

ANTRASIS SKIRSNIS SERVITUTO NUSTATYMAS

4.124 straipsnis. Servituto nustatymo pagrindai ir momentas 1. Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais

atvejais – administracinis aktas. 2. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą,

išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. 3. Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo

viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas.

4.125 straipsnis. Servituto nustatymas sandoriais Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto

savininkas.

4.126 straipsnis. Servituto nustatymas teismo sprendimu 1. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius

servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. 2. Daikto savininkas ar valdytojas gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo

sprendimu.

4.127 straipsnis. Servituto nustatymo apribojimai 1. Nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jeigu tuo nebus

pažeidžiamas pirmiau nustatytas servitutas. 2. Hipotekos tvarka įkeistam nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą leidžiama tik visų

kreditorių sutikimu arba teismo sprendimu.

4.128 straipsnis. Daiktai, kuriems gali būti nustatomas servitutas 1. Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis

savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. 2. Nustačius servitutą viešpataujančiuoju ir tarnaujančiuoju tampantys daiktai nebūtinai

privalo turėti bendrą ribą. Svarbiausia, kad dėl nustatyto servituto tarnaujančiuoju tampantis

160

daiktas savo pastoviomis savybėmis teiktų viešpataujančiuoju tampančiam daiktui servituto nustatymu siekiamą nuolatinę naudą.

3. Jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nurodyta daikto dalis, kuriai nustatomas servitutas, laikoma, kad servitutas nustatytas visam daiktui. Bet jeigu pagal servituto suteikiamas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu daiktu, tiek jo dalimi ir tuo būtų užtikrintas tinkamas viešpataujančiojo daikto naudojimas, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis.

4.129 straipsnis. Dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimas Dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

TREČIASIS SKIRSNIS SERVITUTO PABAIGA

4.130 straipsnis. Servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas 1. Servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui. 2. Servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. 3. Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio

straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus atvejus. 4. Dėl servituto pabaigos į viešą registrą gali kreiptis tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo

daikto savininkas.

4.131 straipsnis. Servituto atsisakymas 1. Viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto tik tarnaujančiojo

daikto savininko naudai. 2. Kai servitutas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti ir tik

kai kurių iš jų. 3. Kai viešpataujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servituto atsisakymas galioja

tik tuo atveju, jeigu yra bendras visų asmenų sutikimas. 4. Turimo servituto atsisakymas turi būti įformintas raštu. 5. Apie servituto atsisakymą viešpataujančiojo daikto savininkas privalo įspėti

tarnaujančiojo daikto savininką ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius, taip pat viešpataujančiojo daikto savininkas privalo atlyginti tarnaujančiojo daikto savininkui dėl servituto nutraukimo atsiradusius nuostolius.

4.132 straipsnis. Servituto pabaiga tam pačiam asmeniui tapus viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku

1. Servitutas baigiasi tik tada, kai tas pats asmuo tampa viso viešpataujančiojo ir viso tarnaujančiojo daikto savininku.

2. Jeigu tas pats asmuo tampa tik dalies viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, likusiajai daliai servitutas lieka galioti.

3. Kai tarnaujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servitutas baigiasi tik tada, kai visi tarnaujančiojo daikto savininkai nuosavybės teisėmis įgyja viešpataujantįjį daiktą.

4.133 straipsnis. Servituto pabaiga žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui

161

Viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui žuvus, servitutas baigiasi.

4.134 straipsnis. Servituto pabaiga pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei 1. Jeigu tarnaujantysis daiktas pablogėja tiek, kad nebegali atlikti tarnaujančiojo daikto

funkcijų, baigiasi ir servitutas. 2. Dėl tarnaujančiojo daikto pablogėjimo pasibaigęs servitutas atnaujinamas, jeigu daiktas

atgauna savybes, dėl kurių jis vėl gali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijas. Šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs daiktas negalėjo atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų, servitutas būtų pasibaigęs dėl senaties.

3. Sprendimą dėl servituto pabaigos bei atnaujinimo priima tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas tarpusavio susitarimu, o esant ginčui, – teismas.

4.135 straipsnis. Servituto pabaiga išnykus servituto būtinumui 1. Kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai

naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu , tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu.

2. Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.

4.136 straipsnis. Servituto pabaiga suėjus senaties terminui 1. Servitutas baigiasi suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo

savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis. 2. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi servituto suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos

jėgos ar dėl tarnaujančiojo daikto savininko ar valdytojo trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.

3. Jeigu servituto turėtojas servituto suteikiamas teises dešimt metų įgyvendino tik dalyje tarnaujančiojo daikto, tai likusiai tarnaujančiojo daikto daliai servitutas baigiasi.

4. Servitutas negali baigtis dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi servituto suteikiamų teisių.

5. Suėjus senaties terminui, negali baigtis kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis taku ar keliu, vedančiu į kapines.

6. Sprendimą dėl servituto pabaigos suėjus senaties terminui priima teismas.

4.137 straipsnis. Statinių servitutų pabaiga dėl senaties Statinių servitutas dėl senaties baigiasi tik tada, kai viešpataujančiojo daikto savininkas

dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis ir tarnaujančiajam daiktui padarė ką nors tokio, kas nesuderinama su naudojimusi servituto suteikiamomis teisėmis.

4.138 straipsnis. Servituto turėtojo teisė reikalauti atlyginti nuostolius Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas trukdo servituto turėtojui įgyvendinti

servituto suteikiamas teises, tai servituto turėtojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl trukdymo atsiradusius nuostolius.

4.139 straipsnis. Tarnaujančiojo daikto savininko teisių gynimas 1. Jeigu servituto turėtojas netinkamai įgyvendina servituto suteiktas tarnaujančiojo daikto

naudojimo teises ir tuo pažeidžia tarnaujančiojo daikto savininko teises, tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu.

2. Tais atvejais, kai servitutas suvaržo teisę į daikto dalį, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pakeisti daikto dalį, teisę į kurią suvaržo servitutas, kita šio daikto dalimi, jeigu toks pakeitimas padės tarnaujančiojo daikto savininkui išvengti dėl servituto atsirandančių pernelyg didelių nuostolių.

162

3. Pasibaigus servitutui, servituto turėtojas, jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas reikalauja, turi grąžinti to daikto būklę į padėtį, buvusią iki servituto nustatymo. Iš servituto turėtojo negali būti reikalaujama pašalinti tokius daikto pasikeitimus, kurie atsirado nepaisant servituto buvimo, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitaip.

4.140 straipsnis. Atsakomybė pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto 1. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas nuosavybės teise priklauso keliems

savininkams, jie yra solidariai atsakingi pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto. 2. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas perleidžiamas kitam asmeniui, pagal

turtines prievoles, atsiradusias iš servituto iki daikto perleidimo momento, solidariai atsako daikto perleidėjas ir įgijėjas.

VIII SKYRIUS UZUFRUKTAS

PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

4.141 straipsnis. Uzufrukto sąvoka 1. Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti

ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.

2. Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai.

4.142 straipsnis. Uzufrukto objektas 1. Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesunaudojamas ir kilnojamasis, ir

nekilnojamasis daiktas, kuris yra nuosavybės teisės objektas. 2. Įgydamas uzufruktą į pagrindinį daiktą, uzufruktorius įgyja uzufruktą ir į antraeilius

daiktus, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip. 3. Uzufrukto objektas perduodamas uzufruktoriui pagal aprašą. 4. Pasikeitus daikto, į kurį nustatytas uzufruktas, savininkui, uzufruktas išlieka.

4.143 straipsnis. Uzufrukto turinys 1. Uzufruktorius turi teisę naudoti daiktą taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, – kaip tai

darytų pagal daikto paskirtį rūpestingas savininkas. 2. Naudojant uzufrukto objektą gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso

uzufruktoriui, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip. 3. Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą.

Nustatantis uzufruktą subjektas gali nustatyti tik tokias uzufrukto suteikiamas teises, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį.

4. Jeigu uzufruktas nustatytas į bendrosios nuosavybės teisės objektu esantį daiktą, uzufruktorius turi tas daikto valdymo ir naudojimo teises, kurios priklausytų jam kaip bendraturčiui.

5. Uzufruktorius turi teisę reikalauti įvykdyti dėl uzufrukto objekto atsiradusias prievoles ir priimti įmokas.

6. Uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufrukto kitam asmeniui, bet gali perduoti kitam asmeniui teisę įgyvendinti uzufruktą. Tokiu atveju abu subjektai atsako pagal prievoles solidariai. Laikas, kuriam perduodama kitam asmeniui teisė įgyvendinti uzufruktą, negali būti ilgesnis už laiką, kuriam nustatytas uzufruktas.

7. Uzufruktorius neturi teisės perdirbti uzufrukto objekto arba kitokiu būdu iš esmės jo pakeisti be uzufrukto objekto savininko leidimo ar įstatymo numatytais atvejais – be teismo sprendimo.

8. Uzufruktorius neturi teisės į uzufrukto objekte rastą lobį ar jo dalį, pagal įstatymą priklausančią daikto savininkui.

163

4.144 straipsnis. Uzufruktoriaus pareigos 1. Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo

normaliai būklei užtikrinti. 2. Proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo

pajamoms uzufruktorius privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip.

3. Jeigu uzufrukto objektas sugadinamas arba pažeidžiamas, arba būtina atlikti neeilinius jo gerinimo ir remonto darbus, apsaugoti jį nuo nenumatytų pavojų, arba tretieji asmenys pareiškia savo teises į uzufrukto objektą, uzufruktorius privalo tuojau pat pranešti apie tai savininkui.

4. Uzufruktorius sutartyje, testamente ar įstatyme numatytais atvejais privalo apdrausti uzufrukto objektą. Jeigu uzufruktorius neapdraudžia uzufrukto objekto, tą gali padaryti uzufrukto objekto savininkas uzufruktoriaus lėšomis.

5. Kasmet uzufruktorius savo lėšomis turi pateikti uzufrukto objekto savininkui ataskaitą, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita.

4.145 straipsnis. Uzufrukto įgyvendinimas į žemę 1. Uzufruktorius neturi teisės kirsti žemėje, kuri yra uzufrukto objektas, augančių medžių,

išskyrus išvartas ir sausuolius. Sunaikintus medžius uzufruktorius privalo atsodinti, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita.

2. Uzufruktorius negali išgauti iš žemės naudingųjų iškasenų, išskyrus atvejus, kai žemės naudojimo paskirtis yra naudingųjų iškasenų gavyba.

4.146 straipsnis. Uzufruktoriaus atsakomybė 1. Uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto būklės pablogėjimą dėl uzufrukto netinkamo

įgyvendinimo. 2. Jeigu uzufruktorius nevykdo iš uzufrukto kylančių esminių pareigų, uzufrukto objekto

savininko prašymu teismas gali skirti uzufrukto objekto administratorių.

ANTRASIS SKIRSNIS UZUFRUKTO NUSTATYMAS

4.147 straipsnis. Uzufrukto nustatymo pagrindai ir momentas 1. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato

įstatymai, bei sandoriais. 2. Iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos

subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas. 3. Į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma teisinė registracija, uzufruktas

atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme (kai uzufruktą nustato įstatymas), sandoryje (kai uzufruktas nustatomas sandoriu) ar teismo sprendimo (kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu).

4. Nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas.

4.148 straipsnis. Uzufrukto nustatymas sandoriais Nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas.

4.149 straipsnis. Uzufrukto nustatymo apribojimai Naujas uzufruktas gali būti nustatomas į daiktus, į kuriuos jau yra nustatytas uzufruktas,

jeigu naujai nustatomo uzufrukto suteikiamos teisės nesutampa su jau nustatyto uzufrukto suteikiamomis teisėmis ir naujojo uzufrukto suteikiamų teisių įgyvendinimas nepažeis jau esamo uzufruktoriaus teisių.

TREČIASIS SKIRSNIS UZUFRUKTO PABAIGA

4.150 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimo pagrindai ir momentas

164

1. Uzufruktas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai

metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui; 3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui; 4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku; 5) žuvus uzufrukto objektui; 6) pablogėjus uzufrukto objekto būklei; 7) suėjus senaties terminui; 8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu. 2. Uzufruktas gali baigtis tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. 3. Uzufrukto pabaigos momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio

straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus ir tuos atvejus, kai uzufruktas neturėjo būti registruotas.

4. Kelių asmenų naudai nustatytas uzufruktas baigiasi pasibaigus paskutinio asmens teisei, jeigu nenustatyta kitaip.

5. Uzufrukto objekto savininko ir uzufruktoriaus susitarimu ar teismo sprendimu uzufruktas gali būti pakeistas renta, jeigu dėl svarbių priežasčių uzufruktorius negali vykdyti savo pareigų.

4.151 straipsnis. Uzufrukto atsisakymas 1. Uzufruktorius gali atsisakyti turimo uzufrukto tik uzufrukto objekto savininko naudai. 2. Kai uzufruktas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, kai kurių iš jų galima

atsisakyti. 3. Turimo uzufrukto atsisakymas turi būti įformintas raštu.

4.152 straipsnis. Uzufrukto pabaiga mirus uzufruktoriui, likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui

1. Uzufruktoriui mirus, uzufruktas baigiasi nepaisant to, ar jis buvo nustatytas apibrėžtam terminui, ar konkretaus asmens gyvenimo trukmei. Uzufruktui pasibaigus dėl uzufruktoriaus mirties, jo teisių perėmėjai privalo grąžinti daiktą savininkui.

2. Juridinio asmens, kaip uzufruktoriaus, turėtas daiktas turi būti grąžintas savininkui, priėmus sprendimą likviduoti juridinį asmenį arba praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui.

4.153 straipsnis. Uzufrukto pabaiga pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui

1. Jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas jo pabaigos terminas ar uzufrukto pabaiga buvo susieta su naikinančiąja sąlyga, tai, pasibaigus nustatytam terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui, uzufruktas pasibaigia.

2. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol trečiasis asmuo sukaks tam tikrą amžių, tačiau jis nesukakęs nustatyto amžiaus miršta, tai uzufruktas išlieka iki to laiko, kada šis asmuo būtų sukakęs nustatytą amžių.

3. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol atsiras su trečiuoju asmeniu susiję sąlygos, o trečiasis asmuo iki tų sąlygų atsiradimo miršta ir todėl numatytos sąlygos atsirasti negali, tai uzufruktorius išsaugo savo teises iki savo gyvenimo pabaigos.

4.154 straipsnis. Uzufrukto pabaiga uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku 1. Uzufruktoriui tapus viso uzufrukto objekto savininku, uzufruktas baigiasi. 2. Jeigu uzufruktorius tampa tik dalies uzufrukto objekto savininku, tai likusiai daliai

uzufruktas lieka galioti.

4.155 straipsnis. Uzufrukto pabaiga žuvus uzufrukto objektui Uzufrukto objektui žuvus, baigiasi ir uzufruktas.

165

4.156 straipsnis. Uzufrukto pabaiga pablogėjus uzufrukto objekto būklei 1. Jeigu uzufrukto objektas pablogėja tiek, kad nebegali būti naudojamas pagal nustatyto

uzufrukto paskirtį, uzufruktas baigiasi. 2. Dėl uzufrukto objekto pablogėjimo pasibaigęs uzufruktas atnaujinamas, jeigu uzufrukto

objektas atgauna savybes, dėl kurių jis vėl gali atlikti tokio objekto funkcijas. Šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs uzufrukto objektas negalėjo būti naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį, uzufruktas būtų pasibaigęs suėjus senaties terminui.

3. Sprendimą dėl uzufrukto pabaigos bei atnaujinimo priima uzufrukto objekto savininkas ir uzufruktorius tarpusavio susitarimu, o esant ginčui, – teismas.

4.157 straipsnis. Uzufrukto pabaiga suėjus senaties terminui 1. Uzufruktas, kurio objektas yra nekilnojamasis daiktas, baigiasi suėjus senaties terminui,

jeigu uzufruktorius nepertraukiamai savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufrukto suteikiamomis teisėmis.

2. Uzufruktas, kurio objektas yra kilnojamasis daiktas, baigiasi dėl senaties, jeigu uzufruktorius savanoriškai trejus metus pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufrukto suteikiamomis teisėmis.

3. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi uzufrukto suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos jėgos ar dėl uzufrukto objekto savininko (valdytojo) trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.

4. Jeigu uzufruktorius uzufrukto suteikiamas teises penkiolika metų įgyvendino tik naudodamasis nekilnojamojo daikto dalimi, likusiai daikto daliai uzufruktas baigiasi.

5. Uzufruktas negali pasibaigti dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi uzufrukto suteikiamų teisių.

4.158 straipsnis. Uzufrukto objekto grąžinimas pasibaigus uzufruktui 1. Pasibaigus uzufruktui, uzufruktorius privalo grąžinti savininkui uzufrukto objektą tos

būklės, kurios jį gavo, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, jeigu nustatant uzufruktą nebuvo aptarta kitaip.

2. Uzufruktorius turi teisę pasilikti dalis, kuriomis pagerino daiktą, jeigu jas galima atskirti ir jeigu tai nepadarys žalos uzufrukto objektui. Jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, uzufruktorius turi teisę reikalauti atlyginti pagerinimo išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas, tik tuo atveju, jeigu jis daiktą pagerino daikto savininko sutikimu.

4.159 straipsnis. Uzufrukto objekto savininko teisių gynimas Jeigu uzufruktorius netinkamai įgyvendina uzufrukto suteiktas teises ir tuo pažeidžia

daikto savininko teises, tai uzufrukto objekto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

IX SKYRIUS UŽSTATYMO TEISĖ (SUPERFICIES)

4.160 straipsnis. Užstatymo teisės (superficies) sąvoka 1. Užstatymo teisė (superficies) – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme

statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. 2. Užstatymo teisė gali būti suteikta nepaisant būsimo užstatymo teisės turėtojo kitos

daiktinės teisės arba jos suteikimas gali priklausyti nuo kitos daiktinės teisės arba nuo nekilnojamojo daikto nuomos.

3. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka.

4.161 straipsnis. Užstatymo teisės atlygintinumas Užstatymo teisę nustatančiame akte gali būti numatyta, kad šios teisės turėtojas turi

sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą arba už ją mokėti periodiškai.

4.162 straipsnis. Užstatymo teisės turinys

166

1. Užstatymo teisės turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius.

2. Nustatant užstatymo teisę, gali būti apribota užstatymo teisės turėtojo teisė statyti, naudoti ar griauti statinius bei sodinti ar naikinti sodinius.

3. Užstatymo teisė gali būti terminuota ar neterminuota.

4.163 straipsnis. Užstatymo teisės nustatymas Užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens

susitarimu arba žemės savininko testamentu.

4.164 straipsnis. Užstatymo teisės pabaiga 1. Užstatymo teisė baigiasi: 1) kai užstatymo teisės turėtojas tampa ir žemės savininku; 2) pasibaigus terminui; 3) dėl senaties, jeigu užstatymo teisės turėtojas dešimt metų nesinaudoja užstatymo teisės

objektu; 4) užstatymo teisės turėtojui daugiau kaip už dvejus metus nesumokėjus užstatymo teisę

nustatančiame akte nustatyto mokesčio. 2. Pasibaigus užstatymo teisei, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės

savininkui. Žemės savininkas turi atlyginti jų vertę, jeigu taip buvo numatyta užstatymo teisę nustatančiame akte.

3. Užstatymo teisės turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę žemės padėtį ir jeigu užstatymo teisę nustatantis aktas nenumato ko kita.

4. Statinių ar sodinių žuvimas nėra pagrindas užstatymo teisei baigtis, jeigu šalys nesusitarė kitaip.

X SKYRIUS ILGALAIKĖ NUOMA (EMPHYTEUSIS)

4.165 straipsnis. Ilgalaikės nuomos sąvoka 1. Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam asmeniui

priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas.

2. Ilgalaikė nuoma gali būti terminuota ar neterminuota. Ilgalaikės nuomos terminas negali būti trumpesnis kaip dešimt metų.

3. Pasikeitus nuomotojui ar nuomininkui, ilgalaikė nuoma išlieka, jeigu nuomininko teisių perėmėjai tinkamai naudoja išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir vykdo kitus ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nustatytus įsipareigojimus.

4.166 straipsnis. Ilgalaikės nuomos atlygintinumas Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti numatyta, kad nuomininkas turi sumokėti

nekilnojamojo daikto nuomotojui vienkartinę sumą arba už jį mokėti periodiškai.

4.167 straipsnis. Ilgalaikės nuomos nustatymas Ilgalaikė nuoma nustatoma išnuomojamo nekilnojamojo daikto savininko ir nuomininko

susitarimu arba testamentu.

4.168 straipsnis. Ilgalaikės nuomos turinys 1. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenustato kitaip, tai nuomininkas naudojasi

išnuomotu nekilnojamuoju daiktu kaip savininkas, tik iš esmės nedidina jo vertės, taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu nuomos objektas yra žemės sklypas, ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti pagal paskirtį.

167

2. Nuomininkas savo lėšomis privalo išlaikyti išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir jį remontuoti.

3. Jeigu nenustatyta kitaip, nuomininkui priklauso išnuomoto nekilnojamojo daikto duodami vaisiai.

4. Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad nuomininkas be nuomotojo sutikimo savo teisių negali perleisti kitam asmeniui arba padalyti ilgalaikės nuomos teisės.

5. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nenumatyta kitaip, nuomininkas turi teisę subnuomoti. Subnuomininkas neturi daugiau teisių už nuomininką. Ilgalaikei nuomai pasibaigus, baigiasi ir subnuoma.

4.169 straipsnis. Ilgalaikės nuomos pabaiga 1. Ilgalaikė nuoma baigiasi: 1) pasibaigus terminui; 2) žuvus nuomos objektui; 3) nuomą panaikinus teismo sprendimu; 4) nuomotojui tapus ir nuomininku; 5) nenaudojus nuomos objekto dešimt metų; 6) šalių susitarimu. 2. Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte ir nuomotojo, ir nuomininko iniciatyva gali būti

numatyti priešlaikinės ilgalaikės nuomos pabaigos pagrindai. 3. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po nuomos nustatymo, nuomininko ar nuomotojo

prašymu ilgalaikė nuoma gali būti teismo sprendimu pakeista ar panaikinta, jeigu atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.

4. Pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui nuomos objektą. Nuomininkui turi būti kompensuota ilgalaikės nuomos objekto pagerinimų vertė, jeigu pagerinta buvo nuomotojo sutikimu. Nuomininkas turi teisę sulaikyti ilgalaikės nuomos objekto perdavimą nuomotojui tol, kol nuomotojas nesumokės kompensacijos. Nuomotojas gali sulaikyti nuomininkui priklausantį daiktą tol, kol nuomininkas su juo neatsiskaitys.

5. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte buvo numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti pagal paskirtį, tai pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę žemės padėtį ir jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenumato ko kita.

XI SKYRIUS HIPOTEKA

PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

4.170 straipsnis. Hipotekos sąvoka 1. Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis

nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. 2. Susitarimas perduoti įkeičiamą ar įkeistą daiktą kreditoriui negalioja. 3. Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo

disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises. Paskesnis įkeisto daikto įkeitimas leidžiamas, jeigu hipotekos sutartyje (lakšte) nenumatyta kitaip.

4.171 straipsnis. Hipotekos objektas 1. Hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos

neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse. Nekilnojamojo daikto hipoteka neapima iš šio daikto gaunamų pajamų.

2. Kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai.

3. Kai įkeičiamas nekilnojamasis daiktas, kuriam naudoti pagal paskirtį reikalingi kilnojamieji daiktai, laikoma, kad hipotekos objektu tampa ir tokiam daiktui naudoti pagal paskirtį

168

reikalingi kilnojamieji daiktai, įskaitant ir tuos, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje, jeigu kitaip dėl kilnojamųjų daiktų įkeitimo (neįkeitimo) nebuvo nustatyta hipotekos sutartyje ar įkeičiamo nekilnojamojo daikto savininko vienašaliame pareiškime įkeisti daiktą.

4. Įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę. 5. Nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir šio daikto draudimo atlyginimą. 6. Norint įkeisti tam pačiam savininkui priklausančio daikto dalį, toji dalis turi būti tiksliai

apibrėžta ir įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas. 7. Įkeičiant statinius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba

šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė. 8. Daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų

bendraturčių sutikimu. Įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės dalį, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas, tačiau įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi.

9. Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą.

10. Įkeisto daikto savininkas neturi teisės sunaikinti, sužaloti daiktą ar kitaip sumažinti jo vertę, išskyrus daikto normalų nusidėvėjimą ar vertės sumažėjimą naudojant jį būtinojo reikalingumo atveju. Pažeidus šiuos reikalavimus, hipotekos kreditorius gali reikalauti, kad būtų pradėtas išieškojimas iš įkeisto daikto prieš terminą.

11. Priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį pardavus būtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o skolininkas nukentėtų kuo mažiau.

12. Įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu įkeičiant žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Jei varžytynėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys statiniai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės savininko teisės ir pareigos, kurias turėjo statinių savininkas.

4.172 straipsnis. Hipotekos išlikimas padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą 1. Padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka

galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Susitarimas dėl hipotekos reikalavimo padalijimo negalioja.

2. Po nekilnojamojo daikto padalijimo suformuotų nekilnojamųjų daiktų, priklausančių nuosavybės teise skirtingiems savininkams, pardavimo varžytynėse eilė nustatoma daikto padalijimo momentu daikto savininkų rašytiniu susitarimu. Jei daikto savininkų rašytinio susitarimo nėra, po padalijimo suformuotų nekilnojamųjų daiktų pardavimo varžytynėse eilę nustato hipotekos teisėjas.

4.173 straipsnis. Hipotekos išlikimas sujungus įkeistus nekilnojamuosius daiktus 1. Įkeisti nekilnojamieji daiktai gali būti sujungti tik gavus kreditorių, kurių reikalavimų

tenkinimo eilė po sujungimo pasikeis, rašytinį sutikimą. 2. Sujungus kelis įkeistus nekilnojamuosius daiktus, kiekvieno iš jų hipoteka apima po

sujungimo suformuotą nekilnojamąjį daiktą. Hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymų įregistruoti hipoteką įregistravimo datą.

4.174 straipsnis. Hipoteka užtikrinami įvykdymai ir išieškojimai 1. Hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo

atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas. 2. Hipoteka užtikrintas pagrindinis reikalavimas, iš šio reikalavimo atsirandančios

palūkanos ir netesybos gali būti padidinami, taip pat skolinio įsipareigojimo įvykdymo terminas gali būti trumpinamas arba pratęsiamas daugiau nei paskesnės eilės kreditorių tik gavus paskesnės eilės kreditorių rašytinį sutikimą.

4.175 straipsnis. Hipotekos rūšys 1. Gali būti registruojama priverstinė ir sutartinė hipoteka. Priverstinės hipotekos

nustatymo tvarką nustato Civilinio proceso kodeksas.

169

2. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu šiais atvejais: 1) valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo

teisinių santykių, užtikrinti; 2) reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti; 3) pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti; 4) kitais šio kodekso numatytais atvejais. 3. Sutartinė hipoteka gali būti paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji

bei sąlyginė.

4.176 straipsnis. Hipotekos nustatymas valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių teisinių santykių, užtikrinti

Valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka nustatoma valstybinės mokesčių inspekcijos, muitinės ar valstybinio socialinio draudimo institucijos prašymu, kuriame nurodomas daiktas, kuriam nustatoma hipoteka, skolininku esantis daikto savininkas, hipotekos nustatymo pagrindas, hipotekos terminas ir reikalavimo suma. Kartu su prašymu pateikiami jame nurodytus duomenis patvirtinantys dokumentai. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2172, 2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

4.177 straipsnis. Hipotekos nustatymas reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti

1. Asmenų, susijusių su statinių statybomis ar rekonstrukcija, reikalavimams užtikrinti hipoteka gali būti nustatoma tik registruotam statiniui.

2. Hipoteka nustatoma rangovo, projektuotojo, medžiagų tiekėjo ar finansavusio asmens prašymu ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo statybų ar rekonstrukcijos darbų užbaigimo. Prašyme nurodomas statinys, kuriam nustatoma hipoteka, skolininku esantis daikto savininkas, hipotekos nustatymo pagrindas, hipotekos terminas ir reikalavimo suma. Kartu su prašymu pateikiami jame nurodytus duomenis patvirtinantys dokumentai.

4.178 straipsnis. Hipotekos nustatymas pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti

Pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Teismo sprendime turi būti nurodyta: hipoteka užtikrinama reikalavimo suma, hipotekos terminas, daiktas, kuris registruojamas hipotekos registre, ir šio daikto savininkas.

4.179 straipsnis. Paprastoji hipoteka Paprastoji hipoteka – vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo

daikto įkeitimas, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.

4.180 straipsnis. Jungtinė hipoteka Jungtinė hipoteka – kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas

vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.

4.181 straipsnis. Svetimo daikto hipoteka Svetimo daikto hipoteka – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas,

norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą.

4.182 straipsnis. Maksimalioji hipoteka 1. Maksimalioji hipoteka – nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl

maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Maksimalioji hipoteka registruojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.

2. Pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, skolos dydis fiksuojamas hipotekos registre, ir hipoteka pradeda veikti kaip paprastoji. Vėliau prisiimtų skolinių įsipareigojimų ši hipoteka neapsaugo. Jeigu skolos dydžio fiksavimo data hipotekos sutartyje nenustatyta, hipotekos

170

kreditorius gali reikalauti skolos dydį fiksuoti bet kuriuo momentu, bet ne anksčiau kaip praėjus trejiems metams nuo hipotekos įregistravimo dienos.

3. Skolos dydis fiksuojamas, kai kiti kreditoriai reikalauja parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių, įkeistas daiktas areštuojamas, skolininkas arba kreditorius paskelbiami nemokiais ar jie likviduojami, kreditorius ar skolininkas miršta, jeigu jų turto paveldėtojai neperregistruoja hipotekos savo vardu per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

4. Skolos dydžio fiksavimas panaikinamas, jei kreditoriai atšaukia reikalavimą parduoti daiktą iš varžytynių, jei panaikinamas nekilnojamojo daikto areštas arba atšaukiamas skolininko ar kreditoriaus likvidavimas.

5. Maksimali įsipareigojimų apsaugojimo suma negali būti didinama be toliau eilėje esančių to paties daikto hipotekos kreditorių sutikimo.

4.183 straipsnis. Bendroji hipoteka 1. Bendroji hipoteka – keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų

įkeitimas, norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą. 2. Bendrąja hipoteka įkeisto daikto savininkas, norėdamas šį daiktą įkeisti dar kartą, turi

gauti rašytinį visų kitų bendrąja hipoteka įkeistų daiktų savininkų sutikimą. 3. Bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse

eilė.

4.184 straipsnis. Sąlyginė hipoteka 1. Sąlyginė hipoteka – daikto įkeitimas, norint apsaugoti skolinio įsipareigojimo

įvykdymą, jeigu susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento arba kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui.

2. Kol sąlyga, lemianti hipotekos įsigaliojimą, neįvykdyta, hipoteką suinteresuotos šalies prašymu gali bet kuriuo momentu hipotekos teisėjas panaikinti.

3. Jeigu sąlyga, lemianti hipotekos pasibaigimą, nebevykdoma, suinteresuota šalis turi teisę kreiptis į hipotekos teisėją ir reikalauti, kad hipoteka būtų baigta.

ANTRASIS SKIRSNIS HIPOTEKOS ĮREGISTRAVIMAS

4.185 straipsnis. Hipotekos įforminimas ir įregistravimas 1. Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą, taip

pat prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką įforminami surašant hipotekos lakštą. Jeigu hipoteka sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina notaras.

2. Hipotekos sutartį (lakštą) pasirašo skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo). Jeigu daiktas įkeičiamas vienašaliu jo savininko pareiškimu, hipotekos lakštą pasirašo tik įkeičiamo daikto savininkas. Jeigu hipoteka priverstinė, hipotekos lakštą pasirašo kreditorius.

3. Hipoteka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu, pateikus hipotekos lakštą įkeisto daikto buvimo vietos hipotekos įstaigai.

4. Hipotekos pakeitimai įrašomi hipotekos lakšte ir registruojami hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir hipoteka.

5. Hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais bei išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

4.186 straipsnis. Hipotekos lakšto turinys 1. Hipotekos lakšte turi būti nurodoma: sudarymo vieta ir data, skolininkas, kreditorius ir

įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo), jų gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamas daiktas, jo įkainojimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrinta prievolė, jos konkretus arba maksimalus dydis (kai hipoteka sutartinė) ir įvykdymo terminas. Prievolės dydis hipotekos lakšte nurodomas įskaitant palūkanas. Jeigu hipoteka priverstinė, hipotekos lakšte nurodomas jos nustatymo pagrindas.

2. Hipotekos lakšte gali būti papildomai nurodyti ir kiti duomenys.

171

3. Jeigu hipotekos lakštą surašo įkeičiamo daikto savininkas vienašališkai, kreditorius gali būti nenurodytas. Šiuo atveju surašomas pareikštinis hipotekos lakštas, kuris jo turėtojo pageidavimu bet kuriuo momentu gali būti įformintas vardiniu hipotekos lakštu.

4.187 straipsnis. Hipotekos įsigaliojimo momentas Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre

įrašomi atitinkami įrašai.

4.188 straipsnis. Hipotekos lakšto ir hipotekos registro duomenų neatitikimas Jeigu hipotekos lakšto tekstas nesutampa su hipotekos registro įrašu, sprendžiamąją galią

turi hipotekos registro įrašas. Šiuo atveju dėl hipotekos registro tvarkymo įstaigos kaltės patirtą žalą sąžiningam lakšto turėtojui atlygina valstybė įstatymų nustatyta tvarka.

TREČIASIS SKIRSNIS HIPOTEKOS PERLEIDIMAS IR ĮKEITIMAS

4.189 straipsnis. Hipotekos reikalavimo perleidimas 1. Kreditorius hipotekos reikalavimą ar jo dalį gali perleisti kitam asmeniui, jeigu

hipotekos sutartyje nenumatyta kitaip. Hipotekos reikalavimas perleidžiamas laikantis taisyklių, nustatytų šio kodekso šeštosios knygos normose, reglamentuojančiose reikalavimo teisės perleidimą.

2. Hipotekos reikalavimas perleidžiamas perduodant hipotekos lakštą indosamentu (hipotekos lakšto turėtojo įrašu, kuriuo hipotekos lakštas perduodamas kitam asmeniui). Jeigu perleidžiama hipotekos reikalavimo dalis, hipotekos lakšte nurodoma, kuris iš kreditorių saugo hipotekos lakštą.

3. Indosamentas turi būti įrašytas hipotekos lakšte, nurodant asmenį, kuriam perleidžiamas hipotekos reikalavimas, pasirašytas indosanto (hipotekos lakšto turėtojo) ir įregistruotas hipotekos registre.

4. Hipotekos reikalavimo perleidimas (hipotekos lakšto indosamentas) registruojamas hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir hipoteka.

4.190 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto vertės kitam hipotekos kreditoriui

Kai daiktas įkeistas kelis kartus, bet kuris hipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto vertės kitam to paties skolininko hipotekos kreditoriui. Tai įrašoma abiejuose hipotekos lakštuose. Jeigu kreditoriaus, perleidžiančio savo eilės pirmumą, reikalavimo suma yra mažesnė nei perėmėjo, būtinas tolesnės nei perleidėjo ir pirmesnės nei perėmėjo eilės kreditorių notarine tvarka patvirtintas sutikimas.

4.191 straipsnis. Hipotekos reikalavimo įkeitimas 1. Hipotekos kreditorius gali įkeisti hipotekos reikalavimą gaunamai ar gautai paskolai

apsaugoti tik tada, kai skolos grąžinimo terminas nėra ilgesnis už hipotekos lakšte nurodytą skolos grąžinimo terminą.

2. Hipotekos reikalavimas įkeičiamas šalių susitarimu, tai įrašant hipotekos lakšte, ir įsigalioja nuo šio susitarimo įregistravimo hipotekos registre. Susitarimas įforminamas kilnojamojo daikto įkeitimo lakštu.

KETVIRTASIS SKIRSNIS SKOLOS IŠIEŠKOJIMAS HIPOTEKOS KREDITORIAUS NAUDAI

4.192 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo 1. Jei per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo,

hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą.

172

2. Pagal hipotekos kreditoriaus kreipimąsi hipotekos teisėjui areštavus įkeistą daiktą ir įspėjus apie tai įkeisto daikto savininką, įkeisto daikto savininkas netenka teisės perleisti daiktą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teisę į daiktą arba mažinti jo vertę.

3. Jeigu įkeistas daiktas buvo perduotas hipotekos kreditoriui administruoti ir jį administruojant paaiškėjo, kad negalima patenkinti hipoteka apsaugoto reikalavimo, hipotekos kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių.

4.193 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto

1. Jei pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.

2. Jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai patenkinami pagal jų prašymų įregistruoti hipoteką padavimo laiką eilės tvarka. Anksčiau padavęs prašymą įregistruoti hipoteką hipotekos kreditorius gali būti įpareigotas atlyginti vėliau padavusio prašymą įregistruoti hipoteką hipotekos kreditoriaus nuostolius, jeigu, paraginus pastarajam, anksčiau padavęs prašymą įregistruoti hipoteką hipotekos kreditorius neprotingai delsė įgyvendinti savo teises.

3. Jeigu įkeistas daiktas paimamas visuomenės poreikiams ar konfiskuojamas, hipotekos kreditoriaus reikalavimą patenkina atitinkamai naujasis daikto valdytojas ar valstybė, bet ne daugiau nei yra įkeisto daikto vertė.

4. Jeigu įkeistas daiktas pereina valstybės ar savivaldybės nuosavybėn paveldėjimo teise ar įkeistas bešeimininkis daiktas perduodamas teismo sprendimu valstybės arba savivaldybės nuosavybėn, hipotekos kreditoriaus reikalavimą patenkina valstybė ar savivaldybė, bet ne daugiau nei yra įkeisto daikto vertė.

4.194 straipsnis. Skolos išieškojimas parduodant varžytynėse jungtine hipoteka įkeistą daiktą

1. Jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę nustato daiktų savininkas. 2. Pardavus jungtine hipoteka įkeistus daiktus viešose varžytynėse, skola išieškoma iš visų

parduotų daiktų vienu metu, o parduoti galima tik tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimui patenkinti.

4.195 straipsnis. Skolos išieškojimas pardavus svetimo daikto hipoteka įkeistą daiktą 1. Įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą tik įkeistu savo

daiktu. 2. Jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas

buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo.

4.196 straipsnis. Teisė reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą

1. Hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ta pačia tvarka, kaip ir suėjus skolos grąžinimo terminui, jeigu:

1) kiti kreditoriai įstatymų numatytais atvejais reikalauja parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių;

2) skolininkas mirė; 3) pradėta skolininko ar įkeisto daikto savininko (ne fizinio asmens) bankroto procedūra

arba priimtas sprendimas jį likviduoti; 4) įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria

sumažėjo daikto vertė, kai šios įsipareigojimo dalies nepadengė gauta draudimo suma; 5) įkeisto daikto draudimo sutartis nutraukta prieš terminą arba, pasibaigus draudimo

sutarčiai, daiktas nebeapdraudžiamas. 2. Jeigu įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria

sumažėjo daikto vertė, arba daiktas žuvo, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų

173

reikalavimai. Gavus raštišką visų kreditorių sutikimą, draudimo suma gali būti išmokama įkeisto daikto savininkui.

PENKTASIS SKIRSNIS Hipotekos PABAIGA

4.197 straipsnis. Hipotekos pasibaigimo pagrindai ir momentas 1. Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo

visų hipotekų. 2. Įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu: 1) yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas; 2) daiktui panaikinama hipoteka; 3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų

nuo skolos mokėjimo termino pabaigos. 3. Hipoteka gali baigtis hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar kai hipotekos

kreditorius hipotekos atsisako. 4. Jeigu suėjus skolos grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka

užtikrintos prievolės dalyką, skolininkas gali įmokėti atitinkamą sumą į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą. Įmokėjus visą skolos sumą į depozito sąskaitą, hipoteka baigiasi.

5. Hipotekos pasibaigimo momentas yra jos išregistravimo iš hipotekos registro momentas.

XII SKYRIUS ĮKEITIMAS

4.198 straipsnis. Įkeitimo sąvoka 1. Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis

kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą.

2. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius.

4.199 straipsnis. Įkeitimo atsiradimo pagrindai 1. Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą. Jeigu įkeitimas atsiranda pagal įstatymą,

tai įstatyme turi būti nurodyta, koks būtent turtas yra įkeičiamas. 2. Priverstiniam įkeitimui (kai įkeitimas atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu)

mutatis mutandis taikomos šios knygos normos, reglamentuojančios priverstinę hipoteką.

4.200 straipsnis. Įkeitimu užtikrinami reikalavimai 1. Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios piniginės prievolės įvykdymas. 2. Įkeitimas yra pagrindinės prievolės išvestinė prievolė. Įkaito turėtojo teisės yra

išvestinės iš jo, kaip kreditoriaus, teisių ir šių teisių įgyvendinimas priklauso nuo įkeitimu užtikrintos prievolės likimo.

3. Jeigu ko kita nenurodyta sutartyje arba įstatyme, įkeitimu užtikrinamas toks reikalavimas, koks yra jo patenkinimo momentu, įskaitant palūkanas, netesybas, nuostolius, padarytus dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo, taip pat būtinas išieškojimo išlaidas, kurios padengiamos pirmiausiai.

4.201 straipsnis. Įkeitimo objektas 1. Įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. 2. Įkeitimo objektu negali būti tokie daiktai, į kuriuos pagal galiojančius įstatymus negali

būti nukreipiamas išieškojimas, taip pat kilnojamieji daiktai, įkeisti kartu su nekilnojamuoju daiktu šio kodekso 4.171 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

174

3. Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, daikto įkeitimas apima ir daikto priklausinius bei neatskirtus vaisius.

4. Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka įkaito davėjui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

5. Įstatymo numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje. Išieškojimas į tokius daiktus gali būti nukreiptas tik įkaito davėjui įgijus šiuos daiktus nuosavybės teise.

6. Įkeisti daiktą, kuris yra bendroji nuosavybė, galima tik rašytiniu visų bendraturčių sutikimu.

4.202 straipsnis. Prekių atsargų, esančių apyvartoje, įkeitimas Įkaito davėjas, įkeitęs esančias apyvartoje prekių atsargas (prekes, žaliavas, pusgaminius,

pagamintą produkciją), turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė. Kai įkeistos prekės parduodamos įkaito davėjui vykdant jo steigimo dokumentuose nustatytą veiklą, prekių įkeitimas išnyksta, o įkaito davėjo įsigytos naujos prekių atsargos tampa įkeitimo objektu šių prekių įsigijimo nuosavybėn momentu.

4.203 straipsnis. Įkeisto daikto pakeitimas 1. Įkaito davėjas įkaito turėtojo (turėtojų) sutikimu gali pakeisti individualiais požymiais

apibūdintą daiktą, kuris yra įkeitimo objektas, kitu dar nė karto neįkeistu daiktu. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju pirmesnio daikto įkeitimas panaikinamas po to,

kai įforminamas naujo daikto įkeitimas.

4.204 straipsnis. Turtinės teisės, kaip įkeitimo objektas 1. Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t. y. naudojimo teisė,

nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis.

2. Įstatymų numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgis ateityje.

3. Kai įkeičiamą turtinę teisę patvirtina vertybiniai popieriai ar specialūs dokumentai, jie perduodami įkaito turėtojui, jeigu įstatymai ar šalių susitarimas nenustato kitaip.

4.205 straipsnis. Įkeitimo objekto draudimas 1. Įstatymas ar sutartis gali numatyti pareigą apdrausti įkeistą (įkeičiamą) daiktą. 2. Sutartis taip pat gali numatyti įkaito davėjo (juridinio asmens) pareigą apdrausti

įkeitimo objektą likvidavimo ar nemokumo atveju. 3. Įvykus draudiminiam įvykiui, kreditorius, kurio reikalavimai užtikrinti įkeitimu, turi

pirmumo teisę (laikantis įkeitimo eilės, jei buvo keli įkeitimai) patenkinti savo reikalavimus iš draudimo atlyginimo sumos.

4.206 straipsnis. Įkaito davėjas 1. Įkaito davėju gali būti ir pats skolininkas, ir trečiasis asmuo. 2. Įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas arba asmuo, kuriam priklauso

turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kada įstatymas nustato, kad įkeitimo objektas gali būti įgytas įkaito davėjo nuosavybėn ateityje.

3. Turtinė teisė, priklausanti keliems asmenims, gali būti įkeista tik jų visų rašytiniu sutikimu.

4. Teises, susijusias su daiktų nuoma (panauda), nuomininkas (panaudos gavėjas) gali įkeisti tik nuomotojo (panaudos davėjo) rašytiniu sutikimu.

4.207 straipsnis. Įkeitimo teisės išlikimas, įkeistojo daikto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui

1. Įkeistojo daikto nuosavybės teisei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba kai įkeitimo lakštas buvo įregistruotas hipotekos registre, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai įkeitimo objektas yra turtinės teisės.

175

2. Įkeitimo teisė galioja visa ir tuo atveju, jeigu skolininkas prievolę įvykdo iš dalies.

4.208 straipsnis. Teisė tikrinti įkeitimo dalyką 1. Kreditorius turi teisę tikrinti įkeistų daiktų, kurios valdo įkaito davėjas, kiekį, būklę,

saugojimo sąlygas ir pan., jeigu sutartis nenumato ko kita. 2. Jeigu įkaito davėjas pažeidžia įkeisto daikto saugojimo sąlygas, vengia pateikti sužalotą

daiktą arba pateikti žuvusio daikto likučius, kreditorius turi teisę pareikalauti įvykdyti įkeitimu užtikrintą prievolę prieš terminą.

4.209 straipsnis. Įkeitimo sutarties ir įkeitimo objekto savininko vienašalio pareiškimo forma

1. Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma rašytinė įkeitimo sutartis. Įkeitimo sutartis gali būti sudaroma kaip atskira sutartis, arba susitarimas dėl įkeitimo gali būti įtrauktas į sutartį, iš kurios kyla pagrindinė prievolė.

2. Kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas įkaito davėjui, įkeitimo sutartis ir įkeitimo objekto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktus ar turtines teises įforminami surašant įkeitimo lakštą, kuris tvirtinamas notaro ir registruojamas hipotekos registre.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų taisyklių nesilaikymas įkeitimo sutartį daro negaliojančia.

4. Įkeitimo sutartį (lakštą) pasirašo įkaito davėjas, skolininkas, kreditorius ir asmuo, kuriam perduotas įkeitimo objektas. Jeigu įkeitimo objektas įkeičiamas vienašaliu jo savininko pareiškimu, įkeitimo lakštą pasirašo tik įkaito davėjas.

5. Daiktų įkeitimas gali būti atliekamas perduodant kreditoriui dokumentus, suteikiančius teisę į tą daiktą (konosamentus ir kt.).

4.210 straipsnis. Įkeitimo sutarties (lakšto) turinys 1. Įkeitimo sutartyje (lakšte) turi būti nurodoma: sudarymo vieta ir data, įkaito davėjas,

skolininkas, kreditorius ir asmuo, kuriam perduotas įkeitimo objektas, jų gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamo daikto (turtinės teisės) aprašymas, įkainojimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrinta prievolė (įskaitant palūkanas), jos konkretus arba maksimalus dydis ir įvykdymo terminas.

2. Įkeitimo sutartyje (lakšte) gali būti papildomai nurodyti ir kiti duomenys.

4.211 straipsnis. Paskesnis įkeitimas 1. Jeigu pirmesniu įkeitimu daiktas nebuvo perduotas įkaito turėtojui ir jeigu ko kita

nenumato įkeitimo lakštas, yra leidžiamas paskesnis įkeitimas, kai įkeitimo objektas įkaito turėtojui neperduodamas. Tokiais atvejais ankstesnis įkeitimas lieka galioti.

2. Įkaito davėjas privalo pranešti kiekvienam kreditoriui apie visus pirmesnius ir paskesnius įkeitimus, taip pat įkeitimu užtikrintas prievoles ir jų dydį. Įkaito davėjas privalo atlyginti nuostolius, kuriuos patiria bet kuris iš kreditorių dėl šios pareigos neįvykdymo.

4.212 straipsnis. Įkeitimo pirmumas 1. Jeigu dėl to paties įkeitimo objekto yra įregistruoti keli įkeitimo lakštai, pirmumas

suteikiamas reikalavimui, kuris yra užtikrintas pagal anksčiau paduotą prašymą įregistruotu įkeitimo lakštu.

2. Kreditoriaus, kuriam įkeitimo teisė atsirado vėliau, reikalavimas tenkinamas tik atlyginus įkeisto daikto pardavimo išlaidas ir visiškai patenkinus ankstesnio kreditoriaus reikalavimus.

4.213 straipsnis. Įkeitimo teisės atsiradimas Įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento, kai įkeistas daiktas

perduodamas kreditoriui. Kai įkeistas daiktas paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui, įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo įregistravimo hipotekos registre momento.

4.214 straipsnis. Asmens, kuriam perduotas įkeistas daiktas, pareigos

176

Asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo jį tinkamai laikyti. Jis atsako už šio daikto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad daiktas prarastas arba sužalotas ne dėl jo kaltės. Šis asmuo neturi teisės naudotis įkeistu daiktu, jeigu ko kita nenustato įstatymas arba sutartis.

4.215 straipsnis. Įkeisto daikto išreikalavimas Jeigu įkeistas daiktas nustojo būti valdomas įkaito turėtojo, įkaito davėjo ar trečiojo

asmens, kurio jis buvo valdomas, daiktą gali išreikalauti ir įkaito turėtojas ar trečiasis asmuo pagal šio kodekso 4.95–4.97 straipsnius.

4.216 straipsnis. Teisės nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą atsiradimas 1. Įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu, suėjus

prievolės įvykdymo terminui, prievolė nėra įvykdyta, tačiau ne anksčiau kaip praėjus dvidešimčiai dienų po prievolės įvykdymo termino pabaigos. Šalių susitarimu gali būti nustatytas kitoks, tačiau ne trumpesnis kaip dešimties dienų, lengvatinis terminas.

2. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad įkeitimu užtikrinta prievolė būtų įvykdyta prieš terminą, jeigu: į įkeistąjį daiktą nukreipia išieškojimą kitas asmuo; miršta įkaito davėjas arba pradedama įkaito davėjo (juridinio asmens) likvidavimo procedūra; įkeistas daiktas žuvo arba daugiau kaip trisdešimčia procentų sumažėjo jo vertė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo įkaito davėjo; įkaito davėjas trukdo kreditoriui tikrinti įkeisto daikto būklę; pažeidžiamos sutarties sąlygos dėl paskesnio įkeitimo arba jeigu įkaito davėjas pažeidė kitas sutarties sąlygas ar atliko veiksmus, dėl kurių gali sumažėti įkeisto daikto vertė ar išieškojimas gali tapti neįmanomas.

4.217 straipsnis. Išieškojimo nukreipimas į įkeitimo objektą, susidedantį iš dviejų ar daugiau daiktų (turtinių teisių)

Jeigu įkeitimo objektą sudaro du ar daugiau daiktų (turtinių teisių), išieškojimas gali būti nukreipiamas į visus šiuos daiktus (turtines teises) arba į kiekvieną iš jų atskirai. Pasirinkimo teisė priklauso įkaito turėtojui iki visiško savo reikalavimo patenkinimo.

4.218 straipsnis. Pasekmės, atsirandančios, kai įkaito turėtojo reikalavimus patenkina trečiasis asmuo

Jeigu įkaito turėtojo reikalavimą visiškai patenkina trečiasis asmuo, tai jam kartu su reikalavimo teise pereina ir įkeitimo teisė.

4.219 straipsnis. Įkeistų daiktų išieškojimo tvarka 1. Kai skolininkas neįvykdo įkeitimo užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas

patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis. 2. Kreditorius privalo raštu įspėti skolininką ir įkaito davėją (kai įkaito davėjas yra ne

skolininkas), kad neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės per šio kodekso 4.216 straipsnyje nustatytą terminą, bus pradėtas išieškojimas. Jeigu įkeitimas įregistruotas hipotekos registre, rašytinis įspėjimas skolininkui įteikiamas per hipotekos įstaigą, kuri privalo apie tai informuoti kitus hipotekos registre įrašytus asmenis, turinčius teisę į daiktą, į kurį nukreipiamas išieškojimas.

3. Įkaito davėjas, gavęs įspėjimą dėl daikto išieškojimo, neturi teisės jo parduoti, išnuomoti ar kitaip suvaržyti teisės į jį. Įkeistas daiktas turi būti perduotas kreditoriui. Šiuo atveju kreditoriui taikoma 4.215 straipsnyje nustatyta tvarka.

4. Jeigu įkaito davėjas neperduoda kreditoriui įkeisto daikto, kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją su prašymu areštuoti įkeistą daiktą ir perduoti jam.

5. Kreditorius parduoda įkeistą daiktą kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) sutartu būdu arba bendru sutarimu įkeistas daiktas perduodamas kreditoriaus nuosavybėn, o nesutarus – parduodamas aukcione. Jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, jis gali būti perduotas vieno iš kreditorių nuosavybėn tik visiems kreditoriams susitarus. Kreditorius įkeistus vertybinius popierius realizuoja įstatymų nustatyta tvarka. Pardavus įkeistą daiktą, gautos lėšos pervedamos į hipotekos įstaigos depozitą ir paskirstomos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

6. Jeigu sumos, gautos pardavus įkeistą daiktą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui visiškai patenkinti, tai, jeigu įstatyme ar sutartyje nenurodyta kitaip, įkaito turėtojas turi teisę

177

išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto. Šiuo atveju įkaito turėtojas neturi pirmenybės prieš kitus kreditorius.

4.220 straipsnis. Įkeistų turtinių teisių realizavimas 1. Jeigu įkeitimo objektas yra turtinės teisės, tai įkeitimo objektas realizuojamas

perleidžiant kreditoriui įkaito davėjo reikalavimus, kylančius iš įkeistos teisės, arba reikalavimo dalį, atitinkančią skolinio įsipareigojimo dydį, jeigu skolinis įsipareigojimas mažesnis už reikalavimo teisę.

2. Kreditorius įgyja teisę reikalauti perduoti jam įkeistą teisę nuo to momento, kai jis įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą.

4.221 straipsnis. Kreditoriaus reikalavimo iš įkeistų lėšų, esančių įkaito davėjo banko sąskaitoje, tenkinimo tvarka

1. Kai prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistos lėšos, esančios įkaito davėjo banko sąskaitoje, įteikus skolininkui įspėjimą dėl išieškojimo, įkaito davėjo rašytiniu pareiškimu, o jei jis nesutinka, hipotekos teisėjo sprendimu, kreditoriui perduodama teisė tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą.

2. Patenkinus reikalavimą iš įkaito davėjo sąskaitoje esančių ir į ją įplaukiančių lėšų, kreditoriaus teisė tvarkyti įkaito davėjo sąskaitą pasibaigia ir kreditorius privalo grąžinti įkaito davėjui įkeitimo lakštą su įrašu, kad reikalavimas patenkintas.

4.222 straipsnis. Atsiskaitymai realizavus įkeistą daiktą 1. Jeigu realizavus įkeistą daiktą gauta suma viršija kreditoriaus reikalavimą, skirtumas

privalo būti išmokėtas įkaito davėjui. 2. Jeigu dėl kreditoriaus kaltės įkeistas daiktas buvo realizuotas mažesne kaina, įkaito

davėjas turi teisę iš kreditoriaus reikalauti daikto realios rinkos vertės ir kainos, už kurią daiktas buvo parduotas, skirtumo.

4.223 straipsnis. Įkeitimu užtikrinto reikalavimo ar iš įkeitimo atsiradusios reikalavimo teisės perleidimas

1. Sutartis dėl įkeitimu užtikrinto reikalavimo ar jo dalies perleidimo turi būti sudaroma laikantis taisyklių, nustatytų šio kodekso šeštosios knygos normose, nustatančiose reikalavimo teisės perleidimą. Apie reikalavimo perleidimą turi būti pranešama skolininkui, o jeigu įkaito davėjas yra trečiasis asmuo, – tai ir įkaito davėjui.

2. Iš registruoto įkeitimo atsiradusi reikalavimo teisė perleidžiama perduodant įkeitimo lakštą indosamentu. Reikalavimo teisės perleidimas registruojamas hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir įkeitimas.

4.224 straipsnis. Įkeitimo teisės pabaiga 1. Įkeitimo teisė baigiasi: 1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei; 2) žuvus įkeistam daiktui; 3) įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus

įkaito turėtojui; 4) pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui; 5) kai kreditorius negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeitimo dalyko dėl ieškinio

senaties termino praleidimo; 6) šalių susitarimu ar kreditoriui atsisakius įkeitimo. 2. Kai įkeistas turtas priverstinai parduodamas kreditoriaus, kuriam turtas įkeistas,

reikalavimu, visi turto įkeitimai panaikinami.

4.225 straipsnis. Įkaito davėjo interesų garantijos 1. Įkaito davėjas turi teisę bet kuriuo metu nuo termino prievolei įvykdyti suėjimo iki

įkeitimo dalyko realizavimo momento panaikinti įkeitimą tinkamai įvykdydamas įkeitimu užtikrintą prievolę.

178

2. Jeigu įkeitimo užtikrinta prievolė gali būti įvykdyta dalimis, tai įkaito davėjas turi teisę sustabdyti įkeitimo dalyko išieškojimą įvykdydamas prievolės dalį, kurios įvykdymo terminas praleistas.

3. Įkaito davėjas turi teisę reikalauti, kad kreditorius atlygintų jo patirtus nuostolius, atsiradusius kreditoriui vykdant išieškojimą, taip pat nuostolius, kurie atsirado kreditoriui netinkamai laikant įkeitimo dalyką ar jį priverstinai pardavus.

4.226 straipsnis. Įkeitimo teisės pabaiga pinigus deponavus Jeigu įkaito turėtojas nesutinka priimti įkeitimu užtikrintos piniginės prievolės dalyko,

įkaito davėjas gali įmokėti atitinkamą sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, o kai įkeitimas įregistruotas hipotekos registre, - į hipotekos įstaigos depozitinę sąskaitą. Deponavus visą skolos sumą, įkeitimo teisė baigiasi.

4.227 straipsnis. Įkeitimo lombarde sąvoka 1. Lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, kad būtų užtikrintas

trumpalaikių kreditų, kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimas. 2. Perdavus lombardui įkeičiamus daiktus, įkaito davėjui išduodamas įkeitimo bilietas.

4.228 straipsnis. Lombardo teisės, pareigos ir atsakomybė 1. Lombardas neturi teisės naudoti įkeistų daiktų bei jais disponuoti, išskyrus šio straipsnio

3 dalyje numatytą atvejį. 2. Lombardas atsako už įkeistų daiktų praradimą (žuvimą) ir sužalojimą, jeigu neįrodo,

kad daiktai prarasti (žuvo) arba sužaloti dėl nenugalimos jėgos. 3. Jeigu per nustatytą terminą lombardui negrąžinama daikto įkeitimu užtikrinta kredito

suma, lombardas turi teisę pasibaigus vieno mėnesio terminui parduoti įkeistą daiktą šio kodekso 4.219 straipsnio 2 ir 5 dalyse, 4.222 ir 4.225 straipsniuose nustatyta tvarka.

4. Pardavus įkeistą daiktą, lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui (skolininkui) pasibaigia net ir tuo atveju, jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko visiškai patenkinti lombardo, kaip kreditoriaus, reikalavimus.

XIII SKYRIUS DAIKTO SULAIKYMAS

4.229 straipsnis. Daikto sulaikymo teisės turinys 1. Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į

daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. 2. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo

terminas. 3. Kiti įstatymai gali nustatyti kitokias daikto sulaikymo taisykles.

4.230 straipsnis. Daikto sulaikymo teisės nedalumas Daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl valdytojas gali sulaikyti visą valdomą daiktą, kol

bus visiškai patenkintas jo reikalavimas.

4.231 straipsnis. Teisė į sulaikyto daikto vaisius 1. Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sulaikyto daikto duodamus vaisius ir

tuo patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius. 2. Iš lėšų už daikto duodamus vaisius pirmiausiai sumokamos palūkanos, po to tenkinami

reikalavimai, kylantys iš pagrindinės prievolės.

4.232 straipsnis. Sulaikyto daikto laikymo sąlygos 1. Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo privalo daiktą saugoti ir laikyti taip, kad būtų

užtikrintas jo saugumas.

179

2. Sulaikyto daikto sulaikymo teisę turintis asmuo negali išnuomoti, įkeisti, kitaip daikto suvaržyti ar naudoti pagal tikslinę paskirtį, išskyrus tokį naudojimą, kuris būtinas daiktui išsaugoti, jeigu įstatymas nenustato ar daiktą sulaikęs asmuo ir daikto savininkas nesusitarė kitaip.

3. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo pažeidžia šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas pareigas, skolininkas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu perduoti daiktą jam.

4.233 straipsnis. Išlaidų, susijusių su daikto sulaikymu, atlyginimas 1. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis

gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos.

2. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo daikto sulaikymo laikotarpiu padaro išlaidų, kurios padidina daikto vertę, jis gali reikalauti iš daikto savininko sumokėti pinigų sumą, kuria padidėjo daikto vertė, arba kitaip atlyginti šias išlaidas.

4.234 straipsnis. Ieškinio senatis sulaikymo atveju Daikto sulaikymo teisės įgyvendinimas neturi įtakos ieškinio senačiai, nustatytai

reikalavimui, kurio teisę turi daikto valdytojas.

4.235 straipsnis. Sulaikymo teisės pabaiga 1. Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę

reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam. 2. Daikto sulaikymo teisė baigiasi, kai valdytojas praranda valdymo teisę, išskyrus atvejus,

kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus daiktas išnuomojamas arba įkeičiamas kitiems asmenims.

XIV SKYRIUS KITO ASMENS TURTO ADMINISTRAVIMAS

4.236 straipsnis. Turto administravimo normų taikymo sritis 1. Šio skyriaus normos reglamentuoja kiekvieno asmens, kuris administruoja kitam

asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, veiklą, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas arba kiti įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą.

2. Administravimas nustatomas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu. Šio kodekso numatytais atvejais administravimas gali būti nustatomas administraciniu aktu.

3. Nekilnojamojo daikto administravimo faktas registruojamas viešame registre ir nurodomas jo administratorius.

4.237 straipsnis. Turto administratorius 1. Turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam teisės aktai leidžia

teikti turto administravimo paslaugas. 2. Administratorius, sudarydamas sandorius, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip

administratorius.

4.238 straipsnis. Turto administratoriaus teisė į atlyginimą 1. Turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame

akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Jeigu akte, nustatančiame administravimą, atlyginimo dydis nenustatytas, jį nustato teismas, atsižvelgdamas į administratoriaus teikiamų paslaugų rinkos vertę.

2. Jeigu su administratoriumi laiku neatsiskaitoma, jis turi teisę iš naudos gavėjui grąžintinų lėšų pasilikti sau sumą, kaip užmokestį už atliktas administravimo paslaugas, arba, kol bus su juo atsiskaityta, turi teisę sulaikyti turtą.

3. Jeigu yra keli naudos gavėjai, jie dėl atlyginimo išmokėjimo administratoriui atsako solidariai.

4. Asmuo, administruojantis turtą be teisinio pagrindo, neturi teisės į atlyginimą.

4.239 straipsnis. Turto administravimo rūšys

180

1. Skiriami turto paprastasis administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas, kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui.

2. Administravimo rūšis nustatoma administravimą nustatančiame akte. Jeigu administravimą nustatančiame akte administravimo rūšis nenustatyta, laikoma, kad tai paprastasis administravimas.

4.240 straipsnis. Turto paprastojo administravimo turinys 1. Turto paprastojo administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus

vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal šio skyriaus normas.

2. Jeigu administruojami vertybiniai popieriai, administratorius turi teisę balsuoti, taip pat kitas su vertybiniais popieriais susijusias teises ir pareigas.

3. Administratorius neturi teisės keisti turto tikslinės paskirties, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą išduoda teismas.

4. Teismui leidus, administratorius gali turtą perleisti kitiems asmenims atlygintinai arba jį įkeisti, jeigu tai yra būtina skoloms apmokėti arba turto vertei išlaikyti. Greitai gendantį turtą administratorius gali realizuoti be teismo leidimo.

4.241 straipsnis. Turto visiško administravimo turinys Turto visiško administravimo atveju administratorius, be šio kodekso 4.240 straipsnyje

numatytų teisių, taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į jį, ar keisti jo tikslinę paskirtį.

4.242 straipsnis. Turto administratoriaus prievolės naudos gavėjui 1. Administratorius, vykdydamas savo prievoles, turi laikytis įstatymų ir administravimą

nustatančio akto nustatytų taisyklių. Administratorius neatsako už turto normalų nusidėvėjimą, taip pat už turto vertės sumažėjimą ar turto žuvimą dėl nenugalimos jėgos.

2. Administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais. Administratorius negali jam suteiktų teisių panaudoti savo asmeniniams poreikiams ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti.

3. Jeigu administratorius taip pat yra ir naudos gavėjas, jis privalo atlikti savo pareigas atsižvelgdamas į bendrus visų naudos gavėjų interesus, veikdamas nešališkai ir vienodai gerbdamas bei saugodamas visų jų teises.

4. Administratorius turi teisę pareikšti su turto administravimu susijusius ieškinius, taip pat įstoti į kitų asmenų pradėtą bylą, susijusią su administruojamu turtu.

5. Teismas, nustatydamas administratoriaus civilinės atsakomybės už padarytą žalą dydį, gali, atsižvelgdamas į tai, kad administratorius veikė neatlygintinai, bei į kitas svarbias aplinkybes, atlygintinų nuostolių dydį sumažinti.

4.243 straipsnis. Draudimai turto administratoriui 1. Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas asmeniniams interesams. Apie

kiekvieną interesų konfliktą administratorius privalo nedelsdamas pranešti naudos gavėjui. 2. Administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu,

naudoti administruojamo turto ar informacijos, susijusios su turto administravimu, savo interesams, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą nustatęs aktas.

3. Administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą.

4. Administratorius neturi teisės administruojamo turto įsigyti nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas arba kai administruojamą turtą jis paveldi.

181

4.244 straipsnis. Turto administratoriaus ir naudos gavėjo prievolės kitiems asmenims

1. Administratorius nėra asmeniškai atsakingas tretiesiems asmenims pagal prievoles, kurios atsirado administruojant turtą, išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu.

2. Administratorius asmeniškai atsakingas tretiesiems asmenims, jeigu jis viršijo savo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai naudos gavėjas sandorį vėliau patvirtino ar trečiasis asmuo žinojo, kad administratorius veikdamas viršijo savo įgaliojimus.

3. Naudos gavėjas atsako tretiesiems asmenims už administratoriaus kaltais veiksmais vykdant funkcijas padarytą žalą tik ta suma, kurią jis gavo iš administratoriaus.

4. Pripažįstama, kad administratorius viršijo savo įgaliojimus, jeigu jis vienas atliko tokius veiksmus, kuriuos galėjo atlikti tik su kitu asmeniu, išskyrus atvejus, kai tokius veiksmus jis atliko naudingiau, nei iš jo buvo reikalaujama.

4.245 straipsnis. Administruojamo turto aprašo sudarymas ir draudimas 1. Administratorius privalo sudaryti turto aprašą, apdrausti turtą nuo vagystės, gaisro ar

kitų gaivalinių nelaimių, apdrausti savo civilinę atsakomybę ar kitaip užtikrinti prievolių įvykdymą tik tais atvejais, kai tai nustato įstatymas, administravimą nustatantis aktas ar teismo sprendimas. Ir turtas, ir administratoriaus civilinė atsakomybė draudžiami naudos gavėjo lėšomis, jeigu nenustatyta kitaip.

2. Jeigu administratorius privalo sudaryti turto aprašą, šiame apraše turi būti nurodyta: 1) daiktų rūšis, jų vertė, paskirtis, buvimo vieta ir individualūs požymiai; 2) vertybiniai popieriai ir grynieji pinigai; 3) su turtu susijusios teisės ir prievolės. 3. Preziumuojama, kad turto apraše nurodytas turtas akto sudarymo dieną yra tinkamos

kokybės, jeigu neįrodyta kitaip. 4. Aprašą administratorius pateikia jį paskyrusiam asmeniui ar institucijai, o akto kopijas –

naudos gavėjui ir kitiems administratoriui žinomiems su administruojamu turtu susijusiems suinteresuotiems asmenims. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ginčyti turto aprašą ir reikalauti atlikti turto inventorizaciją iš naujo.

4.246 straipsnis. Bendras turto administravimas 1. Kai turtą administruoja keli administratoriai, visus su turto administravimu susijusius

sprendimus priima administratorių dauguma, jeigu pagal įstatymą ar administravimo nustatymo aktą nereikia visų administratorių bendro sprendimo.

2. Jeigu keli administratoriai vengia priimti sprendimą, kiti gali kreiptis į teismą leidimo veikti pavieniui ar pakeisti sprendimų priėmimo tvarką.

3. Preziumuojama, kad priimant sprendimą nedalyvavęs administratorius pritaria sprendimui, jeigu jis, sužinojęs apie sprendimą, per normaliai reikalingą terminą nepareiškia naudos gavėjui ir kitiems administratoriams, kad nesutinka su sprendimu.

4. Administratorius kitiems asmenims arba savo atstovui gali pavesti atlikti tik atskirus veiksmus. Vykdyti visas savo funkcijas administratorius gali pavesti tik kitiems administratoriams. Už tokių asmenų atliktus veiksmus atsako pats administratorius.

4.247 straipsnis. Administratorių atsakomybė turto bendro administravimo atveju 1. Visi administratoriai už veiklos pasekmes atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai jų

pareigos buvo paskirstytos pagal įstatymą, teismo sprendimą ar administravimo nustatymo aktą. Tokiu atveju kiekvienas administratorius atsako tik už savo veiksmus.

2. Administratorius atleidžiamas nuo atsakomybės už priimtą sprendimą, jeigu nedelsdamas pareiškia kitiems administratoriams, kad nesutinka su priimtu sprendimu, ir informuoja apie tai naudos gavėją. Administratorius gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad, pareiškęs kitiems administratoriams apie nesutikimą su priimtu sprendimu, dėl svarbių priežasčių negalėjo apie tai informuoti naudos gavėjo.

3. Administratoriai atsako naudos gavėjui už savo veiksmus, o tais atvejais, kai paveda tuos veiksmus atlikti kitiems asmenims, – ir už tų asmenų, kuriems buvo pavedę juos atlikti, veiksmus.

182

4.248 straipsnis. Administruojamo turto investavimas 1. Administruojamas turtas investuojamas naudos gavėjo vardu, jeigu kitaip nenustato

įstatymas ar administravimo nustatymo aktas. 2. Preziumuojama, kad administratorius turtą investavo saugiai, jeigu: 1) turtas investuotas į nekilnojamuosius daiktus; 2) turtas investuotas į valstybės vertybinius popierius. 3. Nesaugiai investavęs turtą administratorius atsako už visus nuostolius.

4.249 straipsnis. Iš administruojamo turto gautų pajamų naudojimas ir apskaita 1. Iš administruojamo turto gautų pajamų administratorius turi teisę: 1) sumokėti draudimo įmokas, susijusias su administruojamu turtu; 2) apmokėti turto remonto ir išlaikymo išlaidas; 3) sumokėti turto mokesčius; 4) panaudoti dalį turto amortizaciniams atskaitymams; 5) vykdyti kitas su turto administravimu susijusias prievoles. 2. Administratorius privalo tvarkyti pajamų ir išlaidų apskaitą. Pasibaigus kalendoriniams

metams, administratorius privalo pateikti detalią savo veiklos ataskaitą. Jeigu yra keli turto administratoriai, jie privalo parengti bendrą ataskaitą, išskyrus atvejus, kai jų teisės buvo padalytos.

3. Administratorius privalo leisti naudos gavėjui tikrinti sąskaitas ir kitus finansinės atskaitomybės dokumentus. Kiekvienas suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir reikalauti paskirti administratoriaus veiklos ir pateiktos ataskaitos auditą.

4.250 straipsnis. Turto administravimo pabaiga Turto administravimas baigiasi: 1) pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą; 2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo

nustatymo akte; 3) išnykus priežastims, dėl kurių buvo nustatymas administravimas, arba pasiekus tikslą,

kuriam buvo nustatytas administravimas; 4) panaikinus turto administravimą.

4.251 straipsnis. Turto administratoriaus įgaliojimų pabaiga 1. Turto administratoriaus įgaliojimai baigiasi: 1) administratoriui mirus, likvidavus administratorių juridinį asmenį ar iškėlus jam

bankroto bylą; 2) administratoriui atsisakius įgaliojimų; 3) administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu; 4) pakeitus vieną administratorių kitu; 5) panaikinus administravimą. 2. Administratorius gali atsisakyti savo įgaliojimų. Apie tai prieš mėnesį jis turi pranešti jį

paskyrusiam asmeniui ar institucijai, naudos gavėjui ir kitiems administratoriams, jeigu administratoriai yra keli.

3. Administratorius, kuris laiku nepranešė apie savo atsistatydinimą, turi atlyginti dėl atsistatydinimo atsiradusius nuostolius, išskyrus atvejus, kai pranešti jis negalėjo dėl svarbių priežasčių.

4. Naudos gavėjas ar kitas suinteresuotas asmuo gali reikalauti pakeisti administratorių, jeigu šis netinkamai vykdo savo funkcijas.

5. Mirus administratoriui, jo įpėdiniai nedelsdami turi apie tai pranešti administratorių paskyrusiam asmeniui ar institucijai ir naudos gavėjui. Iki naujo administratoriaus paskyrimo jo įpėdiniai pagal galimybes privalo saugoti turtą.

4.252 straipsnis. Turto administravimo pabaigos pasekmės 1. Pasibaigus administravimui, administratorius turi pateikti ataskaitą jį paskyrusiam

asmeniui (institucijai), naudos gavėjui, taip pat kitiems administratoriams, perduoti turtą jo buvimo vietoje bei grąžinti viską, ką gavo vykdydamas pareigas, išskyrus atlyginimą už administravimą.

183

2. Jeigu administratorius sudaro sandorį po administravimo panaikinimo apie administravimo panaikinimą nežinodamas ir negalėdamas žinoti, toks sandoris galioja ir yra privalomas naudos gavėjui. Ta pati taisyklė taikoma ir sandoriams, kurie buvo būtini administruojamam turtui išsaugoti. Naudos gavėjui taip pat privalomi sandoriai, kuriuos tretieji asmenys su administratoriumi sudarė nežinodami ir negalėdami žinoti apie administravimo pabaigą.

XV SKYRIUS DAIKTŲ, DAIKTINIŲ TEISIŲ IR JURIDINIŲ FAKTŲ REGISTRAVIMAS

4.253 straipsnis. Registravimo objektai 1. Registruojami daiktai – nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai,

kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų numatytais atvejais – ir juridiniai faktai, turi būti registruojami viešame registre.

4.254 straipsnis. Registruojami juridiniai faktai Viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei

daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai: 1) sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš

esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės; 2) registruojamo daikto bendraturčių sutartys dėl bendro daikto; 3) registruoto daikto paveldėjimas; 4) registruoto daikto areštas; 5) registruoto daikto (dydžio, paskirties ir pan.) ir daiktines teises į jį turinčių asmenų

pavardės, juridinių asmenų pavadinimo pasikeitimai; 6) civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso iškėlimo faktas; 7) įsiteisėję teismo sprendimai, turintys įtakos registruojamo daikto teisiniam statusui, bei

atitinkamos teismo nutartys; 8) turto administravimo faktas; 9) naujo daikto suformavimo ar buvusio daikto išnykimo faktas.

4.255 straipsnis. Juridinių faktų registravimo viešame registre teisiniai pagrindai Juridinių faktų įvykimą patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šie juridiniai faktai

registruojami viešame registre, yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą; 4) turto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl registruojamo turto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) turto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

4.256 straipsnis. Prašymai įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus

1. Asmuo, norintis įregistruoti daiktą, teisių į jį suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus, viešo registro tvarkytojui paduoda nustatytos formos prašymą.

2. Prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, o registruojant daiktines teises į svetimą daiktą, taip pat teisių į daiktus suvaržymus – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar suinteresuotas jų įregistravimu asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą.

184

3. Kartu su prašymu įregistruoti turi būti pateikiami daikto įgijimą nuosavybėn, teisių į jį suvaržymus, daiktinių teisių buvimą ar juridinių faktų įvykimą patvirtinantys dokumentai.

4. Dokumentus priėmęs registro tvarkytojas privalo išduoti jų pridavimą patvirtinantį dokumentą dokumentus pridavusiam asmeniui, jei šis asmuo pageidauja.

4.257 straipsnis. Prašymo įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas

1. Prašymą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima viešo registro tvarkytojas. Kai prašymas išnagrinėjamas, gali būti priimami šie sprendimai: prašymą tenkinti – įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus – arba prašymą atmesti – atsisakyti įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus. Įstatymo numatytais atvejais viešo registro tvarkytojas gali atidėti sprendimo priėmimą, nurodydamas aplinkybes, kurios trukdo įregistruoti, ir nustatydamas terminą šioms aplinkybėms pašalinti.

2. Priėmus sprendimą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus, išduodami dokumentai, patvirtinantys jų įregistravimą viešame registre.

3. Atlyginimą už daiktų, teisių į juos suvaržymų, daiktinių teisių ir juridinių faktų įregistravimą nustato teisės aktai.

4.258 straipsnis. Įregistravimo ar atsisakymo įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ir juridinius faktus apskundimas

Įregistravimą ar atsisakymą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ir juridinius faktus suinteresuoti asmenys gali įstatymų nustatyta tvarka apskųsti teismui.

4.259 straipsnis. Daiktų, teisių į juos suvaržymų, daiktinių teisių ir juridinių faktų įregistravimo momentas

Daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės ir juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys teisės aktų nustatyta tvarka įrašomi viešame registre.

4.260 straipsnis. Žalos, atsiradusios dėl viešo registro tvarkytojo kaltės, atlyginimas 1. Dėl viešo registro tvarkytojo kaltės atsiradusi žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka.

Asmuo dėl žalos atlyginimo į viešo registro tvarkytoją turi kreiptis ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie nuostolių atsiradimą dienos.

2. Viešo registro tvarkytojas už asmenų patirtą žalą neatsako esant bendriems atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindams, taip pat tais atvejais, kai žalą patyrę asmenys:

1) pateikė registro tvarkytojui neteisingus duomenis; 2) per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie netikslų ar neteisingą įrašą viešame registre

nesiėmė įstatymų nustatytų priemonių pažeistoms teisėms apginti. 3. Ginčus dėl žalos atlyginimo sprendžia teismas.

4.261 straipsnis. Teisė naudotis viešo registro duomenimis Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę naudotis viešo registro duomenimis,

išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus. Atlyginimo už naudojimąsi viešo registro duomenimis tvarką ir dydį nustato Vyriausybė.

4.262 straipsnis. Registro duomenų teisinis statusas Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami

įstatymų nustatyta tvarka.

185

PENKTOJI KNYGA PAVELDĖJIMO TEISĖ

I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

5.1 straipsnis. Paveldėjimo samprata 1. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių

neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. 2. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs

dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.

3. Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

5.2 straipsnis. Paveldėjimo pagrindai 1. Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. 2. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. 3. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis

nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

5.3 straipsnis. Palikimo atsiradimas 1. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis

paskelbiamas mirusiu, – diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena.

2. Jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.

5.4 straipsnis. Palikimo atsiradimo vieta 1. Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio

kodekso 2.12 straipsnis). 2. Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma: 1) vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; 2) jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių

ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta).

3. Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes.

4. Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą suinteresuotų asmenų prašymu nustato teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes.

II SKYRIUS ĮPĖDINIAI

5.5 straipsnis. Asmenys, galintys būti įpėdiniais 1. Įpėdiniais gali būti:

186

1) paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė;

2) paveldint pagal testamentą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus;

3) paveldint pagal testamentą – juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu arba steigiami vykdant palikėjo testamente išreikštą valią.

2. Įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės.

5.6 straipsnis. Asmenys, neturintys teisės paveldėti 1. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie

priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos šios aplinkybės:

1) tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę; 2) tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės

sudaryti testamento, jį panaikinti ar pakeisti; 3) apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti

sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo; 4) slėpė, klastojo ar sunaikino testamentą. 2. Įpėdinis nepraranda teisės paveldėti pagal šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, jeigu iki

palikimo atsiradimo momento testamentas ar jo atitinkamos atskiros dalys nustojo galioti nepaisant įpėdinio veiksmų.

3. Nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas.

5.7 straipsnis. Sutuoktinio paveldėjimo teisės praradimas 1. Pergyvenęs palikėją sutuoktinis netenka teisės paveldėti pagal įstatymą, jeigu iki

palikimo atsiradimo: 1) palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad būtų nutraukta santuoka dėl pergyvenusio

sutuoktinio kaltės ir teismas buvo nustatęs pagrindą nutraukti santuoką; 2) teismas buvo nustatęs gyvenimą skyrium (separacija); 3) buvo pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia, jeigu buvo pareikštas ieškinys dėl

santuokos pripažinimo negaliojančia. Šis punktas netaikomas sutuoktiniui, nekaltam dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.

2. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus pagrindus nutraukti santuoką nustato teismas iki palikimo atsiradimo momento arba jau atsiradus palikimui.

5.8 straipsnis. Paveldėjimo teisės ginčijimas Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą

paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

5.9 straipsnis. Paveldėjimo teisės nuginčijimo pasekmės 1. Kai įsiteisėja teismo sprendimas nepripažinti asmens, pretenduojančio į palikimą,

įpėdiniu, turinčiu teisę į palikimą, laikoma, kad šis asmuo palikimo nepriėmė. 2. Jeigu ieškinį pareiškė įpėdinis, kuris turi teisę paveldėti, jis laikomas palikimą

priėmusiu, išskyrus atvejus, jeigu ieškinys buvo pareikštas dėl kitų įpėdinių interesų. 3. Kiti įpėdiniai, kurie turėtų teisę paveldėti įsiteisėjus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam

teismo sprendimui, turi teisę priimti palikimą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

4. Naujiems įpėdiniams palikimas laikomas atsiradusiu nuo palikimo atsiradimo momento (šio kodekso 5.3 straipsnis).

5.10 straipsnis. Asmenys, neturintys teisės gauti testamentinę išskirtinę

187

Jeigu testamentinės išskirtinės gavėjas atliko veiksmus, numatytus šio kodekso 5.6 straipsnio 1 dalyje, jis netenka teisės į testamentinę išskirtinę.

III SKYRIUS PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ

5.11 straipsnis. Įpėdinių pagal įstatymą eilės 1. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra: 1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; 2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; 3) trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; 4) ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš

motinos pusės; 5) penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo

tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos); 6) šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės). 2. Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba

jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė.

3. Įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties.

4. Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldintys po įvaikio ar jo palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams pagal kilmę. Įvaikio tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymą po įvaikio ar jo palikuonių mirties.

5. Pagal įstatymą paveldi palikėjo vaikai, gimę susituokusiems tėvams arba tėvams, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat nesantuokiniai vaikai, kurių tėvystė nustatyta pagal įstatymus.

5.12 straipsnis. Paveldėjimas atstovavimo teise Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais

atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą.

5.13 straipsnis. Sutuoktinių paveldėjimo teisė Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės

įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą.

5.14 straipsnis. Namų apstatymo ir apyvokos reikmenų paveldėjimas Įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą,

nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.

IV SKYRIUS PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ

5.15 straipsnis. Testamentinis veiksnumas 1. Testatorius gali sudaryti testamentą tik pats. 2. Testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir

pasekmes.

188

5.16 straipsnis. Testamento ar jo dalių negaliojimas 1. Negalioja testamentas: 1) sudarytas neveiksnaus asmens; 2) sudarytas asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu,

narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis; 3) kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas. 2. Testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo

negaliojančiais pagrindais. 3. Neišlikęs testamentas neturi galios. Tokio testamento turinio negalima nustatyti teismo

tvarka. 4. Testatorius neturi teisės pavesti kitam asmeniui po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti

testamento turinį.

5.17 straipsnis. Testamento nuginčijimas 1. Ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik

kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis.

2. Vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu, ar asmens, kurio veiksnumas teismo apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis.

5.18 straipsnis. Testamento sudarymo sąlygos 1. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Įprastinis

suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui.

2. Jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko.

5.19 straipsnis. Palikėjo teisė palikti testamentu turtą savo nuožiūra 1. Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant

ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims.

2. Testatorius gali palikti visą savo turtą arba jo dalį juridiniams asmenims, kurie turės būti įsteigti vykdant testamentą, taip pat dar nepradėtiems, negimusiems fiziniams asmenims.

3. Testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių. 4. Jeigu testatorius nenurodė, kokią turto dalį palieka kiekvienam iš įpėdinių pagal

testamentą, turtas tarp jų dalijamas lygiomis dalimis. 5. Jeigu paveldimas turtas testamente paskirstytas taip, kad visos dalys, kartu paimtos,

viršija viso turto dydį, kiekvieno įpėdinio dalis atitinkamai sumažinama. 6. Jeigu dalių suma yra mažesnė už viso turto dydį, atsižvelgiant į testamento turinį,

įpėdinių pagal testamentą paveldimos turto dalys proporcingai didinamos arba likęs turtas paveldimas pagal įstatymą.

5.20 straipsnis. Teisė į privalomąją palikimo dalį 1. Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną

reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.

2. Nustatant privalomosios dalies dydį, atsižvelgiama į paveldimo turto vertę, įskaitant įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų vertę.

5.21 straipsnis. Kito įpėdinio paskyrimas

189

Testatorius turi teisę nurodyti testamente kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Taip pat testatorius gali antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, jeigu antrinis įpėdinis numirtų iki atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Kitų įpėdinių paskyrimų eilė neribojama.

5.22 straipsnis. Testamentu nepaskirtos turto dalies paveldėjimas 1. Testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal

įstatymą, paveldinčių pagal šio kodekso 5.11–5.14 straipsniuose nustatytas taisykles. 2. Prie šių įpėdinių priklauso ir tie įpėdiniai pagal įstatymą, kuriems paveldimo turto dalis

paskirta testamentu, jeigu testamente nenumatyta kitaip.

5.23 straipsnis. Testamentinė išskirtinė 1. Testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę

(testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai; šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. Išskirtinės gavėjais gali būti tiek įpėdiniai pagal įstatymą, tiek kiti asmenys.

2. Testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus.

3. Jeigu įpėdinis pagal testamentą, įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę, turi teisę į privalomąją palikimo dalį, tai jis testamentinę išskirtinę įvykdo neviršydamas savo paveldimo turto vertės, kuri yra didesnė už jo privalomąją dalį.

4. Jeigu įpėdinis, kuris buvo įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę, miršta prieš atsirandant palikimui arba nepriima palikimo, prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems šio įpėdinio dalį.

5. Jeigu testamente nenurodytas testamentinės išskirtinės vykdytojas, testamentinė išskirtinė išskiriama iš paveldimo turto, kol bus nustatytos įpėdinių paveldimo turto dalys.

6. Testamentinė išskirtinė netenka galios, jeigu jos gavėjas miršta prieš atsirandant palikimui.

5.24 straipsnis. Testamentinės išskirtinės priėmimas 1. Testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę testamentinę išskirtinę priimti per tris

mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jis turi teisę į testamentinę išskirtinę.

2. Apie testamentinės išskirtinės priėmimą gavėjas praneša testamento vykdytojui (palikimo valdytojui), įpėdiniui, priėmusiam palikimą ir įpareigotam įvykdyti testamentinę išskirtinę, arba palikimo atsiradimo vietos notarui. Jeigu testamentinė išskirtinė yra susijusi su teise į nekilnojamąjį daiktą, prašymas visais atvejais paduodamas notarui. Notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, ir testamentinė išskirtinė registruojama viešame registre.

5.25 straipsnis. Testamentinės išskirtinės rūšys 1. Jeigu testamentinės išskirtinės dalykas yra pagal individualius požymius apibūdintas

daiktas, testamentinės išskirtinės gavėjas, priėmęs išskirtinę, į tokį daiktą nuosavybės teisę įgyja nuo palikimo priėmimo momento. Daiktas nuo šio momento pereina testamentinės išskirtinės gavėjui su visomis teisėmis ir pareigomis, susijusiomis su šiuo daiktu, kurios priklausė palikėjui. Testamentinės išskirtinės gavėjui taip pat priklauso ir pagrindinio daikto priklausiniai.

2. Jeigu testamentinės išskirtinės dalyką sudaro reikalavimai pagal prievoles, išskirtinės gavėjui taip pat priklauso visi papildomi reikalavimai, kurie turėjo būti įvykdyti iki palikėjo mirties momento.

3. Jeigu testamentinės išskirtinės dalykas yra kilnojamieji pagal rūšies požymius apibūdinti daiktai, tokia testamentinė išskirtinė turi būti įvykdyta nepaisant to, ar palikime yra tokių daiktų. Kai tokių daiktų yra keletas, pasirinkimo teisė priklauso testamentinės išskirtinės gavėjui, jeigu kitaip nenustato testamentas.

4. Įpėdinį, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas (žemė, namas, butas ir kt.) arba individuali (personalinė) įmonė, testatorius turi teisę įpareigoti duoti kitam asmeniui tam tikram terminui arba iki gyvos galvos naudotis nekilnojamuoju daiktu ar jo dalimi arba perduoti iš šio turto gaunamas pajamas ar jų dalį.

190

5. Jeigu testatorius testamentine išskirtine kam nors skyrė išlaikymą, nenurodydamas jo turinio, toks asmuo turi teisę į maistą, būstą, drabužius ir medicininį aptarnavimą, o tie, kurie mokosi, – į mokymosi išlaidų padengimą per visą mokymosi laiką, bet ne ilgiau, nei jiems sueis dvidešimt ketveri metai.

5.26 straipsnis. Turto palikimas visuomenei naudingiems ir labdaros tikslams 1. Testatorius visą savo turtą, jo dalį ar konkretų daiktą gali palikti visuomenei naudingam

tikslui arba labdarai. Tokio turto įpėdiniu gali būti paskirtas juridinis asmuo, kuris bus įsteigtas vykdant testatoriaus valią. Tokį juridinį asmenį įsteigti testatorius gali įpareigoti įpėdinį arba testamento vykdytoją.

2. Jeigu įpėdinis arba testamento vykdytojas nesiima priemonių įsteigti juridinį asmenį, suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą, prašydami palikimui paskirti administratorių ir įpareigoti pastarąjį įsteigti testamente numatytą juridinį asmenį.

3. Jeigu visuomenės poreikis, kuriam buvo skirtas turtas, pasibaigė arba turto negalima panaudoti testamente nurodytam tikslui ir nėra testatoriaus nurodymų, ką tokiu atveju daryti su turtu, tokio turto tolesnio panaudojimo klausimą sprendžia palikimo atsiradimo vietos teismas. Toks turtas turi būti panaudotas panašiems tikslams į tuos, kuriuos nurodė testatorius.

5.27 straipsnis. Testamentų rūšys Testamentai gali būti oficialieji ir asmeniniai.

5.28 straipsnis. Oficialieji testamentai 1. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir

patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje. 2. Kurčnebylių viešieji testamentai sudaromi dalyvaujant asmeniui, kuris supranta gestų

kalbą ir kuriuo pasitiki testatorius, išskyrus atvejus, kai kurčnebylys yra raštingas ir jis sudarytą testamentą perskaito bei raštu patvirtina, kad yra supažindintas su jo turiniu.

3. Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali.

4. Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas notarą saugomam testamentui, jeigu jame nėra nustatyta tvarka neaptartų ištaisymų, išbraukymų ar ištrynimų.

5. Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto. 6. Oficialiesiems testamentams prilyginami: 1) asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo–profilaktikos įstaigose,

sanatorijose arba gyvena senelių ir invalidų namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat šių senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų;

2) asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų;

3) asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų;

4) karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų);

5) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų;

6) testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyti asmenys privalo kiek įmanoma greičiau perduoti

patvirtintus testamentus notarui teisingumo ministro nustatyta tvarka.

5.29 straipsnis. Kito asmens pasirašymas testamente Jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti

testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti

191

testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente.

5.30 straipsnis. Asmeninis testamentas 1. Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta

testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių.

2. Testatoriaus ranka padaryti pataisymai, jo aptarti išbraukimai nedaro testamento negaliojančio. Galioja sąlygos, kurias per klaidą testatorius išbraukė, o vėliau savo ranka padarė prierašą, kad šios sąlygos buvo išbrauktos per klaidą. Jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai, testamentas galioja; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų.

3. Akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja. 4. Jeigu testamente yra prierašas, kad testatorius jį ateityje papildys, bet jis to nepadarė,

toks testamentas galioja, jeigu jis gali būti įvykdytas be numatyto papildymo.

5.31 straipsnis. Asmeninio testamento perdavimas saugoti 1. Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos

konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje. Priimant testamentą saugoti, turi būti nustatyta testatoriaus asmenybė.

2. Perduotas saugoti asmeninis testamentas prilyginamas oficialiajam, jeigu perduodant buvo laikomasi šių reikalavimų:

1) testamentą perdavė pats testatorius, pareikšdamas, kad testamente išreikšta jo paskutinė valia;

2) testamentas perduotas užklijuotame voke, vokas antspauduotas priimančios įstaigos antspaudu ir ant voko pasirašė testatorius bei testamentą priimantis asmuo;

3) apie testamento priėmimą saugoti surašytas aktas, kuriame nurodyta, kad nepažeisti šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimai, taip pat aprašyta voko išvaizda, antspaudai, nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, testamento sudarymo data, vieta bei rūšis, priėmėjo pareigos, vardas ir pavardė. Aktą pasirašė testatorius ir testamentą saugoti priėmęs pareigūnas. Akto kopija išduodama testatoriui.

3. Priimtas testamentas saugomas priėmusios įstaigos seife. Testatorius bet kada gali testamentą atsiimti. Testamentą galima išduoti testatoriaus atstovui pagal specialų testatoriaus įgaliojimą.

4. Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti šio straipsnio nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas.

5.32 straipsnis. Testamentų registras 1. Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarytų testamentų registrą tvarko Centrinė hipotekos

įstaiga. 2. Notarai, konsuliniai pareigūnai per tris darbo dienas privalo pranešti Centrinei hipotekos

įstaigai apie patvirtintus, priimtus saugoti ar panaikintus testamentus. Pranešime nurodomas testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, testamento sudarymo data bei vieta, rūšis ir saugojimo vieta. Testamento turinys nenurodomas.

3. Testamentų registro duomenis galima perduoti teismui, notarui ir kitiems suinteresuotiems asmenims po testatoriaus mirties.

5.33 straipsnis. Testamento paskelbimas 1. Kai tik palikimo atsiradimo vietos notaras sužino apie testatoriaus mirtį, paskiria

testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešama žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims. Jeigu vokas su testamentu buvo antspauduotas, reikia surašyti

192

protokolą ir jame pažymėti, ar nepažeisti vokas ir antspaudai. Jeigu yra keli testamentai, skelbiami visi testamentai.

2. Notaras, paskelbęs testamentą, privalo imtis priemonių nustatyti įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių paskelbiant testamentą, gyvenamąją vietą ir kiek įmanoma greičiau pranešti jiems apie testamento turinį.

5.34 straipsnis. Testamento saugojimo terminas Jeigu testamentas saugomas daugiau kaip trisdešimt metų, sauganti įstaiga privalo

prieinamomis priemonėmis patikrinti, ar testatorius gyvas. Jeigu paaiškėja, kad testatorius miręs, testamento vokas atplėšiamas ir testamentas paskelbiamas.

5.35 straipsnis. Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas 1. Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti,

sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti. 2. Vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri

prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Ši nuostata netaikoma bendrajam sutuoktinių testamentui.

3. Testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka.

5.36 straipsnis. Testamento sąlygos 1. Testatorius įpėdinį ar testamentinės išskirtinės gavėją gali paskirti nurodydamas sąlygą

ar sąlygas, kurias jie privalo įvykdyti, kad galėtų paveldėti. 2. Negalioja neteisėtos sąlygos ir sąlygos, prieštaraujančios visuomenės papročiams ar

pažeidžiančios geros moralės reikalavimus.

5.37 straipsnis. Testamento vykdymas 1. Testamentą vykdo testatoriaus paskirtas testamento vykdytojas, įpėdinis arba teismo

paskirtas palikimo administratorius. 2. Nieko negalima paskirti testamento vykdytoju prieš jo valią, tačiau asmuo, prisiėmęs

testamento vykdytojo pareigas, negali jų atsisakyti be svarbių priežasčių. 3. Testatorius gali paskirti vieną ar kelis testamento vykdytojus. Taip pat testatorius gali

paskirti antrinį testamento vykdytoją, jeigu pirmasis vykdytojas negalėtų vykdyti savo pareigų. Šiuo atveju reikalaujama, kad būtų antrinio vykdytojo sutikimas, jo išreikštas įraše pačiame testamente arba pridėtame prie testamento pareiškime.

4. Testamento vykdytoju negali būti asmuo, kuris pasirašė testamentą už testatorių. 5. Jeigu testatorius nepaskyrė testamento vykdytojo arba paskirtas testamento vykdytojas

ar įpėdinis negali atlikti savo pareigų, palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismas skiria palikimo administratorių, kuris atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti.

6. Asmuo, pradėjęs vykdyti testamentą, neturi teisės be svarbių priežasčių atsisakyti šių pareigų.

5.38 straipsnis. Testatoriaus paskirto testamento vykdytojo teisės ir pareigos 1. Testamento vykdytojas atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti. Kol

nepaskirtas palikimo administratorius arba kol nenustatyti įpėdiniai, testamento vykdytojas atlieka įpėdinio funkcijas: valdo palikimą, sudaro palikimo apyrašą, išmoka palikimo skolas, išieško palikėjo skolininkų skolas, teikia išlaikytiniams priklausantį išlaikymą, ieško įpėdinių, aiškinasi, ar įpėdiniai priima palikimą, ir pan. Testamentas yra testamento vykdytojo veiklos instrukcija. Testamento vykdytojas, vykdydamas testamentą, tariasi su įpėdiniais. Ginčą dėl testamento vykdymo sprendžia palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismas.

2. Testamento vykdytojas savo pareigas privalo atlikti taip pat rūpestingai, kaip jis rūpinasi savo privačiais interesais. Jeigu testamento vykdytojas už savo darbą gauna atlyginimą, tokiu atveju jis įpėdiniams ir kitiems suinteresuotiems asmenims atsako ir už neatsargiais veiksmais padarytus nuostolius.

193

3. Jeigu testatorius paskyrė keletą testamento vykdytojų ir kiekvieno jų teisių bei pareigų tiksliai neapibrėžė, tai jie veikia bendrai. Nesutarimai tarp jų dėl testamento vykdymo sprendžiami teismo tvarka. Už veiksmus, atliktus bendru sutarimu, testamento vykdytojai atsako solidariai.

4. Jeigu vienam iš testamento vykdytojų testatorius davė konkretų pavedimą arba pavedė tam tikros testamento dalies vykdymą, toks vykdytojas atsako tik už savo veiksmus.

5. Testamento vykdymo išlaidos padengiamos iš paveldimo turto. 6. Testamento vykdytojas atlieka savo pareigas neatlygintinai, jeigu testatorius nenustatė

testamente atlyginimo.

5.39 straipsnis. Palikimo apyrašas 1. Pradėjęs tvarkyti palikimą, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius privalo

nedelsdamas sudaryti palikimo apyrašą, kur įvardijamas palikimą sudarantis turtas, palikėjo kreditorinis ir debitorinis įsiskolinimas. Įpėdinis, pareiškęs norą, turi teisę dalyvauti sudarant turto apyrašą.

2. Testamento vykdytojas ar palikimo administratorius savo nuožiūra turi teisę, o įpėdinio reikalavimu privalo teismo prašyti palikimo apyrašo sudarymą perduoti teismo antstoliui.

3. Palikimo apyrašo sudarymo išlaidos padengiamos iš palikimo lėšų.

5.40 straipsnis. Palikimo valdymas ir jo trukmė Testatorius gali pavesti testamento vykdytojui valdyti priimtą nustatyta tvarka palikimą,

nepaskirdamas jokių kitų įpareigojimų, arba pavesti valdyti palikimą, įvykdžius kitus testatoriaus pavedimus. Testamente gali būti nustatyta tokio valdymo trukmė, nurodant konkretų terminą arba tam tikrą įvykį (suėjimas įpėdiniui tam tikro amžiaus, įpėdinio mirtis, santuoka ir pan.). Toks terminas negali būti ilgesnis kaip dvidešimt metų nuo palikimo atsiradimo dienos.

5.41 straipsnis. Testamento vykdytojo ataskaita Testamentą įvykdęs testamento vykdytojas ar palikimo administratorius privalo įpėdinių

reikalavimu pateikti jiems ataskaitas. Jeigu testamentas vykdomas ilgiau nei vienerius metus ir testamento vykdytojas ar administratorius valdo palikimą (šio kodekso 5.40 straipsnis), tokios ataskaitos įpėdiniui turi būti teikiamos kasmet.

5.42 straipsnis. Testamento vykdytojo ar palikimo administratoriaus nušalinimas Jeigu testamento vykdytojas ar palikimo administratorius savo pareigas atlieka netinkamai,

pažeidžia įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, palikėjo kreditorių ir kitų suinteresuotų asmenų interesus, šių asmenų reikalavimu palikimo atsiradimo vietos teismas turi teisę nušalinti testamento vykdytoją ir paskirti palikimo administratorių, pakeisti teismo paskirtą administratorių.

V SKYRIUS BENDRASIS SUTUOKTINIŲ TESTAMENTAS

5.43 straipsnis. Bendrojo sutuoktinių testamento samprata Bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir po

vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis, išskyrus privalomąją palikimo dalį (šio kodekso 5.20 straipsnis).

5.44 straipsnis. Bendrojo sutuoktinių testamento sudarymas 1. Bendrąjį sutuoktinių testamentą gali sudaryti tik sutuoktiniai. Tokį testamentą notaro ar

kito asmens, tvirtinančio testamentą, akivaizdoje pasirašo abu sutuoktiniai. 2. Bendrasis sutuoktinių testamentas sudaromas tik kaip oficialusis testamentas (šio

kodekso 5.28 straipsnis).

5.45 straipsnis. Bendrojo sutuoktinių testamento turinys 1. Testamentu kiekvienas sutuoktinis kitam palieka visą savo turtą. 2. Testamentu gali būti paskirtas įpėdinis, kuris paveldės turtą mirus pergyvenusiam

sutuoktiniui.

194

3. Testamentu gali būti paskirta testamentinė išskirtinė, suteikiama iš vieno kurio sutuoktinio turto po jo mirties arba bendro sutuoktinių turto po pergyvenusio sutuoktinio mirties.

4. Sutuoktiniai gali savo turtą ar jo dalį palikti visuomenei naudingam tikslui arba labdarai. Toks testamento pavedimas gali būti vykdomas iš vieno kurio sutuoktinio turto po jo mirties arba iš bendro sutuoktinių turto po pergyvenusio sutuoktinio mirties.

5.46 straipsnis. Bendrojo sutuoktinių testamento panaikinimas ir negaliojimas 1. Bet kuris sutuoktinis gali iki palikimo atsiradimo atšaukti savo valios išreiškimą ta pačia

tvarka, kokia buvo sudarytas testamentas. Tokiu atveju netenka galios ir kito sutuoktinio valios išreiškimas.

2. Sutuoktinio sudaryti testamentai, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento, negalioja. 3. Bendrasis sutuoktinių testamentas netenka galios, jeigu iki palikimo atsiradimo

momento nutraukiama santuoka arba pareiškiamas ieškinys (paduodamas prašymas) nutraukti santuoką, arba sutuoktinis davė sutikimą išsituokti.

5.47 straipsnis. Perduoto saugoti testamento išreikalavimas Testamentą patvirtinusi ar jį sauganti įstaiga testamentą gali išduoti tik abiejų sutuoktinių

reikalavimu.

5.48 straipsnis. Bendrojo sutuoktinių testamento paskelbimas Mirus vienam sutuoktiniui, suinteresuotiems įpėdiniams šio kodekso 5.33 straipsnio

nustatyta tvarka skelbiama tik šio sutuoktinio valia, kito sutuoktinio valia neskelbiama.

5.49 straipsnis. Palikimo pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą atsisakymas 1. Mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis neturi teisės pakeisti bendrojo testamento.

Jis turi teisę atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju mirusiojo sutuoktinio turtą paveldi jo įpėdiniai pagal įstatymą, o pergyvenęs sutuoktinis įgyja teisę savo nuožiūra sudaryti naują testamentą.

2. Toks pergyvenusio sutuoktinio atsisakymas priimti palikimą neturi įtakos testamentinės išskirtinės, paskirtos iš mirusiojo sutuoktinio turto, gavėjo teisei į testamentinę išskirtinę, kurią išduoda įpėdiniai pagal įstatymą.

3. Pergyvenusiam sutuoktiniui atsisakius priimti palikimą, bendruoju testamentu paskirtas įpėdinis, kuris turėjo paveldėti po pergyvenusio sutuoktinio mirties, netenka teisės paveldėti pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą.

VI SKYRIUS PALIKIMO PRIĖMIMAS IR ATSAKOMYBĖ UŽ PALIKĖJO SKOLAS

5.50 straipsnis. Palikimo priėmimas 1. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba

su sąlyga ar išlygomis. 2. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti,

kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.

3. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

4. Asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos.

5. Palikimas, kurį paveldi įpėdiniai, gimę po palikimo atsiradimo, priimamas per tris mėnesius nuo jų gimimo dienos.

6. Notaras ar teismas per tris darbo dienas nuo palikimo priėmimo dienos privalo pranešti Centrinei hipotekos įstaigai apie palikimo priėmimą.

5.51 straipsnis. Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti

195

1. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

2. Įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų.

5.52 straipsnis. Įpėdinio, kuris priėmė palikimą pradėjęs turtą valdyti arba padavęs pareiškimą notarui, atsakomybė už palikėjo skolas

Įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu.

5.53 straipsnis. Palikimo priėmimas pagal apyrašą 1. Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas

atsako tik paveldėtu turtu. Jeigu bent vienas įpėdinis priėmė palikimą pagal apyrašą, tai ir visi kiti įpėdiniai laikomi priėmusiais palikimą pagal apyrašą.

2. Dėl tokio apyrašo sudarymo priimantis palikimą įpėdinis arba įpėdiniai kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą, o teismas apyrašą sudaryti paveda teismo antstoliui.

3. Turto apyrašo sudarymo terminą nustato teismas. Šis terminas negali būti ilgesnis nei vienas mėnuo. Tik tais atvejais, kai paveldimas turtas yra keliose vietose arba yra daug palikėjo kreditorių, apyrašo sudarymo terminas negali būti ilgesnis nei trys mėnesiai.

4. Įpėdinis privalo pateikti visus duomenis, reikalingus palikėjo turto apyrašui sudaryti. 5. Apyraše turi būti: 1) visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų

vertei nustatyti; 2) įvardijamos visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo

kreditorius ir skolininkus. 6. Palikimo apyrašą pasirašo teismo antstolis ir įpėdinis, dalyvavęs sudarant apyrašą.

Apyrašo gale turi būti įpėdinio pasirašytas paliudijimas, tolygus priesaikai, kad apyraše nurodytas visas įpėdiniui žinomas palikėjo turtas, visi palikėjo skoliniai reikalavimai ir skolinės pareigos.

7. Įpėdinis (įpėdiniai), po palikimo apyrašo sudarymo sužinojęs apie neįtrauktą į apyrašą turtą arba skolines teises ir pareigas, privalo apie tai pranešti teismui per tris darbo dienas nuo šių aplinkybių sužinojimo dienos, kad teismo antstolis papildytų apyrašą.

8. Palikimo apyrašą sudaryti gali pareikalauti ir palikėjo kreditoriai. Palikėjo kreditoriai turi teisę patys dalyvauti sudarant palikimo apyrašą arba įgalioti kitą asmenį dalyvauti sudarant palikimo apyrašą.

9. Teismas privalo leisti susipažinti su palikimo apyrašu kiekvienam, kuris įrodo teisėtą interesą susipažinti su apyrašu.

5.54 straipsnis. Neteisingas apyrašas 1. Jeigu sudarant palikimo apyrašą įpėdinis (įpėdiniai) dėl savo kaltės nurodė ne visą turtą

sudarantį palikimą, nuslėpė palikėjo skolininkus, jo iniciatyva į palikimo sudėtį buvo įrašyta nesanti skola, jis nepapildė apyrašo, tai šis įpėdinis (įpėdiniai) už palikėjo skolas atsako visu savo turtu. Šios pasekmės įpėdiniui atsiranda ir tuo atveju, kai jis neįvykdo pareigos, nustatytos šio kodekso 5.53 straipsnio 4 dalyje.

2. Jeigu į palikimo apyrašą ne visas turtas įrašytas ne dėl įpėdinio kaltės, teismas skiria terminą apyrašui papildyti.

5.55 straipsnis. Kreipimasis į teismą dėl palikimo administravimo 1. Tais atvejais, kai paveldima individuali (personalinė) įmonė, ūkininko ūkis arba palikėjo

skolos gali viršyti palikimo vertę, įpėdinis, priėmęs palikimą, gali kreiptis į palikimo atsiradimo vietos teismą prašydamas paskirti palikimo administratorių arba paskirti palikimo administratorių

196

ir spręsti klausimą dėl varžytynių ar bankroto bylos iškėlimo. Tokiu atveju palikėjo skolos padengiamos tik iš palikimo.

2. Palikimo administravimas nustatomas palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismo nutartimi. Šia nutartimi teismas paskiria palikimo administratorių ir nustato jo atlyginimą.

3. Palikimo administravimas nenustatomas, jeigu palikimas nėra didelis ir administravimo išlaidos viršytų palikimo vertę arba didžioji palikimo dalis būtų sunaudota administravimo išlaidoms padengti. Palikimo administravimas panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad administravimo išlaidos viršytų palikimo vertę.

4. Palikimo administratorius turi tas pačias teises ir pareigas kaip ir testamento vykdytojas (šio kodekso 5.38 straipsnis), taip pat jam taikomos mutatis mutandis šio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus normos.

5. Jeigu yra keletas įpėdinių, jie paduoda bendrą prašymą nustatyti palikimo administravimą. Įpėdiniams perėmus valdyti paveldimą turtą, palikimo administravimas nenustatomas.

6. Jeigu šiame straipsnyje numatytais atvejais palikimo administravimas nenustatomas arba panaikinamas, tai sudaromas turto apyrašas ir palikėjo skolos padengiamos tik iš palikimo.

7. Įpėdinių ginčus dėl palikimo administravimo sprendžia teismas, priimdamas atitinkamą nutartį.

5.56 straipsnis. Neveiksnių ir ribotai veiksnių įpėdinių teisės į palikimą įgyvendinimas

Neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai. Ribotai veiksnūs asmenys palikimą priima tik tėvų arba rūpintojų sutikimu.

5.57 straipsnis. Termino palikimui priimti pratęsimas 1. Šio kodekso 5.50 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti,

jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais įpėdiniui, praleidusiam terminą palikimui priimti, perduodama iš jam priklausančio, kitų įpėdinių priimto ar perėjusio valstybei turto tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančią turto dalį.

5.58 straipsnis. Teisės priimti palikimą perėjimas 1. Jeigu įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo,

nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (šio kodekso 5.50 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams.

2. Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendrais pagrindais per tris mėnesius nuo palikimo jiems atsiradimo dienos.

5.59 straipsnis. Įpėdinio, pradėjusio valdyti paveldimą turtą prieš atsirandant kitiems įpėdiniams, teisės

1. Įpėdinis, kuris pradėjo valdyti paveldimą turtą, jeigu yra kitų įpėdinių, neturi teisės disponuoti paveldimu turtu (jį parduoti, įkeisti ir pan.), kol sueis trys mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos arba kol jis gaus paveldėjimo teisės liudijimą.

2. Prieš sueinant nurodytam terminui arba prieš gaudamas paveldėjimo teisės liudijimą, įpėdinis turi teisę iš paveldimo turto tik:

1) apmokėti palikėjo gydymo ir slaugymo ligos metu išlaidas, taip pat jo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas;

2) išlaikyti fizinius asmenis, kurie buvo palikėjo išlaikomi; 3) užtikrinti normalų įmonės (ūkio) funkcionavimą; 4) patenkinti reikalavimus, kylančius iš darbo santykių; 5) apsaugoti ir tvarkyti paveldimą turtą.

5.60 straipsnis. Palikimo atsisakymas

197

1. Įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo.

2. Palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas. 3. Įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. 4. Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos

notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo.

5.61 straipsnis. Paveldėjimo dalių padidėjimas 1. Jeigu įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą nepriėmė palikimo arba jeigu

testatorius atėmė iš įpėdinio paveldėjimo teisę, tai palikimo dalis, priklausiusi tam įpėdiniui, atitenka įpėdiniams pagal įstatymą ir padalijama jiems lygiomis dalimis.

2. Jeigu palikėjas visą savo turtą paliko testamentu savo paskirtiems įpėdiniams, tai palikimo dalis, priklausiusi atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui, atitenka kitiems įpėdiniams pagal testamentą ir padalijama jiems lygiomis dalimis.

3. Šiame straipsnyje nustatytos taisyklės netaikomos tais atvejais, kai atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui yra paskirtas antrinis įpėdinis.

5.62 straipsnis. Palikimo perėjimas valstybei 1. Paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu: 1) turtas testamentu paliktas valstybei; 2) palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą; 3) nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo; 4) iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. 2. Jeigu nėra įpėdinių pagal įstatymą, o testamentu palikta tiktai dalis palikėjo turto, tai

likusioji dalis pereina valstybei. 3. Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios

vertės.

5.63 straipsnis. Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka 1. Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti

reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto.

2. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka

netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus.

4. Teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.

5.64 straipsnis. Palikimo apsauga 1. Palikimo atsiradimo vietos teismas, gavęs žinią apie palikimo atsiradimą, imasi

reikalingų priemonių palikimui apsaugoti, jeigu: 1) nežinomi įpėdiniai; 2) įpėdinių nėra palikimo atsiradimo vietoje; 3) įpėdiniai nenori ar negali priimti palikimo; 4) nors vienas įpėdinių yra neveiksnus; 5) žinoma, kad palikėjas turi didelių skolų; 6) yra kitų aplinkybių, lemiančių palikimo apsaugą. 2. Paveldimas turtas saugomas, kol jį priims visi įpėdiniai, o jeigu jis nepriimtas, – kol

pasibaigs terminas, nustatytas palikimui priimti.

198

5.65 straipsnis. Paveldimo turto palikimo administratoriaus skyrimas Jeigu į palikimą įeina turtas, kurį reikia tvarkyti (individuali (personalinė) įmonė, ūkininko

ūkis, vertybiniai popieriai ir kt.), ir to negali atlikti testamento vykdytojas arba įpėdinis, taip pat jeigu palikėjo kreditoriai pareiškia ieškinį prieš priimant įpėdiniams palikimą, tai apylinkės teismas skiria paveldimo turto palikimo administratorių, kuris turi šio kodekso 5.38 straipsnio nustatytas teises. Palikimo administratoriui taikomos mutatis mutandis šio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus normos.

5.66 straipsnis. Prašymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą 1. Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo

vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. 2. Tokia pat tvarka išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas tada, kai paveldimas turtas

pereina valstybei ar savivaldybei.

5.67 straipsnis. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas 1. Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo

palikimo atsiradimo dienos. 2. Paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, paveldėjimo teisės liudijimas

fiziniams asmenims gali būti išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra.

VII SKYRIUS ĮPĖDINIŲ SAVITARPIO SANTYKIAI

5.68 straipsnis. Paveldimo turto teisinė padėtis Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė

nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip.

5.69 straipsnis. Palikimo pasidalijimas 1. Nieko negalima priversti atsisakyti teisės į jam priklausančios dalies išskyrimą.

Palikimas pasidalijamas bendru įpėdinių sutarimu. 2. Palikimo negalima dalyti: 1) iki įpėdinio pagal įstatymą ar pagal testamentą gimimo; 2) jeigu testatorius testamentu nustatė terminą, per kurį įpėdiniai paveldėtą turtą valdo

bendrai. Šis terminas negali būti ilgesnis nei penkeri metai nuo palikimo atsiradimo dienos, išskyrus tuos atvejus, kai tarp įpėdinių yra nepilnamečių. Tokiu atveju palikėjas gali uždrausti dalyti palikimą, kol įpėdiniui sueis aštuoniolika metų.

5.70 straipsnis. Turto pasidalijimo būdai 1. Įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus

įregistravimo viešame registre. Nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti įregistruota viešame registre. Įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas.

2. Dalūs daiktai dalijami natūra, nedalūs paskiriami vienam iš įpėdinių, atsižvelgiant į daikto pobūdį ir įpėdinio poreikius, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais.

3. Galima visą palikimą arba atskirus daiktus bendru įpėdinių sutarimu parduoti aukcione ir gautą sumą pasidalyti arba tarp įpėdinių surengti varžytynes dėl atskirų daiktų ir daiktą perduoti tam, kuris iš įpėdinių pasiūlys už jį didžiausią kainą.

4. Pavienių daiktų perdavimo konkrečiam įpėdiniui klausimas bendru sutarimu gali būti išspręstas burtais.

5.71 straipsnis. Ūkininko ūkio paveldėjimas

199

Tais atvejais, kai ūkininko ūkio padalijimas gali suardyti ūkį, pirmenybės teisę gauti ūkį ir jam priklausantį inventorių turi tas įpėdinis, kuris daugiausia dirbo paveldimame ūkyje ir yra pasiryžęs bei pasiruošęs pats ūkininkauti. Tokiu atveju kilus ginčui, teismas kitiems įpėdiniams priklausančios kompensacijos už jiems priklausančias turto dalis išmokėjimą gali išdėstyti iki dešimties metų, priimdamas sprendimą nustatyti priverstinę hipoteką visiems tokio įpėdinio nekilnojamiesiems daiktams.

5.72 straipsnis. Įpėdinio pirmenybės teisė į įmonę Kelių asmenų paveldėtą individualią (personalinę) įmonę pirmenybės teise gauti natūra

turi tas įpėdinis, kuris pats nori ir gali tvarkyti paveldėtą įmonę. Šiuo atveju taip pat atsižvelgiama į gaunančio įmonę natūra galimybę atsiskaityti su kitais įpėdiniais.

5.73 straipsnis. Kitų įpėdinių pirmenybės teisė pirkti paveldėtą ūkininko ūkį Jeigu įpėdinis šio kodekso 5.71 straipsnio nustatyta tvarka paveldėtą ūkininko ūkį

parduoda nepraėjus dešimčiai metų nuo ūkio paveldėjimo, kiti įpėdiniai turi pirmenybės teisę pirkti ūkį, jeigu jiems nebuvo išmokėta visa kompensacija, numatyta šio kodekso 5.71 straipsnyje. Pardavus ūkį, kiti įpėdiniai įgyja teisę reikalauti, kad jiems nedelsiant būtų išmokėta likusi kompensacijos dalis.

5.74 straipsnis. Dokumentai 1. Jeigu įpėdiniai nesusitarė kitaip, šeimos ir paveldimo turto dokumentai nepasidalijami ir

perduodami saugoti bendru sutarimu vienam iš įpėdinių arba tam įpėdiniui, kuris gavo didžiausią palikimo dalį, o jeigu dalys vienodos, – vyriausiam įpėdiniui. Įpėdinis, kuriam perduodami saugoti dokumentai, privalo leisti kitiems įpėdiniams susipažinti su dokumentais, daryti jų nuorašus, išrašus.

2. Nekilnojamojo daikto dokumentus gauna tas įpėdinis, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas. Jeigu keletas įpėdinių paveldi nekilnojamąjį daiktą, tai bendru sutarimu dokumentai saugomi pas vieną jų.

3. Ginčus dėl dokumentų sprendžia teismas, atsižvelgdamas į dalių dydžius, nekilnojamojo daikto naudojimą, įpėdinių gyvenamąją vietą ir kitas aplinkybes.

VIII SKYRIUS ATSKIRŲ TURTO RŪŠIŲ PAVELDĖJIMO YPATYBĖS

5.75 straipsnis. Žemės paveldėjimas Jeigu žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti

nuosavybės teisės į žemę, jis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Žemė pagal įpėdinio pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio nurodytam pirkėjui arba aukcione. Gauta suma išmokama įpėdiniui, atskaičius pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas.

5.76 straipsnis. Pramoninės nuosavybės paveldėjimas 1. Palikėjo teisę gauti išradimo patentą, pramoninio dizaino liudijimą paveldi įpėdiniai.

Taip pat paveldimos pramoninės nuosavybės apsaugos dokumentų suteikiamos teisės. 2. Kartu su įmone įpėdiniams pereina teisė į juridinio asmens pavadinimą, prekių ženklus. 3. Įpėdiniams pereina teisės ir pareigos pagal palikėjo sudarytas licencines sutartis, jiems

pereina teisės į gamybines ir komercines paslaptis (know–how), teisės ir pareigos pagal gamybinių ir komercinių paslapčių perdavimo sutartis, jeigu šios paslaptys nėra neatskiriamos nuo palikėjo asmenybės.

200

ŠEŠTOJI KNYGA

PRIEVOLIŲ TEISĖ

I DALIS BENDROSIOS NUOSTATOS

I SKYRIUS PRIEVOLĖS SAMPRATA IR PRIEVOLIŲ ATSIRADIMAS

6.1 straipsnis. Prievolės samprata Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies

(kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.

6.2 straipsnis. Prievolių atsiradimo pagrindai Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius

įstatymus sukuria prievolinius santykius.

6.3 straipsnis. Prievolių dalykas 1. Prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia

įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. 2. Prievolės dalyku taip pat gali būti bet koks turtas, taip pat ir tas, kuris bus sukurtas

ateityje, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba kurį galima apibūdinti pagal kitus kriterijus. 3. Prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti

prievolės dalykui keliamus reikalavimus. 4. Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma.

6.4 straipsnis. Prievolės šalių pareigos Kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės

atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu.

II SKYRIUS PRIEVOLIŲ RŪŠYS

PIRMASIS SKIRSNIS SKOLININKŲ IR KREDITORIŲ DAUGETAS

6.5 straipsnis. Skolininkų daugetas Jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo

įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus.

6.6 straipsnis. Solidarioji skolininkų pareiga 1. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji

atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

2. Prievolė gali būti solidari nepaisant to, kad vieno skolininko pareiga pagal jos įvykdymo sąlygas skiriasi nuo kitų skolininkų pareigos, pavyzdžiui, kai vienam skolininkui nustatytas terminas, o kitam nenustatytas, kai vienas įsipareigoja besąlygiškai, o kitas – su sąlyga ir panašiai.

3. Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

4. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

201

5. Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai.

6. Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė. 7. Jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus

skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui. 8. Kreditorius, kuris atskirai ir besąlygiškai priima dalį prievolės įvykdymo iš vieno

bendraskolio ir pakvitavime nurodo, kad gavo būtent tą dalį iš konkretaus skolininko, tuo pačiu atsisako solidariosios prievolės tik šio skolininko atžvilgiu.

6.7 straipsnis. Bendraskolių atsikirtimai kreditoriaus reikalavimams Kai pareiga solidarioji, skolininkas gali panaudoti prieš kreditoriaus reikalavimą tiek

bendrus visiems skolininkams, tiek ir asmeninius atsikirtimus. Tačiau skolininkas neturi teisės atsikirsti kreditoriaus reikalavimui, kai atsikirtimas pagrįstas tokiais kitų bendraskolių teisiniais santykiais, kuriuose tas skolininkas nedalyvauja, taip pat negali naudoti prieš kreditorių tokių gynybos priemonių, kurias gali panaudoti tik asmeniškai vienas ar keli kiti bendraskoliai.

6.8 straipsnis. Kitos bendraskolių teisės ir pareigos 1. Kiekvienas iš solidariosios prievolės skolininkų turi teisę kitų bendraskolių vardu

priimti kreditoriaus reikalavimo teisės atsisakymą jo ir kitų skolininkų atžvilgiu, jeigu tas atsisakymas taikomas ir kitiems bendraskoliams.

2. Prievolės įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia vienam iš bendraskolių, atitinkamai taikomas ir kitiems bendraskoliams, kiek tai atitinka kreditoriaus ketinimus.

3. Jeigu kreditorius atsisako reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, jis išsaugo teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę solidariai iš likusių bendraskolių.

4. Dėl vieno iš bendraskolių nemokumo atsirandantys nuostoliai paskirstomi lygiomis dalimis kitiems bendraskoliams, išskyrus atvejus, kai jų prievolės dalys nelygios.

6.9 straipsnis. Bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai 1. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų

bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios.

2. Jeigu solidarioji prievolė yra nepiniginė, atgręžtinio reikalavimo atveju įvykdžiusiam solidariąją prievolę skolininkui kiti bendraskoliai išmoka piniginę kompensaciją.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos taisyklės taikomos paskirstant bendraskoliams solidariosios prievolės įvykdymo išlaidas.

4. Bendraskolis, kuriam buvo pareikštas reikalavimas, gali panaudoti tokius pat atsikirtimus šiam reikalavimui, kokius jis galėjo pareikšti kreditoriui reikalavimo atsiradimo metu, taip pat kitus atsikirtimus, išskyrus tuos, kurie yra pagrįsti išimtinai asmeniniais bendraskolio santykiais su kitu bendraskoliu, nepareiškusiu atgręžtinio reikalavimo.

5. Jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais.

6.10 straipsnis. Solidariosios pareigos ir solidariojo reikalavimo perėjimas prievolės šalių įpėdiniams

1. Jeigu įstatymai ar sutartys nenumato ko kita, solidarioji pareiga po skolininko mirties padalijama jo įpėdiniams pagal šio kodekso penktojoje knygoje nustatytas taisykles, išskyrus atvejus, kai prievolė yra nedali.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma ir kai kreditoriaus reikalavimas yra solidarusis.

6.11 straipsnis. Novacijos įtaka solidariajai pareigai Kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių novacija atleidžia kitus bendraskolius nuo pareigos

vykdymo, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Jeigu novacija aiškiai susijusi tik su

202

vieno iš bendraskolių dalimi, tai kiti bendraskoliai atleidžiami tik nuo to bendraskolio pareigos dalies vykdymo.

6.12 straipsnis. Solidariosios skolos ir solidariojo reikalavimo teisės pripažinimas 1. Jeigu skolą pripažįsta vienas iš bendraskolių, toks pripažinimas taikomas ir kitiems

bendraskoliams. 2. Jeigu reikalavimo teisė pripažįstama vienam iš kreditorių, turinčiam solidariojo

reikalavimo teisę, toks pripažinimas taikomas ir kitiems kreditoriams.

6.13 straipsnis. Skolininko ir kreditoriaus sutapimas 1. Jeigu pareiga yra solidarioji, o skolininkas ir kreditorius tas pats, kitų bendraskolių

prievolė šio skolininko dalyje pasibaigia. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma ir kai yra solidarioji reikalavimo teisė.

6.14 straipsnis. Teismo sprendimo galia solidariosios pareigos atveju 1. Teismo priimtas sprendimas dėl kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių ginčo turi įtakos ir

kitiems bendraskoliams. 2. Kiti bendraskoliai gali panaudoti 1 dalyje nurodytą teismo sprendimą atsikirtimams

kreditoriaus reikalavimui, išskyrus atvejus, kai sprendimas yra pagrįstas tik to skolininko išimtinai asmeniniais santykiais su kreditoriumi.

3. Ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams, tačiau skolininkas, kuriam pareikštas ieškinys, turi teisę reikalauti įtraukti į bylą kitus bendraskolius.

6.15 straipsnis. Prievolės neįvykdymas dėl vieno iš bendraskolių kaltės solidariosios pareigos atveju

1. Jeigu prievolę įvykdyti negalima dėl vieno iš bendraskolių kaltės, kiti bendraskoliai neatleidžiami nuo atsakomybės už prievolės neįvykdymą.

2. Jeigu prievolės neįmanoma įvykdyti natūra arba jos įvykdymo terminas praleistas dėl vieno ar kelių bendraskolių kaltės, kiti bendraskoliai neatleidžiami nuo pareigos atlyginti kreditoriui nuostolius, tačiau jie neatsako už papildomus kreditoriaus nuostolius. Reikalavimą dėl papildomų nuostolių kreditorius gali pareikšti tik tiems bendraskoliams, dėl kurių kaltės neįmanoma įvykdyti prievolės ar dėl kurių kaltės praleistas jos įvykdymo terminas.

6.16 straipsnis. Senatis solidariosios prievolės atveju 1. Veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš

bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais. Ši taisyklė taikoma ir tuo atveju, kai yra solidarioji reikalavimo teisė.

2. Ieškinio senaties termino sustabdymas vienam iš bendraskolių neturi įtakos kitiems bendraskoliams. Ši taisyklė taikoma, kai yra solidarioji reikalavimo teisė. Tačiau skolininkas, iš kurio buvo reikalaujama įvykdyti prievolę, turi atgręžtinio reikalavimo teisę bendraskoliams, kurių pareiga pasibaigė dėl ieškinio senaties termino pabaigos.

3. Vieno iš skolininkų pareikštas atsisakymas reikalauti taikyti ieškinio senatį neturi įtakos kitiems bendraskoliams. Jeigu toks atsisakymas pareiškiamas tik dėl vieno iš kreditorių, turinčių solidariąją reikalavimo teisę, jis yra taikomas ir kitiems kreditoriams. Bendraskolis, kuris atsisakė reikalauti taikyti ieškinio senatį, netenka atgręžtinio reikalavimo teisės į kitus bendraskolius, kurių pareiga pasibaigė suėjus ieškinio senaties terminui.

6.17 straipsnis. Kreditorių daugetas Jeigu kreditorius yra du ir daugiau asmenų, tai kiekvienas iš jų turi teisę reikalauti lygios

dalies, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimų nustatytus atvejus.

6.18 straipsnis. Solidarusis kreditorių reikalavimas 1. Įstatymai ar šalių susitarimai gali nustatyti, kad kreditorių reikalavimas yra solidarusis,

t. y. kiekvienas iš kreditorių turi teisę pareikšti skolininkui reikalavimą tiek dėl visos skolos, tiek ir dėl jos dalies. Reikalavimas yra solidarusis ir tais atvejais, kai prievolės dalykas yra nedalus.

203

2. Skolininkas neturi teisės pareikšti vieno iš kreditorių solidariajam reikalavimui atsikirtimų, pagrįstų tokiais skolininko teisiniais santykiais, kuriuose tas kreditorius nedalyvauja.

3. Visos pareigos įvykdymas vienam iš kreditorių, turinčių solidariąją reikalavimo teisę, atleidžia skolininką nuo pareigos įvykdymo kitiems kreditoriams.

4. Gavęs iš skolininko įvykdymą, kreditorius privalo kitiems kreditoriams atlyginti jiems priklausančias dalis, jeigu ko kita nelemia jų tarpusavio santykiai.

6.19 straipsnis. Galimybė pasirinkti kreditorių Skolininkas turi teisę pasirinkti bet kurį iš kreditorių, turinčių solidariąją reikalavimo teisę,

kuriam jis įvykdys prievolę, išskyrus atvejus, kai vienas iš kreditorių jau yra pareiškęs ieškinį skolininkui dėl prievolės įvykdymo.

6.20 straipsnis. Novacijos įtaka solidariajam reikalavimui Vieno iš kreditorių, turinčių solidariąją reikalavimo teisę, ir skolininko novacija taikoma

tik šio kreditoriaus daliai ir negali būti panaudota prieš kitus bendraskolius.

6.21 straipsnis. Solidariosios reikalavimo teisės atsisakymas 1. Jeigu vienas iš kreditorių atsisako savo reikalavimo teisės, tai šis atsisakymas atleidžia

skolininką tik nuo tos prievolės dalies, kurią įvykdyti galėjo reikalauti šis kreditorius, vykdymo. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas atsisakymas neatleidžia kreditorių nuo tarpusavio

atsiskaitymų.

6.22 straipsnis. Teismo sprendimo galia solidariojo reikalavimo atveju 1. Teismo priimtas sprendimas dėl vieno iš kreditorių ir skolininko ginčo turi įtakos

kitiems kreditoriams. 2. Kiti kreditoriai gali panaudoti prieš skolininką priimtą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su

skolininko atsikirtimais kiekvienam iš jų.

6.23 straipsnis. Reikalavimo atsisakymas 1. Atsisakęs reikalavimo vienam iš skolininkų, solidariosios prievolės kreditorius

nepraranda teisės pareikšti solidarųjį reikalavimą kitiems bendraskoliams. 2. Kreditoriaus solidarusis reikalavimas vienam iš bendraskolių pasibaigia, jeigu

kreditorius: 1) be jokių išimčių pripažįsta, kad vienas iš bendraskolių sumokėjo savo dalį; 2) pareiškia ieškinį skolininkui tik dėl šio skolininko dalies išieškojimo, o skolininkas

pripažįsta tokį ieškinį arba teismas tokį ieškinį patenkina. 3. Kai kreditorius atsisako solidariojo reikalavimo vienam iš bendraskolių, o kitas iš

bendraskolių tapo nemokus, nemokaus bendraskolio dalis paskirstoma kitiems bendraskoliams, išskyrus bendraskolio, dėl kurio buvo atsisakyta solidariojo reikalavimo, dalį.

ANTRASIS SKIRSNIS DALOMOSIOS IR NEDALOMOSIOS PRIEVOLĖS

6.24 straipsnis. Dalomosios prievolės 1. Prievolės yra dalomosios, išskyrus specialiai įstatymų numatytus atvejus, taip pat kai

dėl prievolės dalyko prigimties prievolė nedaloma nei fizine, nei abstrakčia prasme. 2. Jeigu prievolė yra dalomoji ir ją turi daugiau nei vienas skolininkas ar kreditorius, tačiau

ši prievolė nėra solidarioji, tai kiekvienas kreditorius gali reikalauti patenkinti tik savo dalį, o kiekvienas skolininkas yra įpareigotas įvykdyti tik savo dalį.

3. Skolininko įpėdinis, kuris buvo įpareigotas įvykdyti prievolę arba kuris valdo prievolės dalyku esantį turtą, neturi teisės reikalauti padalyti prievolės įvykdymą.

4. Vieno skolininko prievolė vienam kreditoriui gali būti įvykdyta tik kaip nedalomoji prievolė, tačiau ši prievolė tampa dalomąja prievolės šalių įpėdiniams, išskyrus atvejus, kai prievolė nedali.

6.25 straipsnis. Nedalomosios prievolės

204

1. Prievolė yra nedalomoji, jeigu jos dalykas dėl savo prigimties yra nedalus arba jeigu prievolės šalys susitarė dėl tokio jos įvykdymo būdo, kuriuo įvykdyti prievolę dalimis neįmanoma.

2. Prievolės nedalumas reiškia, kad ji negali būti padalyta nei kreditoriams, nei skolininkams, nei jų įpėdiniams.

3. Šalių susitarimas dėl prievolės solidarumo nedaro jos nedalomąja. 4. Kiekvienas skolininkas, kurio prievolė nedalomoji, ar jo įpėdinis gali būti atskirai

įpareigotas įvykdyti visą prievolę ir kiekvienas nedalomosios prievolės kreditorius ar šio įpėdinis gali reikalauti įvykdyti visą prievolę, nors ji ir nėra solidarioji prievolė.

5. Jeigu įvykdyti visą prievolę reikalauja kreditoriaus įpėdinis, jis turi užtikrinti kitų įpėdinių interesų apsaugą.

TREČIASIS SKIRSNIS ALTERNATYVIOSIOS PRIEVOLĖS

6.26 straipsnis. Alternatyviosios prievolės samprata 1. Prievolė yra alternatyvioji, kai skolininkas turi atlikti vieną iš dviejų ar iš daugiau

skirtingų veiksmų (pagrindinių prievolės įvykdymo būdų) savo, kreditoriaus ar trečiojo asmens pasirinkimu. Kai pasirinktas veiksmas atliktas, laikoma, kad prievolė visiškai įvykdyta.

2. Skolininkas negali reikalauti, kad kreditorius priimtų dalį įvykdytos prievolės vienu būdu ir dalį kitu būdu.

3. Prievolė nelaikoma alternatyviąja, jeigu tuo metu, kai ji atsirado, vienas iš dviejų galimų jos įvykdymo būdų negalėjo būti tos prievolės dalykas.

4. Alternatyvioji prievolė tampa paprasta prievole, kai pasirinkimo teisę turintis asmuo pasirenka konkretų veiksmą (prievolės įvykdymo būdą).

6.27 straipsnis. Pasirinkimo teisė 1. Kai prievolė yra alternatyvioji, pasirinkimo teisė priklauso skolininkui, išskyrus atvejus,

kai įstatymai, sutartis ar teismo sprendimas nustato, kad pasirinkimo teisė priklauso kreditoriui ar trečiajam asmeniui.

2. Pasirinkimas tampa neatšaukiamas nuo to momento, kai atliktas konkretus pasirinktas veiksmas arba kai apie pasirinktą konkretų veiksmą viena šalis praneša kitai šaliai, arba kai apie tai pranešama abiem šalims, jeigu ši teisė priklauso trečiajam asmeniui.

3. Jeigu pasirinkimo teisė priklauso vienai iš prievolės šalių, tačiau ši šalis per nustatytą terminą nepasirenka konkretaus veiksmo, tai ši teisė pereina kitai prievolės šaliai. Pasirinkimo teisė negali pereiti kreditoriui tol, kol šis neturi teisės reikalauti įvykdyti prievolę, o skolininkui – tol, kol šis neturi pareigos įvykdyti prievolę. Kai konkretaus veiksmo nepasirenka trečiasis asmuo, jį nustato teismas.

4. Pasirinkimo teisės įgyvendinimo terminą gali nustatyti šalys savo susitarimu. Jeigu toks terminas nenustatytas, tai jį gali nustatyti pasirinkimo teisės neturinti šalis. Toks terminas turi būti protingas.

5. Jeigu reikalavimo teisė buvo įkeista, o prievolės įvykdyti negalima dėl to, kad nepasirinktas konkretus veiksmas, įkaito turėtojas gali nustatyti abiem prievolės šalims terminą, per kurį jos turi pasirinkti konkretų veiksmą. Jeigu per šį terminą šalys konkretaus veiksmo nepasirenka, pasirinkimo teisė pereina įkaito turėtojui.

6.28 straipsnis. Negalėjimas įvykdyti alternatyviąją prievolę 1. Jeigu vienas iš kelių prievolės įvykdymo būdų yra neįmanomas nuo pat prievolės

atsiradimo arba tapo neįmanomas po prievolės atsiradimo, tai prievolė vykdoma likusiu būdu. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė netaikoma, jeigu įvykdyti prievolę vienu iš

kelių būdų neįmanoma dėl aplinkybių, už kurias atsako pasirinkimo teisės neturinti prievolės šalis. Šiuo atveju skolininkas atsako už prievolės neįvykdymą.

3. Jeigu skolininkas turėjo pasirinkimo teisę ir vienas iš kelių prievolės įvykdymo būdų tapo neįmanomas ne dėl jo kaltės, skolininkas privalo įvykdyti prievolę likusiu būdu.

4. Jeigu skolininkas turėjo pasirinkimo teisę ir dėl jo kaltės prievolės įvykdyti nebeįmanoma nė vienu iš būdų, tai skolininkas kreditoriui atsako tiek, kiek buvo galima įvykdyti prievolę paskutiniu iš buvusių būdų.

205

5. Jeigu prievolės nebeįmanoma įvykdyti nė vienu būdu ne dėl skolininko kaltės, laikoma, kad prievolė baigėsi.

6. Jeigu pasirinkimo teisė priklauso kreditoriui ir prievolės nebeįmanoma įvykdyti vienu iš būdų, tai kreditorius turi priimti prievolės įvykdymą kitais būdais. Kai įvykdyti prievolę vienu iš būdų tapo neįmanoma dėl skolininko kaltės, kreditorius gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra kitais būdais arba reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus dėl prievolės neįvykdymo tuo negalimu būdu. Jeigu dėl skolininko kaltės prievolės neįmanoma įvykdyti nė vienu iš kelių būdų, tai kreditorius savo pasirinkimu turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus dėl vieno ar kito prievolės įvykdymo būdo neįmanomumo.

6.29 straipsnis. Fakultatyvioji prievolė 1. Prievolė yra fakultatyvioji, jeigu ji turi tik vieną pagrindinį dalyką (įvykdymo būdą),

tačiau kai negalima prievolės įvykdyti pagrindiniu būdu, ją galima įvykdyti ir kitu pagrindiniam įvykdymo būdui neprieštaraujančiu būdu.

2. Skolininkas yra atleidžiamas nuo pareigos įvykdyti prievolę, jeigu ne dėl jo kaltės įvykdyti pagrindiniu būdu prievolę tampa neįmanoma ir negalima įvykdyti prievolės kitu būdu, neprieštaraujančiu pagrindiniam įvykdymo būdui.

KETVIRTASIS SKIRSNIS SĄLYGINĖS PRIEVOLĖS

6.30 straipsnis. Sąlyginės prievolės samprata 1. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam

tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje. 2. Prievolės sąlyginis pobūdis nėra kliūtis perleisti ar paveldėti iš jos atsirandančias teises. 3. Sąlyginės prievolės gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga. Šiuo atveju

taikomas šio kodekso 1.66 straipsnis. 4. Prievolė nelaikoma sąlygine, jeigu jos pasibaigimas susijęs su aplinkybe, kuri nežinant

prievolės šalims jau buvo tuo metu, kai skolininkas prisiėmė sąlyginę prievolę. 5. Prievolė, kurios atsiradimas siejamas su sąlyga, kurios buvimas visiškai priklauso nuo

skolininko, negalioja. Tačiau jeigu sąlyga yra tam tikrų veiksmų atlikimas ar neatlikimas, prievolė galioja net ir tais atvejais, kai tų veiksmų atlikimas ar neatlikimas priklauso nuo skolininko.

6.31 straipsnis. Reikalavimai sąlygai 1. Sąlyga turi būti teisėta ir neprieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei. 2. Sąlyga gali būti tik tokia aplinkybė, kurios buvimas ar nebuvimas yra įmanomas. 3. Jeigu sąlyga neteisėta, prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei arba yra neįmanoma,

tai tokia sąlyga negalioja ir daro negaliojančią prievolę, kuri su ja susijusi.

6.32 straipsnis. Sąlygos įvykdymo ar neįvykdymo terminai 1. Jeigu sąlygai įvykdyti nebuvo nustatyta jokio termino, tai sąlyga gali būti įvykdyta bet

kuriuo metu. Jeigu paaiškėja, kad sąlyga apskritai negali būti įvykdoma, tai laikoma, kad sąlyga neįvykdyta.

2. Kai prievolės atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su sąlyga, kad tam tikros aplinkybės neturi atsirasti apibrėžtą laiko tarpą, sąlyga laikoma įvykusia, jeigu ši aplinkybė neatsiranda per tą apibrėžtą laiko tarpą, taip pat jeigu iki apibrėžto laiko tarpo pabaigos paaiškėja, kad ta aplinkybė apskritai neatsiras.

3. Jeigu terminas nebuvo nustatytas, laikoma, kad sąlyga neįvykdyta tol, kol paaiškėja, kad ta aplinkybė neatsiras.

PENKTASIS SKIRSNIS TERMINUOTOS PRIEVOLĖS

6.33 straipsnis. Terminuotų prievolių rūšys 1. Prievolės gali būti su atidedamuoju ir su naikinamuoju terminu.

206

2. Prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės. Šiuo atveju negalima reikalauti ją įvykdyti tol, kol nesuėjo terminas, tačiau to, kas buvo įvykdyta savanoriškai ir neklystant iki termino pabaigos, negalima reikalauti grąžinti.

3. Prievolė su naikinamuoju terminu yra prievolė, kurios trukmę apibrėžia įstatymai ar šalių susitarimai ir kuri pasibaigia šiam terminui suėjus.

6.34 straipsnis. Terminuotų prievolių vykdymas 1. Jeigu tam tikros aplinkybės nėra, prievolė su atidedamuoju terminu vykdytina nuo tos

dienos, kurią ta aplinkybė normaliai turėjo atsirasti. 2. Negalima išreikalauti to, kam atlikti nustatytas terminas, iki šio termino pabaigos.

Tačiau to, kas buvo įvykdyta savanoriškai ir neklystant iki įvykdymo termino pabaigos, negalima reikalauti grąžinti.

6.35 straipsnis. Termino nustatymas 1. Terminą gali nustatyti įstatymai, šalių susitarimas ar teismo sprendimas. 2. Jeigu šalys susitarė nustatyti terminą ateityje arba jį nustatyti buvo pavesta vienai iš

šalių, tačiau tai nepadaryta, tai vienos iš šalių reikalavimu terminą nustato teismas, atsižvelgdamas į prievolės pobūdį ir bylos aplinkybes. Neatidėliotinais atvejais terminą gali nustatyti viena šalis. Terminas visais atvejais turi būti protingas.

3. Teismas gali nustatyti terminą, jeigu to reikalauja prievolės prigimtis, o šalys nebuvo jo nustačiusios.

4. Preziumuojama, kad terminas nustatomas skolininko naudai, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, taip pat kai, atsižvelgiant į prievolės esmę ir pobūdį, aišku, jog terminas nustatytas kreditoriaus ar abiejų prievolės šalių naudai. Skolininkas praranda su terminu susijusias lengvatas, kai jis tampa nemokus, bankrutuoja arba be kreditoriaus sutikimo sumažina ar sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą, taip pat kai skolininkas neįvykdo sąlygų, su kuriomis siejamas lengvatų suteikimas.

5. Šalis, kurios naudai buvo nustatytas terminas, turi teisę atsisakyti jį taikyti be kitos šalies sutikimo. Tokiu atveju prievolę reikia vykdyti nedelsiant.

6. Kai viena prievolės šalis atsisako termino suteiktų lengvatų arba netenka teisės į termino teikiamas lengvatas, kita šalis įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievolę nedelsiant.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS PINIGINĖS PRIEVOLĖS

6.36 straipsnis. Piniginių prievolių valiuta 1. Piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius

įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. 2. Piniginės prievolės gali būti įstatymų nustatyta tvarka apmokamos banknotais

(monetomis), čekiais, vekseliais, mokamaisiais pavedimais, naudojant mokamąsias korteles ar kitomis teisėtomis mokėjimo priemonėmis.

3. Kai ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikoje dėl užsienio valiuta išreikštos pinigų sumos priteisimo, kreditorius savo pasirinkimu gali reikalauti jam priteisti šią sumą užsienio valiuta arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta pagal valiutų kursą, galiojantį mokėjimo dieną.

4. Jeigu piniginė prievolė išreikšta valiuta, kuri negali būti teisėta atsiskaitymo priemone, tai skolininkas privalo apmokėti prievolę ta valiuta, kuri yra teisėta atsiskaitymo priemonė, pagal valiutų kursą, galiojantį mokėjimo metu prievolės įvykdymo vietoje.

5. Jeigu skolininkas praleido prievolės įvykdymo terminą, o po šio termino pabaigos dėl valiutų kursų pasikeitimo valiuta, kuria turi būti mokama, nuvertėjo, tai skolininkas privalo sumokėti kreditoriui valiutos kurso, buvusio prievolės įvykdymo termino suėjimo metu, ir mokėjimo metu esančio kurso skirtumą. Ši taisyklė netaikoma, jeigu skolininkas prievolės neįvykdė laiku dėl kreditoriaus kaltės. Šią aplinkybę privalo įrodyti skolininkas.

6. Šio straipsnio 5 dalies nuostatos netaikomos, jeigu buvo pažeista šio straipsnio 1 dalies taisyklė.

207

6.37 straipsnis. Palūkanos pagal prievoles 1. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. 2. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą

sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 3. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų,

jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį.

4. Palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų.

III SKYRIUS PRIEVOLIŲ VYKDYMAS IR JŲ NEĮVYKDYMO TEISINĖS PASEKMĖS

PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

6.38 straipsnis. Prievolių vykdymo principai 1. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal

įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais.

2. Jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus.

3. Kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis).

4. Jeigu skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai jis už tų asmenų veiksmus atsako kaip už savo.

6.39 straipsnis. Prievolės įvykdymo būdas 1. Skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu,

išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. 2. Jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma

įvykdyta. 3. Priešpriešines pareigas skolininkas ir kreditorius turi įvykdyti tuo pačiu metu, jeigu

įstatymai, sutartis ar prievolės esmė nenumato ko kita.

6.40 straipsnis. Prievolės įvykdymas dalimis 1. Kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato

įstatymai ar sutartis. 2. Jeigu kreditorius ginčija dalį prievolės, tai jis turi priimti neginčijamos prievolės dalies

įvykdymą. Tačiau kreditoriui ir po to išlieka teisė reikalauti įvykdyti likusią prievolės dalį.

6.41 straipsnis. Prievolės įvykdymo kokybė 1. Kai prievolės dalykas yra tik pagal rūšies požymius apibūdintas daiktas, skolininkas turi

perduoti tokios pat rūšies, bet ne prastesnės kokybės už vidutinę tokių daiktų kokybę daiktą, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita.

2. Kai prievolės dalykas yra pagal individualius požymius apibūdintas daiktas, skolininkas atsako už bet kokį to daikto kokybės pablogėjimą dėl skolininko kaltės.

6.42 straipsnis. Prievolės įvykdymo užtikrinimo pateikimas Asmuo, privalantis pateikti prievolės įvykdymo užtikrinimą, kurio būdas ar forma

sutartyje nenurodyti, turi teisę savo nuožiūra pasirinkti adekvačią prievolės esmei konkrečią įvykdymo užtikrinimo priemonę bei įstatymuose numatytą įvykdymo užtikrinimo būdą.

6.43 straipsnis. Saugojimo pareiga

208

Į prievolę perduoti pagal individualius požymius apibūdinamą daiktą įeina ir pareiga saugoti tą daiktą iki jo perdavimo, jeigu sutartis nenumato ko kita.

6.44 straipsnis. Asmuo, kuriam turi būti įvykdyta prievolė 1. Prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam

asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą. 2. Prievolės įvykdymas asmeniui, neturinčiam teisės priimti jos įvykdymą, laikomas

tinkamu prievolės įvykdymu, jeigu kreditorius patvirtina tokį įvykdymą arba faktiškai gauna visą įvykdymą iš to asmens.

3. Įvykdymas, kai skolininkas, vykdydamas prievolę vienam iš savo kreditorių, pažeidžia kito savo kreditoriaus, turinčio teisę reikalauti areštuoti skolininko turtą, interesus, nelaikomas tinkamu prievolės įvykdymu.

6.45 straipsnis. Prievolės įvykdymas tariamam kreditoriui 1. Kai prievolė įvykdoma asmeniui, kurį skolininkas dėl kreditoriaus kaltės pagrįstai ir

sąžiningai laiko tikruoju kreditoriumi, skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo kreditoriui, jeigu įrodo, kad suklydo sąžiningai.

2. Tariamas kreditorius, priėmęs prievolės įvykdymą, privalo visa, ką yra gavęs, grąžinti tikrajam kreditoriui arba skolininkui pagal šios knygos XX skyriaus taisykles.

6.46 straipsnis. Prievolės vykdymo sustabdymas 1. Skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, jeigu jis turi pakankamą ir protingą

pagrindą abejoti, ar asmuo, kuriam turi būti įvykdyta prievolė, turi teisę priimti jos įvykdymą, ir skolininko reikalavimu šis asmuo nepateikia reikiamų reikalavimo teisės buvimo įrodymų.

2. Skolininkas taip pat turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą.

3. Skolininkas neturi teisės sustabdyti prievolės vykdymo, kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl paties skolininko kaltės, taip pat kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių.

6.47 straipsnis. Prievolės įvykdymas neveiksniam kreditoriui ar kreditoriui, neturėjusiam teisės priimti prievolės įvykdymą asmeniškai

1. Prievolės įvykdymas neveiksniam kreditoriui laikomas tinkamu prievolės įvykdymu tik tiek, kiek skolininkas įrodo, kad toks įvykdymas tikrai atitiko neveiksnaus kreditoriaus interesus ir buvo atliktas jo naudai.

2. Jeigu prievolė įvykdyta neatsižvelgiant į tai, kad kreditorius dėl tam tikrų priežasčių (arešto ir kt.) negalėjo asmeniškai priimti prievolės įvykdymo, tai skolininkas privalo prievolę vykdyti iš naujo ir turi regreso teisę reikalauti iš kreditoriaus grąžinti tai, ką jau yra perdavęs.

6.48 straipsnis. Skolininko neveiksnumas Jeigu prievolę įvykdė neveiksnus skolininkas, tai negalima ginčyti prievolės įvykdymo

remiantis skolininko neveiksnumu.

6.49 straipsnis. Svetimo turto naudojimas prievolei įvykdyti 1. Jeigu skolininkas prievolę įvykdė perduodamas turtą, kuriuo disponuoti jis neturėjo

teisės, tai jis negali ginčyti tokio prievolės įvykdymo, išskyrus atvejus, kai pats pasiūlo įvykdyti prievolę perduodant turtą, kuriuo disponuoti skolininkas turi teisę, ir toks turto pakeitimas nepažeidžia kreditoriaus interesų.

2. Kreditorius, kuriam vykdydamas prievolę skolininkas perdavė svetimą turtą, turi teisę ginčyti prievolės įvykdymą ir reikalauti nuostolių atlyginimo.

6.50 straipsnis. Trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę 1. Prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių

susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai.

209

2. Kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį.

3. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

6.51 straipsnis. Trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką 1. Jeigu kreditorius nukreipė ieškojimą į skolininko turtą, tai tretieji asmenys, kurie dėl

tokio išieškojimo gali netekti tam tikrų teisių į tą turtą, gali patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Tokia pat teisė priklauso valdančiam turtą asmeniui, jeigu šis dėl išieškojimo gali prarasti turto valdymo teisę. Tretysis asmuo, įvykdęs už skolininką prievolę, įgyja regreso teisę reikalauti iš skolininko.

2. Kreditoriaus reikalavimas taip pat gali būti patenkintas įmokant pinigus į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą arba įskaitant priešpriešinius reikalavimus.

6.52 straipsnis. Prievolės įvykdymo vieta 1. Prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią

nulemia prievolės esmė. 2. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, turi būti įvykdyta: 1) prievolė perduoti pagal individualius požymius apibūdintą daiktą – daikto buvimo

vietoje prievolės atsiradimo momentu; 2) prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą – daikto buvimo vietoje; 3) prievolė perduoti pagal rūšies požymius apibūdintą daiktą – skolininko gyvenamojoje ar

verslo vietoje; 4) piniginė prievolė – kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo

termino suėjimo momentu. Jeigu kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta po prievolės atsiradimo pasikeitė ir dėl to skolininkas, vykdydamas prievolę, turėjo papildomų išlaidų, kreditorius privalo skolininkui šias išlaidas atlyginti. Kreditoriaus reikalavimu piniginė prievolė gali būti įvykdyta ir kitoje valstybės, kurioje yra kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta mokėjimo metu, ar valstybės, kurioje buvo kreditoriaus gyvenamoji vieta prievolės atsiradimo momentu, teritorijoje. Tačiau jeigu toks kreditoriaus reikalavimas iš esmės pasunkintų skolininko padėtį, skolininkas gali atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą ir įvykdyti prievolę kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės atsiradimo momentu;

5) visos kitos prievolės – skolininko gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.

6.53 straipsnis. Prievolių įvykdymo terminas 1. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti

momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Tačiau jeigu prievolės prigimtis, jos įvykdymo būdas ar įvykdymo vieta reikalauja tam tikro termino, tokios prievolės įvykdymo terminą gali nustatyti teismas vienos iš šalių reikalavimu.

2. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę.

3. Skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę prieš terminą, jeigu to nedraudžia įstatymai, sutartis arba prievolės įvykdymas prieš terminą neprieštarauja jos esmei.

6.54 straipsnis. Įmokų paskirstymas 1. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai

skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu.

2. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą.

210

3. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. 4. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. 5. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas

nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. 6. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu

tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs.

6.55 straipsnis. Įmokų paskirstymas, kai yra kelios skolos 1. Skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas,

mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs.

2. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms.

3. Šio straipsnio taisyklės taikomos ir tada, kai skolininkas kreditoriui turi tiekti produkciją ar teikti paslaugas, kiek tai neprieštarauja prievolės esmei.

6.56 straipsnis. Prievolės įvykdymas sumokant skolą į depozitinę sąskaitą 1. Skolininkas turi teisę įvykdyti piniginę prievolę sumokėdamas skolą į notaro, banko ar

kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, jeigu: 1) vietoje, kurioje turi būti įvykdyta prievolė, nėra kreditoriaus ar kito priimti prievolės

įvykdymą įgalioto asmens; 2) kreditorius yra neveiksnus ir neturi globėjo; 3) kreditorius vengia priimti prievolės įvykdymą; 4) kreditorius neaiškus dėl to, jog vyksta kelių asmenų ginčas dėl teisės priimti prievolės

įvykdymą. 2. Prievolei įvykdyti reikiamos sumos sumokėjimas į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą

depozitinę sąskaitą laikomas tinkamu prievolės įvykdymu. 3. Notaras, bankas ar kita kredito įstaiga, į kurios depozitinę sąskaitą sumokėti pinigai, per

protingą terminą turi apie tai pranešti kreditoriui. 4. Jeigu prievolės dalykas yra daiktas, o kreditorius atsisako priimti įvykdymą, skolininkas

turi pasiūlyti kreditoriui priimti prievolės įvykdymą ir nustatyti terminą įvykdymui priimti. Jeigu per nustatytą terminą kreditorius prievolės įvykdymo nepriima, laikoma, kad jis pažeidė prievolę. Šiuo atveju skolininkas daiktą perduoda saugoti kreditoriaus sąskaita. Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tokiu atveju pereina kreditoriui. Jeigu daiktas yra greitai gendantis, skolininkas gali jį realizuoti, o gautą sumą įmokėti į depozitinę sąskaitą. Šios taisyklės taip pat taikomos, kai yra kitos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, išskyrus pasiūlymą priimti įvykdymą.

5. Prievolės įvykdymas pagal šio straipsnio taisykles atleidžia skolininką nuo palūkanų ar kitokių įmokų mokėjimo ateityje.

6. Palūkanos ar kitos sumos, apskaičiuotos nuo pinigų sumokėjimo į depozitinę sąskaitą dienos, priklauso kreditoriui. Tačiau jeigu skolininkas tokiu būdu įvykdė prievolę siekdamas, kad atitinkamą priešpriešinę pareigą jam įvykdytų ir kreditorius, kol kreditorius atsiims įmoką, gautos palūkanos ir kitokios sumos priklauso skolininkui.

7. Į depozitinę sąskaitą sumokėtas sumas skolininkas gali atsiimti tik iki tol, kol kreditorius nepriėmė įvykdymo. Jeigu skolininkas atsiima iš depozitinės sąskaitos įmoką, laikoma, kad jis neįvykdė prievolės. Jeigu pinigai į depozitinę sąskaitą įmokėti teismo proceso metu, skolininkas įmoką gali atsiimti tik teismui leidus. Be to, skolininkas neturi teisės atsiimti įmokų, jeigu tai pažeistų trečiųjų asmenų arba solidariąją pareigą turinčių skolininkų ar laiduotojų interesus.

8. Bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

211

6.57 straipsnis. Prievolės įvykdymo išlaidos Su prievolės įvykdymu susijusias išlaidas turi apmokėti skolininkas, jeigu įstatymai ar

sutartis nenumato ko kita.

6.58 straipsnis. Teisė sustabdyti prievolės įvykdymą 1. Jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi

atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti, apie tai pranešti kitai šaliai ir pareikalauti atlyginti nuostolius.

2. Prievolės šalis neturi teisės sustabdyti prievolės vykdymą, jeigu kita prievolės šalis: 1) pateikė adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą ir tai nepagrįstai neužvilkins

prievolės įvykdymo; 2) negali savo pareigos įvykdyti ne dėl nuo jos priklausančių aplinkybių; 3) negali pareigos įvykdyti dėl priešingos šalies kaltės. 3. Jeigu sutartinę prievolę viena jos šalis įvykdė nevisiškai, kita prievolės šalis turi teisę

sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba atsisakyti ją įvykdyti tiek, kiek prievolės neįvykdė šalis, privalėjusi ją įvykdyti pirma.

4. Jeigu viena prievolės šalis įvykdo prievolę, nelaukdama kol ją įvykdys pirma tai padaryti privalanti šalis, tai ši šalis privalo savo prievolę įvykdyti.

5. Teisė sustabdyti dvišalės prievolės vykdymą baigiasi, kai kita prievolės šalis pateikia adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą.

6. Prievolės vykdymo sustabdymas gali būti panaudotas ir prieš kitos prievolės šalies kreditorius.

7. Teise sustabdyti prievolės vykdymą šalys privalo naudotis sąžiningai ir protingai.

ANTRASIS SKIRSNIS PRIEVOLĖS NEĮVYKDYMO TEISINĖS PASEKMĖS

6.59 straipsnis. Draudimas vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos

įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus.

6.60 straipsnis. Prievolės perduoti pagal individualius požymius apibūdinamą daiktą neįvykdymo pasekmės

1. Jeigu skolininkas neįvykdo prievolės perduoti pagal individualius požymius apibūdinamą daiktą kreditoriui nuosavybės ar patikėjimo teise arba naudotis, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininkas daiktą perduotų. Ši teisė išnyksta, jeigu daiktas jau perduotas kitam tos pačios rūšies teisę turinčiam kreditoriui. Jeigu daiktas dar neperduotas, pirmenybė priklauso tam kreditoriui, kurio naudai prievolė atsirado pirmiau, o kai to negalima nustatyti, – pirmiau ieškinį pareiškusiam kreditoriui. Negalintis įgyvendinti savo teisės reikalauti prievolę įvykdyti natūra, kreditorius turi teisę reikalauti tik atlyginti nuostolius.

2. Jeigu sutartis numato netesybas, tai kreditorius turi teisę savo pasirinkimu reikalauti arba sumokėti netesybas, arba perduoti pagal individualius požymius apibūdinamą daiktą.

6.61 straipsnis. Prievolės atlikti tam tikrą darbą neįvykdymo pasekmės 1. Kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą, kreditorius turi teisę atlikti tą

darbą skolininko sąskaita per protingą terminą ir už protingą kainą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, arba reikalauti atlyginti nuostolius. Šiais atvejais kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad skolininkas avansu sumokėtų darbui atlikti reikalingas sumas.

2. Jeigu skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos atlikti gali tik jis pats, tai kreditoriaus reikalavimu teismas iš skolininko išieško kreditoriaus naudai baudą. Baudos dydį nustato teismas. Išieškoma bauda gali būti vienkartinė arba mokama už kiekvieną praleistą dieną, kol skolininkas įvykdys prievolę.

3. Šio straipsnio 2 dalis netaikoma, kai pažeistas kreditoriaus teises galima ginti kitais būdais, taip pat kai įvykdyti prievolę tapo neįmanoma ne dėl skolininko kaltės.

212

6.62 straipsnis. Atsakomybė už prievolės pagal dvišalę sutartį neįvykdymą 1. Jeigu viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės,

už kurią neatsako nė viena iš šalių, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, kad kita šalis įvykdytų sutartį. Šiuo atveju abi šalys turi teisę reikalauti grąžinti visa, ką jos įvykdė be atitinkamo priešpriešinio įvykdymo.

2. Jeigu viena šalis prievolės pagal dvišalę sutartį nebegali įvykdyti dėl tokios aplinkybės, už kurią ji atsako, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, antra šalis turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti visa, ką ji įvykdė, taip pat atlyginti dėl sutarties neįvykdymo patirtus nuostolius.

3. Jeigu viena šalis prievolės pagal dvišalę sutartį nebegali įvykdyti dėl tokios aplinkybės, už kurią atsako antra šalis, tai pirmoji šalis turi teisę reikalauti iš antrosios įvykdyti prievolę ir atlyginti nuostolius, į kuriuos įskaitoma tai, ką ši sutaupė dėl negalėjimo įvykdyti savo prievolę.

6.63 straipsnis. Atvejai, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę 1. Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai: 1) neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos; 2) skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą; 3) kreditorius teisminiu ar neteisminiu būdu pagrįstai reikalauja, kad skolininkas įvykdytų

prievolę; 4) kreditorius pareikalavo įvykdyti prievolę ir nustatė protingą jos įvykdymo terminą, o

skolininkas prievolės per šį terminą neįvykdė; 5) skolininkas iki prievolės įvykdymo termino pabaigos praneša kreditoriui, kad jis

prievolės nevykdys; 6) prievolės nebegalima įvykdyti dėl skolininko kaltės. 2. Nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus

kreditoriaus patirtus nuostolius, išskyrus atvejus, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo.

3. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nebuvo nustatytas, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę nuo to momento, kai kreditorius raštu pareikalavo įvykdyti prievolę ir nustatė įvykdymo terminą, o skolininkas per šį terminą prievolės neįvykdė.

4. Skolininkas atsako už visas pasekmes, susijusias su tuo, kad nebeįmanoma įvykdyti prievolės po to, kai jis prievolę pažeidė, išskyrus atvejus, kai prievolės neįmanoma įvykdyti dėl kreditoriaus kaltės.

5. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą prievolės įvykdymą po to, kai skolininkas prievolę pažeidė, jeigu skolininkas kartu nesiūlo atlyginti dėl prievolės pažeidimo kreditoriaus patirtus nuostolius.

6.64 straipsnis. Atvejai, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę 1. Kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai: 1) skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo

su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės; 2) kreditorius dėl savo kaltės neįvykdo pareigų skolininkui ir dėl to skolininkas pagrįstai

sustabdo prievolės vykdymą. 2. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar

iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo. 3. Jeigu kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas laikomas jos nepažeidusiu. Kol

kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, skolininkas negali būti laikomas ją pažeidusiu. 4. Skolininkas turi teisę į nuostolių, patirtų dėl to, kad kreditorius pažeidė prievolę,

atlyginimą.

6.65 straipsnis. Prievolės įvykdymo patvirtinimas 1. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie

visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. 2. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai

kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės

213

įvykdymą gražinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą.

3. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, kad negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą.

4. Jeigu skolininkas turėjo nuosekliai vykdyti vieną po kito kelis veiksmus ir išduotas pakvitavimas apie dviejų paskutinių veiksmų įvykdymą, preziumuojama, kad įvykdyti ir ankstesni veiksmai, išskyrus atvejus, kai sutartyje ar pakvitavime numatyta kas kita.

5. Jeigu kreditorius išdavė pakvitavimą apie pagrindinės sumos sumokėjimą, preziumuojama, kad skolininkas sumokėjo palūkanas ir kitokias išlaidas.

IV SKYRIUS KREDITORIAUS INTERESŲ GYNIMAS

6.66 straipsnis. Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana)

1. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

2. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.

3. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

4. Sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.

5. Sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas.

6.67 straipsnis. Nesąžiningumo prezumpcija Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos,

jeigu: 1) skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais

giminaičiais; 2) skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys

arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.);

3) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis;

4) įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija);

5) sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo; 6) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo

sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens

214

dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.);

7) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.);

8) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su juridinių asmenų asociacija ar kitokiu susivienijimu, kurio narys jis yra.

6.68 straipsnis. Netiesioginis ieškinys 1. Kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę

priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys).

2. Pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas.

3. Kreditorius neturi teisės reikalauti įgyvendinti tas skolininko teises, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu.

4. Asmuo, kuriam kreditorius pareiškia netiesioginį ieškinį, gali panaudoti prieš kreditorių visus prieštaravimus ir atsikirtimus, kuriuos jis galėjo naudoti prieš skolininką.

5. Patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti.

6.69 straipsnis. Sulaikymo teisė 1. Kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo

prievolę. 2. Sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato šio kodekso ketvirtosios knygos normos.

V SKYRIUS PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS

6.70 straipsnis. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai 1. Prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis,

įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Su įkeitimu (hipoteka) susijusius santykius reglamentuoja šio kodekso ketvirtosios knygos normos.

2. Gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek ir būsimų prievolių įvykdymas.

PIRMASIS SKIRSNIS NETESYBOS

6.71 straipsnis. Netesybų samprata 1. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas

privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).

2. Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu.

3. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t.

6.72 straipsnis. Susitarimo dėl netesybų forma Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis.

6.73 straipsnis. Netesybos ir realus prievolės įvykdymas

215

1. Jeigu nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja. Kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą.

2. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.

3. Šiame straipsnyje nustatytos taisyklės netaikomos, jeigu dėl atskirų rūšių sutarčių šis kodeksas nustato ką kita.

6.74 straipsnis. Susitarimo dėl netesybų negaliojimas Jeigu sandoris, kurio pagrindu atsirado prievolė, įstatymų nustatyta tvarka pripažįstamas

negaliojančiu, tai negalioja ir susitarimas dėl tokios prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis.

6.75 straipsnis. Įrodinėjimo pareiga Jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas motyvuodamas tuo, kad prievolę

įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai.

ANTRASIS SKIRSNIS LAIDAVIMAS

6.76 straipsnis. Laidavimo sutarties samprata 1. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito

asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. 2. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji

pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas.

6.77 straipsnis. Laidavimo atsiradimo pagrindai 1. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo

pagrindu. 2. Laidavimas gali atsirasti neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, už kurio prievolę laiduojama,

prašo užtikrinti prievolę, taip pat į tai, ar tas asmuo žino apie laiduotoją. 3. Asmuo gali laiduoti tiek už pagrindinį skolininką, tiek ir už šio laiduotoją. 4. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo.

Jeigu tokio reikalavimo kreditorius nepareiškia, skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį.

5. Kai skolininkas privalo pateikti laidavimą įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu, vietoj laidavimo jis turi teisę pateikti kitą adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą.

6. Ginčus dėl to, ar pakanka laiduotojo turto ir ar prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas adekvatus, sprendžia teismas.

6.78 straipsnis. Laidavimu užtikrinamos prievolės 1. Laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek ir būsimos, tačiau pakankamai

apibūdintos prievolės įvykdymas. 2. Laidavimu gali būti užtikrinta ir dalis pagrindinės prievolės. Negali būti laiduojama už

didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Laidavimas negali būti suvaržytas ir kitokiu būdu. Jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio.

3. Į pagrindinės prievolės užtikrinimą įeina ir papildomų (šalutinių) prievolių užtikrinimas.

6.79 straipsnis. Laidavimo sutarties forma Laidavimo sutartis turi būti rašytinė. Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro

negaliojančią.

6.80 straipsnis. Kreditoriaus ir laiduotojo santykiai 1. Kai laiduotojas reikalauja, kreditorius privalo suteikti laiduotojui informaciją apie

pagrindinės prievolės turinį ir sąlygas, taip pat apie jos vykdymą.

216

2. Laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs. Jeigu kreditorius nepasinaudojo laiduotojo nurodymu ir pirmiausia nenukreipė išieškojimo į nurodytą konkretų pagrindinio skolininko turtą, tai kreditorius atsako už po to atsiradusį pagrindinio skolininko nemokumą tiek, kokia yra laiduotojo nurodyto turto vertė. Šios taisyklės netaikomos, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (šio kodekso 6.81 straipsnio 1 dalis).

6.81 straipsnis. Laiduotojo atsakomybė 1. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją

prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. 2. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių

atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. 3. Bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo

sutartis.

6.82 straipsnis. Laiduotojo, kuriam pareikštas ieškinys, teisės ir pareigos 1. Jeigu kreditorius pareiškia ieškinį laiduotojui, tai šis privalo patraukti skolininką

dalyvauti byloje. Priešingu atveju skolininkas turi teisę pareikšti atgręžtiniam laiduotojo reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos jis galėjo reikšti kreditoriui.

2. Laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę.

3. Laiduotojas turi teisę įgyvendinti visas kitas teises, kuriomis gali naudotis skolininkas (ginčyti skolą, taikyti įskaitymą, sustabdyti prievolės vykdymą ir t. t.), išskyrus tas, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu.

4. Prievolės įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia skolininkui, taikomas ir laiduotojui.

6.83 straipsnis. Įvykdžiusio prievolę laiduotojo teisės 1. Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę. 2. Jeigu laidavimas atsirado skolininko prašymu ar sutikimu, tai prievolę įvykdęs

laiduotojas turi teisę papildomai reikalauti iš pagrindinio skolininko atlyginti visus su laidavimu susijusius nuostolius, taip pat reikalauti palūkanų už kreditoriui sumokėtą sumą, nors pagrindinė prievolė palūkanų ir nenumato. Jeigu laidavimas atsirado be skolininko žinios, laiduotojas turi teisę reikalauti tik to, ką skolininkas būtų privalėjęs sumokėti be laidavimo, įskaitant nuostolius.

3. Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos.

4. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, kreditorius privalo perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises.

5. Jeigu įvykdęs prievolę laiduotojas nepraneša apie tai pagrindiniam skolininkui ir šis, nežinodamas apie prievolės įvykdymą, ją įvykdo pakartotinai, tai laiduotojas neturi atgręžtinio reikalavimo pagrindiniam skolininkui. Tokios pat pasekmės atsiranda ir tuo atveju, kai laiduotojas, nepranešęs pagrindiniam skolininkui, įvykdo prievolę tuo metu, kai pagrindinis skolininkas jau gali gintis nuo kreditoriaus reikalavimo, įrodinėdamas, kad prievolė jau pasibaigusi. Tačiau abiem šiais atvejais laiduotojas išsaugo savo teisę reikalauti, kad kreditorius grąžintų be pagrindo gautas sumas.

6.84 straipsnis. Įvykdžiusio prievolę laiduotojo reikalavimai kitiems laiduotojams Jeigu tos pačios prievolės įvykdymą laidavo keli laiduotojai ir vienas iš jų prievolę įvykdė,

jis įgyja teisę reikalauti iš kitų laiduotojų grąžinti sumokėtą sumą proporcingai kiekvieno iš jų daliai, jei tos sumos negali būti išieškotos iš skolininko.

6.85 straipsnis. Skolininko pranešimas laiduotojui apie prievolės įvykdymą Įvykdęs laidavimu užtikrintą prievolę skolininkas privalo tuoj pat pranešti apie tai

laiduotojui. Priešingu atveju laiduotojui, savo ruožtu įvykdžiusiam prievolę, paliekama atgręžtinio

217

reikalavimo skolininkui teisė. Šiuo atveju skolininkas turi teisę išieškoti iš kreditoriaus tik tai, ką šis be pagrindo gavo.

6.86 straipsnis. Laiduotojo atleidimas nuo atsakomybės Kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai

nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė.

6.87 straipsnis. Laidavimo pabaiga 1. Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. 2. Laidavimas taip pat baigiasi, kai laiduotojas miršta. 3. Kai skolininkas ir laiduotojas sutampa, laidavimas lieka galioti, jeigu kreditorius

suinteresuotas, kad laidavimas išliktų. 4. Laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo

padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.

5. Laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti ir už naująjį skolininką.

6. Laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko arba laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą.

6.88 straipsnis. Terminuoto laidavimo pabaiga 1. Kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas

baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.

2. Terminuotas laidavimas, kuriuo užtikrinta būsima prievolė, baigiasi suėjus laidavimo terminui, jeigu prievolė iki šio termino pabaigos neatsirado.

6.89 straipsnis. Neterminuoto laidavimo pabaiga 1. Kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas

nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui.

2. Jeigu neterminuotu laidavimu užtikrinta būsima prievolė, tai laidavimas vienašaliu laiduotojo pareiškimu gali būti panaikintas praėjus trejiems metams po jo atsiradimo, jeigu per šiuos trejus metus prievolė neatsirado. Apie laidavimo panaikinimą laiduotojas privalo nedelsdamas raštu pranešti skolininkui ir kreditoriui.

TREČIASIS SKIRSNIS GARANTIJA

6.90 straipsnis. Garantijos samprata 1. Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai

ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari.

2. Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta.

3. Įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui.

6.91 straipsnis. Garantijos forma Garantija turi būti rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas garantiją daro negaliojančią.

6.92 straipsnis. Garanto prievolės ribos 1. Garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma.

218

2. Jeigu garantas neįvykdo ar netinkamai įvykdo savo prievolę pagal garantijos sutartį, jo atsakomybės kreditoriui už šio patirtus nuostolius dėl garantijos pažeidimo neriboja garantijoje nustatyta suma.

3. Gavęs kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę garantas privalo nedelsdamas apie tai pranešti skolininkui ir perduoti jam kreditoriaus reikalavimo ir prie jo pridėtų dokumentų kopijas.

4. Garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui. Apie atsisakymą tenkinti reikalavimą garantas nedelsdamas turi pranešti kreditoriui.

5. Jeigu garantas sužino, kad garantija užtikrinta pagrindinė prievolė įvykdyta ar pasibaigė kitais pagrindais arba pripažinta negaliojančia, apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti kreditoriui ir skolininkui. Po tokio pranešimo gavęs pakartotinį kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę, garantas reikalavimą turi patenkinti tik tuo atveju, kai kreditorius pateikia įrodymus, kad prievolė nepasibaigusi ir galioja.

6.93 straipsnis. Banko garantija 1. Banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti

skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą. 2. Už garantijos suteikimą skolininkas moka garantui skolininko ir banko sudarytoje

sutartyje nustatytą atlyginimą. 3. Banko garantija įsigalioja nuo jos suteikimo, jeigu garantijoje nenumatyta ko kita. 4. Kreditoriaus reikalavimas įvykdyti sutartį bankui turi būti pateiktas raštu ir prie jo

pridėti visi reikalingi dokumentai. Reikalavime turi būti nurodyta, kaip skolininkas pažeidė garantija užtikrintą pagrindinę prievolę.

6.94 straipsnis. Banko garantijos neatšaukiamumas Bankas negali atšaukti savo suteiktos garantijos, jeigu joje nenumatyta ko kita.

6.95 straipsnis. Neleistinumas perduoti reikalavimo teisę Kreditorius neturi teisės kitam asmeniui perduoti banko garantija užtikrintos reikalavimo

teisės, jeigu šioje garantijoje nenumatyta ko kita.

6.96 straipsnis. Banko garantijos pabaiga 1. Banko garantija baigiasi, kai: 1) bankas sumoka kreditoriui garantijoje nurodytą sumą; 2) sueina garantijoje nustatytas garantijos terminas; 3) kreditorius atsisako savo teisių pagal garantiją ir grąžina ją bankui arba raštu apie

atsisakymą praneša bankui. 2. Bankas, sužinojęs, kad garantija baigėsi, privalo tuoj pat apie tai pranešti skolininkui.

6.97 straipsnis. Banko regreso teisė 1. Bankas ir skolininkas sutartyje gali nustatyti banko, sumokėjusio garantijoje nustatytą

pinigų sumą kreditoriui, regreso teisę skolininkui. 2. Bankas neturi teisės regreso tvarka reikalauti iš skolininko sumų, kurios nesusijusios su

garantija arba kurios buvo išmokėtos dėl to, kad bankas neįvykdė ar netinkamai įvykdė savo prievolę kreditoriui.

KETVIRTASIS SKIRSNIS RANKPINIGIAI

6.98 straipsnis. Rankpinigių samprata 1. Rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai

priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą.

2. Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma.

219

6.99 straipsnis. Susitarimo dėl rankpinigių forma 1. Susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį, turi būti rašytinis. 2. Rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro negaliojantį.

6.100 straipsnis. Rankpinigiais užtikrintos sutarties neįvykdymo pasekmės 1. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis, rankpinigiai lieka

antrajai šaliai. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako gavusi rankpinigius šalis, ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą.

2. Be to, šalis, kuri atsako už sutarties neįvykdymą, privalo atlyginti antrajai šaliai nuostolius, įskaitant rankpinigius, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita.

VI SKYRIUS REIKALAVIMO PERLEIDIMAS

6.101 straipsnis. Kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą 1. Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam

asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės.

2. Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės.

3. Galima perleisti ir būsimą reikalavimą. 4. Reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu šiais atvejais: 1) kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas; 2) kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią

galimybę numato įstatymai; 3) kai skolininko laiduotojas arba įkaito davėjas, kurie nėra užtikrintos prievolės šalys,

prievolę įvykdo už skolininką; 4) kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku,

atsakingu už draudiminį įvykį; 5) kitais įstatymų nustatytais atvejais. 5. Be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus

asmuo skolininkui turi esminės reikšmės.

6.102 straipsnis. Atvejai, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą 1. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. 2. Draudžiama perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui ar advokatui, kurie dėl šio

reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas. 3. Draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu

(reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.).

6.103 straipsnis. Sutarties forma Reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei

prievolei.

6.104 straipsnis. Dokumentų perdavimas 1. Reikalavimą perleidęs kitam asmeniui kreditorius privalo perduoti naujajam kreditoriui

dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises, įskaitant ir teisę į palūkanas. Jeigu šie dokumentai reikalingi pradiniam kreditoriui, tai jis naujajam kreditoriui privalo perduoti nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų kopijas.

2. Jeigu perleidžiamas reikalavimas, kurio įvykdymas užtikrintas įkeitimu (hipoteka), tai tokio reikalavimo perleidimas turi būti pažymimas hipotekos registre. Šiuo atveju pradinis kreditorius su naujuoju kreditoriumi privalo imtis priemonių, kad būtų padaryti atitinkami įrašai hipotekos registre.

220

3. Kai perleidžiamos visos reikalavimo teisės, pradinis kreditorius privalo perduoti turimą įkeistą turtą naujajam kreditoriui.

4. Visas išlaidas, susijusias su šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų dokumentų įforminimu ir perdavimu, apmoka naujasis kreditorius, jeigu sutartis nenumato ko kita.

5. Skolininko išduotu pareikštiniu skolos dokumentu patvirtintas reikalavimas perleidžiamas perduodant pareikštinį skolos dokumentą naujajam kreditoriui. Skolininkas šiuo atveju privalo įvykdyti prievolę bet kuriam pareikštinį skolos dokumentą pateikusiam asmeniui. Šiuo atveju skolininkas taip pat negali reikšti jokių prieštaravimų ir atsikirtimų, išskyrus reikalavimą pripažinti pareikštinį skolos dokumentą negaliojančiu.

6. Kreditorius, kuris pareikštinį skolos dokumentą prarado prieš savo valią, uždrausti skolininkui įvykdyti prievolę tą dokumentą pateikusiam asmeniui gali tik pareikšdamas ieškinį teisme.

6.105 straipsnis. Perleidusio reikalavimą kreditoriaus atsakomybė 1. Pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už šiam perduoto reikalavimo

negaliojimą, bet neatsako už tai, kad skolininkas šio reikalavimo neįvykdo, išskyrus atvejus, kai pradinis kreditorius laiduoja naujajam kreditoriui už skolininką.

2. Jeigu reikalavimo teisė perleidžiama neatlygintinai, laikoma, kad reikalavimo teisę perleidęs kreditorius patvirtina, jog reikalavimo teisė egzistuoja ir priklauso jam, nors sutartyje toks patvirtinimas nenurodytas (garantija pagal įstatymą), išskyrus atvejus, kai naujasis kreditorius įgyja reikalavimo teisę savo rizika arba reikalavimo teisės perleidimo metu žinojo arba turėjo žinoti apie neapibrėžtą reikalavimo teisės pobūdį.

3. Jeigu reikalavimo teisė perleidžiama atlygintinai, tai pradinis kreditorius atsako tik už perleidimo metu buvusį skolininko nemokumą ir tik tiek, kokio dydžio sumą gavo už perleidimą.

6.106 straipsnis. Prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui, kai skolininkui nepranešta apie reikalavimo perleidimą

1. Jeigu apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas. Kai reikalavimas buvo perleistas kelis kartus, tai prievolės įvykdymas vienam iš paskesnių kreditorių laikomas tinkamu.

2. Kai kyla ginčas, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui ir gali prievolę įvykdyti įmokėdamas sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą.

3. Jeigu skolininkas moka skolą žinodamas apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytą ginčą, tą jis daro savo rizika.

6.107 straipsnis. Skolininko atsikirtimai naujojo kreditoriaus reikalavimams 1. Skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus,

kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą.

2. Kai prievolei patvirtinti yra išduotas skolos dokumentas, o reikalavimas perleistas ir šis dokumentas perduotas, skolininkas neturi teisės atsikirsti naujajam kreditoriui motyvuodamas tuo, kad prievolė buvo apsimestinė ar fiktyvi arba kad perleidimas draudžiamas, jeigu naujasis kreditorius reikalavimo perleidimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie šias aplinkybes.

3. Jeigu po reikalavimo perleidimo skolininkas pareiškia ieškinį pradiniam kreditoriui dėl juridinio fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu, skolininkas apie tai privalo pranešti naujajam kreditoriui, išskyrus atvejus, kai to juridinio fakto pripažinimas negaliojančiu negali būti panaudotas prieš naująjį kreditorių.

6.108 straipsnis. Naujojo kreditoriaus reikalavimų įskaitymas Skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą pradiniam kreditoriui, turi teisę įskaityti

naujojo kreditoriaus reikalavimą, išskyrus atvejus, kai priešpriešinio reikalavimo įgijimo metu jis žinojo apie reikalavimo perleidimą arba išieškojimo pagal reikalavimą senaties terminas suėjo po to, kai jis sužinojo apie reikalavimo perleidimą, ar po to, kai baigėsi išieškojimo pagal perleistą reikalavimą senaties terminas.

221

6.109 straipsnis. Pranešimas apie reikalavimo perleidimą 1. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir

skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą.

2. Jeigu skolininko buvimo vieta nežinoma, apie reikalavimo perleidimą gali būti pranešta viešu skelbimu (šio kodekso 1.65 straipsnis).

3. Apie reikalavimo teisės, kuri įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre, perleidimą pranešama įstatymų nustatyta tvarka ir šis perleidimo faktas pažymimas viešame registre.

4. Jeigu kreditorius pranešė skolininkui apie reikalavimo perleidimą, jis nebeturi teisės skolininkui ginčyti perleidimo, nors reikalavimas iš tikrųjų nebūtų perleistas ar perleidimas būtų pripažintas negaliojančiu.

5. Pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikomas sutarties dėl reikalavimo perleidimo perdavimas naujajam kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui.

6. Pranešimas apie reikalavimo perleidimą gali būti atšauktas tik tuo atveju, kai naujasis kreditorius sutinka.

7. Skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Naujojo kreditoriaus pareikštas atsisakymas prievolės arba reikalavimas ją įvykdyti negalioja, jeigu jie pareikšti nepateikus sutarties apie reikalavimo perleidimą. Ši taisyklė netaikoma, jeigu pradinis kreditorius raštu pranešė skolininkui apie reikalavimo perleidimą.

6.110 straipsnis. Kitų teisių perleidimas Reikalavimo perleidimo tvarką nustatančios taisyklės taikomos perleidžiant ir kitas teises,

jeigu įstatymai nenumato ko kita.

VII SKYRIUS REIKALAVIMO PERĖJIMAS TREČIAJAM ASMENIUI REGRESO

TVARKA (SUBROGACIJA)

6.111 straipsnis. Reikalavimo perėjimo regreso tvarka pagrindai Regreso tvarka reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui rašytinės sutarties arba

įstatymų pagrindu.

6.112 straipsnis. Reikalavimo perėjimo regreso tvarka atvejai Reikalavimas pereina trečiajam asmeniui regreso tvarka, kai: 1) reikalavimas patenkinamas iš trečiojo asmens turto; 2) trečiasis asmuo, kurio turtas buvo įkeistas užtikrinant prievolės įvykdymą, įvykdo už

skolininką prievolę; 3) trečiasis asmuo įvykdo už skolininką prievolę, kad būtų išvengta turto, nors jam

nepriklausančio, arešto, jeigu tą turtą areštavus šis asmuo prarastų į jį nors kokias savo teises; 4) skolininkas ir skolą sumokėjęs trečiasis asmuo sudaro sutartį dėl skolos sumokėjimo,

jeigu apie šią sutartį kreditorius skolos mokėjimo metu žinojo arba apie ją jam buvo pranešta.

6.113 straipsnis. Reikalavimo perėjimo regreso tvarka įgyjamos teisės Trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų

turėjo pradinis kreditorius.

6.114 straipsnis. Reikalavimo perėjimas regreso tvarka pagal įstatymus Regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui šiais atvejais: 1) kai kreditorius sumoka skolą kitam skolininko kreditoriui, kurio reikalavimas buvo

užtikrintas įkeitimu (hipoteka) arba buvo pirmesnės eilės, – kreditoriui; 2) kai turto įgijėjas įvykdo prievolę kreditoriui, kurio reikalavimas buvo užtikrintas to

turto įkeitimu (hipoteka), – turto įgijėjui;

222

3) kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas, – šiam asmeniui;

4) kai palikėjo prievolę savo turto sąskaita įvykdo įpėdinis, kuris tos prievolės vykdyti neprivalėjo, – šiam įpėdiniui;

5) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

VIII SKYRIUS SKOLOS PERKĖLIMAS

6.115 straipsnis. Skolos perkėlimas pagal kreditoriaus ir naujo skolininko sutartį Trečiasis asmuo gali pagal sutartį su kreditoriumi perimti skolininko pareigas ir teises.

6.116 straipsnis. Skolos perkėlimas pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį 1. Perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius

sutinka. Sutikimas pareiškiamas tik po to, kai skolininkas ir skolos perėmėjas praneša kreditoriui apie numatomą skolos perkėlimą. Kol toks sutikimas negautas, šalys gali pakeisti ar nutraukti sutartį. Kai gautas kreditoriaus sutikimas, pradinio ir naujojo skolininko sutartis nebegali būti keičiama.

2. Kreditorius savo sutikimą perkelti skolą skolininkui gali duoti iš anksto. Išankstinio sutikimo kreditorius neturi teisės atšaukti, išskyrus atvejus, kai tokią teisę išankstiniame sutikime buvo nurodęs.

3. Jeigu kreditorius neduoda sutikimo perkelti skolą, laikoma, kad skola neperkelta. Jeigu skolininkas ir skolos perėmėjas nustato kreditoriui terminą, per kurį turi būti duotas sutikimas, tai sutikimas gali būti duodamas per tą terminą. Jeigu per nustatytą terminą sutikimas negaunamas, laikoma, kad kreditorius nesutinka leisti perkelti skolą.

4. Kol kreditorius nepareiškia savo sutikimo ar nesutikimo, prisiimantis skolą asmuo atsako skolininkui už prievolės įvykdymą kreditoriui.

6.117 straipsnis. Skolos, kurios grąžinimas užtikrintas įkeitimu (hipoteka), perkėlimas

Įkeitimo teisė į skolininko turtą, kai skolininkas perkelia įkeitimo (hipotekos) užtikrintą skolą, lieka galioti.

6.118 straipsnis. Skolos perkėlimo sutarties forma Skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinė.

6.119 straipsnis. Skolos perėmėjo atsikirtimai 1. Naujasis skolininkas turi teisę reikšti kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus,

paremtus kreditoriaus ir pradinio skolininko prievolių santykiu. Tačiau naujasis skolininkas negali reikalauti įskaityti pradiniam skolininkui priklausantį reikalavimą.

2. Naujasis skolininkas negali atsikirsti kreditoriui remdamasis pradinio skolininko ir naujojo skolininko santykiais, sudariusiais pagrindą skolai perkelti.

6.120 straipsnis. Papildomos teisės 1. Kai skolininkas pasikeičia, papildomos teisės, kurios nėra neatsiejamai susijusios su

pradinio skolininko asmeniu, lieka nepakitusios. 2. Kai skola perkeliama, laidavimas ar trečiojo asmens duotas įkeitimas (hipoteka)

baigiasi, jeigu laiduotojas arba įkaito davėjas aiškiai nepareiškia sutikimo atsakyti už naująjį skolininką.

6.121 straipsnis. Skolos perkėlimo sutarties negaliojimo pasekmės 1. Kai skolos perkėlimo sutartis pripažįstama negaliojančia, atnaujinamos pradinio

skolininko prievolės ir visos jo papildomos teisės bei pareigos, tačiau lieka galioti sąžiningų trečiųjų asmenų teisės.

223

2. Kreditorius turi teisę reikalauti iš naujojo skolininko atlyginti nuostolius, patirtus dėl skolos perkėlimo sutarties pripažinimo negaliojančia, išskyrus atvejus, kai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuostolių atsiradimo naujasis skolininkas nekaltas.

6.122 straipsnis. Turto arba juridinio asmens perėmimas 1. Asmuo, perėmęs turtą arba įmonę su aktyvais ir pasyvais, prisiima su turtu ar įmone

susijusias teises bei prievoles. 2. Prievolių perėmimas juridinio asmens reorganizavimo atvejais nustatomas pagal šio

kodekso antrosios knygos normas.

IX SKYRIUS PRIEVOLIŲ PABAIGA

PIRMASIS SKIRSNIS BENDRIEJI PRIEVOLIŲ PABAIGOS PAGRINDAI

6.123 straipsnis. Prievolės pabaiga įvykdymu 1. Prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius

vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. 2. Kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta

netinkamai, tenka kreditoriui. 3. Kai prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu, baigiasi ir visos iš šios prievolės atsiradusios

papildomos teisės ir pareigos.

6.124 straipsnis. Prievolės pabaiga suėjus naikinamajam terminui Prievolė baigiasi suėjus naikinamajam terminui, kuris yra prievolės pabaigos sąlyga.

6.125 straipsnis. Prievolės pabaiga šalių susitarimu 1. Prievolė gali visiškai ar iš dalies baigtis jos šalių susitarimu. Toks susitarimas gali būti

bet kokios formos, išskyrus atvejus, kai susitarimas, pagal kurį atsiranda prievolė, privalo būti rašytinės ar notarinės formos.

2. Prievolė gali baigtis vienašaliu prievolės šalies pareiškimu tik įstatymų ar sutarties numatytais atvejais.

6.126 straipsnis. Prievolės pabaiga šalių sutapimu 1. Prievolė baigiasi, kai skolininkas ir kreditorius sutampa. 2. Kai sutapimas baigiasi, prievolė atsinaujina, jeigu nėra pasibaigusi kitais pagrindais. 3. Prievolės šalių sutapimas neturi įtakos trečiųjų asmenų teisėms. 4. Šalių sutapimu prievolė negali baigtis, jeigu reikalavimas ir skola susiję su skirtingu ir

vienas nuo kito atskirtu turtu. 5. Laidavimo atveju, kai kreditorius ir skolininkas sutampa, laidavimas pasibaigia. 6. Laiduotojo ir kreditoriaus arba laiduotojo ir skolininko pagal pagrindinę prievolę

sutapimas nėra pagrindas pagrindinei prievolei pasibaigti. 7. Kreditoriaus ir vieno iš skolininkų, turinčių solidariąją prievolę, ar skolininko ir vieno iš

kreditorių, turinčių solidariąją reikalavimo teisę, sutapimas yra pagrindas baigtis tik atitinkamo skolininko ar kreditoriaus prievolės daliai.

8. Įkeitimas (hipoteka) baigiasi, kai sutampa hipotekos kreditorius ir įkeisto turto savininkas. Tačiau jeigu turtas iš kreditoriaus išreikalaujamas dėl priežasčių, už kurias kreditorius neatsako, įkeitimas (hipoteka) atsinaujina.

6.127 straipsnis. Prievolės pabaiga, kai neįmanoma jos įvykdyti 1. Prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos, už kurią

skolininkas neatsako. Šiuo pagrindu prievolė baigiasi tik tuo atveju, jeigu nenugalima jėga atsirado iki tol, kol skolininkas nepažeidė prievolės. Nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti skolininkas. Jeigu nebeįmanoma įvykdyti tik dalies prievolės, prievolė baigiasi, kai skolininkas įvykdo tą prievolės dalį, kurią įvykdyti dar įmanoma.

224

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju dvišalės sutarties skolininkas privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką buvo iš jos gavęs, ir netenka teisės reikalauti to, ko dar nėra gavęs pagal sutartį.

3. Jeigu prievolės nebeįmanoma įvykdyti dėl neteisėtų valstybės ar savivaldybių institucijų aktų, tai šalys gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Kai toks aktas pripažintas negaliojančiu, prievolė atsinaujina, jeigu ko kita nenumato šalių sutartis arba nelemia prievolės esmė, arba jeigu kreditorius dar nėra praradęs intereso.

6.128 straipsnis. Prievolės pabaiga mirus fiziniam asmeniui arba likvidavus juridinį asmenį

1. Kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu.

2. Kai kreditorius miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji turėjo būti įvykdyta asmeniškai jam arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su kreditoriaus asmeniu.

3. Kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys.

6.129 straipsnis. Skolininko atleidimas nuo prievolės įvykdymo 1. Prievolė baigiasi, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo arba pareiškia,

kad prievolė neegzistuoja, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą.

2. Atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai. Jis gali būti atlygintinis arba neatlygintinis.

3. Atleidžiama nuo visos prievolės vykdymo, išskyrus atvejus, kai kreditorius aiškiai nurodo, kad atleidžia tik nuo prievolės dalies vykdymo.

4. Preziumuojama, kad kreditorius atleidžia skolininką nuo prievolės įvykdymo, jeigu kreditorius savanoriškai grąžina skolininkui skolos dokumentą ir nėra kitokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad skolos dokumentas buvo grąžintas skolininkui, kai šis įvykdė prievolę.

5. Skolininkui adresuotas kreditoriaus pasiūlymas atleisti jį nuo prievolės vykdymo už atlyginimą pripažįstamas priimtu, jeigu jį gavęs skolininkas nedelsdamas neatmetė.

6. Kai prievolė solidarioji, vieno iš skolininkų atleidimas nuo prievolės įvykdymo kitus bendraskolius atleidžia tik nuo jo dalies vykdymo. Vieno iš solidariąją reikalavimo teisę turinčių kreditorių pareikštas skolininko atleidimas nuo prievolės įvykdymo atleidžia skolininką tik nuo to kreditoriaus reikalavimo dalies vykdymo.

7. Kreditoriaus pareikštas įkeitimo (hipotekos) ar kitokio prievolės įvykdymo užtikrinimo atsisakymas nėra pagrindas pripažinti, kad kreditorius atleido skolininką nuo pagrindinės prievolės vykdymo.

ANTRASIS SKIRSNIS ĮSKAITYMAS

6.130 straipsnis. Prievolės pabaiga įskaitymu 1. Prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas

suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. 2. Įskaitymas arba atsisakymas įskaityti neturi įtakos sąžiningo trečiojo asmens įgytoms

teisėms.

6.131 straipsnis. Įskaitymo tvarka 1. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. 2. Įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Pranešimas laikomas negaliojančiu,

jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą. 3. Jeigu kreditorius turi skolininko išduotą skolos dokumentą, tai įskaitoma padarant įrašą

skolos dokumente ir grąžinant šį dokumentą skolininkui. 4. Jeigu įskaitymas nepadengia viso reikalavimo arba skolos dokumentas reikalingas

kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, tai kreditorius turi teisę pasilikti skolos dokumentą su įrašu apie įskaitymą, tačiau privalo apie įskaitymą raštu pranešti skolininkui.

225

6.132 straipsnis. Įskaitymas lengvatinio termino atveju Skolininkui nustatytas lengvatinis terminas vienai iš skolų sumokėti nekliudo taikyti

įskaitymą.

6.133 straipsnis. Įskaitymas, kai prievolė įvykdoma kitoje vietoje 1. Aplinkybė, kad prievolė turi būti įvykdyta kitoje vietoje, nepanaikina įskaitymo teisės. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju prievolės šalis, pasinaudojusi įskaitymo teise,

turi kompensuoti kitos šalies patirtus nuostolius dėl to, kad prievolė nebuvo įvykdyta sutartoje vietoje.

6.134 straipsnis. Įskaitymo draudimas 1. Draudžiama įskaityti: 1) reikalavimus, kurie ginčijami teisme; 2) reikalavimus, atsiradusius iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos

galvos; 3) reikalavimus, kurių įvykdymas susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu; 4) dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusius reikalavimus atlyginti žalą; 5) reikalavimus valstybei, tačiau valstybė turi teisę taikyti įskaitymą; 6) kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo; 7) įstatymų numatytus kitokius reikalavimus. 2. Skolininkas neturi įskaitymo teisės, jeigu jis privalo atlyginti savo tyčiniais veiksmais

padarytą žalą.

6.135 straipsnis. Įskaitymas laidavimo atveju 1. Laiduotojas gali atsisakyti patenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu pagrindinis

skolininkas turi įskaitymo teisę. 2. Laiduotojas turi teisę įskaityti savo reikalavimus kreditoriui atsižvelgiant į kreditoriaus

santykius su skolininku, tačiau pagrindinis skolininkas neturi teisės panaudoti įskaitymo kreditoriaus ir laiduotojo tarpusavio santykiams.

6.136 straipsnis. Įskaitymas reikalavimo perleidimo atveju Kai reikalavimas perleistas, skolininkas turi teisę įskaityti naujojo kreditoriaus

reikalavimui patenkinti savo reikalavimą, turimą ankstesniam kreditoriui, jeigu skolininko reikalavimo terminas suėjo iki pranešimo apie reikalavimo perleidimą gavimo arba jeigu tas terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą, išskyrus šio kodekso 6.108 straipsnyje nustatytas išimtis.

6.137 straipsnis. Įskaitymas, kai yra keli kreditoriai ir keli skolininkai 1. Solidariąją prievolę turintis skolininkas negali reikalauti įskaityti tai, ką kreditorius

skolingas kitam bendraskoliui, išskyrus pastarojo solidariosios skolos dalį. 2. Skolininkas (tiek kai prievolė solidarioji, tiek kai ji dalomoji) negali reikalauti vienam iš

solidariojo reikalavimo teisę turinčių kreditorių įskaityti tai, ką skolininkui yra skoliningas kitas kreditorius, išskyrus pastarojo solidariojo reikalavimo dalį.

6.138 straipsnis. Įskaitymas kelių skolų atveju Kai skolininkas turi kelias skolas tam pačiam kreditoriui, įskaitoma laikantis šio kodekso

6.54–6.55 straipsniuose nustatytų įmokų skyrimo eiliškumo taisyklių.

6.139 straipsnis. Įskaitymas, kai yra sutartis trečiojo asmens naudai Trečiojo asmens naudai prisiėmęs prievolę asmuo neturi teisės įskaityti į ją reikalavimą,

kurį jis turi kitai prievolės šaliai.

6.140 straipsnis. Įskaitymas skolininko nemokumo atveju Kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų

terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

226

TREČIASIS SKIRSNIS NOVACIJA

6.141 straipsnis. Novacijos samprata 1. Prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę

prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą (novacija). Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo. Novacija laikomi ir tie veiksmai, kai pagal naują sutartį naujas kreditorius pakeičia ankstesnįjį, o skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui.

2. Novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta.

3. Novacija galima tik tais atvejais, kai galioja ankstesnė prievolė. 4. Draudžiama taikyti novaciją prievolėms atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos

sužalojimo arba gyvybės atėmimo, taip pat išimtinai su šalių asmeniu susijusioms prievolėms.

6.142 straipsnis. Veiksmai, kurie nelaikomi novacija Prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės

buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas nelaikomas novacija.

6.143 straipsnis. Novacijos įtaka papildomoms (šalutinėms) teisėms 1. Įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš

pradinės prievolės, novacijos atveju pasibaigia, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria šias teises išsaugoti.

2. Jeigu yra kreditoriaus ir vieno iš solidariąją pareigą turinčių skolininkų novacija, pagal kurią kiti bendraskoliai atleidžiami nuo prievolės įvykdymo, tai įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali būti išsaugotos tik to skolininko, kuris sukuria su kreditoriumi naują prievolę, turtui.

3. Jeigu novacija yra pradinio skolininko pakeitimas nauju skolininku ir pirmasis atleidžiamas nuo prievolės vykdymo, tai įkeitimas (hipoteka), kuriuo buvo užtikrintas prievolės įvykdymas, negali būti perkeltas naujojo skolininko turtui. Nuo prievolės vykdymo atleisto pradinio skolininko turto įkeitimas (hipoteka) tokiu atveju gali išlikti tik tuomet, kai buvęs pradinis skolininkas sutinka. Kai naujasis skolininkas iš pradinio skolininko įgyja daiktą, teisės į kurį suvaržytos dėl įkeitimo (hipotekos), tai įkeitimas (hipoteka) išlieka, jeigu su tuo sutinka naujasis skolininkas.

6.144 straipsnis. Kitos novacijos pasekmės 1. Kai novacija yra pradinio skolininko pakeitimas nauju, tai naujasis skolininkas negali

pareikšti kreditoriui tų atsikirtimų, kuriuos jis būtų galėjęs reikšti pradiniam skolininkui, taip pat atsikirtimų, kuriuos pradinis skolininkas turėjo kreditoriui. Tačiau skolininkas gali reikalauti pripažinti negaliojančiu sandorį, iš kurio atsirado jo prievolė.

2. Kai yra kreditoriaus ir pagrindinio skolininko novacija, skolininko laiduotojas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo.

3. Šio straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu prievolė nesibaigia, jeigu kreditorius reikalauja, kad novacijoje dalyvautų laiduotojas, o šis atsisako.

X SKYRIUS RESTITUCIJA

6.145 straipsnis. Restitucijos taikymo pagrindas 1. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo

neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

227

2. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

6.146 straipsnis. Restitucijos būdas Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių

nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

6.147 straipsnis. Piniginio ekvivalento apskaičiavimas 1. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai

skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. 2. Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę,

buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.

6.148 straipsnis. Neišlikusio turto vertės kompensavimas 1. Kai turtas sunaikintas dėl nenugalimos jėgos, restitucija netaikoma, tačiau skolininkas

privalo perleisti kreditoriui reikalavimą dėl kompensacijos už žuvusį turtą arba perduoti kreditoriui jau gautą kompensaciją už sunaikintą turtą.

2. Kai skolininkas yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, jis privalo grąžinti turto vertę, apskaičiuojamą pagal šio kodekso 6.147 straipsnio 2 dalies taisykles, išskyrus atvejus, kai skolininkas įrodo, kad turtas būtų sunaikintas net tuo atveju, jeigu jį būtų valdęs kreditorius.

6.149 straipsnis. Dalinis turto sunaikinimas Jeigu turtas sunaikintas iš dalies arba kitaip sumažėjusi jo vertė, tai skolininkas privalo

sumokėti kreditoriui sunaikintos turto dalies piniginį ekvivalentą ar atlyginti jo vertės sumažėjimą, išskyrus atvejus, kai turto vertė sumažėjo dėl normalaus turto nusidėvėjimo.

6.150 straipsnis. Su turto priežiūra susijusių išlaidų atlyginimas Grąžinti turtą privalančio asmens išlaidos, susijusios su grąžintino turto priežiūra ir

saugojimu, atlyginamos pagal šio kodekso ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą turto valdymą.

6.151 straipsnis. Vaisių ir pajamų grąžinimas 1. Iš turto gauti vaisiai ir pajamos priklauso privalančiam grąžinti turtą asmeniui. Visos šio

asmens turėtos išlaidos vaisiams ir pajamoms gauti tenka pačiam asmeniui. 2. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo

kaltės, tai jis privalo grąžinti iš turto gautus vaisius ir pajamas ir kompensuoti kreditoriui bet kokią kitą iš to turto gautą naudą. Tačiau kreditorius turi atlyginti tokiam asmeniui šio turėtas vaisiams ir pajamoms gauti būtinas išlaidas.

6.152 straipsnis. Restitucijos išlaidos 1. Restitucijos išlaidas abi šalys apmoka lygiomis dalimis, jeigu jos nėra susitarusios

kitaip. 2. Jeigu viena šalis yra nesąžininga arba restitucija taikoma dėl jos kaltės, visas restitucijos

išlaidas turi atlyginti ši šalis.

6.153 straipsnis. Restitucijos įtaka tretiesiems asmenims 1. Sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną

turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. 2. Sąžiningi tretieji asmenys, pagal neatlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną

turtą, negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu pastarasis nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

228

3. Bet kokie kiti veiksmai sąžiningo trečiojo asmens naudai gali būti panaudoti prieš restitucijos reikalaujantį asmenį.

II DALIS SUTARČIŲ TEISĖ

XI SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

6.154 straipsnis. Sutarties samprata 1. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius

teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

2. Sutartims taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius.

3. Sutartims taikomos šios knygos I dalies normos, reglamentuojančios bendruosius prievolių teisės klausimus, jeigu sutartinių santykių normos nenustato išimčių iš bendrų taisyklių.

6.155 straipsnis. Taikymo ribos 1. Šiame skyriuje įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios normos taikomos visoms sutartims,

atsižvelgiant į sutarčių prigimtį. 2. Atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose.

6.156 straipsnis. Sutarties laisvės principas 1. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei

pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. 2. Draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti

sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. 3. Šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai

taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei.

4. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos.

5. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą.

6. Jeigu kai kurių sutarties sąlygų nereglamentuoja nei įstatymai, nei šalių susitarimai, tai jas ginčo atveju nustato teismas remdamasis papročiais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija.

6.157 straipsnis. Imperatyviosios teisės normos ir sutartis 1. Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų

galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. 2. Imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties

sąlygoms.

6.158 straipsnis. Sąžiningumas ir sąžininga dalykinė praktika 1. Kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos šalys savo susitarimu negali pakeisti ar

panaikinti.

6.159 straipsnis. Sutarties elementai Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o

įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.

229

6.160 straipsnis. Sutarčių rūšys 1. Sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės; atlygintinės ir neatlygintinės; konsensualinės ir

realinės; vienkartinio įvykdymo sutartys ir tęstinio vykdymo sutartys; vartojimo sutartys ir kitos. 2. Pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į abipusėmis derybomis sudaromas sutartis ir

prisijungiant sudaromas sutartis. 3. Pagal gaunamos naudos apibrėžtumą sutartys skirstomos į rizikos sutartis (jose

konkrečiai nenustatytas naudos gavimas ar šalių pareigos dydis arba tai priklauso nuo tam tikro įvykio buvimo ar nebuvimo) ir ekvivalentines sutartis (jose sudarymo metu konkrečiai nurodoma gaunama nauda ir jos dydis ar šalių pareigų dydis).

6.161 straipsnis. Viešoji sutartis 1. Viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis

paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos).

2. Visiems paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo (verslininkas) privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis.

3. Sudarydamas viešąsias sutartis, juridinis asmuo (verslininkas) neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

4. Viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos.

5. Įstatymų nustatytais atvejais juridinis asmuo (verslininkas) privalo pateikti atitinkamai valstybės institucijai tvirtinti standartines viešosios sutarties sąlygas. Įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos.

XII SKYRIUS SUTARČIŲ SUDARYMAS

6.162 straipsnis. Sutarties sudarymo tvarka 1. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba

kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. 2. Kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl

antraeilių sąlygų ir atidėtas. Kai šalys dėl antraeilių sutarties sąlygų nesusitaria, ginčas gali būti sprendžiamas teisme atsižvelgiant į sutarties pobūdį, dispozityviąsias teisės normas, papročius, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

6.163 straipsnis. Šalių pareigos esant ikisutartiniams santykiams 1. Šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams. 2. Šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas

šalių susitarimas. 3. Šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo

atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus.

4. Šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti.

6.164 straipsnis. Konfidencialumo pareiga 1. Jeigu viena šalis derybų metu suteikia kitai šaliai konfidencialią informaciją, tai kita

šalis, sužinojusi ar gavusi šią informaciją, privalo jos neatskleisti ar nenaudoti savo tikslams neteisėtu būdu nepaisant to, ar sutartis sudaryta, ar ne. Šią pareigą pažeidusi šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.

2. Minimalūs nuostoliai tokiais atvejais yra tokio dydžio, kokia yra gauta nauda, išreikšta pinigais.

230

6.165 straipsnis. Preliminarioji sutartis 1. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis

sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. 2. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas

preliminariąją sutartį daro negaliojančią. 3. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti.

Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo.

4. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.

5. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia.

6.166 straipsnis. Žinojimo prezumpcija Preziumuojama, kad oferta, akceptas, jų atšaukimas ar kitoks pranešimas tapo žinomi

adresatui tuo momentu, kai jie pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą.

6.167 straipsnis. Oferta 1. Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia

oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. 2. Oferta gali būti adresuota konkrečiam asmeniui arba nenustatytam asmenų skaičiui

(viešoji oferta).

6.168 straipsnis. Ofertos galiojimas 1. Oferta įsigalioja, kai ją gauna akceptantas. 2. Ofertą, net ir neatšaukiamą, oferentas gali panaikinti, jeigu pranešimą apie jos

panaikinimą adresatas gauna anksčiau negu ofertą arba kartu su ja.

6.169 straipsnis. Ofertos atšaukimas 1. Kol sutartis nesudaryta, ofertą galima atšaukti, jeigu pranešimą apie jos atšaukimą

akceptantas gauna prieš išsiųsdamas akceptą. 2. Tačiau oferta negali būti atšaukta, jeigu : 1) ofertoje nurodant tam tikrą terminą jai akceptuoti ar kitokiu būdu nustatyta, kad ji

neatšaukiama; 2) akceptantas turėjo protingą pagrindą manyti, kad oferta yra neatšaukiama ir,

remdamasis ja, atitinkamai veikė.

6.170 straipsnis. Ofertos pabaiga Oferta netenka galios, kai atsisakymą ją akceptuoti gauna oferentas arba per nustatytą

terminą negauna atsakymo.

6.171 straipsnis. Viešoji oferta 1. Viešąja oferta laikomas visiems skirtas pasiūlymas sudaryti sutartį, taip pat prekių

pažymėtomis kainomis išdėstymas parduotuvės vitrinoje ar lentynoje arba atlyginimo pažadėjimas už tam tikrų veiksmų atlikimą.

2. Viešoji oferta, atšaukta tokia pat forma, kaip buvo pareikšta, tampa negaliojanti, nors apie jos atšaukimą sužinojo ne visi asmenys, kuriems oferta buvo žinoma.

3. Viešąja oferta nelaikomi kainoraščiai, prospektai, katalogai, tarifai ir kita informacinė medžiaga, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

6.172 straipsnis. Oferento ar akceptanto mirtis, bankrotas, likvidavimas ar neveiksnumas

231

Oferento ar akceptanto mirtis, bankroto bylos jam iškėlimas, likvidavimas ar neveiksnumas daro pasiūlymą sudaryti sutartį negaliojantį, jeigu šie įvykiai atsirado iki akcepto gavimo.

6.173 straipsnis. Akceptas ir jo formos 1. Akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas,

laikomas akceptu. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. 2. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas. 3. Jeigu ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu

ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo.

6.174 straipsnis. Akceptavimo terminas 1. Oferta turi būti akceptuojama per oferento nurodytą terminą, o kai jis nenurodytas, – per

protingą terminą, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tarp jų – ir į šalių naudojamų ryšio priemonių galimybes.

2. Žodinė oferta turi būti akceptuojama nedelsiant, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes nedarytina kitokia išvada.

6.175 straipsnis. Akceptavimas per nustatytą terminą 1. Oferento telegramoje ar laiške nurodytas akceptavimo terminas pradedamas skaičiuoti

nuo telegramos atidavimo išsiųsti arba nuo laiške nurodytos datos, o kai ši data nenurodyta, – nuo ant voko esančios datos. Telekomunikacijų galiniais įrenginiais oferento nurodytas akceptavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai oferta pasiekia adresatą.

2. Valstybinių švenčių ar ne darbo dienos įskaičiuojamos į nustatytą akceptavimo terminą. Tačiau jeigu pranešimo apie akceptą negalima įteikti oferentui dėl to, kad paskutinė termino diena yra valstybinė šventė ar ne darbo diena, tai terminas baigiasi pirmą po jos einančią darbo dieną.

6.176 straipsnis. Pavėluotas akceptas 1. Pavėluotas akceptas galioja, jeigu oferentas nedelsdamas apie gavimą praneša

akceptantui arba nusiunčia jam atitinkamą patvirtinimą. 2. Kai iš laiško ar kito rašytinio pranešimo, kuriuo atsiunčiamas pavėluotas akceptas,

galima nustatyti, jog jis išsiųstas laiku, ir normaliomis aplinkybėmis oferentas jį būtų gavęs laiku, tai pavėluotas akceptas laikomas galiojančiu, jeigu oferentas nedelsdamas nepraneša akceptantui, kad jo oferta neteko galios.

6.177 straipsnis. Akcepto atšaukimas Akceptas netenka galios, jeigu pranešimą apie jo atšaukimą oferentas gauna anksčiau arba

tuo pačiu momentu, kai akceptas įsigalioja.

6.178 straipsnis. Akceptas su išlygomis 1. Atsakymas į ofertą, kai jame yra papildymų, išlygų ar kitokių ofertos sąlygų pakeitimų,

laikomas ofertos atmetimu ir yra priešpriešinė oferta. 2. Atsakymas į ofertą, kai jo tikslas – akceptuoti, bet jame yra ofertos sąlygų esmės

nekeičiančių papildomų ar skirtingų sąlygų, laikomas akceptu, jeigu oferentas, gavęs atsakymą, nedelsdamas nepareiškia prieštaraująs tokiems papildymams ar pakeitimams. Jeigu oferentas to nepadaro, tai sutartis laikoma sudaryta pagal ofertos sąlygas su akcepte esančiais pakeitimais.

6.179 straipsnis. Standartinių sąlygų kolizija Jeigu abi šalys sudaro sutartį apsikeisdamos standartinėmis sutarties sąlygomis, tai sutartis

laikoma sudaryta pagal iš esmės sutampančias standartines sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai viena šalis iš anksto aiškiai nurodo, jog ji nesutinka su kitos šalies pasiūlytomis standartinėmis sąlygomis, arba apie tokį nesutikimą nedelsdama praneša tas sąlygas gavusi.

6.180 straipsnis. Rašytinis patvirtinimas

232

Kai šalies rašytiniame pranešime, kuris pasiųstas per protingą terminą po sutarties sudarymo ir kuriuo patvirtinamas sutarties sudarymo faktas, yra nurodoma papildomų ar pakeistų sąlygų, šios sąlygos tampa sutarties dalimi, jeigu jos iš esmės nekeičia sutarties sąlygų arba pranešimo gavėjas nedelsdamas nepareiškia nesutinkąs su tokiais papildymais ar pakeitimais.

6.181 straipsnis. Sutarties sudarymo momentas ir vieta 1. Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje

nenumatyta ko kita. 2. Sutarties sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo vieta, jeigu įstatymuose

ar sutartyje nenumatyta ko kita. 3. Jeigu derybų metu viena iš šalių pareiškia, kad sutarties ji nelaikys sudaryta tol, kol

nebus susitarta dėl tam tikrų sąlygų, arba tol, kol susitarimas nebus atitinkamai įformintas, sutartis laikoma nesudaryta tol, kol šalys dėl tų sąlygų nesusitaria arba savo susitarimo atitinkamai neįformina.

4. Jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma.

5. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą būtinas turto perdavimas, sutartis laikoma sudaryta nuo atitinkamo turto perdavimo.

6.182 straipsnis. Sutartis, kurioje yra neaptartų sąlygų 1. Jeigu šalys, sudarydamos sutartį, specialiai paliko aptarti tam tikras sąlygas tolesnių

derybų metu arba pavedė jas nustatyti tretiesiems asmenims, tai sutartis laikoma sudaryta. 2. Sutarties galiojimui neturi įtakos aplinkybė, kad šalys vėliau dėl šio straipsnio 1 dalyje

nurodytų sąlygų nesusitarė arba tretieji asmenys jų nenustatė, jeigu yra kitų priemonių ar būdų joms nustatyti.

6.183 straipsnis. Sutarties pakeitimo išlyga 1. Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti

galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. 2. Viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje

numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. 3. Notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma.

6.184 straipsnis. Viešųjų sutarčių sudarymo ypatumai 1. Jeigu pagal įstatymus šalis, kuriai nusiųsta oferta, privalo sudaryti sutartį, tai ši šalis per

keturiolika dienų nuo ofertos gavimo turi atsiųsti kitai šaliai pranešimą apie akceptavimą arba apie atsisakymą akceptuoti, arba apie akceptavimą kitomis sąlygomis (nesutarimų protokolą).

2. Šalis, nusiuntusi ofertą ir gavusi akceptą su nesutarimų protokolu, turi arba priimti akcepte nurodytas sąlygas, arba per keturiolika dienų nuo nesutarimų protokolo gavimo kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

3. Jeigu pagal įstatymus ofertą išsiuntusiai šaliai sutartį sudaryti privaloma, tai ji privalo per keturiolika dienų nuo nesutarimų protokolo gavimo pranešti kitai šaliai apie sutikimą su protokole nurodytomis sąlygomis arba apie atsisakymą tas sąlygas priimti. Kai nesutarimų protokolą gavusi šalis nesutinka su jo sąlygomis arba į jį per nustatytą terminą neatsako, nesutarimų protokolą išsiuntusi šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

4. Jeigu privalanti sudaryti sutartį šalis vengia tai padaryti, kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti įpareigoti šalį sutartį sudaryti bei atlyginti dėl vengimo patirtus nuostolius.

5. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatyti terminai taikomi, kai įstatymai arba šalių susitarimas nenustato kitokių terminų.

6.185 straipsnis. Sutarčių standartinės sąlygos 1. Standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto

parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse.

2. Sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti.

233

3. Kai abi sutarties šalys yra įmonės (verslininkai), laikoma, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta supažindinimo pareiga tinkamai įvykdyta, jeigu:

1) sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant;

2) iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje;

3) pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją.

6.186 straipsnis. Netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos 1. Negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita

šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos.

2. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą.

3. Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams.

6.187 straipsnis. Sutarčių standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimas Jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama

nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms.

6.188 straipsnis. Vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai 1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo

kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. 2. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai

aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra:

1) panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui;

2) panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus;

3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia;

4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį;

5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;

6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar nuo jos atsisako;

7) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo;

8) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl

234

sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti;

9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti;

10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas;

11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes;

12) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims;

13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus;

14) pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį; 15) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus

įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų; 16) įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net

ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo; 17) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises

ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas; 18) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų

teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.).

3. Teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytus kriterijus.

4. Pagal šio straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tokios sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui.

5. Ar sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje numatytų prekių ar paslaugų prigimtį bei visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu (t. y. netaikomos šio straipsnio 1 ir 2 dalių normos), jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai.

6. Bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Jei kyla abejonių dėl sutarties sąlygų, taikoma šio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta sutarčių aiškinimo taisyklė. Ši taisyklė nėra taikoma kolektyvinio vartotojų interesų gynimo atveju, kai siekiama parengtas standartines sutarčių sąlygas uždrausti tolesniam jų naudojimui.

7. Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga, ji negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas.

8. Vartotojas, kurio interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę dėl šio pažeidimo kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institucijas.

9. Vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-65, 2008-12-16, Žin., 2008, Nr. 149-5997 (2008-12-30)(papildyta 6 dalimi)

235

XIII SKYRIUS SUTARČIŲ GALIA IR FORMA

6.189 straipsnis. Sutarties galia 1. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja

atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lema sutarties esmė arba įstatymai. 2. Šalys gali nustatyti, kad sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams. 3. Sutartyje ar įstatymuose gali būti numatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga

reiškia ir šalių prievolių pagal sutartį pabaigą. 4. Sutarties galiojimo termino pabaiga neatleidžia šalių nuo civilinės atsakomybės už

sutarties pažeidimą.

6.190 straipsnis. Sutarties galia tretiesiems asmenims 1. Kai viena sutarties šalis miršta ar likviduojama, šios šalies iš sutarties atsiradusios teisės

ir pareigos pereina jos įpėdiniams (teisių perėmėjams), jeigu tai įmanoma pagal sutarties prigimtį, įstatymus ar sutartį.

2. Jeigu viena šalis, sudarydama sutartį, pažadėjo, kad prievolę įvykdys ar kitokį veiksmą atliks trečiasis asmuo, tai, šiam to nepadarius, pažadėjusi šalis pati privalo įvykdyti prievolę ar atlikti kitokį veiksmą ir atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius.

6.191 straipsnis. Sutartis trečiojo asmens naudai 1. Jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta

trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė.

2. Jeigu trečiasis asmuo atsisakė jam sutarties suteiktos teisės, tai šia teise pasinaudoti gali sudaręs sutartį asmuo, išskyrus atvejus, kada tai prieštarauja įstatymams, sutarčiai ar prievolės esmei.

3. Trečiojo asmens naudai padariusi išlygą sutarties šalis gali atšaukti trečiojo asmens teisę iki to momento, kol šis asmuo pareiškia šią teisę priimąs.

4. Jeigu prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui tik po padariusios išlygą sutarties šalies mirties, tai ši šalis trečiojo asmens teisę gali panaikinti testamentu.

5. Privalanti įvykdyti prievolę sutarties šalis gali pareikšti trečiajam asmeniui tokius pat atsikirtimus, kokius ji galėtų reikšti išlygą padariusiai šaliai.

6.192 straipsnis. Sutarties forma 1. Sutarties formai yra taikomos šio kodekso 1.71–1.77 straipsnių taisyklės,

reglamentuojančios sandorių formą. 2. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji

gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą.

3. Sutartis gali būti sudaroma priimant vykdyti užsakymą. 4. Sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti

sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. 5. Jeigu šalys susitarė dėl sudaromos sutarties formos, sutartis laikoma sudaryta tik tuo

atveju, kai yra sutartos formos, nors pagal įstatymus tai sutarčių rūšiai tokia forma neprivaloma.

XIV SKYRIUS SUTARČIŲ AIŠKINIMAS

6.193 straipsnis. Sutarčių aiškinimo taisyklės 1. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti

nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama

236

atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

2. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos.

3. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė.

4. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

5. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

6.194 straipsnis. Kalbų neatitikimai Jeigu sutartis sudaryta dviem ar daugiau kalbų ir kiekvienas sutarties tekstas turi tokią pat

teisinę galią, bet skirtingomis kalbomis surašyti sutarties tekstai neatitinka vienas kito, tai pirmenybė suteikiama pirmiausia surašytam tekstui.

6.195 straipsnis. Sutarties spragų užpildymas Jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias

sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.

XV SKYRIUS SUTARČIŲ TURINYS

6.196 straipsnis. Sutarties sąlygų rūšys 1. Sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos. 2. Numanomos sutarties sąlygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių

santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.

6.197 straipsnis. Sutarties dalyko kokybė Jeigu sutarties dalyko kokybė nei sutartyje, nei įstatymuose nenustatyta, tai ji turi atitikti

protingą ir ne žemesnę už vidutinę kokybę, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

6.198 straipsnis. Sutarties kaina 1. Kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip,

laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą.

2. Jeigu sutarties kainą turi nustatyti viena šalis ir tokiu būdu nustatyta kaina aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimų sutarties kaina turi būti pakeista protingumo kriterijus atitinkančia kaina.

3. Kai kainą turi nustatyti trečiasis asmuo, bet jis to nedaro ar negali padaryti, laikoma, kad protingumo kriterijus atitinkanti kaina yra sutarties kaina.

4. Jeigu kaina turi būti nustatyta remiantis kriterijais, kurių nėra ar kurie išnyko arba negali būti nustatyti, tai kaina nustatoma remiantis artimiausios reikšmės kriterijais.

6.199 straipsnis. Sutartis neapibrėžtam terminui Neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą

terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita.

XVI SKYRIUS SUTARČIŲ VYKDYMAS

237

6.200 straipsnis. Sutarties vykdymo principai 1. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. 2. Vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. 3. Sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. 4. Jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti

maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

6.201 straipsnis. Sutarties įvykdymo tvarka Šalys sutartį privalo įvykdyti tuo pačiu metu, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis

arba nelemia jos prigimtis ar aplinkybės.

6.202 straipsnis. Valstybės institucijos leidimas 1. Jeigu tam tikri įstatymai nustato, kad būtinas atitinkamos valstybės institucijos leidimas,

turintis reikšmės sutarties galiojimui ar jos vykdymui, ir įstatymuose ar sutartyje nenumatyta ko kita, tai tokį leidimą privalo gauti valstybėje, kurios įstatymai nustato tokį reikalavimą, esanti sutarties šalis.

2. Jeigu abi sutarties šalys yra Lietuvoje ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytą reikalavimą nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, tai leidimą privalo gauti šalis, kuriai ši pareiga yra nustatyta įstatymuose, išskyrus atvejus, kai įstatymai jos nenumato. Tokiu atveju šalys privalo susitarti, kuri iš jų turi gauti leidimą.

3. Reikalingą leidimą ar leidimus sutarties šalis privalo gauti laiku. Jai tenka visos su privalomų leidimų gavimu susijusios išlaidos, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Sutarties šalis taip pat privalo nedelsdama pranešti kitai šaliai apie tai, kad leidimas yra gautas arba kad atsisakyta jį išduoti.

6.203 straipsnis. Leidimo neišdavimas 1. Jeigu per nustatytą terminą, o kai toks terminas nenustatytas, – per protingą terminą

privalomas leidimas nepaisant šalies būtinų pastangų negaunamas, bet ir nėra atsisakyta jį išduoti, tai abi sutarties šalys turi teisę nutraukti sutartį.

2. Jeigu privalomas leidimas susijęs tik su kai kuriomis sutarties sąlygomis, tai šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai protinga palikti galioti sutarties sąlygas.

3. Atsisakymas išduoti sutarties galiojimui įtakos turintį leidimą daro sutartį negaliojančią. Kai atsisakymas išduoti leidimą daro negaliojančias tik kai kurias sutarties sąlygas, likusios sąlygos galioja, jeigu sutartis būtų sudaryta ir be negaliojančių sąlygų.

6.204 straipsnis. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms 1. Jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo

vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką. 2. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių

prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:

1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. 3. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą

šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali:

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas; 2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

XVII SKYRIUS SUTARČIŲ NEĮVYKDYMO TEISINĖS PASEKMĖS

238

6.205 straipsnis. Sutarties neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas,

įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą.

6.206 straipsnis. Kitos šalies veiksmai Viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl

jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka.

6.207 straipsnis. Sutarties vykdymo sustabdymas 1. Jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti

sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti. 2. Kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau

šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių. 3. Šalys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta teise privalo naudotis protingai ir sąžiningai.

6.208 straipsnis. Įvykdymo trūkumų pašalinimas 1. Sutartį pažeidusi šalis turi teisę savo sąskaita pašalinti įvykdymo trūkumus, jeigu: 1) ji be nepateisinamo uždelsimo praneša kitai šaliai apie įvykdymo trūkumų pašalinimo

būdą ir laiką; 2) nukentėjusi šalis neturi teisėto intereso atsisakyti, kad įvykdymo trūkumai būtų

pašalinti; 3) įvykdymo trūkumai pašalinami nedelsiant; 4) įvykdymo trūkumų pašalinimą pateisina konkrečios aplinkybės. 2. Kitos šalies pareiškimas apie sutarties nutraukimą nepanaikina teisės pašalinti

įvykdymo trūkumus. 3. Tinkamą pranešimą apie pasiūlymą pašalinti įvykdymo trūkumus gavusi šalis negali

įgyvendinti savo teisių, kurios nesuderinamos su sutarties vykdymu, tol, kol nepasibaigęs įvykdymo trūkumams pašalinti nustatytas terminas.

4. Šalis gali sustabdyti savo prievolių įvykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius.

5. Šalis privalo bendradarbiauti su įvykdymo trūkumus šalinančia šalimi visą trūkumų šalinimo laikotarpį.

6.209 straipsnis. Papildomas terminas sutarčiai įvykdyti 1. Jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą

terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. 2. Nustačiusi papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusi šalis gali šiam terminui

sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau ji negali taikyti kitų gynimosi būdų. Jeigu nukentėjusi šalis gauna kitos šalies pranešimą apie tai, jog pastaroji sutarties neįvykdys ir per papildomą terminą, arba pasibaigus šiam terminui sutartis neįvykdoma, tai nukentėjusi šalis gali taikyti kitus savo teisių gynimo būdus.

3. Jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai pasibaigus šiam terminui ji gali sutartį nutraukti. Jeigu papildomas terminas nustatytas neprotingai trumpas, tai jis turi būti atitinkamai pailgintas. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą.

4. Šio straipsnio 3 dalis netaikoma, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

6.210 straipsnis. Palūkanos 1. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių

procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

239

2. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

6.211 straipsnis. Atsakomybę naikinančios sąlygos Sutarties sąlygos, kurios panaikina ar apriboja šalies atsakomybę už sutarties neįvykdymą

arba leidžia ją įvykdyti tokiu būdu, kuris iš esmės skiriasi nuo to, kurio protingai tikėjosi kita šalis, negalioja, jeigu tokios sąlygos atsižvelgiant į sutarties prigimtį bei kitas aplinkybes yra nesąžiningos.

6.212 straipsnis. Nenugalima jėga (force majeure) 1. Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis

neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

2. Jeigu aplinkybė, dėl kurios neįmanoma sutarties įvykdyti, laikina, tai šalis atleidžiama nuo atsakomybės tik tokiam laikotarpiui, kuris yra protingas atsižvelgiant į tos aplinkybės įtaką sutarties įvykdymui.

3. Sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties įvykdymui. Jeigu šio pranešimo kita šalis negauna per protingą laiką po to, kai sutarties neįvykdžiusi šalis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tą aplinkybę, tai pastaroji šalis privalo atlyginti dėl pranešimo negavimo atsiradusius nuostolius.

4. Šio straipsnio nuostatos neatima iš kitos šalies teisės nutraukti sutartį arba sustabdyti jos įvykdymą, arba reikalauti sumokėti palūkanas.

6.213 straipsnis. Reikalavimas įvykdyti sutartį 1. Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė

būtų įvykdyta natūra. 2. Jeigu šalis neįvykdo nepiniginės prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę

natūra, išskyrus atvejus, kai: 1) sutartinę prievolę įvykdyti natūra neįmanoma teisiškai arba faktiškai; 2) sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį arba brangiai

kainuotų; 3) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis gali protingai gauti įvykdymą iš kito šaltinio; 4) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis nereikalauja įvykdyti prievolės per protingą

terminą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie sutarties nevykdymą; 5) neįvykdyta prievolė yra išimtinai asmeninio pobūdžio.

6.214 straipsnis. Netinkamo įvykdymo ištaisymas arba pakeitimas Teisė gauti įvykdymą aprėpia teisę reikalauti ištaisyti ar pakeisti įvykdymą arba kitokiu

būdu pašalinti įvykdymo trūkumus atsižvelgiant į šio kodekso 6.208 straipsnio taisykles.

6.215 straipsnis. Bauda už įpareigojimo įvykdyti sutartinę prievolę natūra nevykdymą

1. Jeigu skolininkas nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra, teismas skiria skolininkui baudą.

2. Baudos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Bauda gali būti nurodyta konkrečia pinigų suma arba nustatyta procentais už kiekvieną praleistą dieną.

3. Bauda išieškoma kreditoriaus naudai. Baudos išieškojimas neatleidžia skolininko nuo pareigos atlyginti nuostolius.

6.216 straipsnis. Gynimo būdų pakeitimas Jeigu skolininkas neįvykdo nepiniginės sutartinės prievolės natūra per nustatytą terminą

arba kreditorius neturi teisės reikalauti įvykdyti prievolę natūra, tai kreditorius gali reikalauti taikyti kitus teisių gynimo būdus.

240

XVIII SKYRIUS SUTARČIŲ PABAIGA

6.217 straipsnis. Sutarties nutraukimas 1. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai

yra esminis sutarties pažeidimas. 2. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai

kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta

ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai

didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. 3. Kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu

kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. 4. Kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo

tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. 5. Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.

6.218 straipsnis. Pranešimas apie sutarties nutraukimą 1. Šio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį

nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų.

2. Kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo.

6.219 straipsnis. Iš anksto numatomas sutarties neįvykdymas Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių

aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės.

6.220 straipsnis. Patvirtinimas apie tinkamą įvykdymą 1. Šalis, kuri atsižvelgdama į aplinkybes tikisi, kad kita šalis gali iš esmės pažeisti sutartį,

turi teisę iš pastarosios šalies pareikalauti patvirtinti, kad ši sutartį įvykdys tinkamai. Šalis gali sustabdyti savo sutartinių prievolių vykdymą tol, kol kita sutarties šalis patvirtina, kad ji sutartį tikrai įvykdys tinkamai.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto patvirtinimo šalis negauna per protingą terminą, ji gali sutartį nutraukti.

6.221 straipsnis. Sutarties nutraukimo teisinės pasekmės 1. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. 2. Sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl

sutarties neįvykdymo, bei netesybas. 3. Sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties

sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

6.222 straipsnis. Restitucija 1. Kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai

šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios

241

gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

2. Jeigu sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, tai galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo.

3. Restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

6.223 straipsnis. Sutarties pakeitimas 1. Sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. 2. Vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. 3. Ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti

sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos.

4. Šalis visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti sutartį gali tik įstatymų ar sutarties numatytais atvejais.

6.224 straipsnis. Sutarties negaliojimas Sutartis gali būti pripažinta negaliojančia šio kodekso pirmosios knygos numatytais

sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

6.225 straipsnis. Absoliutus ir santykinis sutarties negaliojimas 1. Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti

pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. 2. Absoliučiai negaliojančios (niekinės) sutarties šalys negali vėliau patvirtinti. 3. Sutartis yra santykinai negaliojanti (nuginčijama sutartis), jeigu ją sudarant viena šalis

veikė sąžiningai ir pripažinti sutartį negaliojančia būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai.

4. Santykinai negaliojančią (nuginčijamą) sutartį šalys (šalis) gali patvirtinti, jeigu toks patvirtinimas yra aiškiai pareiškiamas.

6.226 straipsnis. Dalinis sutarties negaliojimas 1. Vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus

atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties. 2. Daugiašalės sutarties atveju, kai du ar daugiau asmenų turi įvykdyti prievolę, sutarties

negaliojimas vienam iš šių asmenų nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kai to asmens dalyvavimas buvo būtinas tai sutarčiai sudaryti.

6.227 straipsnis. Teisė pareikšti ieškinį dėl sutarties negaliojimo 1. Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių

teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. 2. Absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes gali konstatuoti teismas

ex officio (savo iniciatyva). 3. Teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis,

kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė.

6.228 straipsnis. Esminė šalių nelygybė 1. Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu

sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.

242

2. Teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais turinčios šalies prašymu teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus.

3. Teismas gali pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas ir šalies, gavusios pranešimą apie sutarties atsisakymą, prašymu, jeigu ši šalis po pranešimo gavimo nedelsdama apie savo prašymą teismui pranešė kitai šaliai ir pastaroji sutarties dar neatsisakė.

III DALIS KITAIS PAGRINDAIS ATSIRANDANČIOS PRIEVOLĖS

XIX SKYRIUS KITO ASMENS REIKALŲ TVARKYMAS

6.229 straipsnis. Asmens, tvarkančio kito asmens reikalus, pareigos 1. Asmuo, savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarkantis

kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga, privalo juos tvarkyti taip, kad tai atitiktų asmens, kurio reikalai tvarkomi, interesus. Šios veiklos pagrindu atsiradusios prievolės privalomos asmeniui, tvarkančiam kito asmens reikalus. Asmens, tvarkančio kito asmens reikalus, veiklai mutatis mutandis taikomos šio kodekso ketvirtosios knygos normos, reglamentuojančios paprastą kito asmens turto administravimą.

2. Asmuo, pradėjęs tvarkyti kito asmens reikalus, privalo juos tvarkyti tol, kol tas kitas asmuo pats galės rūpintis savo reikalais arba kol bus paskirtas to asmens globėjas, rūpintojas ar turto administratorius, o jeigu tas asmuo miršta, – kol jo įpėdiniai perims reikalų tvarkymą.

3. Apie viską, ką yra atlikęs, asmuo, tvarkantis kito asmens reikalus, privalo pastarajam kaip įmanoma greičiau pranešti, kai tai tampa galima, ir pateikti raštu išsamią gautų pajamų, išlaidų bei nuostolių ataskaitą.

4. Asmuo, tvarkantis kito asmens reikalus, turi veikti tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis jis veikia.

5. Šio straipsnio normos netaikomos valstybės ir savivaldybės institucijų, veikiančių kitų asmenų interesais, veiksmams, jeigu šiuos veiksmus atlikti yra tų institucijų pareiga.

6.230 straipsnis. Reikalų tvarkymas prieš kito asmens valią 1. Jeigu asmuo tvarko kito asmens reikalus prieš pastarojo valią tą žinodamas, tai jis

privalo atlyginti savo veiksmais padarytus nuostolius asmeniui, prieš kurio valią veikė. 2. Asmens sutikimas ar nesutikimas, kad jo reikalus tvarkytų kitas asmuo, neturi reikšmės,

jeigu be tokio sutikimo visuomenės interesus atitinkanti prievolė ar prievolė išlaikyti kitą asmenį nebūtų laiku įvykdyta arba yra siekiama pašalinti asmens gyvybei gresiantį pavojų.

3. Veiksmai, kuriuos asmuo atliko sužinojęs, kad asmuo, kurio interesais veikiama, šiems veiksmams nepritaria, nesukuria pastarajam asmeniui jokių prievolių nei tuos veiksmus atlikusiam asmeniui, nei tretiesiems asmenims.

6.231 straipsnis. Reikalų tvarkymas pavojaus atveju Jeigu asmuo pradėjo tvarkyti kito asmens reikalus dėl to, kad pastarojo asmeniui ar turtui

grėsė realus pavojus, tai toks asmuo už padarytus nuostolius atsako tik esant tyčiai ar dideliam neatsargumui.

6.232 straipsnis. Veiksmų patvirtinimas Jeigu asmuo, kurio reikalus be pavedimo tvarkė kitas asmuo, vėliau pastarojo veiksmus

patvirtina, tai šių asmenų tarpusavio santykiams taikomos normos, reglamentuojančios pavedimo sutartis arba kitas pagal esmę artimiausias atliktų veiksmų prigimčiai sutartis.

6.233 straipsnis. Išlaidų atlyginimas 1. Jeigu asmuo kito asmens reikalus tvarkė teisingai ir tai atitiko pastarojo interesus, tai

visos atsiradusios prievolės tampa privalomos asmeniui, kurio reikalai buvo tvarkomi. Be to,

243

asmeniui, tvarkiusiam kito asmens reikalus, pastarasis turi atlyginti visas turėtas naudingas ir būtinas išlaidas bei dėl reikalų tvarkymo patirtus nuostolius nepaisant to, ar toks reikalų tvarkymas davė laukiamų rezultatų.

2. Šio kodekso 6.230 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais turėtos išlaidos neatlyginamos.

3. Šio kodekso 6.231 straipsnyje numatytais atvejais visada galima reikalauti išlaidų atlyginimo.

4. Jeigu kito asmens reikalų tvarkymas pastarajam davė teigiamų rezultatų, tai reikalus tvarkęs asmuo turi teisę į atlyginimą. Jeigu šalys nesusitaria, atlyginimo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

5. Išlaidos ar nuostoliai, turėti asmens po to, kai jis tvarkė kito asmens reikalus gavęs pastarojo sutikimą, atlyginami pagal atitinkamos sutarčių rūšies taisykles.

6.234 straipsnis. Gauto turto grąžinimas 1. Asmuo, tvarkęs kito asmens reikalus, privalo pastarajam grąžinti dėl to gautą turtą,

įskaitant vaisius ir pajamas. 2. Jeigu reikalų tvarkymas yra patvirtinamas, asmuo įgyja teisę reikalauti atlyginti išlaidas

pagal šio kodekso 6.233 straipsnį.

6.235 straipsnis. Kito asmens vardu ir interesais sudaryto sandorio teisinės pasekmės 1. Iš kito asmens vardu ir interesais sudaryto sandorio atsirandančios pareigos pereina

asmeniui, kurio vardu ir interesais sandoris buvo sudarytas, jeigu šis asmuo tą sandorį patvirtina, o kita sandorio šalis tokiam pareigų perėjimui neprieštarauja arba sudarydama sandorį žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris sudaromas kito asmens vardu ir interesais.

2. Kai pareigos pagal sandorį pereina asmeniui, kurio interesais sandoris buvo sudarytas, šiam asmeniui turi būti perduotos ir iš šio sandorio atsirandančios teisės.

3. Jeigu sandorį kito asmens interesais reikalus tvarkęs asmuo sudarė savo vardu, tai pagal tokį sandorį tretiesiems asmenims atsako reikalus tvarkęs asmuo. Tačiau ši taisyklė neturi įtakos, kai įgyvendinamos reikalus tvarkiusio asmens ir trečiųjų asmenų teisės, susijusios su asmeniu, kurio reikalai buvo tvarkomi.

6.236 straipsnis. Tariamas kito asmens reikalų tvarkymas Šio skyriaus normos netaikomos, jeigu kas nors tvarko kito asmens reikalus manydamas,

kad tvarko savo reikalus.

XX SKYRIUS NEPAGRĮSTAS PRATURTĖJIMAS AR TURTO GAVIMAS

6.237 straipsnis. Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą 1. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl

neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus.

3. Įgytas turtas turi būti grąžintas natūra, o jeigu jis žuvęs ar sužalotas, atlyginama pinigais jo tikroji vertė, buvusi turto įgijimo metu, ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo. Turto įgijėjas atsako nukentėjusiam asmeniui už bet kokį turto pabloginimą ar trūkumą, įskaitant atsitiktinį, po to, kai įgijėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą praturtėjimą ar turto įgijimą. Iki sužinojimo momento turto įgijėjas atsako tik už tyčią ar didelį neatsargumą.

4. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu sąžiningai įgijęs turto asmuo jį parduoda, tai jis turi grąžinti tik tą sumą, už kurią turtas buvo parduotas.

5. Šio skyriaus taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai prievolės įvykdymas nesusijęs su daikto perdavimu, o tik su tam tikrų paslaugų suteikimu arba kai reikalavimas susijęs su daikto

244

išreikalavimu iš svetimo neteisėto valdymo, su įvykdymo pagal negaliojantį sandorį grąžinimu, žalos atlyginimu ar prievolės šalių tarpusavio atsiskaitymais arba paslaugų teikimu.

6.238 straipsnis. Tariamojo skolininko teisė išreikalauti be pagrindo sumokėtą skolą Jeigu asmuo klydo manydamas esąs skolininkas ir sumokėjo skolą, kurios neprivalėjo

mokėti, tai jis turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš ją gavusio asmens. Ši teisė išnyksta, jeigu įvykdymą gavęs asmuo sunaikino skolos dokumentą. Šiuo atveju tariamasis skolininkas gali reikalauti sumokėtos sumos iš tikrojo skolininko.

6.239 straipsnis. Pareiga grąžinti turtą, neatlygintinai perduotą trečiajam asmeniui Jeigu be pagrindo įgijęs turto asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui,

tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui.

6.240 straipsnis. Atsiskaitymai grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą 1. Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias

jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.

2. Jeigu be pagrindo įgydamas turtą asmuo sąžiningai klydo, jis savo ruožtu turi teisę reikalauti, kad būtų atlygintos jo turėtos būtinos išlaidos be pagrindo įgytam turtui per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laiką išlaikyti. Į išlaidų atlyginimą asmuo netenka teisės, jeigu turintis teisę išreikalauti turtą asmuo šios teisės atsisako ir palieka turtą nepagrįstai jį gavusiam asmeniui.

3. Be teisinio pagrindo gavęs turto ir neužtikrinęs jo priežiūros tiek, kiek ją būtų užtikrinęs protingas skolininkas, asmuo turi atlyginti už turto sumažėjimą, buvusį po to, kai tas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad turtą privalo grąžinti.

4. Kai to, kas buvo įgyta be teisinio pagrindo, neįmanoma grąžinti, turi būti grąžinama to, kas buvo įgyta ar atlikta, vertė, buvusi gavimo ar atlikimo metu, jeigu gavėjas praturtėjo arba jeigu jis prašė, kad tai būtų atlikta, arba sutiko atlikti priešpriešinius veiksmus.

5. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ir to, kas buvo atlikta, negalima įvertinti pinigais, arba to, kas buvo gauta, negalima grąžinti dėl prigimties, ieškinys dėl grąžinimo ar kompensacijos negali būti tenkinamas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.

6.241 straipsnis. Turtas, kurio negalima išreikalauti 1. Negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta: 1) turtas, perduotas prievolei įvykdyti iki vykdymo termino pabaigos, jeigu šios prievolės

pagrindas nenumato ko kita; 2) turtas, perduotas prievolei įvykdyti pasibaigus ieškinio senaties terminui; 3) turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo,

kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas;

4) sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.

2. Kai asmuo be teisinio pagrindo priima pinigus, skirtus trečiajam asmeniui, neturinčiam teisės jų gauti, ir tuos pinigus jam perduoda, tai toks asmuo atleidžiamas nuo pareigos grąžinti pinigus, jeigu įrodo, kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog privalėjo pinigus grąžinti, ir kad negalėjo jų perduoti turinčiam teisę trečiajam asmeniui.

6.242 straipsnis. Nepagrįstas praturtėjimas 1. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo

atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. 2. Į praturtėjimo sumažėjimą, jeigu tai įvyko dėl priežasčių, už kurias nepagrįstai

praturtėjęs asmuo neatsako, gali būti atsižvelgta ir atitinkamai sumažinta grąžintina suma.

245

3. Praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.

XXI SKYRIUS LOŠIMAS IR LAŽYBOS

6.243 straipsnis. Lošimo ir lažybų pasekmės 1. Lošimo ir lažybų pagrindu jokios prievolės neatsiranda, išskyrus įstatymų nustatytus

atvejus. Su lošimu ir lažybomis susiję reikalavimai teisme neginami, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

2. Jeigu pagal įstatymus lošimas ar lažybos draudžiamos, tai laimėjusi šalis negali reikalauti sumokėti sutartą sumą, o pralaimėjusi šalis negali sumokėtos sumos išreikalauti.

3. Pralaimėjusi šalis turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą, jeigu ši šalis yra nepilnametis arba prieš ją buvo panaudota prievarta, grasinimas, apgaulė ar kitokie nesąžiningi veiksmai.

6.244 straipsnis. Loterija ir kiti žaidimai, grindžiami rizika ar atsitiktinumu 1. Loterijos ar kitokių žaidimų, grindžiamų rizika ar atsitiktinumu, pagrindu prievolės

atsiranda tik tuo atveju, jeigu loterija ar kitokie žaidimai buvo organizuoti ir įvyko įstatymų nustatyta tvarka. Priešingu atveju iš loterijos ar žaidimų atsirandantiems reikalavimams taikomi šio kodekso 6.237 ir 6.242 straipsniai.

2. Jeigu loterija ar kitoks žaidimas organizuojami įstatymų nustatyta tvarka, tai jų organizatoriaus ir dalyvio sutartimi laikomas loterijos ar žaidimo bilietas, kvitas ar kitoks dokumentas, nurodytas loterijos ar kitokio žaidimo taisyklėse. Šias taisykles tvirtina loterijos ar žaidimo organizatorius. Taisyklėse turi būti nurodyta loterijos ar kitokio žaidimo laikas, laimėtojo nustatymo tvarka, laimėjimo dydis ir jo išmokėjimo tvarka. Su šiomis taisyklėmis turi būti sudarytos sąlygos viešai susipažinti.

3. Jeigu loterijos ar kitokio žaidimo organizatorius atsisako juos surengti nurodytu laiku, tai loterijos ar kitokio žaidimo dalyviai turi teisę reikalauti iš organizatoriaus atlyginti dėl loterijos ar kitokio žaidimo panaikinimo ar surengimo termino perkėlimo patirtus realius nuostolius.

4. Asmenims, kurie pagal loterijos ar kitokio žaidimo taisykles pripažįstami laimėtojais, organizatorius privalo išmokėti taisyklėse nustatyto dydžio ir formos (pinigais arba natūra) laimėjimą. Laimėjimas turi būti išmokėtas per taisyklėse nurodytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas, – per mėnesį nuo loterijos ar kitokio žaidimo rezultatų nustatymo. Jeigu šios pareigos loterijos ar kitokio žaidimo organizatorius neįvykdo, laimėtojas turi teisę reikalauti iš organizatoriaus išmokėti laimėjimą bei atlyginti nuostolius.

XXII SKYRIUS CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ

PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS

6.245 straipsnis. Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys 1. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti

nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

2. Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. 3. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma

ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

4. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

246

5. Kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui.

6. Kreditorius neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius iš subsidiariai atsakingo skolininko, jeigu kreditorius savo reikalavimą gali patenkinti įskaitydamas priešpriešinį pagrindinio skolininko reikalavimą. Subsidiariai atsakingas skolininkas, prieš atlygindamas kreditoriui nuostolius, privalo apie tai įspėti pagrindinį skolininką. Jeigu subsidiariai atsakingam skolininkui pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, tai jis turi patraukti dalyvauti byloje ir pagrindinį skolininką. Priešingu atveju pagrindinis skolininkas regresiniam subsidiaraus skolininko reikalavimui turi teisę pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų turėjęs teisę reikšti kreditoriui.

6.246 straipsnis. Neteisėti veiksmai 1.Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos

(neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

2. Įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė).

3. Teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

6.247 straipsnis. Priežastinis ryšys Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais

skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

6.248 straipsnis. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga 1. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus

įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

2. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. 3. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis

nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. 4. Jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami

proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

6.249 straipsnis. Žala ir nuostoliai 1. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai

nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

2. Jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais.

3. Teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

4. Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. 5. Žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu

įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną.

247

6. Kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius.

6.250 straipsnis. Neturtinė žala 1. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai,

dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

2. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

6.251 straipsnis. Visiškas nuostolių atlyginimas 1. Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis

nustato ribotą atsakomybę. 2. Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio

santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta.

6.252 straipsnis. Šalių susitarimai dėl civilinės atsakomybės netaikymo ar jos apribojimo

1. Šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja. Draudžiama apriboti ar panaikinti civilinę atsakomybę už sveikatos sužalojimą, gyvybės atėmimą ar neturtinę žalą.

2. Šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį.

6.253 straipsnis. Civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės

1. Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

2. Nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (šio kodekso 6.212 straipsnis).

3. Valstybės veiksmai – tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti.

4. Trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių.

5. Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.

6. Būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti

248

didesnės žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo.

7. Būtinoji gintis – tai veiksmai, kuriais siekiama gintis arba ginti kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio neteisėto pavojingo kėsinimosi, jeigu jais nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

8. Savigyna – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Tačiau asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą.

9. Įstatymai ar šalių susitarimai gali numatyti ir kitokius atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus.

6.254 straipsnis. Civilinės atsakomybės draudimas 1. Įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama

sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja šis kodeksas ir kiti įstatymai.

2. Jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą.

6.255 straipsnis. Prevencinis ieškinys 1. Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam

ieškiniui pareikšti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę.

2. Jeigu žalos padaryta eksploatuojant įmonę, įrenginį ar dėl kitokios ūkinės ar neūkinės veiklos ir yra realus pavojus, jog dėl šios veiklos vėl gali būti padaryta žalos, tai teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą. Teismas gali atsisakyti tenkinti prašymą dėl tokios veiklos sustabdymo ar nutraukimo, jeigu veiklos nutraukimas ar sustabdymas prieštarautų viešajai tvarkai.

3. Teismo atsisakymas tenkinti prevencinį ieškinį neatima teisės reikalauti atlyginti dėl tos veiklos atsiradusią žalą.

ANTRASIS SKIRSNIS SUTARTINĖ ATSAKOMYBĖ

6.256 straipsnis. Sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindas 1. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. 2. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai

sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). 3. Jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių tuo pačiu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo

vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. 4. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji

atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita.

6.257 straipsnis. Atsakomybė už trečiųjų asmenų veiksmus Skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako kreditoriui, kai

prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl šių trečiųjų asmenų kaltės, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas.

6.258 straipsnis. Netesybos ir nuostoliai 1. Įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą

kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). 2. Jeigu nustatytos netesybos, tai kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir

netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja. Kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius.

249

3. Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.

4. Neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę.

5. Jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo.

6. Nuostoliai apskaičiuojami ta valiuta, kuria buvo išreikšta piniginė prievolė, arba ta valiuta, kuria pasireiškia padaryti nuostoliai, atsižvelgiant į tai, kuri valiuta šalims priimtinesnė pagal bylos aplinkybes.

7. Palūkanos už nuostolius skaičiuojamos nuo prievolės neįvykdymo momento, jeigu sutartyje nenumatoma kas kita.

8. Šiame straipsnyje nustatytos taisyklės netaikomos, jeigu atskirų rūšių sutartims šis kodeksas nustato ką kita.

6.259 straipsnis. Kreditoriaus kaltė 1. Jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko

atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. 2. Šio straipsnio 1 dalies taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl

neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti.

3. Šiame straipsnyje nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos ir tais atvejais, kai skolininkas pagal įstatymus arba sutartį atsako už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą nepaisant jo kaltės.

6.260 straipsnis. Skolininko praleisto termino pasekmės 1. Laikoma, kad skolininkas praleido terminą, jeigu jis prievolės neįvykdo per nustatytą

terminą. 2. Praleidęs prievolės įvykdymo terminą skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino

praleidimo padarytus nuostolius ir už atsitiktinai atsiradusį po termino praleidimo negalimumą įvykdyti prievolę.

3. Jeigu dėl to, kad skolininkas praleido įvykdymo terminą, kreditorius nesuinteresuotas, kad prievolė būtų įvykdyta, tai kreditorius turi teisę atsisakyti priimti įvykdymą ir reikalauti nuostolių atlyginimo.

4. Skolininkas nelaikomas praleidusiu įvykdymo terminą, kol prievolės negalima įvykdyti dėl to, kad kreditorius praleido įvykdymo terminą.

6.261 straipsnis. Skolininko praleisto piniginių prievolių įvykdymo termino pasekmės Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino

praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą.

6.262 straipsnis. Kreditoriaus praleisto termino pasekmės 1. Laikoma, kad kreditorius praleido įvykdymo terminą, jeigu jis atsisakė priimti

skolininko pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą ar neatliko veiksmų, iki kurių atlikimo skolininkas negalėjo įvykdyti savo prievolės.

2. Kai kreditorius praleidžia terminą, skolininkas įgyja teisę į dėl termino praleidimo padarytų nuostolių atlyginimą, jeigu kreditorius neįrodo, kad terminas praleistas ne dėl jo paties kaltės ar ne dėl tų asmenų, kurie pagal įstatymus ar kreditoriaus pavedimą buvo įpareigoti priimti įvykdymą, kaltės.

3. Pagal piniginę prievolę skolininkas neprivalo mokėti palūkanų už kreditoriaus praleisto termino laiką.

250

TREČIASIS SKIRSNIS DELIKTINĖ ATSAKOMYBĖ

6.263 straipsnis. Pareiga atlyginti padarytą žalą 1. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais

(veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. 2. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo

visiškai atlyginti atsakingas asmuo. 3. Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų

atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą.

6.264 straipsnis. Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės

1. Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės.

2. Pagal šį straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami.

3. Jeigu įstatymų numatytais atvejais samdantis darbuotojus asmuo ir darbuotojas už žalą atsako kartu, tai darbuotojas atsako jį nusamdžiusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra darbuotojo tyčia ar neatsargumas.

6.265 straipsnis. Atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą 1. Jeigu asmuo, kuris nėra darbuotojas, vykdydamas kito asmens, kuris nėra jo darbdavys,

duotą nurodymą, padaro žalos, tai abu šie asmenys atsako solidariai. 2. Atstovaujamas asmuo atsako už savo atstovo, vykdančio pavedimą, padarytą žalą

solidariai su savo atstovu.

6.266 straipsnis. Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė 1. Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius,

sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

2. Preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas).

6.267 straipsnis. Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą 1. Naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo

atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą.

2. Laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka.

6.268 straipsnis. Atsakomybė už savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio fizinio asmens padarytą žalą

1. Veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. Tačiau jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos pats tapo vartodamas alkoholinius gėrimus, narkotines ar psichotropines medžiagas arba kitokiu būdu.

2. Jeigu žala buvo padaryta asmens sveikatai ar gyvybei, tai teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, gali priteisti visišką ar dalinį žalos atlyginimą iš žalą padariusio asmens.

3. Asmens, pripažinto ribotai veiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiu arba narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais.

4. Jeigu žalos padarė asmuo, kuris savo veiksmų reikšmės suprasti ar jų valdyti negalėjo dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo, tai teismas gali įpareigoti atlyginti žalą kartu su

251

šiuo asmeniu gyvenantį jo sutuoktinį, tėvus ar pilnamečius jo vaikus, kurie žinojo apie tokią žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu.

6.269 straipsnis. Dėl būtinosios ginties ar savigynos padaryta žala 1. Asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už

užpuolikui padarytą žalą. 2. Nukentėjęs asmuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju gali reikalauti žalos

atlyginimo iš asmens, nuo kurio neteisėtų veiksmų buvo ginamasi.

6.270 straipsnis. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą 1. Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių,

mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

2. Atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.).

3. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens.

4. Jeigu žala trečiajam asmeniu padaryta dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai šių didesnio pavojaus šaltinių valdytojai atsako solidariai.

5. Didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais.

6.271 straipsnis. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

1. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.

2. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas.

3. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

4. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

6.272 straipsnis. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų

1. Žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

2. Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

3. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala.

252

4. Jeigu žala atsirado dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų ar teisėjų tyčinių veiksmų, tai valstybė, atlyginusi žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš atitinkamų pareigūnų įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas.

6.273 straipsnis. Atsakovai pagal valstybės ar savivaldybės prievolę atlyginti žalą 1. Bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja

Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 2. Bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti savivaldybė, savivaldybei

atstovauja savivaldybės institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų atsirado žala.

6.274 straipsnis. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl būtinojo reikalingumo Teismas, atsižvelgdamas į žalos atsiradimo aplinkybes ir kitas aplinkybes, numatytas šio

kodekso 6.253 straipsnio 6 dalyje, gali įpareigoti asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo, atlyginti žalą, atsiradusią dėl būtinojo reikalingumo.

6.275 straipsnis. Atsakomybė už nepilnamečių iki keturiolikos metų padarytą žalą 1. Už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu

neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. 2. Jeigu nepilnametis iki keturiolikos metų padaro žalą tuo metu, kai jis yra mokymo,

auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas, už tą žalą atsako ši institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės.

6.276 straipsnis. Atsakomybė už nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą

1. Nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais.

2. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės atsiranda, jeigu nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų žalos padarymo metu buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas.

3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.

6.277 straipsnis. Tėvų, kurių valdžia apribota, civilinė atsakomybė už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą

Tėvai, kurių valdžia buvo apribota dėl jų kaltės, už savo nepilnamečių vaikų padarytą žalą atsako bendrais pagrindais, jeigu nepilnamečių vaikų veiksmai yra netinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo pasekmė, išskyrus atvejus, kai nepilnamečiui yra paskirtas globėjas ar rūpintojas.

6.278 straipsnis. Atsakomybė už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą 1. Už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį

prižiūrėti privalanti institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. 2. Globėjo ar atitinkamos institucijos pareiga atlyginti žalą nepasibaigia ir tuo atveju, kai

žalą padaręs asmuo po jos padarymo pripažįstamas veiksniu. 3. Jeigu globėjas mirė ar neturi pakankamai lėšų žalai, padarytai asmens sveikatai ar

gyvybei, atlyginti, o žalą padaręs asmuo turi pakankamai lėšų, tai teismas, atsižvelgdamas į neveiksnaus asmens ir nukentėjusio asmens turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, gali išieškoti žalą iš neveiksnaus asmens turto.

6.279 straipsnis. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą 1. Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. 2. Nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į

kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita.

253

3. Nukentėjęs asmuo negali reikalauti iš visų už žalą atsakingų asmenų daugiau, negu jis galėtų reikalauti, jeigu atsakingas būtų tik vienas asmuo.

4. Jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas.

6.280 straipsnis. Regreso teisė į žalos padariusį asmenį 1. Atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso

(atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.

2. Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei. Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis.

3. Tėvai, globėjas ar rūpintojas, taip pat šio kodekso 6.275, 6.276 ir 6.278 straipsniuose nurodytos institucijos, atlyginę nepilnamečio ar pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą, neturi regreso teisės į šiuos fizinius asmenis.

6.281 straipsnis. Žalos atlyginimo būdas ir dydis 1. Priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja

atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius.

2. Jeigu teismo sprendimas atlyginti žalą natūra neįvykdomas per protingą laiką, tai kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti žalą pinigais.

6.282 straipsnis. Atsižvelgimas į nukentėjusio asmens kaltę ir padariusio žalą asmens turtinę padėtį

1. Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

2. Į nukentėjusio asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas.

3. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

6.283 straipsnis. Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju 1. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas

asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. 2. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias

nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos).

3. Jeigu po sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo nukentėjusio asmens sveikata pablogėja, jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl papildomų išlaidų atlyginimo, išskyrus atvejus, kai žala buvo atlyginta konkrečia vienkartine pinigų suma.

4. Šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka.

6.284 straipsnis. Atsakomybė už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą 1. Fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo

išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

254

2. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.

3. Atlygintinos žalos dydis negali būti keičiamas, išskyrus atvejus, kai po maitintojo netekimo gimsta vaikas.

4. Šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka.

6.285 straipsnis. Žalos atlyginimas fizinio asmens, kuriam nėra suėję keturiolikos metų, sveikatos sužalojimo atveju

1. Jeigu fizinis asmuo, kuriam nėra suėję keturiolikos metų ir kuris neturi savarankiškų pajamų, suluošintas arba kitaip sužalota jo sveikata, tai atsakingas už žalą asmuo privalo atlyginti išlaidas, susijusias su nukentėjusio asmens sveikatos sužalojimu, ir neturtinę žalą.

2. Kai nukentėjusiam asmeniui sueina keturiolika metų, atsakingas už žalą asmuo taip pat privalo atlyginti jam žalą, susijusią su darbingumo netekimu ar sumažėjimu, atsižvelgiant į iki sužalojimo nepilnamečio turėtus sugebėjimus, jo tėvų bei žalą padariusio asmens turtinę padėtį ir kitas bylai turinčias reikšmės aplinkybes.

3. Jeigu fizinis asmuo, kuriam nėra suėję keturiolikos metų, sveikatos sužalojimo metu turėjo savarankiškų pajamų, tai jam turi būti atlyginama tokio dydžio žala, kiek savarankiškų pajamų jis prarado dėl šio sužalojimo.

6.286 straipsnis. Atlyginimo dydžio pakeitimas nukentėjusio asmens reikalavimu, kai pasikeičia jo darbingumas

Iš dalies netekęs darbingumo nukentėjęs asmuo turi teisę bet kada reikalauti iš atsakingo už žalą asmens atitinkamai padidinti žalos atlyginimą, jeigu jo darbingumas dėl sveikatos sužalojimo paskiau sumažėjo palyginti su tuo darbingumu, kuris jam buvo likęs tuo metu, kai priteistas žalos atlyginimas, išskyrus atvejus, kai žala buvo atlyginta priteisiant konkrečią vienkartinę pinigų sumą.

6.287 straipsnis. Atlyginimo dydžio pakeitimas asmenų, iš kurių priteistas žalos atlyginimas, reikalavimu

Asmuo, iš kurio priteistas dėl suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo atsiradusios žalos atlyginimas, turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti priteistą atlyginimą, jeigu nukentėjusio asmens darbingumas, palyginti su tuo, kuris jam buvo likęs tuo metu, kai priteistas žalos atlyginimas, padidėja, išskyrus atvejus, kai žala buvo atlyginta priteisiant konkrečią vienkartinę pinigų sumą.

6.288 straipsnis. Žalos atlyginimo mokėjimas 1. Žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo ža